Lulz. Smagų straipsnį radau.
http://dx.doi.org/10.1016/j.celrep.2014.12.040
Pelių, kaip ir kitų žinduolių, smegenyse yra tokia mikropointinė dalis neuronų, kurių darbas yra versti testosteroną į estrogeną.
Kai tie neuronai neveikia smegenys gauna tik tiek estrogeno, kiek jo yra kraujotakoje (na, realiai šiek tiek mažiau) ir nepasigamina jo viršaus. Testosterono yra ir patinų ir patelių organizmuose.
Tipo tas estrogenas smegenyse yra agresijos patinams hormonas.
Pelių patinai, su mažesniu estrogenų kiekiu smegenyse, tampa nuolaidesni kitiems patinams, t.y. nepuola jų dėl to, kad jie yra patinai (trūkumas netrukdo pulti dėl to, kad skriaudžia ar nepatinka dėl kitų priežasčių, taip pat nesumažina puolimo stiprumo). Tokie draugiški peliukai rizikuoja, kad kiti patinai gali patikti patelėms daug labiau, nei jie. Konkurentas gali dalyvauti pelei auginant jauniklius (o jie po to jį atsiminti su didesniu palankumu, nei biologinį tėvą), susilaukti su patele jauniklių arba, turėdami eilines peliukų smegenis, kurioms netrūksta estrogenų, netikėtu momentu užpulti ir išvyti draugiškąjį peliuką. Ar dar blogiau.
Pelių patelėms, kurioms tie neuronai neveikia irgi vyksta tas pats procesas - jos nepuola patinų vien todėl, kad jie yra patinai. Patino buvimas pelės gyvenime nepagerina jos peliukų išgyvenimo tikimybės, pelės tiesiog yra labai draugiškos* ir yra linkusios mėgautis viena kitos draugija. Rūpestinga pelė-mama, peliukams dar esant mažiems ir bejėgiams yra linkusi pulti kiekvieną patiną apsidraudimui.
Pelė su mažesniu estrogenų kiekiu smegenyse mielai su jais draugauja, ir niekas netruko pelės patinui pvz.: suėsti jos peliukus. Beje, tas santykinis estrogeno trūkumas smegenyse netrukdo pelei nemėgti pelės patino dėl kitų priežasčių, nesumažina bendro puolimo stiprumo ir, jei pvz.: pelė pamato, kad patinas jau kramsnoja jos kurio peliuko skūrą, tai duoti jam galvon, kad kitų nesuėstų.
Kad nebūtų taip liūdna, tai nesijaudinkite dėl tų peliukų, kurių smegenys neverčia testosterono į estrogeną. Testosteronas pasižymi antidepresantiniu poveikiu. Tai bendrai paėmus, psichiškai sveiki peliukai vienu ar kitu variantu gyvenimu ganėtinai džiaugiasi ;D
Ir ne, žmonės ne pelės, perkelti pelių elgesio modelių ir neurologijos ant žmonių, nesigauna.
Iliustracija iš kito straipsnio. Man tiesiog labai patiko. Tik pelės vieną kitą atpažįsta ne iš išvaizdos, o iš kvapo ir skleidžiamų garsų. Iliustracijoje kažkaip atrodo, kad labai tas peliukas žiūri į kitą peliuką ir iš akyčių jį atpažįsta.
*aišku suo kuom lyginsi. Aš lyginu su kosminiais driežiažmogiais.
http://dx.doi.org/10.1016/j.celrep.2014.12.040
Pelių, kaip ir kitų žinduolių, smegenyse yra tokia mikropointinė dalis neuronų, kurių darbas yra versti testosteroną į estrogeną.
Kai tie neuronai neveikia smegenys gauna tik tiek estrogeno, kiek jo yra kraujotakoje (na, realiai šiek tiek mažiau) ir nepasigamina jo viršaus. Testosterono yra ir patinų ir patelių organizmuose.
Tipo tas estrogenas smegenyse yra agresijos patinams hormonas.
Pelių patinai, su mažesniu estrogenų kiekiu smegenyse, tampa nuolaidesni kitiems patinams, t.y. nepuola jų dėl to, kad jie yra patinai (trūkumas netrukdo pulti dėl to, kad skriaudžia ar nepatinka dėl kitų priežasčių, taip pat nesumažina puolimo stiprumo). Tokie draugiški peliukai rizikuoja, kad kiti patinai gali patikti patelėms daug labiau, nei jie. Konkurentas gali dalyvauti pelei auginant jauniklius (o jie po to jį atsiminti su didesniu palankumu, nei biologinį tėvą), susilaukti su patele jauniklių arba, turėdami eilines peliukų smegenis, kurioms netrūksta estrogenų, netikėtu momentu užpulti ir išvyti draugiškąjį peliuką. Ar dar blogiau.
Pelių patelėms, kurioms tie neuronai neveikia irgi vyksta tas pats procesas - jos nepuola patinų vien todėl, kad jie yra patinai. Patino buvimas pelės gyvenime nepagerina jos peliukų išgyvenimo tikimybės, pelės tiesiog yra labai draugiškos* ir yra linkusios mėgautis viena kitos draugija. Rūpestinga pelė-mama, peliukams dar esant mažiems ir bejėgiams yra linkusi pulti kiekvieną patiną apsidraudimui.
Pelė su mažesniu estrogenų kiekiu smegenyse mielai su jais draugauja, ir niekas netruko pelės patinui pvz.: suėsti jos peliukus. Beje, tas santykinis estrogeno trūkumas smegenyse netrukdo pelei nemėgti pelės patino dėl kitų priežasčių, nesumažina bendro puolimo stiprumo ir, jei pvz.: pelė pamato, kad patinas jau kramsnoja jos kurio peliuko skūrą, tai duoti jam galvon, kad kitų nesuėstų.
Kad nebūtų taip liūdna, tai nesijaudinkite dėl tų peliukų, kurių smegenys neverčia testosterono į estrogeną. Testosteronas pasižymi antidepresantiniu poveikiu. Tai bendrai paėmus, psichiškai sveiki peliukai vienu ar kitu variantu gyvenimu ganėtinai džiaugiasi ;D
Ir ne, žmonės ne pelės, perkelti pelių elgesio modelių ir neurologijos ant žmonių, nesigauna.
Iliustracija iš kito straipsnio. Man tiesiog labai patiko. Tik pelės vieną kitą atpažįsta ne iš išvaizdos, o iš kvapo ir skleidžiamų garsų. Iliustracijoje kažkaip atrodo, kad labai tas peliukas žiūri į kitą peliuką ir iš akyčių jį atpažįsta.
*aišku suo kuom lyginsi. Aš lyginu su kosminiais driežiažmogiais.
doi nenusileidžia sėkmingai
AtsakytiPanaikinti