Puslapiai

2015 m. birželio 6 d., šeštadienis

Pašėlęs Maksas nepašėlusiems žiūrovams



Aš vis galvoju kodėl tas naujas "Mad Max" toks populiarus. Tada pasižiūrėjau kokie filmai dar populiarūs tarp tų, kurie sako, kad čia labai geras, must see filmas. Ir taip jau išeina, kad kiti pamėgti filmai patenka į tokią "summer movies" kategoriją laikotarpyje, maždaug 15 metų iki 2000 metų (kalbu tik apie JAV produkciją).
Toks įdomus laikotarpis, kai kino filmų kūrėjai pamatė, kad gi, OBA, kompu gali padaryti viską, ką tik sugalvosi. Žmonėms visai praėjo "Terminatoriaus" ir kelių kitų filmų efektai, jie netgi norėjo jų dar. Tai ir prasidėjo. Bet, kaip į filmą įkišti daug efektų? Padaryti kažkokią katastrofą. Armagedonas, meteoritai, dinozaurai ir t.t. Nuolatinis veiksmas herojams bėgant nuo viso to. Pagrindinio personažo, kaip herojaus atributu, tampa "must survive" motyvas. Va ir viskas. Jis išgyventojas. Jeigu išgyveno, tai jis laimėjo, o laimėtojų niekas neteisia ir nekvescionuoja.
Kažkur po 2001 metų summer movies pasisuko kita linkme, nes CG efektai jau visiems buvo ne tai, kad nusibodę, bet jau tapę savaime suprantamu dalyku. Tokie filmai, kaip "Matrixa" ar "MIB" žmonėms, užaugusiems ant tos tamsios BOOM WHOOS RAWR filmų kartos atrodė, kaip kažkas labai naujo ir įdomaus, ir, pastebiu, pasikeitė siužetai, personažai tapo mažiau redukuoti.
Bet po kurio laiko ima įsijungti nostalgija - dalis tų filmų dabar perstatoma, dažnai išgryninant tai, ką apie juos atsimena nostalgiškai besijaučiantys žmonės. Žinot, kaip su dainomis - jeigu nori padaryti dainą populiarą, tai lengviau tą padaryti ne sukuriant kažką labai krūto, bet arba sukuriant kažką iš jau žmonių laikomų krūtais dalykais, arba ją nuolat grojant tarp kelių jau krūtomis laikomų dainų. Tuomet tų dainų emocinis atspalvis užsitepa ir ant tos dainos. Tai čia tas pats ir su filmais.

"Mad Max" su efektais nušovė du zuikius - pirmiausia tai jis naudojo kuo mažiau kompiuteriu generuotų efektų. Jis jų vis tiek naudoja tiek, kiek tie filmai, ant kurių nostalgijos jis joja niekada net nesvajojo, bet taip tik sukelia kontrastą su dabartiniais, duoda daugiau atkreipti dėmesio į juos. Kaip geras kulinaras žino, kada prieskonių jau per daug. Antras zuikis yra tas, kad dabar esant internetui filmai nebegali naudoti arkliuko, jog filmas savo eigoje kažkuom nustebins siužetu. Net jeigu žmogus ir labai vengia spoilerių, vis tiek į filmą jau galimai ateiti su bendra nuojauta, kaip besijausdamas išeis iš filmo. "Mad Max" daro efektus, kuriuos turi pamatyti, negali apie juos papasakoti. Dabar išėjęs iš salės žiūrovas gali jaustis, kad "AHA, mačiau!", nors jam ir nepatiko, bet tai gi jis Matė (iš didžiosios M). Veikia ta pati smegenų dalis, kuri kitus verčia sakyti "svarbeuse kažka dariti", tik čia "svarbiausia bent pamatyti".
Dar kūrėjai apsižiūrėjo, kad motyvacija "must survive" nebetenkina dabartinio žiūrovo. Tai įdėjo pusę "must survive" ir pusę "must revenge". Kerštas, va čia tai jau kažkas įdomesnio. Specialiai nepasakojimos personažų praeities istorijos leidžia žiūrovams patiems nesąmoningai jas prikurti ir jaustis patenkintiems. Dėl ko jie ten keršija? Negalima pasakyti, nes kirsis su "must survive" motyvacija. Žiūrovas, kuriam neaišku, turi šio klausimo neišsakyti, nes sugriaus filmo atmosferą.
Tie, kurie nepatenkinti prikurs visokių fan production ir filmo žinomumas tik didės.


 Čia iliustracija iš filmo concept art'o. Pirmo statymo, kuris taip ir nepasistatė, nes jau tokie filmai "nueidinėjo". Nux lotyniškai reiškia riešutą, o neformaliai blevyzgą ir nesąmonę. Nabartinio pastatymo Nux'as yra paimtas iš Mad Max'o komiksų - jo tėvai priešinosi nemirtingojo religijai, bet tas baigėsi liūdnai. Karo berniukai leido Nux'ui gyventi su jais, jeigu jis taip jau labai nori. Pradėjęs nuo visiško pašikniuko jis demonstravo gąsdinantį atsidavimą ir fanatizmą tai pačiai religijai.

O ant viršaus uždėjau vieno FB kontakto postą apie karą. Dalį iškirpau ir užspalvinau vardą, nes postas išimtas iš konteksto, tai geriau neanalizuokite kas per žmogus jį rašė, bet kokie žmonės galėtų tokį parašyti. Aš tokius žmones įsivaizduoju kaip žiurkes. Jie dažnai fantazuoja, kad kilus apokalipsei/karui atsiskleis tokios žmonių savybės, kurioms skleistis niekas netrukdo ir ne karo metu. Priešingai - ne karo metu jos gali skleistis net dar labiau. Vis dėl to, žmonės-žiurkės įsivaizduoja, kad egzistuoja kažkokie žmonės-šiltnamio gėlytės, kurios trukdo šviesiajam rytojui, silpnima žmoniją ir neduoda žiurkėms gyventi pripažintoms ar mirti "teisingai", t.y. didvyriškai išeinant iš gyvenimo ir užleidžiant vietą super žmogui (pastarasis dalykas mane verčia šypsotis, nes arba žiurkės turi slpatą fantaziją, kad jos visai ne žiurkės, ne, ne, čia tik šios gėlytės jas laiko žiurkėmis, o vat kare tai jos jau parodys, kas čia kietas, arba, jei jau laiko save žiurkėmis ir nori gero žmonijai, tai niekas netrukdo nusižudyti ir be karo).

Kartais pagalvoju, kad gal kažkiek jų mąstymą veikia tokie va filmai, kuriuose išgyvenusieji yra gražūs ir protingi herojai ir taip sudaro įspūdį apie prievartos, kaip tobulėjimo varos būdą.

Bendrai paėmus, tai mane kartais gąsdina kaip žmonės nesupranta, kas yra karas ir fantazuoja apie jį taip, kaip jis rodomas pop kultūroje, arba čiūčiuoja save, kad šiuolaikiniai karai tai jau kažkokie kitokie, kur kariauja kažkas kitas, kažkokioj neapibrėžtoj informacinėje erdvėje.

(čia šiaip)


1 komentaras:

  1. Mačiau premjeros vakarą, sumokėjau savo krauju už bilietus :DDDDD literaliai. Patiko. To ir laukiau, išjungti smegenis ir pasimėgauti triukšmu!

    AtsakytiPanaikinti