Siuvinėju ir žiūriu siaubo filmus - "The Dark Hours"

Pažiūrėjau dar vieną siaubeką "The Dark Hours" 2005 metų Kanadietiškas.

Gyvena sau psichiatrė. Ir BAC, suserga smegenų augliu. DUM-DUM-DUM. Nu kaip čia dabar taip? Jai? Psichiatrei? Gydytojai? Dabar būti pacientei? Nu jau ne, nusprendžia ji.

Iš to pasiutimo išvažiuoja pasibūti gamtoje su savo vyru rašytoju ir sese. 

Ten juos užpuola vienas jos buvusių pacientų. Tik gale paaiškėja, kad ne pacientas ten buvo, o ji pati gliučino ir tai būtent ji švaistėsi kirviu ir atkeršyjo savo vyrui už tai, kad jis buvo rašytojas ir savo sesei už tai, kad ji buvo sveika. Nu ir už tai, kad anie du susidėjo ir kartu galėjo turėti tai, ko pati psichiatrė niekada negalėjo turėti ir be savo ligos. 

Tai va toks va filmas. Labai norint galima jį žiūrėti kaip filmą apie smegenų auglius ir psichinėm ligom sergančius žmones, kad tipo žmonės žudikais ir sadistais tampa nebent iš ligos, na, o taip žmones verčiančios elgtis ligos yra labai įdomios ir paslaptingos. Tačiau tik labai norint, nes filmo pradžia gana aiškiai įvardija, kad pagrindinės personažės smurtingumas nėra nulemtas jos auglio. Auglys yra siaubingas būtent todėl, kad jis grąsina jos agresijos jėgą pasisavinti sau, o be agresijos personažė nesijaučia kažką daugiau ir turinti.

http://www.imdb.com/title/tt0402249/

Visi siuvinėjimo siaubekai.

Siuvinėju ir žiūriu siaubo filmus - "Sinister"

Su spoileriais, kaip visad.
Šiandien siuvinėjant pažiūrėjau filmą "Sinister".

Labai geras filmas. Siužetas toks - gyvena rašytojas su šeima. Rašytojas sugalvoja, kad jau baisiai seniai parašė gerą knygą ir nusprendžia, kad jiems visiems reikia kraustytis į namą, kuriame prieš kurį laiką buvo nužudyta kita šeima. Tas namas suveiks kaip įkvėpimas ir jis parašys knygą apie tos šeimos nužudymą. Šeima pyksta, rašytojas labai laimingas. Naujo namo palėpėje jis randa dėžutę su senais filmais ir pradeda juos žiūrėti - juose yra ne tik įrašas, kaip buvo nužudyti praeiti namo šeimininkai, bet ir kelios kitos šeimos. Visais atvejais vienas šeimos vaikas būdavo dingęs, visais atvejais aukos būdavo surištos ir nužudytos daug jėgų nereikalaujančiais metodais. Pats filmas "Sinister" šioje vietoje mane labai užliuliavo, nes pradėjo rodyti, kaip rašytojas ėmėsi tų nužudymų tarsi projekto - vos ne fetišistiškai rodo, kaip jis naršo internete, kaip spausdinasi, karposi, klijuoja, smaigsto segtukus, geria kavą ir panašiai. Sunkiai siuvinėjosi ant šito project-porn.

Vėliau internetu jis pasikonsultuoja su okultinių žmogžudysčių specialistu (facebooke bet ką rasi) ir atranda, kad visas žmogžudystes jungia senovės babiloniečių dievas vaikų sielų rijikas (išgalvotas). Tuo pat metu namuose ima dėtis keisti dalykai ir jam ne tiek baisu, kiek, kaip rašytojams būdinga, prasideda azartas kad knyga būtų DAR GERESNĖ.

Ir vat tada nutinka įdomiausia filmo dalis. Rašytojo šeima ant jo pyksta, ir rašytojas pasako, kad rašymas yra jo gyvenimo tikslas, tai, jog knyga tampa bestseleriu tėra šalutinis produktas, o jo tikslas yra parašyta gerą knygą, rasti tiesą. Knyga, kaip daiktas, tėra jo visos veiklos, jo gyvenimo šalutinis produktas. Jo žmona supyksta ir pasako jam, kad tai ji ir vaikai turi būti jo gyvenimo tikslas ir produktas. Name vis fiziškiau manifestuoja dievas ir jo vaikai, rašytojui jau darosi neramu.

