2007 metais Seimo primta Psichikos sveikatos strategija vis dar neįgyvendinta

Šiandien pusryčiavau Vasaros gatvėje.

Kai buvau maža, tai kieme pasakyti, kad kažkam reikia į Vasaros penkis buvo jau didžiausias įmanomas pasiuntimas. Na gerai, buvo ir didesnių, bet jais nesinaudodavo įprastiniu fantazijos lygiu  ir gyvenimiška patirtimi pasižymintys vaikai.

Vilniuje buvo ir kitų psichiatrinių ligoninių, bet ta, matyt dėl adreso pavadinimo gražumo, kažkaip labiau įsiminusi buvo.

Niekas nesiųsdavo pasigydyti traumatologinių ar pulmonologinių ligų.

Gal neištardavo, o gal, būdami aštuonmečiais, kurie per dienas žaisdavo kepsais ir buvo atradę, kad jeigu sutrauksi ranką į rankovę, tai galėsi nusiskinti dilgėlę kaip ultimate ginklą, nesirūpinome tokiais dalykais, kas tiksliai ta Vasaros gatvė, kas joje yra, kodėl yra, ar mes ten galėtume pakliūti ir panašiai. 

Pusryčiavau skaniu keksu ir kava, kol klausiausi VŠĮ "Psichikos sveikatos persektyvų" atstovų pasakojimo kas jie yra, ką veikia ir ko nori šiame Pasaulyje. Iš tikrųjų tai jie neturėtų būti Vasaros gatvėje, jie turėtų būti kažkur viduryje miesto, bet taip jau išėjo. Ir, jei atsidarysite jų puslapį, tai ten viskas labai gražiai surašyta.

Kaip supratau esminis jų tikslas yra siekti, kad sergantys psichinėmis ligomis asmenys patys prisiimtų atsakomybę už savo ligą ir ją gydytų, t.y. taptų medicinos klientais. Psichinės ligos diagnozavimas ir gydymas neturėtų būti tikslu, o tik priemonė tikslui pasiekti. Deja medicinos sistema, iš kurios išlindome, ne tik buvo kultūriškai ta, kurioje žmogus turi būti įtikinamas, kad gydytis reikia, bet ir ta, kurioje jį gydyti reikia aukštesnio gėriom nei jis pats, vardan. Dar ji turėjo ir kitą dalyką - psichiatrija buvo naudojama kaip priemonė susidoroti su politiškai neįtinkančiais asmenimis. Ir apskritai su asmenimis, kurie nelabai įtikdavo. Sergančiojo psichine liga traktavimas, kaip kalinio, kaip kitokio, kaip grėsmingo per vieną naktį niekur nedingo ir dažnai sergantieji vis dar būna baudžiami už tai, kad serga, visų tų, kurie nori tapti šauniaisiais gyvenimo kalėjimo viršininkais. 

"Psichikos sveikatos perspektyvos" mėgina vykdyti psichiatrinę reabilitaciją. Jeigu kažkokia įstaiga pasidaro įvažiavimą, kad į ją galėtų patekti žmonės judantys su vėžimėlio pagalba, tai argi nebūtų galima panašiai padėti ir kitiems, kurie ten nepatenka dėl kitų priežasčių? Juk absoliučiai daugumai, tie dalykai ne tik, kad netrukdys, bet bus visiškai nepastebimi. Juk ir įvažiavimo nepastebėtumėte, nebent patys turėtumėte kažkokią būklę dėl kurios kopti laiptais lengviau, nei įžiamba plokštuma. 

O bet tačiau psichinė reabilitacija, kaip ir visos reabilitacijos, yra skausminga ir gali sukelti būklės pablogėjimą. Kad ir kiek čia visi aplinkui stumtų ant psichiatrų, lygintų ligonines tarpusavyje, pasakotų, kad kažkokios ligoninės gydytojai ir net vadovai leidžia sau būti, pvz.: homofobiškais, bet vis tiek, manau, kad dauguma psichiatrų nuoširdžiai rūpinasi savo pacientais ir nori jiems tik geriausio. Tokiais dalykais, kaip psichine reabilitacija, deinstucionalizacija, demedikamentalizacija ir panašiai nesižavi ne iš noro išlaikyti galią, darbo vietą ar dar ką nors, bet tiesiog iš to, kad negali patikėti, kad tai duotų kažką gero. Tiesiog jų patirtis neduoda patikėti tokiu dalyku, visiškai kita paradigma. 

Pabaigai, šio mažyčio renginio metu, kai kurie dalyviai kalbėjo apie tokius baisius dalykus ir taip ramiai, kad nežinojau net kaip reaguoti. Arba čia aš viena juose įžvelgiau kažką tokio siaubingo, kad negalėjau įsivaizduoti kaip žmonės ir sugebėtų tą racionalizuoti (gal tiesiog blogai supratau, pati kažką prisifantazavau, variantas galimas).

Arba, tie baisumai jau perėję į pripažintų dalykų stadiją ir dabar belieka sulaukti, kol kažkas sugalvos juos susimedžioti kaip savo politinius ar biografinius trofėjus ir juos išspręs.

Gink darbą, nes darbas tavęs neapgins

Šiandien darbas baigėsi anksčiau, tai nuėjau į šeimos medicinos rezidentų mokslinių darbų gynimą? Su klaustuku, nes nelabai ten reikėjo kažką nuo kažko ginti. Aš gynimą įsivaizduoju maždaug taip - darai, darai kažką daug laiko, net porą metų. Viską apie tai skersai išilgai susižinai, dar ir pats kažką atrandi ar prikuri.
Taip gyveni tuom dalyku, kad net kliedi, susilieji.
Tampi vieniu.
Pasieki nirvaną.
Tu ir esi tas dalykas.

Tada eini to pristatyti tiems, kuriems nesvarbu kaip gerai būsi padaręs, vis tiek atrodys, kad tu nieko nesupranti ir nemoki (arba jie bent apsimes, čia toks žaidimas, tokia iniciacija). Bet tu stovi. Tu žinai. Esi grynas džiaugsmas ir ryžtas.

Čia aišku galimai aš kažkaip iškreiptai suvokiu realybę ir labai tikėtina, kad kai jau man reikės gintis, tai  būsiu nuo tokių kliedesių pagijusi.

Šiandien ryte planavau porą valandų atsikelti anksčiau, kad galėčiau šį bei tą nuveikti iš papildomų darbų, bet, kadangi sugebėjau tą laiką praleisti žiūrinėdama paveikslėlius internete ir klausydamasi youtube autoplay'jaus labai svarbiam dalykui, tai turėjau tyliai baiginėti pirmųjų mokslinių darbų pristatymų metu. Žmonės pristatinėja, jaudinasi, visi jų klauso, o aš, kažkur pačiam pačiam auditorijos gale klepu klepu ant kompiuko darau. Beje, suskaičiavau, kad iš visų pristatymų kiek mačiau (nes kelis praklepinau, ir gale iš kelių turėjau išeiti), tai tik penktadalyje sugebėjau skaidrėse kažką perskaityti. Suformulavau, kad taip buvo dėl to, kad:

a) mažos raidės. 

b) aš dehidratavus ir mano ragenos pasidengusios tirštesne, nei įprasta ašarų plėvele, kuri sumažina regėjimo aštrumą

c) skaidrės su šviesiai žaliu fonu ir baltomis raidėmis.

O vienos skaidrės atrodė taip, tarsi dispepsijos kankinamas vienaragis būtų suėdęs vaivorykštę. Vienas iš vertintojų pakomentavo, kad tos skaidrės mažų mažiausiai blaško, o kitas, kad jos varo migreną. Aš norėjau iš galo garsiai sušukti "PUIKIOS SKAIDRĖS!", bet tada pagalvojau, kad tai lemtų grynai mano prieštaringa prigimtis (ir jau minėta dehidatacija). Jeigu, man būtų reikėję prie tų skaidrių prikibti, tai būčiau prikibusi, kad net kelis kartus iš eilės panaudotas tas pats clipart'as. Niu gi siaubas. Kur ritasi Pasaulis.

Dar pristatymų metu nusiraminau, kad visai ne retas dalykas daryti darbą keliese ir kad, ne, nebūtina, kad vien dėl to darbas turėtų būti du kartus nuostabesnis. Užtenka kokio 1.2-1.4 kartų.

Ir geriau nedaryti darbo, kuris apimtų VISKĄ.

Jeigu pradeda imti paranoja, kad čia kažkas ne taip, tai geriau pasiimti savo darbą, išsivirti puodą čiobrelių arbatos, pasižiūrėti į jame besisukančius stiebelius ir lapelius ir pereiti į tokią priekabią būseną, kuri vargu ar įmanoma šioje dimensijoje. Tokioje būsenoje reikia atsiriboti nuo to magiško savęs ir darbo ryšio, išsižadėti tos motiniškos meilės ir imti fantazuoti ko čia būtų galima bjauriausio paklausti apie tą darbą ar su juo susijusius dalykus. Tada rasti tiems klausimams atsakymus. Ir apsiraminti, kad galbūt tą lėtinių ligų sąrašą atrankos kriteriuose galima ir sumažinti išmetant relapsuojantį polichondritą.

Iš visų darbų man labiausiai patiko Jūratės Valiukienės darbas apie šeimos gydytojo požiūrį į homoepatiją. Nes prieš metus aš galvojau daryti kažką panašaus, bet tada pagalvojau, kad bele kaip tema yra tokia nuostabi, kad jau tikrai bus daroma, jei jau nėra padaryta. Pačio darbo dar neturiu, bet mėginsiu kaip nors gauti ir pasinagrinėti.

Kaip tik paskutinėmis dienomis rašiau mokslo populiarinimo straipsnį apie homeopatiją - apie dvi jos bangas ir taip, kaip abi jos koreliavo su kova prieš mediciną, kaip socialinės kontrolės priemonę. Kai J. Valiukienė pristatinėjo savo darbą iš auditorijos nuskambėjo komentaras, kad homeopatija yra pigi psichoterapija, suprask, nu ne viskas taip jau blogai su homeopatija.

Mane net šaltas prakaitas išmušė, o širdis pabandė išeiti atostogų.

Taip, tai pigi psichoterapija. Bet pigi kieno - gydytojo ar paciento sąskaita?

J. Valiukienė savo darbe nustatė, kad homeopatinius preparatus labiausiai yra linkę skirti ~6-15 metų darbo patirtį turintys gydytojai (aš spėju, kad jaunesni dar nepasitiki, ar netiki, o vyresni jau nebetiki), ypač dirbantys su vaikais. Ir labai dažnai ji skiriama ne todėl, kad gydytojas tikėtų ja, bet todėl, kad nenori išleisti paciento nieko nepaskyręs.

Akimirką sustokite ir pagalvokite ką tai reiškia.

Tai reiškia, kad žmogus ateina su kažkokia tai problema (arba yra atvedamas tėvų) ir vietoj, to, kad jam būtų pasakoma, kad jo problema nėra susijusi su medicina, nors ir pasireiškia, per kūną ir jo pojūčius, ta problema yra verifikuojama, dar daugiau - paskiriant vaistų parodoma, jog tai yra tinkamas problemos sprendimo būdas. 

Straipsnyje plačiau aprašiau, ryt siųsiu redaktoriui, jei nepatiks - paskelbsiu čia, jei patiks, vėliau parašysiu kokiam žurnale paskaityti. Ir manau, kad jau apsiraminsiu su ja, nesitikėju, kad ji bus tiek populiari.

(maždaug tą sako homeopatijos šalininkai)

Kol rašau šitą įrašą važiuoju traukiniu į Kauną. Per gražus vakaras Vilniuje sėdėt. 

Darbų mugė

Šiandien anksčiau išėjau iš darbų ir nuvažiavau į MF'e vykusią darbų mugę.

Dar kartą paskaitykite - DARBŲ MUGĖ O_O

Ateini, o visokios darbovietės sako "Ateik dirbti pas mus", "Nea, ateik dirbti pas mus" ir "Tikrai jau neeik dirbti ten, ateik tik pas mus!".

Aš tikriausiai vėl kažkokia traumuota, nes kažkodėl man atrodo, kad tai aš turėčiau ieškotis darbdavio, bet va, pasirodo, darbdavys gali ieškotis tavęs. Vaikščiojau aš ten ir niekaip nesupratau  kodėl mugė nėra sausakimša?


Po mugės vyko pristatymai, diskusija, kalbėjo sveikatos apsaugos ministrė, tai buvo išsakytas pasiūlymas, kad gal būtų galima sukurti kokį tai puslapį, kuriame rezidentai ar darbo ieškantys gydytojai galėtų susirašyti, o tada įstaigos vykdytų aukcioną dėl jų.

(Kol svarsčiau kodėl nesu susikūrusi Linkedin paskyros pagalvojau, kad tas žodis "aukcionas" man su kai kuom asocijuojasi...)

Kadangi nebuvau iš tų studentų, kurie jau pirmo kurso pirmą mėnesį žinojo, kad nesvarbu ką baigs, dirbs pas mamą Balbieriškio ambulatorijoje* ir nesu susaistyta kažkokiais ypatingais ryšiais su viena gyvenama vieta (būstą galima parduoti/padovanoti, antrą pusę įkalbėti keisti darbą, o vaikų, kurie graužtų sąžinę, kad palieka draugus, nėra), taigi iš esmės galėčiau dirbti bet kur LT. Mass der Dinge sako, kad ne, kad galėčiau dirbti tik Vilniuje, kad man tik atrodo, kad aš nenudžiūčiau kitur. Tada pateikia pavyzdžių, kaip aš vis kažką veikiu, vis kažkur einu, ir sako, kad ten to nebus. Aš mėginu ginčytis, kad galima padaryti, kad ir ten taip būtų. Hahah :D Naivuolė, sako vienas mano smegenų pusrutulis.

Nenoriu emigruoti. Kartais tas pats smegenų pusrutulis sako, kad aš ne tik naivuolė, bet ir ne labai protinga - suskaičiavus, kiek pvz.: man asmeniškai kainavo mano medicininiai poreikiai per paskutinius porą mėnesių išeina taip, kad viskas ką uždirbau nuo rugsėjo (įskaitant ir stipendija) nuėjo vien tik jiems, nes LT yra vienintelė EU šalis būtent to, ko man reikia, nefinansuojanti net dalinai. Jei nebūtų Lapino turėčiau emigruoti tiesiog dėl to. Taip kaip kad daro visi kiti, neturintys pakankamai didelių pajamų (galima taip šokinėti tarp kelių šalių).

Čia neeina kalba apie žalesnę žolę, skanesnį limonadą ar ką nors panašaus. Čia eina kalba apie dalyką, kuris lemia 99% procentus mano cinizmo - tik tas 1% kyla iš gydytojos, o ne pacientės :D

 

(medicinos studentai siaubingi fatalistai. Kai kurie galvoja, kad jeigu jau neįstos į rezidentūrą, tai viskas. Gyvenimas žlugo. Teks eiti dirbti į Maksimą).

Taigi, mugės metu klausiau įstaigų kiek gyventojų jos aptarnauja, kokias maždaug apylinkes turi ten gydytojai ir ką gali pasiūlyti be algos (algos jokia ne paslaptis, nes dauguma yra valstybinės įstaigos). Tai va, ką sužinojau.

1) Vilnius lolina. Pvz.: vieno miestelio poliklinika, jei ateičiau pas juos dirbti siūlė duoti bent 3 kambarių būstą ir vietą vaikams darželyje be jokių eilių. Aš pamykiau (gi neturiu vaikų), tai pradėjo sakyti, kad dar sugalvos ką pasiūlyti.
Vilnius? Paklausius ar ir jie pasiūlys ką anos įstaigos, tai reakcija PFFFF... Dar ko. Nenori, nereikia, ateis kiti. Dar siūlė variantą važinėti į ambulatoriją. Jei būsi geras sumokės už benziną.

 

(mugės metu buvo galima prisirinkti visokių lankstinukų. Tik nusisuk, jau įkišo)

2) Šiemet medicinos+odontologijos+veterinarijos studijas baigia 449 studentai. Turiu pasakyti, kad man tai visiškai nieko nesako. Atrodo daug, bet tada aš pagalvoju. Kai mokiausi mokykloje vieną kartą buvau berods F klasėje. Tai yra dar buvo A, B, C, D, E, ir G klasės. Bet po kelerių metų analogiškos pakopos klasėje jau bubo tik A, B, C ir D, o kiekvienoje buvo 4-5 mažiau mokinių. Bet, ar kai stojau aš, ar kai stojo jie, vietų universitetuose buvo maždaug po tiek pat, o įvertinus tai, kad kultūriškai LT dauguma žmonių į aukštąją stoja iš karto po mokyklos baigimo, tai... jo. Visas šitas emigracijos reikalas man asmeniškai labai pasijuto ir leidžia nebesijausti taip klaustrafobiškai darbo rinkos atžvilgiu.

Su kuom aš turiu lyginti tuos 449?
Pernai visos nemokamos rezidentūros vietos nebuvo užpildytos  - didžioji dauguma jų liko LSMU. Kažkodėl.

3) Vidutinis gydytojo atlyginimas, neatskaičius mokesčių, nesiekia 1000 eurų. Dauguma mano draugų ne iš medicinos pirmus darbus, tik baigę bakalaurus, susirado, kad į rankas gautų bent 1000 eurų. Ten tipo dailinkui sunku gyventi? Ten tipo iš rašymo nepragyvensi? byč, dar gyvensi Užupyje su mansarda ir penkiais salukiais.

Medicina?

Medikai kažkokie neigiantys Maslowo poreikių piramidę. Nu bet rimtai. Kam jiems pinigai, ane? Va neseniai FB mačiau kaip vienas žmogus "patikrino", kad jį operuosiantis chirurgas geras, nes nerado jo paskyros. Logika - nesinaudoja facebook'u, vadinasi neturi laisvo laiko. Neturi laisvo laiko, nes daug dirba. Daug dirba, vadinasi gerai dirba.

Aš tai logikos čia neįžiūriu. Jau ko tikrai nenorėčiau, kad mane operuotų pervargęs žmogus. O nesinaudojimas facebook'u nesako nieko daugiau, nei apie nesinaudojimą facebook'u.

(Rezidentų mitybos piramidė)

4) Vėl buvo verkta, kad a) kardiologai ir neurochirurgai neturės darbo. ir b) vietose X ir Y trūksta kardiologų ir neurochirurgų.

5) Sveikatos apsaugos ministrė pasakė, kad jeigu sveikatos apsauga būtų jos UAB'as, t.y. ji jos savininkė, tai labai greitai viską sutvarkytų ir visiems gydytojams x2 kart pakeltų algas.

6) Buvo kažkoks kalbėjimas apie tai, kad rezidentams nepatinka dažnai keisti rezidentūros bazes nes gąsdina popierių tvarkymas :D spėju ten buvo patrolinimas. Na taip, tas popierių keitimas kartais būna toks "kas tu toks? ko tau čia reikia? ko neatnešei to popieriaus? man dabar pietų pertrauka, o paskui išeinu atostogų. Nu aš nieko nežinau. Pala, kas tu toks?", bet tai tiesiog administraciniai popierizmo nuotykiai, tikrai negalėtų būti priežastis nenorėti dažnų darbovietės vietų keitimo.

Jei man reiktų pateikti argumentą, tai būtų, diskomfortas dažnai keisti darbo kolektyvus. Bet žinote ką? Daugumos esminiai darbo pagrindai vis tiek yra tokie patys, t.y. niekas dviračių neišradinėja. Kaip kariuomenėje - tave gali pervesti kitur, bet šautuvas vis tiek bus toks pats, leitenantas vis tiek bus leitenantas, tikėtina, kad kerzų niekas irgi neatims tą pačią dieną. Rezidentas būdamas 2 savaites turėtų išmokti tiek pat per jas nepriklausomai nuo to, ar jis bus tik 2 savaites ar 2 metus. Tas, kuris yra 3-ią savaitę, taip, išmoks daugiau. Nebent, bus praleidęs pirmas dvi atsipūtęs, kad gi daug laiko (taip niekada neišnaudos visų galimybių). Arba pataikys į prokrastinuojantį kolektyvą, kuris skaitys, kad vien dėl to, kad kažkas vyks trumpai yra nereikšminga. Bet su tokiais žmonėmis bus sunku dirbti ir būnant 2 metus.

7) Kariuomenė (ji atėjo su šūkiu salus militoris suprema est), tai, bent jau mano kurse, ji buvo labai patrauklus variantas - siūlo didesnę algą, duoda karinių laipsnių, specializuotis užsienyje tokiose siauruose specializacijose kaip nardymo medicina, bet, kas labiausiai vilioja, kad ypač duoda dirbti, kaip daktarui, o ne administratoriui, vadybininkui ar dar kuom nori. Nuvažiuoji į misiją ir gydai civilius nuo ryto, iki vakaro. Gydai kareivius? Jų sveikata laikoma turtu tiesiogiai.

Dar girdėjau, kad jeigu esi moteriškos lyties, tai ten elgiasi geriau, nei kai kuriose fancy įstaigose, bet patikrinti to gi niekaip negaliu. Šiuo metu kariuomenei reikia 5-ių šeimos gydytojų. *mirkt mirkt*

8) Šeimos medicina yra pati geriausia ir nuostabiausia specialybė.

PS - Emilija sakė, kad davė radijuj interviu apie tai, kad homeopatija negerai. Kai bus laida, pasigirs ir savo bloge. :D

* tai gali būti ir pas tėtį Santariškėse, bet šiaip tai Lazdynuose, kad ne taip į akis kristų.