Šiandien nueinu į Norfą pieno, greipfrukto ir sėmkių, žiūriu - OBA - hiacintai. Balti, rūžavi, violetiniai ir kažkokių tai tarpinių spalvų.
Norfoje jie kiekvienais metais būna tam pačiam pavidale - nupiginti ir tuoj tuoj pražysiantys. Dažniausiai nepražysta, nes jeigu kas nors jų neišgelbėja ir nenuperka, tai jų lapeliai paruduoja, o žiedynus nuskabo. Nežinau, gal čia tokia taktika, kad tipo, va, nebus žiedyno, tai apsigaus pirkėjas, kad čia visai šviežas kvietkas ir paims. HAHA! :D
Dar galvoju, kad gal kur nors yra motininė norfa, kokia nors XXXXXL Norfocentras, kur tie hiacintai dar būna nenupingti. Arba, gal jie jau specialiai tokie atvežami, nes gi praktiška pirkti gėlę, kuri jau įrodė, kad gyvens, o ne kažkokį tai abstraktų durpėm apklotą svogūnėlį iš kurio nežinia ko gali tikėtis. Gal ten koks amarilis užaugs??
Tai šiandien ir aš vieną paėmiau už kažkiek tai euro centų. Dabar galės augti, kaupti visokius alkaloidus savo lapuose. Po to kur nors pasodinsiu laisvėje. Ten galės bandyti augti toliau, gal išeis.
Šita gėlė taip keistai vadinasi pagal Hiacintą. Tokį vaikiną, kuris gyveno sau ramiai, buvo gražus, davėsi su visokių linksmybių dievu Apolonu. Zefyras, toks vakarų vasariško vėjo dievas, užsipavyduliavo. Kai Hiacintas bandė pagauti Apolono mestą diską, Zefyras papūtė, diskas kaukštelėjo Hiacintui ir tas numirė.
Apolonas, iš meilės Hiacintui ir pykčio ant savęs, kad jo neišgelbėjo (visgi jis ir medicinos dievas), išprašė Hado, kad tas neleistų Hiacinto į pomirtinį pasaulį. Hiacintui nebuvo kur dėtis, tai anas pavirto gėlyte, ir kai pražįsta, ant jos žiedelių susidaro nektaro lašeliai, kurie yra neva Hiacinto ašaros, kuriomis jis verkia, kad buvo nužudytas savo atgrubnagio mylimojo.
... Kai pagalvoji, tai gal norfos darbuotojus apsėda Zefyras ir jie dėl to nuskabo tuos žiedus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą