2015 m. sausio 12 d., pirmadienis

Vieno ieškai, kitą randi...

Šiandien po darbo aplankiau 4 vietas, kur anksčiau mačiau įsegamų vėliavėlių. Norėjau nusipirkti LT vėliavą ir rytoj pasipuošti. Jau svajojau apie tai, kaip iš ryto taisysiusi negalėdama apsispręsti kokiame papo aukštyje segė atrodo geriausiai. Fantazavau kaip per budėjimą užmigsiu pamiršusi ją išsisegti ir atsibusiu  nuo dūrio, arba jau važiuodama namo susimąstysiu į kurią tiksliai sofą ji liko įsmigusi ir dabar kelia grėsmę kokio kito rezidento švelniam užpakalio žandukui.
O bet tačiau! Pasirodo, kad dabar... ne sezonas. Tos vėliavėlės perkamos bemaž vien tik turistų, o vienoje vietoje susilaukiau klausimo o kas rytoj per diena, kad man tos vėliavos rekia. Pagrūmojau kumščiu ir su ašara akyse dramatiškai atbuda pasitraukiau. Nors tas mano pasitraukimas galbūt buvo ne tiek dramatiškas, kiek panašus į beprasidedantį priepuolį ir sudomino apsauginį.

Paskutinėje vietoje (Vilniuje Mandarine) pamačiau žaislų parduotuvę ir prisiminiau, kad viena draugė neturi savo mėgstamo ponio figūrėlės.

Tiksliau turi, bet per daug mandrą. Paklausiau žaislų parduotuvėje pardavėjos gal turi tiesiog paprastučių. Iš pradžių ėmė rodyti irgi mandrus žaislus, bet aš tik katinėlio akytėm pažiūrėjau, gi man reikia visai paprastutės! Simbolinės. Dovanų. Pasidėti prie kavos puodelio. Užmaukšlinti ant kompo ekrano kampo. Įsimesti į palto kišenę.

Pardavėja atsinešė dėžę pakelių. Tokių, kur perki, išsipakuoji ir randi atsitiktinį ponį. Ant krašto pamačiau, kad galima rasti būtent man reikalingą! Bet kaip gi man dabar žinoti, kuris pakelis bus laimingas? Ten gi keliasdešimt skirtingų ponių gali būti.

Ir žinot ką ji padarė?

Ji prakirpo visus pakelius tam, kad aš galėčiau nusipirkti būtent tą ponį, kurio man reikia.

Sakė antros dėžės nekirpinės, jei pirmoj nebūtų radusi. Tai dar prie progos paėmiau ir ponį-sesutę į savo gyvūnėlių-gydytojų kolekciją.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą