Spektaklis "Mano brangioji mokytoja"

Užužvakar (skamba kaip prieš milijoną metų) su antra puse ir draugais buvom Atviro teatro spektaklyje "Mano brangioji mokytoja".

(maždaug taip tą spektaklį žiūrėjom)

Po spektaklio antra pusė prisipažino, kad vienu metu turėjo tvardytis, kad neatsistotų ir neįsikištų į spektaklyje vykstančius įvykius (ir ne engiamųjų teatro prasme). 

Tiesiog žiūrint taip užsimiršdavo, kad viskas suvaidinta. Bet ne jai vienai taip pasirodė. Ausies kampeliu girdėjau ir akies krašteliu mačiau ne vieną, kurį šalia sėdintys sulaikydavo. 

Labai rekomenduoju. Spektaklis pastatytas pagal 1980 metų pjesę, bet jame vaizduojami žmonių tarpusavio santykiai seni kaip Pasaulis.

Toliau šiek tiek paspoilinsiu apie ką spektaklis, tai iš karto įspėju (ir įdedu paveikslėliu atskyrai padidinti). Bet spektaklis pakankamai geras - galite į jį ateiti nusiteikę apie jį teigiamai ar neigiamai ir jis bus pakankamai stiprus pats kalbėti už save.

(iš internetų)

(iš čia)

Spektaklyje keturi mokyklą baigiantys moksleiviai ateina pasveikinti idealistės mokytojos su gimtadieniu. 

Tačiau iš tiesų jie sumąstė išgauti iš jos raktą nuo patalpos, kurioje iki tikrinimų laikomi jų jau parašyti matematikos egzaminai. Nakties metu jie pakeis saviškius, kuriuos prastai parašė.

Visas spektaklis - tai tarsi kova tarp moksleivių ir mokytojos dėl rakto.

Mokyklos krūtakui reikia gero pažymio. Matematikos jam nereikia, bet pažymio - taip.

Jautruoliui, kuriam sunku atsilaikyti prieš pasaulį ir draugus - reikia išlaikyti, kad nepaimtų į kariuomenę.

Merginai, kuri turi būti graži ir protinga tam, kad būtų vertinga - geras pažymys irgi būtinas. 

Šie trys nevykėliai, gal ir nebūtų niekam pavojingi. Bet jų planui vadovauti imasi ketvirtas moksleivis sociopatas. O jam tiesiog įdomu ar jis gali priversti mokytoją atiduoti raktą, ar negali. Jis nėra už kažkurią pusę - tik už save. 

Viskas prasideda tiesiog prašymu raktą atiduoti, o baigiasi prievartavimais ir mokytojos pasitraukimu į ribinę būseną. 

Niekas nelaimi. 

Visi pralaimi. 

Sociopatą nugali mažytis, bet jam netikėtas ir neapskaičiuotas pasipriešinimas.
Kietuolis, kuris nesijaučia įvertintas ima jaustis dar labiau nevertinamas (kai jo merginą išprievartauja jis tegali pasakyti, kad ir jam sunku, ir jis blogai jaučiasi).

Mergina tampa daiktu, o jautruolis ... na, kaip jam tiksliai baigiasi sunku pasakyti.

Ar pralaimi visi dėl to, jog tokios asmenybės gyvenime negali laimėti apskritai, ar dėl to, jog moksleiviai tiesiog buvo naivūs ir dėjosi, kuo nesą galite nuspręsti tik patys. Galbūt sociopatas per daug dėmesio skyrė jausmas (ir dar savo!), kietuolis nebuvo toks kietas, jautruolis visgi turėjo užsislėpęs agresijos, o merginą pražudė naivumas, kurio jį manė neturinti.
Mokytoja, beje irgi - spektaklio pradžioje, kai moksleiviai bandė jos ribas, leido jas peržengti. Galbūt ji pralaimėjo ne todėl, kad buvo idealistė, o todėl, kad jai trūko tikro idealistiškumo - ne tik dideliuose, bet ir mažuose dalykuose.