Šiandien siuvinėjant pažiūrėjau filmą "Sinister".
Labai geras filmas. Siužetas toks - gyvena rašytojas su šeima. Rašytojas sugalvoja, kad jau baisiai seniai parašė gerą knygą ir nusprendžia, kad jiems visiems reikia kraustytis į namą, kuriame prieš kurį laiką buvo nužudyta kita šeima. Tas namas suveiks kaip įkvėpimas ir jis parašys knygą apie tos šeimos nužudymą. Šeima pyksta, rašytojas labai laimingas. Naujo namo palėpėje jis randa dėžutę su senais filmais ir pradeda juos žiūrėti - juose yra ne tik įrašas, kaip buvo nužudyti praeiti namo šeimininkai, bet ir kelios kitos šeimos. Visais atvejais vienas šeimos vaikas būdavo dingęs, visais atvejais aukos būdavo surištos ir nužudytos daug jėgų nereikalaujančiais metodais. Pats filmas "Sinister" šioje vietoje mane labai užliuliavo, nes pradėjo rodyti, kaip rašytojas ėmėsi tų nužudymų tarsi projekto - vos ne fetišistiškai rodo, kaip jis naršo internete, kaip spausdinasi, karposi, klijuoja, smaigsto segtukus, geria kavą ir panašiai. Sunkiai siuvinėjosi ant šito project-porn.
Vėliau internetu jis pasikonsultuoja su okultinių žmogžudysčių specialistu (facebooke bet ką rasi) ir atranda, kad visas žmogžudystes jungia senovės babiloniečių dievas vaikų sielų rijikas (išgalvotas). Tuo pat metu namuose ima dėtis keisti dalykai ir jam ne tiek baisu, kiek, kaip rašytojams būdinga, prasideda azartas kad knyga būtų DAR GERESNĖ.
Ir vat tada nutinka įdomiausia filmo dalis. Rašytojo šeima ant jo pyksta, ir rašytojas pasako, kad rašymas yra jo gyvenimo tikslas, tai, jog knyga tampa bestseleriu tėra šalutinis produktas, o jo tikslas yra parašyta gerą knygą, rasti tiesą. Knyga, kaip daiktas, tėra jo visos veiklos, jo gyvenimo šalutinis produktas. Jo žmona supyksta ir pasako jam, kad tai ji ir vaikai turi būti jo gyvenimo tikslas ir produktas. Name vis fiziškiau manifestuoja dievas ir jo vaikai, rašytojui jau darosi neramu.
Ir čia jis nusileidžia, ir čia jis save pasmerkia. Pats to nežinodamas jis užtvirtina to babiloniečių dievo ritualą, padaro savo vaikus suvartojamais dalykais, kažkieno kito, o ne jų pačių tikslu. Filmo gale policininkas dar pašneka, kad visos šeimos buvo nužudytos po to, kai ėmė bėgti nuo to dievo, manau, kad tai idėta, kad būtų lengviau suprasti.
Taip filmas ir baigiasi - rašytojas ir likusi šeima žūva nuo savo vaiko rankos, vaiką pasiima tas senovės dievas.
Filmas labai maloniai žiūrisi, nes, nors jo pagrindinė mintis yra apsėdimas ir apsėdimą palengvinanti veikla, tačiau apsėdimas nėra rodomas kaip kažkoks šlykštus dalykas, laipiojimas sienomis išsukiotomis rankomis ar vėmimas ratais aplinkui. Priešingai - kaip kažkas tylaus ir kone gražaus, o kad būtų didesnis kontrastas apsėstajam vaikui, jo sibsas patiria naktinį terorą, o taip pat parodyta dievybė nėra kažkaip nugalima, su ja nebendraujama, ji neturi kažkokio tikslo susieto su žmonėmis taip, kad žmonės tą suprastų ir galėtų paveikti. Ji tiesiog vartoja vaikus, egzistuoja kažkur šalia žmonių pasaulio. Ji tokia paprastutė - baltu moliu išteptas veidas ir pajuodinti paakiai. Dievybė neturi burnos, va ir vienintelis jos skirtumas nuo žmogaus.
Bet pati baisiausia filmo dalis yra ta, kad dievybės atvaizdai turi galią ją iškviesti (bet kokio simbolio ar švento paveikslo idėja). Senovėje atvaizdą sukurti ir išsaugoti sunku - skaptuok kokį akmens luitą. O dabar dievybei visai smagu - internetas ir filmai duoda ne tik galimybę ją iškviesti, bet ir savotiškai medituoti žiūrovui ties ją (paskutinis toks neblogas siaubo filmas blogio atvaizdų kontempliacijos tema mano matytas filmas buvo "Cellar Dweller Horror" 1988, ten ne apie rašytojus, o apie dailininkus), filmo autorius teigė, kad šį filmą sukūrėję sujungęs "The ring" ir "Willy Wonka" istorijas.
Tikrai taip.
Nors "Willy Wonka" man asmeniškai patenka į topų topus kaip pačių baisiausių ir labiausiai gąsdinančių personažų ewa.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą