2015 m. gegužės 19 d., antradienis

2007 metais Seimo primta Psichikos sveikatos strategija vis dar neįgyvendinta

Šiandien pusryčiavau Vasaros gatvėje.

Kai buvau maža, tai kieme pasakyti, kad kažkam reikia į Vasaros penkis buvo jau didžiausias įmanomas pasiuntimas. Na gerai, buvo ir didesnių, bet jais nesinaudodavo įprastiniu fantazijos lygiu  ir gyvenimiška patirtimi pasižymintys vaikai.

Vilniuje buvo ir kitų psichiatrinių ligoninių, bet ta, matyt dėl adreso pavadinimo gražumo, kažkaip labiau įsiminusi buvo.
Niekas nesiųsdavo pasigydyti traumatologinių ar pulmonologinių ligų.
Gal neištardavo, o gal, būdami aštuonmečiais, kurie per dienas žaisdavo kepsais ir buvo atradę, kad jeigu sutrauksi ranką į rankovę, tai galėsi nusiskinti dilgėlę kaip ultimate ginklą, nesirūpinome tokiais dalykais, kas tiksliai ta Vasaros gatvė, kas joje yra, kodėl yra, ar mes ten galėtume pakliūti ir panašiai. 

Pusryčiavau skaniu keksu ir kava, kol klausiausi VŠĮ "Psichikos sveikatos persektyvų" atstovų pasakojimo kas jie yra, ką veikia ir ko nori šiame Pasaulyje. Iš tikrųjų tai jie neturėtų būti Vasaros gatvėje, jie turėtų būti kažkur viduryje miesto, bet taip jau išėjo. Ir, jei atsidarysite jų puslapį, tai ten viskas labai gražiai surašyta.

Kaip supratau esminis jų tikslas yra siekti, kad sergantys psichinėmis ligomis asmenys patys prisiimtų atsakomybę už savo ligą ir ją gydytų, t.y. taptų medicinos klientais. Psichinės ligos diagnozavimas ir gydymas neturėtų būti tikslu, o tik priemonė tikslui pasiekti. Deja medicinos sistema, iš kurios išlindome, ne tik buvo kultūriškai ta, kurioje žmogus turi būti įtikinamas, kad gydytis reikia, bet ir ta, kurioje jį gydyti reikia aukštesnio gėriom nei jis pats, vardan. Dar ji turėjo ir kitą dalyką - psichiatrija buvo naudojama kaip priemonė susidoroti su politiškai neįtinkančiais asmenimis. Ir apskritai su asmenimis, kurie nelabai įtikdavo. Sergančiojo psichine liga traktavimas, kaip kalinio, kaip kitokio, kaip grėsmingo per vieną naktį niekur nedingo ir dažnai sergantieji vis dar būna baudžiami už tai, kad serga, visų tų, kurie nori tapti šauniaisiais gyvenimo kalėjimo viršininkais. 

"Psichikos sveikatos perspektyvos" mėgina vykdyti psichiatrinę reabilitaciją. Jeigu kažkokia įstaiga pasidaro įvažiavimą, kad į ją galėtų patekti žmonės judantys su vėžimėlio pagalba, tai argi nebūtų galima panašiai padėti ir kitiems, kurie ten nepatenka dėl kitų priežasčių? Juk absoliučiai daugumai, tie dalykai ne tik, kad netrukdys, bet bus visiškai nepastebimi. Juk ir įvažiavimo nepastebėtumėte, nebent patys turėtumėte kažkokią būklę dėl kurios kopti laiptais lengviau, nei įžiamba plokštuma. 

O bet tačiau psichinė reabilitacija, kaip ir visos reabilitacijos, yra skausminga ir gali sukelti būklės pablogėjimą. Kad ir kiek čia visi aplinkui stumtų ant psichiatrų, lygintų ligonines tarpusavyje, pasakotų, kad kažkokios ligoninės gydytojai ir net vadovai leidžia sau būti, pvz.: homofobiškais, bet vis tiek, manau, kad dauguma psichiatrų nuoširdžiai rūpinasi savo pacientais ir nori jiems tik geriausio. Tokiais dalykais, kaip psichine reabilitacija, deinstucionalizacija, demedikamentalizacija ir panašiai nesižavi ne iš noro išlaikyti galią, darbo vietą ar dar ką nors, bet tiesiog iš to, kad negali patikėti, kad tai duotų kažką gero. Tiesiog jų patirtis neduoda patikėti tokiu dalyku, visiškai kita paradigma. 

Pabaigai, šio mažyčio renginio metu, kai kurie dalyviai kalbėjo apie tokius baisius dalykus ir taip ramiai, kad nežinojau net kaip reaguoti. Arba čia aš viena juose įžvelgiau kažką tokio siaubingo, kad negalėjau įsivaizduoti kaip žmonės ir sugebėtų tą racionalizuoti (gal tiesiog blogai supratau, pati kažką prisifantazavau, variantas galimas).
Arba, tie baisumai jau perėję į pripažintų dalykų stadiją ir dabar belieka sulaukti, kol kažkas sugalvos juos susimedžioti kaip savo politinius ar biografinius trofėjus ir juos išspręs.


2 komentarai:

  1. Kaip senesnės paradigmos gydytojams patirtis negali neduoti patikėti naująja, jei tai skirtingi dalykai? Panašiau į kitas priežastis ar apsimetinėjimą.
    O kokius siaubingus dalykus įžvelgei renginio metu?

    AtsakytiPanaikinti
  2. "Rosenhan's study was done in two parts. The first part involved the use of healthy associates or "pseudopatients" (three women and five men, including Rosenhan himself) who briefly feigned auditory hallucinations in an attempt to gain admission to 12 different psychiatric hospitals in five different States in various locations in the United States. All were admitted and diagnosed with psychiatric disorders. After admission, the pseudopatients acted normally and told staff that they felt fine and had no longer experienced any additional hallucinations. All were forced to admit to having a mental illness and agree to take antipsychotic drugs as a condition of their release." - http://en.wikipedia.org/wiki/Rosenhan_experiment

    AtsakytiPanaikinti