Ir čia jis nusileidžia, ir čia jis save pasmerkia. Pats to nežinodamas jis užtvirtina to babiloniečių dievo ritualą, padaro savo vaikus suvartojamais dalykais, kažkieno kito, o ne jų pačių tikslu. Filmo gale policininkas dar pašneka, kad visos šeimos buvo nužudytos po to, kai ėmė bėgti nuo to dievo, manau, kad tai idėta, kad būtų lengviau suprasti.

Taip filmas ir baigiasi - rašytojas ir likusi šeima žūva nuo savo vaiko rankos, vaiką pasiima tas senovės dievas. 

Filmas labai maloniai žiūrisi, nes, nors jo pagrindinė mintis yra apsėdimas ir apsėdimą palengvinanti veikla, tačiau apsėdimas nėra rodomas kaip kažkoks šlykštus dalykas, laipiojimas sienomis išsukiotomis rankomis ar vėmimas ratais aplinkui. Priešingai - kaip kažkas tylaus ir kone gražaus, o kad būtų didesnis kontrastas apsėstajam vaikui, jo sibsas patiria naktinį terorą, o taip pat parodyta dievybė nėra kažkaip nugalima, su ja nebendraujama, ji neturi kažkokio tikslo susieto su žmonėmis taip, kad žmonės tą suprastų ir galėtų paveikti. Ji tiesiog vartoja vaikus, egzistuoja kažkur šalia žmonių pasaulio. Ji tokia paprastutė - baltu moliu išteptas veidas ir pajuodinti paakiai. Dievybė neturi burnos, va ir vienintelis jos skirtumas nuo žmogaus.

Bet pati baisiausia filmo dalis yra ta, kad dievybės atvaizdai turi galią ją iškviesti (bet kokio simbolio ar švento paveikslo idėja). Senovėje atvaizdą sukurti ir išsaugoti sunku - skaptuok kokį akmens luitą. O dabar dievybei visai smagu - internetas ir filmai duoda ne tik galimybę ją iškviesti, bet ir savotiškai medituoti žiūrovui ties ją (paskutinis toks neblogas siaubo filmas blogio atvaizdų kontempliacijos tema mano matytas filmas buvo "Cellar Dweller Horror" 1988, ten ne apie rašytojus, o apie dailininkus), filmo autorius teigė, kad šį filmą sukūrėję sujungęs "The ring" ir "Willy Wonka" istorijas.

Tikrai taip.

Nors "Willy Wonka" man asmeniškai patenka į topų topus kaip pačių baisiausių ir labiausiai gąsdinančių personažų ewa.

Bendrai, "Sinister" netikėtas 9/10.

visų siuvinėjimo siaubo filmų sąrašas čia

Siuvinėju ir žiūriu siaubo filmus - "The Wicker Man"

Pažiūrėjau rekomenduotą The Wicker Man  (1973 metai).
Mano nuomone čia ne siaubo filmas. Tiesiog filmas apie tikėjimą ir religiją, bet labai neblogas.

Istorija tokia - gyveno kartą policininkas. Jis buvo krikščionis. Darbo reikalais nukeliavo į sunkiai pasiekiamą salą. Ir, o tu bruzgienojau, ten gyvena pagonys! Šakės jam, vos nenumirė iš pradžių, kai pamatė, kad žmonės vakarais mokosi kaip pagaminti daugiau gyvenimo, o ne teisingai numirti, kaip ant kapų sodina gėlytes ir medelius, o mokyklose sėdi mergaitės, kol berniukai bėgioja aplink stulpą lauke. Košmaras. Bet jis buvo labai profesionalus ir stengėsi atlikti darbą dėl kurio atvyko. Sunku jam buvo, labai sunku - nes teisingumas ir gerumas yra dvi skirtingos sąvokos ir, nors jis bandė elgtis gerai, bet salos gyventojų atžvilgiu visiškai neteisingai.

Tai blogai jam baigėsi. Bandė jiems parodyti, kad jų tikėjimas neteisingas, bet, kad jo paties tiems žmonėms neturėjo ką pasiūlyti, tik atimti. Ir jis buvo vienas, negalėjo prievarta sugriauti žmonių tikėjimo, kad jiems nieko daugiau nebeliktų, tik atsisukti į jo (ir galbūt susirinkti senojo likučius įvardintus kaip tradicijas). Kad žmonių tikėjimas neteisingas jis argumentavo absurdiškais teiginiais, pvz.: va pamatysite, kitais metais derliaus ir vėl nebus, tada suprasite, kad dievų nėra. Nu kažkaip žaibo, kuris nutrenktų nekrikštus ir tave išgelbėtų, žmogau, irgi nesimato, bet dėl to savo tikėjimo neišsižadi, tai kodėl manai, kad jie išsižadės savojo?

Manau kaip siaubo filmas jis galėtų būti, jeigu žiūrovas būtų krikščionis. Ne, ne dėl pagonių jame, jie visiškai čiki, bet iš to, kad filmo pabaigoje, kai pagrindiniam herojui baigiasi blogai, jis prakeikia visus pagonis. Neatsuka antro skruosto ir nemiršta kankinio mirtimi. Jie sudegina ne tik jį, bet ir jo tikėjimą, herojui tik rodėsi, jog jo jiems reikėjo kaip ypatingo aukos gyvūno, kad jo siela buvo saugi.

Filme yra nuostabus garso takelis

Siuvinėju ir žiūriu siaubo filmus - "Alone" ir "Sometimes they come back"

Viena iš mano gautų kalėdinių dovanų yra siuvinėjimo rinkinys. Jeigu turėsiu kantrybės išeis paveikslėlis, kuriame burtinykas diskutuos su drakonu apie energiją taupančias lemputes. Atrodo jis maždaug taip:

Tai ką veikti, kol siuvinėju? Pradėjau nuo "Alone".

Labai patiko. Tai tailandietiškas filmas, kuris bando apsimesti, kad yra ~1980 metų amerikietiškas siaubo filmas. Siužetas toks: kartą gyveno siamo dvynės. Abi įsimylėjo berniuką. Bet berniukas įsimylėjo tik vieną. Tai kita užpavydėjo, nužudė sesę ir apsimetė ja. Kai berniukas sužinojo, kad mylėjo ir gyveno su kitu žmogumi, nei buvo įsimylėjęs pirmučiausiai, labai supyko. Dargi ir nužudytoji sesuo grįžo keršyti. Taigi filmas, nors vos pasirodęs atrodė beviltiškai pasenęs, labai geras tuom, kad sugeba sujungti dviejų kino kultūrų siaubo filmų pagrindinius elementus: rytietiško, kad blogis ir siaubas gali tave užklupti tau visiškai nieko blogo pačiam nepadarius, to nesuprantant ir neišgalinti nuo jo apsiginti (čia nužudytoji dvynė ir jos grįžimas keršyti. Ji buvo gera, tačiau patirtas smurtas ne tik ją nužudė, bet ir pražudė), bei vakarietiško, jog už visus Pasaulio vaiduoklius ir demonus viena pavydi žiurkė yra šimtą kartų baisiau.

Žiūrėjau jį ir prisiminiau vieną Stephen King siužetą, pagal kurį yra ir filmas pastatytas "Sometimes they come back". Už "Alone", mano nuomone, jis daug geresnis, nors IMDB sako kitaip. Tai va, šitame filme siužetas toks: kartą gyveno du broliai. Ėjo jie sau ir savo reikalais, kai priskreto paauglių šaika reketuoti pinigų. Netyčia padūrė vieną iš brolių. Veiksmas vyko ant traukinio bėgių, kai kaip tik atvažinėjo traukinys. Ir nušniojo traukinys visus paauglius, liko gyvas tik vienas iš brolių. Kai jis jau užaugo, susidūrė su vienu iš tų paauglių. WTF, pagalvojo jis, po truputį ėmė dinginėti žmonės, o į jų vietą susidėjo prieš n metų mirę paaugliai. Jie grįžo keršyti, nes patys buvo nužudyti - prieš daugybę metų berniukas pačiupo vieno iš paauglių ant bėgių pamestus mašinos raktelius. Sąmoningai, kad jie negalėtų nuvažiuoti. Iš keršto už brolį jis nužudė juos visus. Taigi, irgi pražuvo. Nuo Alone čia skirtumas toks, kad jis turėjo akimirką, kai galėjo tų raktų neatimti, Alone nužudoma sesuo negalėjo pasirinkti nebūti nužudyta. O kadangi siužetas King'o, tai tikrasis kūrinio siaubas yra ne prisikėlinėjantys numirėliai, o tai, kad ir vaikai gali sąmoningai žudyti, bei tai, kad, kai imasi rodytis vaiduokliai žmogus natūraliai galvoja, kad išprotėjo ir dėl to netenka brangaus laiko nuo jų gintis (filme "Alone" - priešingai, nuo vaiduoklio kenčiantis asmuo yra kitų laikomas išprotėjusiu, bet pats atsisako svarstyti tokią galimybę).

