2013 m. spalio 23 d., trečiadienis

Alkio hormonai ir kosminiai dinozaurai


Yra toks hormonas grelinas (nors dar niekas nenusprendė kaip taisyklingai jis turėtų skambėti lietuviškai :) ). Kai esame alkani jį išskiria skrandis. Ir, o, ko tas grelinas tik jis neveikia mūsų organizme! Duodasi kaip geras ir verčia eiti ieškoti ką sugraužti.

O bet tačiau, grelino daug gaminasi ir lėtinio streso metu. Evoliuciškai grelinas yra senas daiktas. Toks senas, kad jam alkis=stresas.  
Žmogus vis valgo, bet nesvarbu kiek suvalgo jis vis tiek jaučiasi alkanas :( ( Nors
yra išimčių - kai kurie žmonės kaip tik nevalgo, nors streso metu jaučiasi tokie alkani, kokie niekada šiaip nebūna. Jie kaip tik sako, kad alkis jiems padeda susikaupti ir išgyventi sunkius laikotarpius. Ir jie gali būti teisūs - patekęs į smegenis grelinas mažina nerimą ir zyzia neuronams susiimti ir geriau mokytis, bei analizuoti informaciją. )

Atrodytų viskas čiki. 
Bet grelino lazda turi ir kitą galą - grelinas  labai skatina pasitenkinimą iš alkoholio. Alkanas ir/ar stresuotas žmogus ne tik lengviau pasigeria. Jis lengviau prasigeria.
Antra, grelinas palengvina potrauminio streso sindromo vystymąsi. O išgydyti potrauminio streso sindromą, tai ne tas pats, kas nutraukti lėtinį stresą. 

Pabaigai - kalbant apie potrauminio streso sindromą - tai jo išsivystymo tikimybę po smarkių išgyvenimų labai mažina labai paprasti dalykai - leidimas žmogui išsikalbėti (net nebūtinai su baisiu nutikimu susijusius dalykus), išsiverkti, išsirėkti ir panašiai. Petys išsiverkti nėra tas, kuris sako "ir man sunku", o tas, kuris gali apginti  ir pats nepuola pažeidžiamumo akimirką, kol smegenys "susidėlioja" viską į vietas. "Baik žliubt" ar "radai ko verkti" irgi yra puolimo formos.

Apie greliną ir stresą:

Ir kita temelė:

 
Šitas dinozaurą pagamino NASA astronautė Karen Nyberg. Jinai jį susiuvo iš audeklo, kuriuo išmušami maisto konteineriai (kad maisto pakai nesidaužytų į sienas) o vidų prikimšo sukarpytais savo marškinėliais.

Kadangi kosminėse stotyse yra internetas ir astronautai gali laisvu laiku juo naudotis pramogai, jinai šią nuotrauką įkėlė į socialinį tinklą - http://www.pinterest.com/pin/51509989461370720/ (čia galite pamatyti ir daugiau jos nuotraukų). 


Man šita nuotrauka labai priminė "Vyrus juodais drabužiais". Tuose komiksuose (ir filmų pora yra) žmonija su savo pirmaisiais sutiktais ateiviais užmezga draugiškus santykius tik todėl, kad į agentų ir tų ateivių susitikimą netyčia atvaro vaikinas su gėlių puokšte važiavęs pas merginą pirštis. Kas belieka - jis tą puokšte atiduoda ateiviams, o pas merginą daugiau niekada ir nebenuvyksta, nes jam tenka patapti vienu iš vyrų juodais drabužiais.
Vat galvoju... atskrenda į kosminę stotį ateiviai ir šitas dinozauras tikriausiai geriausiai parodo visą žmonijos esmę - iš šiukšlių sukurtas žaislas namie likusiam vaikui, kuris primena jau seniai nebeegzistuojantį ir niekieno savo akimis nematytą gyvūną.

Prieš porą dienų man viena dailininkė sakė, kad menas yra kuriamas profesionalų, kuriais tampama pabaigus specialus mokslus, o jeigu kažkas tampa be mokslų, tai čia jau labai labai retas ir unikalus dalykas ir kad ją pykdo kaip žmonėms kišamas ne profų ar chaltūrinančių profų menas. Mano pasiūlytą meno psichoterapiją, kaip įrodymą, kad menas nėra santechnika, jinai įvertino tik kaip būdą nuraminti nervus.

Gal Karen Nyberg su šitu dinozauriuku tik ramina nervus.
Nežinau.
Bet jei tik tiek ne profesionalus menas ir yra, manau, kad tai jau yra labai daug.

2013 m. spalio 20 d., sekmadienis

Artėjant Vėlinėms


Pastebėjau, kad yra labai daug žmonių, kurie su didžiausiu entuziazmu ginčijasi apie tai ar reikia ar nereikia uždrausti abortus. Dalis žmonių manančių, kad toks draudimas yra reikalingas laikosi pozicijos, kad žmogus yra žmogus nuo pat pirmos savo ląstelės. Tokios pozicijos laikosi ir dalis, manančių, kad abortų draudimas yra daugiau, nei nesąmonė. Šiame trumpame įrašiuke noriu parašyti ne apie abortus, o apie kitą su itin ankstyvu gyvybės nutrūkimu susijusią problemą, kuri darosi itin aktuali artėjant Vėlinėms.

(Jeigu labai jau norite mano pozicijos, tai draudimas, kaip problemos sprendimo būdas yra tolygus stručio galvos kišimui į smėlį. Jokia moteris nepastoja nuo oro ir niekas iš lempos nesugalvoja atsikratyti savo vaiku ar audiniais (žiūrint kaip traktuosi nėščios motinos ir vaisiaus santykį).)

Dalis žmonių, sakančių, kad ir negimęs žmogus yra žmogus, "žmogiškumu" svaidosi kaip jiems patogu ir persileidusių moterų netraktuoja taip pat, kaip netekusių jau gimusio vaiko, ypač kai persileidimas įvyksta tik po kelių dienų nuo moters sužinojimo, jog ji laukiasi. 
Jie gali pasmerkti moterį, kuri pasidarė abortą (net nesusimąstydami, koks skausmas ar baimė ją privertė tą padaryti), ir tuo pačiu pasišaipyti iš verkiančios ir susiimti negalinčios moters, kuri persileido šeštą nėštumo savaitę tuo parodydami, kad ląstelių gumuliukas nėra toks vertingas, kaip savarankiškas guguojantis struktūrizuotų audinių rinkinys.

Priklausomai nuo šalies persileidžia 20-25% visų nėštumų apie kuriuos moterys žino (ir dar maždaug tiek pat iki tol, kol yra galima sužinoti apie nėštumą rutininiais testais). Tarp skirtingų amžiaus grupių ir moterų skaičiai skiriasi - tai bendras vidurkis. 22 metų sveikai gyvenančios ir laimingos dėl nėštumo moters persileidimo tikimybė gali siekti tik 10%, 45-erių jau ~50%. Kai kurie persileidimai būna fiziškai neskausmingi ir pastebimi tik pakartojus nėštumo testus, kartais moteris žuvusio vaisiaus kūnelį pati pagimdo be jokių pastangų lovoje, vonioje ar tualete, kiti labai skausmingi ar reikalaujantys medicininio įsikišimo išvalant gimdą ar dirbtinai sukeliant priešlaikinį negyvagimio gimdymą (taip mažiau fiziškai žalojamas moters organizmas). Persileidimas gali sudaryti grėsmę moters gyvybei ir sveikatai, po jo dėl vienokių ar kitokių priežasčių moteris likti nevaisinga.

Vieni persileidimai tėra kažkoks "gumuliukas" mėnesinių kraujyje, kiti yra maži žmogučiai, dar visai neseniai matyti ultragarso ekrane besivartantys ir ražantys kojytės.

Persileidimas nėra retas dalykas. Didžioji dalis persileidimų įvyksta dėl nė nuo vieno iš tėvų nepriklausomų veiksnių - naujasis žmogutis tiesiog nepajėgia vystytis ir miršta. 

Jeigu reikalaujate, kad negimęs žmogus būtų mylimas taip pat, kaip gimęs, tai ir leiskite žmonėms mylėti - palaidoti, gėdėti ir atsiminti. 
Jeigu dvylikos ląstelių gumuliukas Jūsų nuomone turi teisę į gyvenimą, tai jis turi ir į mirtį, o ne tiesiog egzistavimo pabaigą. Kaip ir gyvenimo pradžią, taip ir jo pabaigą skirtingi žmonės vertina skirtingai. Religingam žmogui gyvenimo pabaiga gali būti tik po teisingų ritualinių laidotuvių - jeigu jo religija dengiatės neleisdami vieniems nutraukti nėštumo, nes kažkas jau yra žmogus, bet to paties žuvusio žmogaus neleidžiate palaidoti pagal tos religijos reikalavimus, tai mažų mažiausiai veidmainiaujate.

Nuotrauka iš internetų - moteris laiko ginekologo jai atiduotą jos žuvusį vaiką. Rodyklė rodo į jo pirštus. 

