2015 m. rugpjūčio 12 d., trečiadienis

Kai gydytojai tampa pacientais

Labai patiko.
Vietomis skaičiau ir širdis imdavo greitai plakti, nes tai, kas joje rašoma man jau buvo matyta ir girdėta, bet aš visuomet galvodavau, kad arba išsigalvoju, arba, kad čia pastebiu tik aš, kad čia kažkokie dalykai, kurie neturi būti reikšmingi. Arba kaip tik - kuriuos taip mato visi, kad jie yra savaime suprantami ir nebepastebimi. Žinoma knyga nekeičia to, kad tie dalykai neišgalvoti (pati knyga ir šitas blogas sėkmingai gali būti mano haliucinacijos :D), arba to, kad joje aprašomi dalykai rūpi kažkam daugiau, nei jų autoriui ir bent vienam skaitytojui.

Visgi, skaityti buvo labai malonu ir rekomenduoju paskaityti, jei domitės gydytojais arba liga, kaip reiškiniu. Įraše aprašau maždaug apie ką knyga yra (kas be ko pačioje knygoje šitie dalykai aprašyti daug geriau), o pabaigoje įdėjau atsitiktinę ištrauką.

Sergantys gydytojai stebisi. 

Jie stebisi, kaip iš tikrųjų skauda. 
Kaip iš tikrųjų bloga. 
Kaip iš tikrųjų sunku ir silpna. 

Bet labiausiai juos stebina tai, kad kiti nežino kaip tau blogai iki tol, kol tu jiems nepasakai apie tai. Kaip lengva nuslėpti ir didžiausią kančią ir kaip smarkiai gali skirtis žmonių vidus ir išorė. Stebisi, kiek mažai gydytojai sergantiesiems pasakoja apie jatrogeninę* riziką ir kaip tikisi iš sergančiųjų patyrimo ir suvokimo, kaip apskritai tos ligos veikia, ką jų metu galima jausti ir ką su jomis daryti.

Sergantys gydytojai netiki.

Netiki diagnozėmis apie juos. Būtent, kad netiki. Dėl to gaunasi įdomių ir paradoksalių maginio mąstymo nulemtų situacijų. Žinot, kaip visi juokauja apie medicinos studento ligą, kai jis serga viskuom, apie ką mokosi. Tai va, jau dirbantis medikas serga kita liga - jis neserga niekuom. Net jeigu yra objektyvūs įrodymai jis vis tiek ras kokį nors būdą, kaip paneigti, o jeigu neras, tai ims ignoruoti ir neigti. Blogiausiu atveju racionalizuos, kad tik išlaikytų kontrolės įspūdį.

Jau kai nebėra kaip nuo ligos pabėgti, be jos pačios gydytojus graužia papildomi dalykai - pirmiausia tai, kad jie visą laiką gyvena aplinkoje, kuri yra linkusi sveikatą vertinti iš moralinės perpspektyvos. Gydytojas yra tarsi gėrio pusėje, o dabar jį apniko blogis. Tai visiška nesąmonė, bet daugeliui pasimato tik tada, kai jie suserga. Dalis gydytojų dėl to metasi į įvairius tikėjimus (dažniausiai ne į konkrečią religiją). Ne todėl, kad pati liga kažką jiem blogo padarė. Todėl, kad nuvylė medicina, kaip religija.

(Yuliya Litvinova darbas)

Sergantys gydytojai bijo. 

