Gink darbą, nes darbas tavęs neapgins

Šiandien darbas baigėsi anksčiau, tai nuėjau į šeimos medicinos rezidentų mokslinių darbų gynimą? Su klaustuku, nes nelabai ten reikėjo kažką nuo kažko ginti. Aš gynimą įsivaizduoju maždaug taip - darai, darai kažką daug laiko, net porą metų. Viską apie tai skersai išilgai susižinai, dar ir pats kažką atrandi ar prikuri.
Taip gyveni tuom dalyku, kad net kliedi, susilieji.
Tampi vieniu.
Pasieki nirvaną.
Tu ir esi tas dalykas.

Tada eini to pristatyti tiems, kuriems nesvarbu kaip gerai būsi padaręs, vis tiek atrodys, kad tu nieko nesupranti ir nemoki (arba jie bent apsimes, čia toks žaidimas, tokia iniciacija). Bet tu stovi. Tu žinai. Esi grynas džiaugsmas ir ryžtas.

Čia aišku galimai aš kažkaip iškreiptai suvokiu realybę ir labai tikėtina, kad kai jau man reikės gintis, tai  būsiu nuo tokių kliedesių pagijusi.

Šiandien ryte planavau porą valandų atsikelti anksčiau, kad galėčiau šį bei tą nuveikti iš papildomų darbų, bet, kadangi sugebėjau tą laiką praleisti žiūrinėdama paveikslėlius internete ir klausydamasi youtube autoplay'jaus labai svarbiam dalykui, tai turėjau tyliai baiginėti pirmųjų mokslinių darbų pristatymų metu. Žmonės pristatinėja, jaudinasi, visi jų klauso, o aš, kažkur pačiam pačiam auditorijos gale klepu klepu ant kompiuko darau. Beje, suskaičiavau, kad iš visų pristatymų kiek mačiau (nes kelis praklepinau, ir gale iš kelių turėjau išeiti), tai tik penktadalyje sugebėjau skaidrėse kažką perskaityti. Suformulavau, kad taip buvo dėl to, kad:

a) mažos raidės. 

b) aš dehidratavus ir mano ragenos pasidengusios tirštesne, nei įprasta ašarų plėvele, kuri sumažina regėjimo aštrumą

c) skaidrės su šviesiai žaliu fonu ir baltomis raidėmis.

O vienos skaidrės atrodė taip, tarsi dispepsijos kankinamas vienaragis būtų suėdęs vaivorykštę. Vienas iš vertintojų pakomentavo, kad tos skaidrės mažų mažiausiai blaško, o kitas, kad jos varo migreną. Aš norėjau iš galo garsiai sušukti "PUIKIOS SKAIDRĖS!", bet tada pagalvojau, kad tai lemtų grynai mano prieštaringa prigimtis (ir jau minėta dehidatacija). Jeigu, man būtų reikėję prie tų skaidrių prikibti, tai būčiau prikibusi, kad net kelis kartus iš eilės panaudotas tas pats clipart'as. Niu gi siaubas. Kur ritasi Pasaulis.

Dar pristatymų metu nusiraminau, kad visai ne retas dalykas daryti darbą keliese ir kad, ne, nebūtina, kad vien dėl to darbas turėtų būti du kartus nuostabesnis. Užtenka kokio 1.2-1.4 kartų.

Ir geriau nedaryti darbo, kuris apimtų VISKĄ.

Jeigu pradeda imti paranoja, kad čia kažkas ne taip, tai geriau pasiimti savo darbą, išsivirti puodą čiobrelių arbatos, pasižiūrėti į jame besisukančius stiebelius ir lapelius ir pereiti į tokią priekabią būseną, kuri vargu ar įmanoma šioje dimensijoje. Tokioje būsenoje reikia atsiriboti nuo to magiško savęs ir darbo ryšio, išsižadėti tos motiniškos meilės ir imti fantazuoti ko čia būtų galima bjauriausio paklausti apie tą darbą ar su juo susijusius dalykus. Tada rasti tiems klausimams atsakymus. Ir apsiraminti, kad galbūt tą lėtinių ligų sąrašą atrankos kriteriuose galima ir sumažinti išmetant relapsuojantį polichondritą.

Iš visų darbų man labiausiai patiko Jūratės Valiukienės darbas apie šeimos gydytojo požiūrį į homoepatiją. Nes prieš metus aš galvojau daryti kažką panašaus, bet tada pagalvojau, kad bele kaip tema yra tokia nuostabi, kad jau tikrai bus daroma, jei jau nėra padaryta. Pačio darbo dar neturiu, bet mėginsiu kaip nors gauti ir pasinagrinėti.

Kaip tik paskutinėmis dienomis rašiau mokslo populiarinimo straipsnį apie homeopatiją - apie dvi jos bangas ir taip, kaip abi jos koreliavo su kova prieš mediciną, kaip socialinės kontrolės priemonę. Kai J. Valiukienė pristatinėjo savo darbą iš auditorijos nuskambėjo komentaras, kad homeopatija yra pigi psichoterapija, suprask, nu ne viskas taip jau blogai su homeopatija.

Mane net šaltas prakaitas išmušė, o širdis pabandė išeiti atostogų.

Taip, tai pigi psichoterapija. Bet pigi kieno - gydytojo ar paciento sąskaita?

J. Valiukienė savo darbe nustatė, kad homeopatinius preparatus labiausiai yra linkę skirti ~6-15 metų darbo patirtį turintys gydytojai (aš spėju, kad jaunesni dar nepasitiki, ar netiki, o vyresni jau nebetiki), ypač dirbantys su vaikais. Ir labai dažnai ji skiriama ne todėl, kad gydytojas tikėtų ja, bet todėl, kad nenori išleisti paciento nieko nepaskyręs.

Akimirką sustokite ir pagalvokite ką tai reiškia.

Tai reiškia, kad žmogus ateina su kažkokia tai problema (arba yra atvedamas tėvų) ir vietoj, to, kad jam būtų pasakoma, kad jo problema nėra susijusi su medicina, nors ir pasireiškia, per kūną ir jo pojūčius, ta problema yra verifikuojama, dar daugiau - paskiriant vaistų parodoma, jog tai yra tinkamas problemos sprendimo būdas. 

Straipsnyje plačiau aprašiau, ryt siųsiu redaktoriui, jei nepatiks - paskelbsiu čia, jei patiks, vėliau parašysiu kokiam žurnale paskaityti. Ir manau, kad jau apsiraminsiu su ja, nesitikėju, kad ji bus tiek populiari.

(maždaug tą sako homeopatijos šalininkai)

Kol rašau šitą įrašą važiuoju traukiniu į Kauną. Per gražus vakaras Vilniuje sėdėt.