"Sometims they come back" filmas buvo kažkoks keistai populiarus ir susilaukė net dviejų tęsinių - "Sometimes They Come Back... Again" . Kurį IMDB įvertino netgi 3,7, nors aš duočiau 5. Bet geriausiai tai jį apibūdina kartą po juo youtube mano matytas vieno žmogaus paliktas komentaras "This is not America!" su daug "patinka" paspaudimų. Jeigu neesate King'o gerbėjai, tai šitas komentaras atrodys mažiausiai, kaip pušena. Bet jis siaubingai taiklus - filmo tęsinyje paaiškėja, kad vien tik žmogaus keršto prisikelti iš mirties neužtenka, reikia dar demonų, ritualų, ir iš viso, kažkas prisikelti nori tam, kad galėtų toliau gyventi, o ne tam, kad užbaigtų nepabaigtus darbus ir tada jau ramiai būtų miręs. Fanams laaabai filmas nepatiko, buvo per daug europietiškas. Bet yra dar ir trečias tęsinys - "Sometimes They Come Back... for More", kurį IMDB vertina 3.1 nors aš duočiau 1-tą. Kas jau iš viso tokia balta mišrainė, o ne filmas, kad žiūrint norisi juoktis. Tai yra kelių tikrai gerų siaubo filmų (įskaitant patį "Sometims they come back" originalą) esminis elementų paviršutiniškas plakinys.

Ten laaaabai daug kryžiukų reikia išsiuvinėti, tai filmų irgi daug išeis.

Visų siuvinėjant peržiūrėtų siaubo filmų sąrašas su nuorodom į aprašymus bloge yra čia.

Pamestos knygos

Pamečiau bibliotekos knygą.
Thomas S. Kuhn "Mokslo revoliucijų struktūra".
Bibliotekininkė sako arba parnešti tokią pat arba nupirkti ką nors panašaus. Aš pagalvojau, kad geriau nesileisiu į diskusiją "ar gali kažkas būti panašu į Kuhn'ą?" ir dabar ieškau tos knygos leidimo.
Gražaus.
Lietuviškai.
Sumokėsiu.

Arba kažko panašaus, kad bibliotekai atrodytų, jog čia panašu.

PS, jeigu nežinote kas toks yra Kuhn'as tai apie jį dar sužinosite arba 11-12 klasėje arba bet kokio universiteto bet kokios specialybės pirmuose kursuose. Visgi, jei turite įtarimą, kad niekas jums apie jį nepapasakos, tai čia žmogus, kuris sugalvojo kai kuriems žmonėms ir taip savaime suprantamą dalyką, jog mosklas nesivysto tiesiškai, o šuoliais. Prieš šuolį mokslas ima stagnuoti t.y. esančios mokslo tiesos pasiekia savo maksimumą ir jau paaiškino viską ką tik galėjo. Tuomet ima kauptis visokie keisti dalykai, kurių paaiškinti neišeina, ir BAC, dažniausiai gana panašiu metu skirtingose vietose, randami nauji paaiškinimai, kurį laiką mokslas vystosi labai greitai, bet vėliau vėl ima stagnuoti, vėl kyla krizė, vėl randasi nauji modeliai ir taip, teoriškai, iki begalybės. Kiekvienas naujas mokslo atgimimas pasiekia daugiau, nei prieš jį buvęs, kiekvienas gali paaiškinti ką aiškino prieš tai buvęs mokslas. Taip pat trumpėja laikas kiekvienam paradigminiam poslinkiui, nes nereikia išradinėti iš naujo tų gerų dalykų (pagal naują mokslą), kurį jau buvo išradę prieš jį buvę mokslai.
Kuhn'as yra malonus skaitinys įvadui į mokymąsį ir pabėgimą nuo ugdymo, kurį atlieka bendrojo lavinimo mokyklos (jos remiasi pedagogika, t.y. aiškiai apibrėžtais dalykais, kuriuos autoritetai nusprendė, jog reikia žinoti ir jau esančių talentų ir žinių ugdymų, o ne naujų formavimu. Bendrai, vienas iš laiptelių padedančių nužengti nuo kiekybinio mokymosi prie kokybinio ir neliūdėti, jog pirmuose kursuose jausiesi mokantis mažiau, nei pirmoje klasėje, džiaugtis, kad ką jau išmokai, tą išmokai ir tuo gali naudotis, nebūtina visko išmesti iš galvos. Ne buitine prasme, tiems, kurie neturi savų minčių apie mokslą, kaip dalyką apskritai, Kuhn'as gali būti labai įdomus padėti suprasti, o kas gi tas mokslas per dalykas yr?.