Beveik filosofiniai klausimai

 

Praeitos savaitės pradžioje su kolege sulaukėme homeopatinių vaistų platintojo vizito. Kadangi buvo ne pacientų priėmimo laikas, sutikome jį išklausyti.
Pirmiausia tai jis vos negavo infarkto, kai sužinojo, kad mes neskiriame nuostabių homeopatinių vaistų. Tokių platintojų vizitų metu aš pasakau, kad jų neskiriu, bet pacientams nedraudžiu vartoti, jeigu jie nori. Po to sakinio dauguma jų išeina trenkę durimis (kiti dar pakomentuoja, kad padirbsiu porą metų ir grįšiu jiems kojų bučiuoti). Mano kolegė yra aršesnė (ji visuomet sako pacientams, kad homeopatija neveikia), todėl ji sugebėjo užvesti diskusiją su tuo platintoju! She is amazing.

Platintojas mums pateikinėjo tokius argumentus, nuo kurių mums leipo ausys.
Taigi, iš jo supratome, kad homeopatinius vaistus skirti turime, nes:
a) juos skiria šulai X krūtoje ligoninėje Y. Taigi, to nedaryti mūsų lievesnėje įstaigoje, mums, kaip lievesniems daktarams, būtų nepagarbu. Ką, mes nenorime iš jų mokytis?
b) mamos sako, kad jie veikia. Aš tai pavyzdžiui sakau, kad labai gerai veikia amfetaminas. Visas ligas išgydo. Net papildomų pridaro, kurių vartojantis nepastebi!
c) jie yra iš Vokietijos. Šitas argumentas pribaigia. O tai jeigu būtų iš Lenkijos, tai jau būtų blogi patys savaime?
d) bet Marytei tai padėjo! O jeigu Jonukui nepadėjo, tai ką man toliau daryti? Man taip pačiam rinkti 50000 atvejų ir siekti atokiuosius rezultatus?
e) vistiek pirmiausia gydo dėmesys. Tai gerai, kodėl su dėmesiu neskirti įrodymais pagrįstų vaistų? O jeigu konkretų pacientą tikrai gydo tik mano dėmesys, tai gal man nelaikyti jo pas save vien todėl, kad aš norėčiau patenkinti kažkokį tai savo mesijo kompleksą? Galbūt geriau būtų tiesiai šviesiai pacientui paaiškinti, kad aš jo problemų niekada neišpręsiu ir taip, jo akupunktūrininkas yra visiškai teisus.

Kai kolegė dar kartą akcentavo, kad platintojas mums vėl ir vėl aiškina, kaip jos vaistais naudingas spręsti socialines problemas ir kad apskritai jų sprendimas vaistais yra kenksmingas (nesvarbu, kad homeopatiniais), platintojas vos neapsiverkė ir pažadėjo per savaitę atnešti mokslinius straipsnius įrodančius jų produktų naudą.

Kai jis išėjo aš į jo firmą parašiau laišką su prašymu geriau tuos straipsnius tiesiog persiųsti. Nes nu kam žmogui eiti vėl pas mus, kai mes kaip kokios monstrės jį taip nuskriaudėm ir, jei jis homeopatija yra įtikėjęs, tai dar išeina, kad iš jo ir išsišaipėm.
Bet nieko neatrašė. Kolegė sakė, kad tikrai neatrašys, nes tiesiog neturi ką atsiųsti.

Kai dėl homeopatijos, tai ji nėra toks populiarus dalykas medicinoje, kaip ją pateikinėja patys homeopatai. Daugiausia ją naudojasi jauni gydytojai (patirties, ne amžiaus prasme) ir jau laaaabai prityrę, bet dėl visiškai kitų priežasčių, nei jaunieji. Va kad jie moka su ja subtiliai žmogų ištištinti taip, kad jis dar ir laimingas liktų, tai pilnai tikiu.
Jeigu gydytojas, kuris šaip turėtų dirbti pagal įrodymais pagrįstos medicinos principus ima aiškinti, kad reikės homeopatinio vaisto, bet nepasako tiesiai šviesiai, kad jo veikimui įrodymų nėra, tai lygiai taip pat juo pasitikėkite, kiek homeopatu, kuris staiga ima aiškinti, kad jis ketina Jums išpjauti blužnį, nes energetinis laukas išsikleipęs ;D

Visi fuxai į studijas ateina su sveiku protu

Vakar buvau VU MF'o fuxų stovykloje.

Kai pati įstojau tai net nežinojau, kad tokia stovykla egzistuoja

Emilijas dalyvavusi kartu, sakė, kad dabartinė stovykla belekaip gera. Viskas fakultete gerėja ir gerėja. Pirmakursiai, kai baiginės mokslus, tikiuosi irgi galvos "gah, dabar viskas daug geriau!"

 haha :D

Mudvi ir dar vieną gydytoją pakvietė ką nors pakalbėti.

Iš pradžių buvo sunku, ganėtinai kartojomės, bet tada studentai sugalvojo klausimų ir  buvo daug lengviau. Tikiuosi studentams įdomiau. Dauguma jų ką tik po mokyklos, kur, jei pamoka neįdomi, gi negali tiesiog atsistoti ir išeti.

Gerai pagalvojus, tai net ir universitete kai kurie dėstytojai baisiai susijaudintų, jei studentai imtų reikšti nepasitenkinimą paskaitos turiniu ar dėstymo kokybe, jei atsistotų ir išeitų. Šie reti egzemplioriai mieliau gaištų savo ir jų laiką, apsimesdami, kad viskas gerai, o jei kažkas ir blogai, tai dėl to, kad studentas "nekokybiškas", o tas "nekokybiškas" būtų per daug mandagus, kad kažką bruzdėtų :D
Bet, bent jau iš mano kuklios paskaitavimo patirties, tai niekada nereikia būti tokiam, kad jeigu klausytojas tavo paskaitą žiūrėtų per vaizdo įrašą ar skaitytų gautose skaidrėse, tai nebūtų kažko kritiškai praradęs.

Grįžtant prie stovyklos, tai po mūsų "pašnekėjimo: netgi davė po personalizuotą padėkos raštą. Aš gavau padėką už sveiko proto balsą. Emiliją už rūpinimąsį studentų ateitimi.

Tai va tie mano sveiko proto patarimai:

1) jei esi pakankamai protingas, kad įstotum į mediciną, vadinasi esi pakankamai protingas, kad dirbtum lengvesį, geriau apmokamą, ir labiau gerbiamą darbą. Įstojęs durnas greičiau viską išmoks per kruviną darbą, nei tu per tą patį kruviną darbą atrasi gyvenimo džiaugsmą ten, kur jo niekada nepametei. Tai nereiškia, kad tu kažko nerasi netyčia, bet reikia turėti omenyje, kad gali nerasti ir nieko.

2) jei jau įstojai į Lietuvą ir ateityje planuoji dirbti užsienyje, tai išvažiuok kuo anksčiau. Didelei tavo darbo daliai reikės kultūrinių ir socialinių žinių, kurioms sukaupti ir suprasti reikia laiko. Nebent įstojai Lietuvoje dėl konkrečių priežasčių, pvz.: pasiskaičiavai, kad ten, kur vėliau dirbsi, tinka Lietuvos diplomas, bet čia pigiau jį gauti. Arba jeigu esi pakankamai mažai neurotipiškas, kad apskritai jautiesi iš kitos planetos, ir tada jokio skirtumo kurioje Žemės vietoje esi. Gali kad ir nebaigęs šito įrašo skaityti išskristi į Australiją :D
Tarp medikų nėra vyraujančio požiūrio, kad išvažiavę būtų kokie nors išdavikai, o likę kažkuom aukotųsi ar būtų labai patriotiški.

3) greičiausiai mokykloje buvai pirmūnas. Dabar pirmūnu nebebūsi. Tie kas bus, tai tokiais bus ne tik todėl, kad yra baisiai protingi šiaip, bet ir dėl to, kad turi kitų savybių. Matei filmuose tobulai gražų žmogų, kuris visur viską spėja, niekada nepavargsta, turi auksinę širdį ir švelnias rankas? Tai va. Jie egzistuoja. Jie mokysis su tavimi. Vieną dieną jie eis pasiimti Nobelio* premijos, kurios gavimą nuo darželio matė kaip savaime suprantamą dalyką, o tu tą rytą galvosi, kuris tavo chalatas mažiau susilamdęs :D 

4) nė akimirkos neleisk, kad kiltų jausmas, kad kažką darai beprasmiško. Jei pasimokysi metus ir nuspręsi mesti, tai išeik laimingas, kad va, gavai metus biomedicininio išsilavinimo! :3

 

Jei studijuosi kažkokį tai absoliučiai beprasmiškai atrodantį dalyką, tai sustok, atsisėsk, žiūrėk į vieną tašką tol, kol sugalvosi kur tu jį panaudosi. Jei nesugalvosi klausk to, kas dėsto (ar įtraukė į programą) kodėl tau reikia jį mokytis ir nepasitenkink tokiais atsakymais, kaip "ateityje reikės" (klausk kodėl, kur, kaip ir t.t.) ar, kad mokaisi tik tam, kad mokytumeisi (pvz.: pats idiotiškiausias mano asmeniškai gautas atsakymas į tokį klausimą buvo tam, kad "treniruotųsi atmintis". Tai lygiai taip pat aš galiu mokytis naudingus dalykus arba man asmeniškai malonius.)

5) skirk laiko sau. Turėk hobį. Sportuok. Mylėkis. Kurk šeimą. Nekurk šeimos. Gyvenk fantazijų pasaulyje. Rezk amžiaus keršto planą pirmos klasės draugui, kuris pavogė čiupačiupsą. Studijos ir profesinis gyvenimas bus kaip namas, kurį statysi plytą po plytos, turėdamas geresnį ar blogesnį brėžinį**, improvizuodamas, atstatydamas tai, kas nugrius dėl tavo kaltės ar bus nunešta nuo tavęs nepriklausančių kataklizmų.

Bet turi turėti dar kažką, kas augs šalia namo, kas bus gyva, kas leis šaknis į pamatus ir kartais tau kels abejones, kad gal turėtum užsiimti būtent tuom. Kažką gyvą, kas suformuos atramas ten, kur pats net nežinojai, jog jų reikia. Tie dalykai patys užaugins tau šešėlį ir vaisių, tu tik netingėk jų pasėti ir pasirūpink jais pagal tai, ką sėjai.

* Čia jei ką, tai dramatizacija, kad pagautumėte esmę. 
** Gotikines bažnyčias statydavo apskritai be brėžinių. Jos kartais sugriūdavo nebaigtos, bet tos, kurios išliko, dažnai laikomos vienais gražiausių statinių ewa.

Paskaita apie rūkymą

Šį antradienį (08-18) 18:00 Vilniaus visuomenės sveikatos biure ( Polocko g. 12-2) skaitysiu trumpą pranešimą apie tai, kaip mūsų nuostabios smegenys susigalvoja, jog nikotinas yra baisiai geras dalykas. Bus apie visokius ten receptorius, neuromediatorius ir panašiai, bet populiariai, maždaug taip, kaip rašinėju čia.

Užtat su skaidrėm!
Ir gyvai!
Wooo :D

Dar ateis ir Lapinas (Marius Latauskas), kuris kalbės apie Myer Briggs asmenybės tipus.

Tai va. Dar kartą primenu, kad tame biure reguliariai vyksta visa paskaitų programa norintiems mesti rūkyti. Tai puiki proga ne tik sužinoti daugiau apie rūkymą, jo ryšį sau įvairiomis ligomis, priežastį ir kitus dalykus, bet ir gauti individualų gydymo planą, bei susitikti su kitais žmonėmis, kurie stengiasi mesti ar sumažinti surūkomų cigarečių kiekį.

Daugiau informacijos ir registracija į programą -http://www.nerukau.lt/ . Tik dabar vasara, tai aiškiai puslapyje sekančių paskaitų planas neupdeitintas. Bet jos vyksta :D

Ir taip, nemokama.

O čia šiaip:

Iš knygų išparduotuvės.

Kainavo 5 eurus. Kai sužinojau kainą sakau "Ė. Nu duokit tada dar kokią nors knygą už dyką.".

Pardavėjas sekundę susimėtė (dažniausiai tada nuleidžia kainą ir daug smarkiau, nei sakant, kad per brangu), pradėjo ieškoti ką čia duoti.

Buvau su draugais, ir jie subruzdo, kad aš gi tik juokavau.

Pardavėjas net atsiduso iš palengvėjimo. Tada pasižiūrėjo į juos, tada į mane.

O aš stovėjau su šypsena ir sakiau "tai ką duosit?". Kadangi draugai stovėjo už manęs net nenutuokiau kokios dabar jų išraiškos. Galbūt aš jiems pridariau gėdos. Galbūt pirkime-pardavime jie jaučiasi kaip pasyvūs dalyviai, neturintys teisės kelti sąlygas. O aš dabar juos išprievartavau būti viršuje. Siaubas. Jei vėliau ant manęs pyktų, tai turėtų pilną teisę.

Akimirką netgi norėjau irgi pasakyti "haha, pajuokavau, neieškokit, gi", kad tik išgelbėčiau draugus iš šitos awkard situacijos, bet išgirdau tylų ir švelnų Lapino balsą sakantį "ne, ji taip daro" ir tuomet apsiraminau, kad jeigu draugai ir jaučiasi blogai, tai dėl to, kad aš keista. Jie dabar galėtų užversti akis ir pasižiūrėti į pardavėją žvilgsniu iš serijos "matai su kuom mums tenka vaikščioti? Nieko tokio, jei tos knygos neduosi." :D Tada man pasidarė lengviau.

Bet pardavėją išmušė prakaitas ir jis davė pirmą prigriebtą knygiūkštę. Jürg schubiger ir Franz Hohler "Pati pradžia". Aš daviau jam pinigus, pasiėmiau abi knygas ir nukrykštavau į tolį.

Vėliau, kai perskaitysiu,  parašysiu abiejų knygų apžvalgas.

Kai gydytojai tampa pacientais

Perskaičiau Robert Klitzman "When Doctors Become Patients".

Labai patiko.

Vietomis skaičiau ir širdis imdavo greitai plakti, nes tai, kas joje rašoma man jau buvo matyta ir girdėta, bet aš visuomet galvodavau, kad arba išsigalvoju, arba, kad čia pastebiu tik aš, kad čia kažkokie dalykai, kurie neturi būti reikšmingi. Arba kaip tik - kuriuos taip mato visi, kad jie yra savaime suprantami ir nebepastebimi. Žinoma knyga nekeičia to, kad tie dalykai neišgalvoti (pati knyga ir šitas blogas sėkmingai gali būti mano haliucinacijos :D), arba to, kad joje aprašomi dalykai rūpi kažkam daugiau, nei jų autoriui ir bent vienam skaitytojui.

Visgi, skaityti buvo labai malonu ir rekomenduoju paskaityti, jei domitės gydytojais arba liga, kaip reiškiniu. Įraše aprašau maždaug apie ką knyga yra (kas be ko pačioje knygoje šitie dalykai aprašyti daug geriau), o pabaigoje įdėjau atsitiktinę ištrauką.

Sergantys gydytojai stebisi. 

Jie stebisi, kaip iš tikrųjų skauda. 

Kaip iš tikrųjų bloga. 

Kaip iš tikrųjų sunku ir silpna. 

Bet labiausiai juos stebina tai, kad kiti nežino kaip tau blogai iki tol, kol tu jiems nepasakai apie tai. Kaip lengva nuslėpti ir didžiausią kančią ir kaip smarkiai gali skirtis žmonių vidus ir išorė. Stebisi, kiek mažai gydytojai sergantiesiems pasakoja apie jatrogeninę* riziką ir kaip tikisi iš sergančiųjų patyrimo ir suvokimo, kaip apskritai tos ligos veikia, ką jų metu galima jausti ir ką su jomis daryti.

Sergantys gydytojai netiki.

Netiki diagnozėmis apie juos. Būtent, kad netiki. Dėl to gaunasi įdomių ir paradoksalių maginio mąstymo nulemtų situacijų. Žinot, kaip visi juokauja apie medicinos studento ligą, kai jis serga viskuom, apie ką mokosi. Tai va, jau dirbantis medikas serga kita liga - jis neserga niekuom. Net jeigu yra objektyvūs įrodymai jis vis tiek ras kokį nors būdą, kaip paneigti, o jeigu neras, tai ims ignoruoti ir neigti. Blogiausiu atveju racionalizuos, kad tik išlaikytų kontrolės įspūdį.