Ne tarp gydytojų ligos turi savitą blogio hierarchiją**. Jeigu sergi metaboliniu sindromu, tai užuojautos gausi daug mažiau, nei sakydamas, kad sergi storosios žarnos vėžiu. Galbūt netgi atsiras aiškinančių, kad dėl sindromo pats kaltas, nes daug ėdi, nesportuoji ir geri coca-colą litrais, kad neturi valios ir esi silpnas. Galbūt tu tuom patikėsi, ir kai gydytojas kalbės tau apie tai, kaip nekontroliuojamas cukraus kiekis tavo apakins ir prijungs prie dializės aparato, tu to negirdėsi ir nesuvoksi, nes viską tu turi ir nesi mėmė. Tau nereikia to klausytis.
Tavo gydytojas rausis nuo galvos plaukus bandydamas tau išaiškinti kodėl tau reikia mesti svorį, galbūt moralizuos ir stebėsis, kodėl tu jo neklausai. O kai jis pats susirgs, tai ims bijoti ne tik to, kuom tave gąsdino, bet dar ir to, kaip jis sau aiškino tavo elgesį. 
Kai kuriems sergantiems gydytojams šita klaida nulemia pavydą pacientams. Labai dažnai pas sergantį gydytoją ateina pacientas, kurio būklė daug geresnė, nei gydytojo, bet pacientas reikalauja, pvz.: invalidumo, pyksta, kad aplinkiniai nesupranta, kaip jam sunku. Labai dažnai pas sergantį gydytoją ateina pacientai, kurie patys dar gali labai daug gyvenime pakeisti ir vis dėl to, nori, kad tai padarytų už juos vaistai, procedūros ir tyrimai, kuriems patarimai mesti rūkyti ar pradėti sprotuoti neatrodo rimti, ir apskritai tai juos bet kas jiems galėtų duoti.
Gydytojui kažkaip reikia susigyventi su dėl to kylančiais jausmais ir rasti jų priežastį.

Bet net ir geriausi gydytojai bijo, kad dėl ligos nebegalės dirbti. Bijo, kad per savo užsispyrimą ir darboholizmą pakenks sau ir aplinkiniams.

Gydytojai žino, kaip veikia sistema iš vidaus. 

Nuo tokių trivialių dalykų, kaip užsiregistruoti pas specialistą, kaip veikia siuntimai, kaip gaunama geriausia palata, kur langas neįsikilęs ir neprabėga tarakonas iki tokių dalykų, kaip kad galėjimas pasinaudoti pažintimis, daug ką apeiti, daug kur sutaupyti laiko, gauti kai ką, kas šiaip niekada nepriklausytų. Viso to pasekoje sergantys gydytojai vienu metu patiria du dalykus:

1) jų gydymas būna smarkus. 
Iš šono, ne gydytojui, tai atrodo, kaip pats nuostabiausias dalykas, nes va, daktaras, tai neturi maldauti gydymo, neturi metai iš metų tampytis iki diagnozės nustatymo, neturi laukti eilėse ir t.t. Deja realybėje tai yra panašiau į maždaug tai - jeigu į pirštą įsipjovė paprastas žmogus, tai jam uždėjo pleistriuką. Jei įsipjovė gydytojas, tai jam nupjovė pirštą. Nu nes gi belekaip ten jau pateko siaubinga hospitalinė infekcija. Yra priežasčių, kodėl gydytojai atsisako gavinimų

2) jų gydyme būna papildomų motyvų. Noras įsiteikti, baimė nuo jo nukentėti, kerštas, kas tik nori. Kadangi dauguma gydytojų susilaiko nuo tokių emocijų pacientams apskritai (tiesiog neleidžia sau jų jausti), gydomas kitas gydytojas gali tapti perkėlimo objektu vien dėl to, kad jo buvimas gydytoju nuima nuo jo paciento apsaugą. Ne, ne, jis ne pacientas, jis tiesiog kitas gydytojas. Dėl to sergantys gydytojai gana dažnai nesigydo ten, kur dirba. Arba nori, kad juos gydytų rezidentai - rezidentą galima apgauti, kad juom pasitiki dėl to, kad jo žinios dar naujos, kad jis išskirtinai gabus, bet realybėje tai todėl, kad rezidentas dar neturi emocinio bagažo. Vienas Santariškių gydytojas tai vadina "nuovargiu nuo medicinos".
 
1+2 lemia, kad sergantis gydytojas tampa medicininių eksperimetų auka.
 
Ir, jeigu pats dar tą bent jau nesąmoningai suvokia ir netgi tame įžvelgia kažkokį tai savo gyvenimo kilnumo aspektą, tai, nieko gero nebūna, kai serga gydytojo artimieji ir jis yra pažįstamas su jų gydytojais. Artimieji gauna visus siaubus, kurie tenka sergantiems gydytojams, galvoja, kad čia yra pliusai, o pats gydytojas nieko negali padaryti. Dažniausiai įsijungia maginis mąstymas, kad neišprotėtų. Vat jeigu būtų nuvažiavę į kitą ligoninę... jeigu būtų budėjęs kitas gydytojas... jeigu būtų buvę kitas veiklos protokolas...

(Michael C. Hayes darbas)

Sergančio gydytojo liga atima profesionalumo jausmą

Net nekalbant apie pačios ligos tiesiogiai nulemiamus iššūkius, gydytojas sergantis liga ne iš jo profesinės sferos susiduria su reiškiniu, kai supranta, kad apie ją nieko nežino***. 
Iki tol, kol nesirgo sirgo jam atrodė, kad jis labai daug žino arba, kad ten nebuvo ko žinoti. Galbūt jis netgi traukdavo per dantį tos ligos specialistus. Dabar jis atsiduria pasaulyje, kur ilgiau ar sunkiau ta liga sergantys asmenys žino daugiau už jį. O juk jis gydytojas! Argi jis neturėtų į ligą įpulti su kažkokia tai žinių aureole, mąstymo bagažu, kuris jau iš karto jam duotų kitokį šitų dalykų pajautimą ir supratimą. Kur ble dingo jo išskirtinumas?

Šitoje knygoje labai įdomiai aprašomi šitie jausmai. Iš asmeninės patirties pastebėjau, kad pvz.: veterinarai serga daug lengviau, nei gydytojai. Su abiem specialybėmis galima kalbėtis naudojant medicinį žargoną.  Abiejų atveju nutinka tokių situacijų, kai pacientas pats įsistato kateterį, koreguoja gydymą, atspausdina ir pirštu baksnoja į naujausius mokslinius tyrimus. Bet veterinarai dėl to nesijaučia esantys mažiau veterinarai. Priešingai, net labai sunkiose situacijose jie papokštauja, kad galėtų gydyti ir žmones, nes argi žmonės ne dar vieni gyvūnai? Atsiranda savotiškas profesinių ribų plonėjimas, o gydytojui - priešingai, storėjimas, kuris jį izoliuoja. Labai mažai gydytojų sugeba į situaciją žiūrėti kaip į galimybę patirti dalykus pirmu asmeniu.

Sergantys gydytojai pykstasi su pinigais.

Dauguma gydytojų nedirba privačioje praktikoje.
Tai yra - už jų gydomus pacientus moka ne patys pacientai, bet jų draudėjas. Ir viskas, ką daro gydytojai, turi pirmiausia atsakyti ne prieš pacientą, o prieš tai, iš kur ateina pinigai. Jeigu gydytojas to nedaro, jis tiesiog nebedirba. Teisingas dokumentų užpildymas dažnai svarbus bent jau tiek pat, kiek pats pacientas.
Parašęs įrašą į ligos istoriją gydytojas žiūri į ją ir galvoja ne kaip jį supras kitas gydytojas, ne kaip jį supras pats pacientas, o ar yra prie ko prisikabinti.
Tapę pacientais jie pamato, kad iš paciento pusės tai yra daug daug siaubingiau. Belieka jaustis kaip mažam vaikas skirybose, kurio nuomonės niekas neklausia, bet apsimeta, kad išklauso.

Susirgus gydytojui tenka susigyventi su kalte.

 Ne dėl to, kad susirgo, bet dėl to, kaip elgėsi iki tol, kol susirgo. Kiekvienas pasakymas "tau skaudės tik truputį", kiekvienas nutylėjimas, kai jis galvodavo, kad nieko nesakymas yra geras dalykas, kiekvienas apkabinimas, kai jis apsimesdavo, kad to gi užteks ir bus labai žmogiškas kontaktas grįžta. Kiekvienas kartas, kai jis nesistengdavo susiūti žaizdos, kad liktų nepastebimas randas, kai jis neatsižvelgdavo, kad tas laukimo mėnesis pacienui yra panašesnis į tris, viskas ima kelti gėdą. Tokie mažyčiai dalykėliai, kuriuos kartais jam pastebėdavo medicinos studentai ar kitas personalas, o jis dar juos subardavo už laiko gaišimą. Tokie dalykai, dėl kurių kartais pacientai užpykdavo ir palinkėdavo jam pačiam atsidurti jų vietoje.


Knygoje taip pat yra minčių apie tai, kaip būtų galima sergantiems gydytojams pasilengvinti gyvenimą, bei kaip būtų galima ugdyti geresnius medicinos specialistus.
Man labai patiko patarimas leisti medicinos studentams sirgi. 

Pabaigai žadėta citata iš knygos (galimos rašybos klaidos atsirado man perrašant):

"The positivistic scientific medical model led some shun ambiguities, mysteries, and inchoate subjective experiences. Increasingly, evidence-based medicine spreds, valuing only the objective, the objectifiable, and the measurable. Medical training itself wounds in ways that can callous and distace doctors from patients, rather than heightening sensitivity and warmth. The threat of disease and death can also overhelm doctors, who then minimize, avoid, or deny their injury, rather than acknowledge, embrace, and grow from, it."

(Dabar sugalvojau kiekvienai aprašomai knygai įdėti atsitiktinę ištrauką, nes įsivaizduoju, kad tada lengviau susidaryti įspūdį ne tik apie ką ta knyga, bet ir kaip ji parašyta.)

* Jatrogeninis, tai kai yra sukeltas gydymo ar vaistų dalykas. Terminas naudojamas apsakyti ne labai geriems dalykams. Visi vaistai ir gydymai turi savo pavojų ir šalutinių reiškinių. Gydytojai apie juos ne visada pasakoja, nes jie jiems neatrodo baisūs (ar per mažai tikėtini, kad dėl jų gaitų laiką). Bet reikia klausti. Turite teisę. Nėra kvailos ar nereikšmingos priežasties dėl ko galite atsisakyti gydymo, nes tai yra subjektyvūs dalykai. Taip pat, jeigu manote, kad kažkoks daugumą žmonių gąsdinantis dalykas Jums nebūtų baisus, apie jį irgi pasakykite. Gydytojas gali atsargiai svarstyti kai kuriuos dalykus vien dėl to, kad yra padaręs klaidingą prielaidą, jog tai Jums svarbu ar trukdys.
** Tarp gydytojų irgi. Kartais.
*** jeigu liga būna iš jo profesinės sferos, tai jam lengviau ilgesnį laiką ją slėpti ar neigti, lengviau nusigydyti ir jis labiau bijo kolegų.

1 komentaras:

  1. Geras. Man patiko pats požiūris priėjimo ir iš vis pagalvojimas, kad gydytojai kitaip serga. Aš pats tai galovjau, kad jie tiesiog arba neserga, arba nesigydo, arba jei gydosi tai su blatu. O čia va daug ir įvairių minčių kilo vien jau skaitant Tavo aprašymą apie tai kaip jaučiasi patys pacientai ir kaip svarbu bent kažkiek suprasti jų skausmą. Čia gal net būtų pravartu turėti kokią nors simuliaciją arba VR dalyką, kuris padėtų įsijausti į ligą ir tada kitaip bendrauti su pacientu. Būtų daugiau atjautos ir empatijos.

    Ačiū, kad pasidalinai :)

    AtsakytiPanaikinti