2015 m. sausio 31 d., šeštadienis

Trumpi manęs netenkina

 
Yra tokia "Švenčionėlių"  arbatų gamykla. Prieš kurį laiką įsigijau dvi jų naujienas "Vėjūnę" ir "Žiedūnę". Yra po 18 piramidinių pakelių. Klausiau pardavėjos kodėl ne dvidešimt, ar čia nėra kažkoks prekybinis triukas, sakė, nu taigi pagal svorį.

Vienas pakelis sveria 1.8 g, taigi bendrai paėmus arbatos yra 32.4 gramai. Vis tiek nesupratau ir esu linkusi toliau galvoti, kad čia prekybinis triukas.  Na, kap su pienu - 0.9 litro - prekybininkas taiko į pirkėjus, kuriems reikia apskritai pieno už x kainą, o ne litro gero pieno.

"Vėjūnėje" pakeliai dar buvo įkišti į kažkokią tai celefano kojinę, o "Žiedūnėje" tiesiog sumesti į kartoninę dėžutę. Abi arbatos yra žolyčių skonio. Tokios visiškai mielos, nepiktos arbatytės. Mielai pirkčiau jas ir toliau, gerčiau prieš miegą, ar šalia facebook'o, svečiam duočiau, o bet tačiau, jos turi vieną siaubingą trūkumą:


Viršuje nupirkau kitos arbatos piramidiniuose pakeliuose pavyzdį. Ar matote skirtumą? Dar nematote?


Etnos arbatos pakelio įdėtas į paprastą puodelį popierėlis vos vos siekia kraštą ir, jei nėra prilaikomas, užpilant karštu vandeniu nugarguliuoja į arbatą. Įsigudrinau jį užmazgyti už rankenėlės, bet tai sukelia egzistencinę kančią, kai žinau, jog kitų gamintojų arbatos galėtų man pasiūlyti ilgą šniūrą, kuris tabaluotų per puodelio kraštą ir suteiktų man glimybę be vargo išimti panaudotą arbatos maišelį. 

Susiveikiau mažesnį puodelį.


Bet mažesnis puodelis = mažiau arbatos :(

Sėdžiu ir niekaip negaliu suprasti kodėl ta virvutė tokia trumpa? Negi daugumai žmonių ji nedaro įtakos? Gal čia aš viena arbatą geriu iš didelių puodelių? Gal tos arbatos apskritai niekas neperka antrą kartą? So many questions. Parašysiu laišką jų marketingo skyriui su klausimu.

2015 m. sausio 26 d., pirmadienis

Estrogenas pelių smegenyse

Lulz. Smagų straipsnį radau.

http://dx.doi.org/10.1016/j.celrep.2014.12.040

Pelių, kaip ir kitų žinduolių, smegenyse yra tokia mikropointinė dalis neuronų, kurių darbas yra versti testosteroną į estrogeną.
Kai tie neuronai neveikia smegenys gauna tik tiek estrogeno, kiek jo yra kraujotakoje (na, realiai šiek tiek mažiau) ir nepasigamina jo viršaus. Testosterono yra ir patinų ir patelių organizmuose.

Tipo tas estrogenas smegenyse yra agresijos patinams hormonas.

Pelių patinai, su mažesniu estrogenų kiekiu smegenyse, tampa nuolaidesni kitiems patinams, t.y. nepuola jų dėl to, kad jie yra patinai (trūkumas netrukdo pulti dėl to, kad skriaudžia ar nepatinka dėl kitų priežasčių, taip pat nesumažina puolimo stiprumo). Tokie draugiški peliukai rizikuoja, kad kiti patinai gali patikti patelėms daug labiau, nei jie. Konkurentas gali dalyvauti pelei auginant jauniklius (o jie po to jį atsiminti su didesniu palankumu, nei biologinį tėvą), susilaukti su patele jauniklių arba, turėdami eilines peliukų smegenis, kurioms netrūksta estrogenų, netikėtu momentu užpulti ir išvyti draugiškąjį peliuką. Ar dar blogiau.

Pelių patelėms, kurioms tie neuronai neveikia irgi vyksta tas pats procesas - jos nepuola patinų vien todėl, kad jie yra patinai. Patino buvimas pelės gyvenime nepagerina jos peliukų išgyvenimo tikimybės, pelės tiesiog yra labai draugiškos* ir yra linkusios mėgautis viena kitos draugija. Rūpestinga pelė-mama, peliukams dar esant mažiems ir bejėgiams yra linkusi pulti kiekvieną patiną apsidraudimui.
Pelė su mažesniu estrogenų kiekiu smegenyse mielai su jais draugauja, ir niekas netruko pelės patinui pvz.: suėsti jos peliukus. Beje, tas santykinis estrogeno trūkumas smegenyse netrukdo pelei nemėgti pelės patino dėl kitų priežasčių, nesumažina bendro puolimo stiprumo ir, jei pvz.: pelė pamato, kad patinas jau kramsnoja jos kurio peliuko skūrą, tai duoti jam galvon, kad kitų nesuėstų.

Kad nebūtų taip liūdna, tai nesijaudinkite dėl tų peliukų, kurių smegenys neverčia testosterono į estrogeną. Testosteronas pasižymi antidepresantiniu poveikiu. Tai bendrai paėmus, psichiškai sveiki peliukai vienu ar kitu variantu gyvenimu ganėtinai džiaugiasi ;D

Ir ne, žmonės ne pelės, perkelti pelių elgesio modelių ir neurologijos ant žmonių, nesigauna.

Iliustracija iš kito straipsnio. Man tiesiog labai patiko. Tik pelės vieną kitą atpažįsta ne iš išvaizdos, o iš kvapo ir skleidžiamų garsų. Iliustracijoje kažkaip atrodo, kad labai tas peliukas žiūri į kitą peliuką ir iš akyčių jį atpažįsta.

*aišku suo kuom lyginsi. Aš lyginu su kosminiais driežiažmogiais.

2015 m. sausio 24 d., šeštadienis

Kavos rūkas

 
Kasdien žiūriu į kavą, į tas keliolikos mikronų dydžio vandens sankaupėles šokančias savo šokį virš jos paviršiaus, įkliuvusias tarp dviejų, juos atstumiančių  pasaulių. Dėl įgauto polėkio nebegalinčias grįžti į skystį, dėl elektrostatinių krūvių dar negalinčias prisidėti prie dujų. Į tuos sukūrius, kuriuos fantazuoju sukuria mano atodūsiai, į tą apgaulę, kuri iš tikrųjų kyla tik dėl atsitiktinumo atsikartojant trikampiams tų dalelių išsidėstymams. Grožis, kurį galiu pasivogti, kaip kad snaigės unikalumą.

Tada kas nors paklausia - apie ką galvoji. Ir sakau, ai savo reikalus. Įsipilu pieno ir viskas baigiasi.

2015 m. sausio 22 d., ketvirtadienis

Vegetatyvinė kraujagyslinė distonija


Šiandien aptikau rusiška diagnozę, kurios praktiškai nėra vakarietiškoje medicininėje literatūroje - vegetatyvinė-kraujagyslinė distonija ir, ne, jei tai kažką Jums sako, pagal juos tai nėra autonominė disfunkcija, funkcinis sutrikimas ar mitralinio vožtuvo prolapsas.

Tiems, kam tai nieko nesakė, tai distonija yra vadinami tam tikri nevalingi ir cikliški raumenų judesiai, nulemti problemos ne pačiuose raumenyse, bet nervinėje sistemoje. Tai simptomas, ne liga. Pavyzdžiui gali būti kaklo raumenų distonija - žmogaus galva vis nevalingai sukasi į vieną konkrečią pusę arba pirštai juda, kaip kokie kirmiukai. Distonija būna įvairaus sunkumo ir prie įvairaus sunkumo būklių, bei ligų. Kartais ji klaidingai palaikoma mėšlungiu. Pavyzdžiui jeigu rašote, rašote, vis rašote ir pradeda "traukti" ranką, tai ten vargu ar mėšlungis.

Bet ta rusiška kraujagyslinės distonijos idėja skamba taip... įdomiai. Kai kurie dar bando ją pritempti kaip lėtinio nuovargio ar dirglumo priežastį.

Tokio pobūdžio diagnozės dažniausiai naudojamos gydytojams stengiantis apsaugoti pacientus nuo psichiatrijos (ar kito atitinkamo dalyko) šalyse, kur psichiatrija naudojama kaip socialinės kontrolės priemonė. Medikalizuojant psichologines ar emocines problemas padedi pacientui visuomenėje būti "normaliu" tik ligotu, kai buvimas aplinkinių laikomu "nenormaliu" tokioje visuomenėje jam trūkdytų daug labiau, nei pati liga. Ekstremalus variantas būna, kai sergantysis pradeda tapatintis su liga - baimindamasis dėl savo saugumo jis geriau prisistato ir save pateikia per savo ligą/būklę, tiesiog švenčia ją. Jei patiko "Šveiko nuotykiai", tai pagalvokite apie durnumo pažymos pliusus ir suprasite apie ką kalbu :)

Pabaigai akcentuosiu, kad kalbu apie rusišką vegetatyvinės distonijos diagnozę, o ne distoniją apksritai. Čia kad nesygalvotumėte, jog distoniją gali išgydyti psichoterapija. Nors, palengvinti gyvenimą su ja, daugeliu atveju, manau tikrai galėtų.

(Balandžiai ant Santariškių poliklinikos stogo žino, kur šilčiausia)


2015 m. sausio 12 d., pirmadienis

Vieno ieškai, kitą randi...

Šiandien po darbo aplankiau 4 vietas, kur anksčiau mačiau įsegamų vėliavėlių. Norėjau nusipirkti LT vėliavą ir rytoj pasipuošti. Jau svajojau apie tai, kaip iš ryto taisysiusi negalėdama apsispręsti kokiame papo aukštyje segė atrodo geriausiai. Fantazavau kaip per budėjimą užmigsiu pamiršusi ją išsisegti ir atsibusiu  nuo dūrio, arba jau važiuodama namo susimąstysiu į kurią tiksliai sofą ji liko įsmigusi ir dabar kelia grėsmę kokio kito rezidento švelniam užpakalio žandukui.
O bet tačiau! Pasirodo, kad dabar... ne sezonas. Tos vėliavėlės perkamos bemaž vien tik turistų, o vienoje vietoje susilaukiau klausimo o kas rytoj per diena, kad man tos vėliavos rekia. Pagrūmojau kumščiu ir su ašara akyse dramatiškai atbuda pasitraukiau. Nors tas mano pasitraukimas galbūt buvo ne tiek dramatiškas, kiek panašus į beprasidedantį priepuolį ir sudomino apsauginį.

Paskutinėje vietoje (Vilniuje Mandarine) pamačiau žaislų parduotuvę ir prisiminiau, kad viena draugė neturi savo mėgstamo ponio figūrėlės.

Tiksliau turi, bet per daug mandrą. Paklausiau žaislų parduotuvėje pardavėjos gal turi tiesiog paprastučių. Iš pradžių ėmė rodyti irgi mandrus žaislus, bet aš tik katinėlio akytėm pažiūrėjau, gi man reikia visai paprastutės! Simbolinės. Dovanų. Pasidėti prie kavos puodelio. Užmaukšlinti ant kompo ekrano kampo. Įsimesti į palto kišenę.

Pardavėja atsinešė dėžę pakelių. Tokių, kur perki, išsipakuoji ir randi atsitiktinį ponį. Ant krašto pamačiau, kad galima rasti būtent man reikalingą! Bet kaip gi man dabar žinoti, kuris pakelis bus laimingas? Ten gi keliasdešimt skirtingų ponių gali būti.

Ir žinot ką ji padarė?

Ji prakirpo visus pakelius tam, kad aš galėčiau nusipirkti būtent tą ponį, kurio man reikia.

Sakė antros dėžės nekirpinės, jei pirmoj nebūtų radusi. Tai dar prie progos paėmiau ir ponį-sesutę į savo gyvūnėlių-gydytojų kolekciją.