Jau kai nebėra kaip nuo ligos pabėgti, be jos pačios gydytojus graužia papildomi dalykai - pirmiausia tai, kad jie visą laiką gyvena aplinkoje, kuri yra linkusi sveikatą vertinti iš moralinės perpspektyvos. Gydytojas yra tarsi gėrio pusėje, o dabar jį apniko blogis. Tai visiška nesąmonė, bet daugeliui pasimato tik tada, kai jie suserga. Dalis gydytojų dėl to metasi į įvairius tikėjimus (dažniausiai ne į konkrečią religiją). Ne todėl, kad pati liga kažką jiem blogo padarė. Todėl, kad nuvylė medicina, kaip religija.

 

(Yuliya Litvinova darbas)

Sergantys gydytojai bijo. 

Ne tarp gydytojų ligos turi savitą blogio hierarchiją**. Jeigu sergi metaboliniu sindromu, tai užuojautos gausi daug mažiau, nei sakydamas, kad sergi storosios žarnos vėžiu. Galbūt netgi atsiras aiškinančių, kad dėl sindromo pats kaltas, nes daug ėdi, nesportuoji ir geri coca-colą litrais, kad neturi valios ir esi silpnas. Galbūt tu tuom patikėsi, ir kai gydytojas kalbės tau apie tai, kaip nekontroliuojamas cukraus kiekis tavo apakins ir prijungs prie dializės aparato, tu to negirdėsi ir nesuvoksi, nes viską tu turi ir nesi mėmė. Tau nereikia to klausytis.
Tavo gydytojas rausis nuo galvos plaukus bandydamas tau išaiškinti kodėl tau reikia mesti svorį, galbūt moralizuos ir stebėsis, kodėl tu jo neklausai. O kai jis pats susirgs, tai ims bijoti ne tik to, kuom tave gąsdino, bet dar ir to, kaip jis sau aiškino tavo elgesį. 

Kai kuriems sergantiems gydytojams šita klaida nulemia pavydą pacientams. Labai dažnai pas sergantį gydytoją ateina pacientas, kurio būklė daug geresnė, nei gydytojo, bet pacientas reikalauja, pvz.: invalidumo, pyksta, kad aplinkiniai nesupranta, kaip jam sunku. Labai dažnai pas sergantį gydytoją ateina pacientai, kurie patys dar gali labai daug gyvenime pakeisti ir vis dėl to, nori, kad tai padarytų už juos vaistai, procedūros ir tyrimai, kuriems patarimai mesti rūkyti ar pradėti sprotuoti neatrodo rimti, ir apskritai tai juos bet kas jiems galėtų duoti.
Gydytojui kažkaip reikia susigyventi su dėl to kylančiais jausmais ir rasti jų priežastį.

Bet net ir geriausi gydytojai bijo, kad dėl ligos nebegalės dirbti. Bijo, kad per savo užsispyrimą ir darboholizmą pakenks sau ir aplinkiniams.

Gydytojai žino, kaip veikia sistema iš vidaus. 

Nuo tokių trivialių dalykų, kaip užsiregistruoti pas specialistą, kaip veikia siuntimai, kaip gaunama geriausia palata, kur langas neįsikilęs ir neprabėga tarakonas iki tokių dalykų, kaip kad galėjimas pasinaudoti pažintimis, daug ką apeiti, daug kur sutaupyti laiko, gauti kai ką, kas šiaip niekada nepriklausytų. Viso to pasekoje sergantys gydytojai vienu metu patiria du dalykus:

1) jų gydymas būna smarkus. 

Iš šono, ne gydytojui, tai atrodo, kaip pats nuostabiausias dalykas, nes va, daktaras, tai neturi maldauti gydymo, neturi metai iš metų tampytis iki diagnozės nustatymo, neturi laukti eilėse ir t.t. Deja realybėje tai yra panašiau į maždaug tai - jeigu į pirštą įsipjovė paprastas žmogus, tai jam uždėjo pleistriuką. Jei įsipjovė gydytojas, tai jam nupjovė pirštą. Nu nes gi belekaip ten jau pateko siaubinga hospitalinė infekcija. Yra priežasčių, kodėl gydytojai atsisako gavinimų. 

2) jų gydyme būna papildomų motyvų. Noras įsiteikti, baimė nuo jo nukentėti, kerštas, kas tik nori. Kadangi dauguma gydytojų susilaiko nuo tokių emocijų pacientams apskritai (tiesiog neleidžia sau jų jausti), gydomas kitas gydytojas gali tapti perkėlimo objektu vien dėl to, kad jo buvimas gydytoju nuima nuo jo paciento apsaugą. Ne, ne, jis ne pacientas, jis tiesiog kitas gydytojas. Dėl to sergantys gydytojai gana dažnai nesigydo ten, kur dirba. Arba nori, kad juos gydytų rezidentai - rezidentą galima apgauti, kad juom pasitiki dėl to, kad jo žinios dar naujos, kad jis išskirtinai gabus, bet realybėje tai todėl, kad rezidentas dar neturi emocinio bagažo. Vienas Santariškių gydytojas tai vadina "nuovargiu nuo medicinos".
 

1+2 lemia, kad sergantis gydytojas tampa medicininių eksperimetų auka.
 

Ir, jeigu pats dar tą bent jau nesąmoningai suvokia ir netgi tame įžvelgia kažkokį tai savo gyvenimo kilnumo aspektą, tai, nieko gero nebūna, kai serga gydytojo artimieji ir jis yra pažįstamas su jų gydytojais. Artimieji gauna visus siaubus, kurie tenka sergantiems gydytojams, galvoja, kad čia yra pliusai, o pats gydytojas nieko negali padaryti. Dažniausiai įsijungia maginis mąstymas, kad neišprotėtų. Vat jeigu būtų nuvažiavę į kitą ligoninę... jeigu būtų budėjęs kitas gydytojas... jeigu būtų buvę kitas veiklos protokolas...

 

(Michael C. Hayes darbas)

Sergančio gydytojo liga atima profesionalumo jausmą

Net nekalbant apie pačios ligos tiesiogiai nulemiamus iššūkius, gydytojas sergantis liga ne iš jo profesinės sferos susiduria su reiškiniu, kai supranta, kad apie ją nieko nežino***. 

Iki tol, kol nesirgo sirgo jam atrodė, kad jis labai daug žino arba, kad ten nebuvo ko žinoti. Galbūt jis netgi traukdavo per dantį tos ligos specialistus. Dabar jis atsiduria pasaulyje, kur ilgiau ar sunkiau ta liga sergantys asmenys žino daugiau už jį. O juk jis gydytojas! Argi jis neturėtų į ligą įpulti su kažkokia tai žinių aureole, mąstymo bagažu, kuris jau iš karto jam duotų kitokį šitų dalykų pajautimą ir supratimą. Kur ble dingo jo išskirtinumas?

Šitoje knygoje labai įdomiai aprašomi šitie jausmai. Iš asmeninės patirties pastebėjau, kad pvz.: veterinarai serga daug lengviau, nei gydytojai. Su abiem specialybėmis galima kalbėtis naudojant medicinį žargoną.  Abiejų atveju nutinka tokių situacijų, kai pacientas pats įsistato kateterį, koreguoja gydymą, atspausdina ir pirštu baksnoja į naujausius mokslinius tyrimus. Bet veterinarai dėl to nesijaučia esantys mažiau veterinarai. Priešingai, net labai sunkiose situacijose jie papokštauja, kad galėtų gydyti ir žmones, nes argi žmonės ne dar vieni gyvūnai? Atsiranda savotiškas profesinių ribų plonėjimas, o gydytojui - priešingai, storėjimas, kuris jį izoliuoja. Labai mažai gydytojų sugeba į situaciją žiūrėti kaip į galimybę patirti dalykus pirmu asmeniu.

Sergantys gydytojai pykstasi su pinigais.

Dauguma gydytojų nedirba privačioje praktikoje.

Tai yra - už jų gydomus pacientus moka ne patys pacientai, bet jų draudėjas. Ir viskas, ką daro gydytojai, turi pirmiausia atsakyti ne prieš pacientą, o prieš tai, iš kur ateina pinigai. Jeigu gydytojas to nedaro, jis tiesiog nebedirba. Teisingas dokumentų užpildymas dažnai svarbus bent jau tiek pat, kiek pats pacientas.

Parašęs įrašą į ligos istoriją gydytojas žiūri į ją ir galvoja ne kaip jį supras kitas gydytojas, ne kaip jį supras pats pacientas, o ar yra prie ko prisikabinti.
Tapę pacientais jie pamato, kad iš paciento pusės tai yra daug daug siaubingiau. Belieka jaustis kaip mažam vaikas skirybose, kurio nuomonės niekas neklausia, bet apsimeta, kad išklauso.

Susirgus gydytojui tenka susigyventi su kalte.

 Ne dėl to, kad susirgo, bet dėl to, kaip elgėsi iki tol, kol susirgo. Kiekvienas pasakymas "tau skaudės tik truputį", kiekvienas nutylėjimas, kai jis galvodavo, kad nieko nesakymas yra geras dalykas, kiekvienas apkabinimas, kai jis apsimesdavo, kad to gi užteks ir bus labai žmogiškas kontaktas grįžta. Kiekvienas kartas, kai jis nesistengdavo susiūti žaizdos, kad liktų nepastebimas randas, kai jis neatsižvelgdavo, kad tas laukimo mėnesis pacienui yra panašesnis į tris, viskas ima kelti gėdą. Tokie mažyčiai dalykėliai, kuriuos kartais jam pastebėdavo medicinos studentai ar kitas personalas, o jis dar juos subardavo už laiko gaišimą. Tokie dalykai, dėl kurių kartais pacientai užpykdavo ir palinkėdavo jam pačiam atsidurti jų vietoje.

Knygoje taip pat yra minčių apie tai, kaip būtų galima sergantiems gydytojams pasilengvinti gyvenimą, bei kaip būtų galima ugdyti geresnius medicinos specialistus.

Man labai patiko patarimas leisti medicinos studentams sirgi. 

Pabaigai žadėta citata iš knygos (galimos rašybos klaidos atsirado man perrašant):

"The positivistic scientific medical model led some shun ambiguities, mysteries, and inchoate subjective experiences. Increasingly, evidence-based medicine spreds, valuing only the objective, the objectifiable, and the measurable. Medical training itself wounds in ways that can callous and distace doctors from patients, rather than heightening sensitivity and warmth. The threat of disease and death can also overhelm doctors, who then minimize, avoid, or deny their injury, rather than acknowledge, embrace, and grow from, it."

(Dabar sugalvojau kiekvienai aprašomai knygai įdėti atsitiktinę ištrauką, nes įsivaizduoju, kad tada lengviau susidaryti įspūdį ne tik apie ką ta knyga, bet ir kaip ji parašyta.)

* Jatrogeninis, tai kai yra sukeltas gydymo ar vaistų dalykas. Terminas naudojamas apsakyti ne labai geriems dalykams. Visi vaistai ir gydymai turi savo pavojų ir šalutinių reiškinių. Gydytojai apie juos ne visada pasakoja, nes jie jiems neatrodo baisūs (ar per mažai tikėtini, kad dėl jų gaitų laiką). Bet reikia klausti. Turite teisę. Nėra kvailos ar nereikšmingos priežasties dėl ko galite atsisakyti gydymo, nes tai yra subjektyvūs dalykai. Taip pat, jeigu manote, kad kažkoks daugumą žmonių gąsdinantis dalykas Jums nebūtų baisus, apie jį irgi pasakykite. Gydytojas gali atsargiai svarstyti kai kuriuos dalykus vien dėl to, kad yra padaręs klaidingą prielaidą, jog tai Jums svarbu ar trukdys.

** Tarp gydytojų irgi. Kartais.

*** jeigu liga būna iš jo profesinės sferos, tai jam lengviau ilgesnį laiką ją slėpti ar neigti, lengviau nusigydyti ir jis labiau bijo kolegų.