Pagal dabartinius Lietuvos įstatymus galima palaidoti tik nuo 22 savaitės gimusį negyvagimį (ir sveriantį >500g), o visi kiti traktuojami kaip medicininės atliekos ir turi būti sudeginti drauge su kitomis ligoninės šiukšlėmis. Įstatymas nėra toks dėl to, jog kažkas būtų nusprendęs, kad <22 savaičių būtų dar ne žmogus. Įstatymas toks yra dėl to, jog mūsų kultūroje žmonės laidojami į žemę ir jos nėra be galo be krašto daug (dabar, kai leista kremuoti galbūt dalykai keisis).

Bet patikėkite - joks gydytojas netraktuos Jūsų žuvusio vaiko kaip atliekos, jeigu jo paprašysite atgauti kūnelį ar jo audinius.

2013 m. spalio 6 d., sekmadienis

Augalas vertapliotas

(Nuotrauka iš internetų. Nežinau kas jos autorius)

Visa praeita savaitė kaip iš šeško šiknos traukta :D

Gerai, jau gerai, ne visa. Bet didžioji jos dalis tai tikrai. Ypač ketvirtadienis. Dabar bus šito blogo įrašo dalis, kuri atitiks šeštokės verkšlenimus, kaip jos niekas nemyli, tad jeigu neturite nukrypimo tokių dalykų skaitymui, siūlau iš karto pereiti prie dalies apie augalus (nugi tiesiog pa'scroll'inkit žemyn, tingyniai jūs -o-)

Ta niūri ir nelaiminga diena prasidėjo nuo to, kad sužinojau, jog iš vieno atsiskaitymo savo grupėje gavau mažiausią pažymį. Na, aš šiaip pagal pažangumą visada buvau ne pirmoje studentų pusėje, bet ir ne taip jau baisiai gale. Žiūrėdama į tą savo pažymį jau ėmiau šį tą nujausti. Ką ten ši tą - aš tiksliai ir labai aiškiai pajutau.
Šeštas jausmas* man niekada nebūna aptakus. Kaip tik - jis būna labai labai konkretus ir dažniausiai negali jam pasipriešinti. Pvz.: reikia važiuoti į paskaitas, bet apima tas keistas jausmas, kad turi sėsti į visai kitą pusę važiuojantį troleibusą, važiuoti į gatvę X ir eiti prie namo Y. Nueini, o ten guli tavo draugė su plyta per galvą gavusi. Va toks tas jausmas.

(vėlgi - nežinau iš kur)

Apie ką aš čia rašiau.

A, taip apie tą prastą ketvirtadienį.
Taigi, keliaujant namo kažkoks nevykėlis bandė mane apiplėšti, bet išėjo tik itin atgrubnagiškas ir netgi kiek juokingas apgraibymas. Grįžus namo dar tobulinau skaidres tai dienai turėjusiam vykti teismo medicinos studentų mokslinės draugijos būrelio susirinkimui. Prisikroviau dar į jį nunešti arbatos, kavos, sausainių, o atėjus, paaiškėjo, kad man (aš jo pirmininkė) taip ir nepavyks jo padaryti, nes mūsų auditoriją užėmė savo pratyboms vieni dėstytojai.**
GAH.
Tai čia dar nebūtų taip blogai, bet kad į būrelio susirinkimą atėjo +20 žmonių, kai aš tikėjausi max 7 :/ tai teko paskirti kitą laiką tam susirinkimui ir visus paleisti namo.
Nu ir žinoma dabar man niežtės rankos tas skaidres perdaryti naujai visiškai nuo nulio.
Kokio velnio aš taip darysiu tai niekaip nesuprantu :l



Beliūdint  pasitikrinau email'us ir gavau iš vieno daikto, kuriam rašau straipsnius, kad blogai darau, nes juos verčiu iš anglų kalbos, nes labai matosi angliškos sakinių struktūros. SDFDSGDFSGHDFGHDF prieš tai buvo blogai, nes rašau ilgais sudėtingais sakiniais, tai kai pradėjau rašyti trumpais ir paprastais, pasidarė blogai, kad jie yra "versti iš anglų kalbos". Bjauriausia, kad atrodau kaip visiška nevykėlė plagiatorė, kai realiai neplagijuoju. Teks daug ką taisyti ir kažkokiu tai būdu rasti tą vidurį.
Jeigu kas šitą skaitote ir netyčia mokotės kokios lietuvių filologijos (ar jau baigę) - hey, va kaip tik žmogysta, kuri Jums duotų $$$****, jei tik išaiškintumėte jai kaip rasti tą vidurį.

Po to stūmiau laiką iki ketvirtadieninio protmušio kavinėje skaitydama "Literatūrą ir meną" ir pavydėdama visiems pažįstamiems, kurie ten prasipublikuoja >:l 
O kai sulaukiau protmušio laiko, paaiškėjo, kad kadangi pasikeitė jo lokalizacija, tai komandas reikėjo iš naujo užregistruoti (protmušio FB puslapyje rašė "pageidautina"), ko mes nepadarėme, dėl ko neliko mums staliuko ir galėjome nebent susigrūsti kaip kokie vargšiukai maži labradoriukai pakampėje arba išeiti iš žaidimo.
Ką ir padarėme, o mano šlykštus jausmas apvylus į susirinkimą atėjusius studentus galėjo šlykščiai transformuotis į šlykštų jausmą apvylus draugus, kad tiek nedaug tebūtų reikėję padaryti, kaip užregistruoti komandą.
Nulindome į šalią buvusią aludę ir žaidėme stalo žaidimus, nors ir tai po to per savaitgalį gavau net iš kelių žmonių žinutes, kad "pasikėlusi, matei mane ten ir net nepasisveikinai" :/

Eidama miegoti galvojau, kad jeigu naktį atsibusiu kraujo klane, tai jau nieko nesistebėsiu :l Laimė to nenutiko.

(nuotrauka ne mano. Iš internetų)

He, dabar kai viską aprašiau viskas atrodo ne taip jau baisu. Tiesą sakant, atrodo visai nebebaisu o_o

Telefone turiu garsinių įrašų, kuriuos padarau, kai neturiu galimybės užrašyti savo sugalvotų dalykų (ar kada bandėte rinkti tekstą telefone? Tiesus kelias į tunelinį riešo kanalo sindromą x_X) - po to juos galima perklausant suvesti kaip tekstą, bet tą labai (labai (labai labai)) retai kada padarau, nes dažniausiai perklausant antrą kartą reakcija būna "what was I thinking!?".
Tai va kaip tik iš ten dabar iškrapščiau šitą vieną 5 min trukmės įrašiuką, kuris juokingas dabar jau dėl dviejų priežasčių ir dėl to yra vertas pamatyti internetinę šaltą šviesą:


Tiep.
Dabar kai jau išsiveblenau galima rašyti apie tai, apie ką norėjau rašyti šitą blogą, kai prisėdau to daryti.
Apie du mūsų namų augalus!

(Smurfai drąsiai gina augalą nuo katino)
Ponsetija (Euphorbia pulcherrima).

Šitą suktą daiktą gavau iš vyro per Kalėdas. Nu gražus augalas nors ką nori sakyk. Dalis jo lapų per Kalėdas būna ryškiai raudoni! Ir jų daug. Tų lapų.
Bet praėjo Kalėdos ir ponsetija ėmė džiūti, kol numetė visus lapus. Norėjau išmesti, bet kažkaip pagailo. Gal dar atsigaus.
Taigi, toks akis katinui badantis, o mums tik akį perkeltine prasme, stagarinčius ant palangės išbuvo visą pavasarį, vasarą ir dalį rudens, o dabar žiūrim - pilna naujų mažų spėriai augančių lapelių! :0 Litthe Christmass is here!

Jinai pasirodo vasarojo žiemojo.

Negaliu atsistebėti. Augalu ir savo žioplumu, nes euforbijos yra sukulentai - augalai prisitaikę gyventi sausose ir itin sausose vietose. Kaktusai yra geriausiai žinomi sukulentų pavyzdžiai. Bet nebūtinai visi sukulentai vandenį taupo jį kaupdami. Kiti tiesiog "meh, don't care. Will go to bed nao. Wake me up when there iz more water, pls".

(EVIL EVIL PLANT)

Ponsetijai į kaimynus atsikraustė draugų man per gimdatienį padovanota jos giminaitė Euphorbia leuconeura.

Čia tai tikra šmikė - ne tik kad labai spėriai ir noriai auga (per kelias savaites jau 3 lapus užaugino), bet pasirodo, kad subrandinusi sėklas jas šaudo į orą (po kelis metrus).

Tos sėklos nuodingos.
Nuodingi ir jos lapai, nuodingos jos pieną primenančios sultys (patekusios ant odos pasižymi dar ir kancerogenišku (vėžį sukelenčiu poveikiu). Kai kuriuos žmones beria vien tik nuo lapų pačiupinėjimo.

Tai tiek va.

(via Linas K.)


* Šiaip tas jutimų skirstymas tik į penkis yra labai jau keistas. Jei skaičiuoti tikrai priekabiai tai žmogus jų turi netgi keliasdešimt.
** Čia stebėtis nereikia. Neretai auditorijos nugvelbia ne tik dėstytojai iš studentų, bet vieni iš kitų ir tada stebint iš šono viskas atrodo kaip "kas krūtesnis" katedroje varžybos. Arba net viena katedra VS kita.
**** Dar taip gerai nerašau, kad tai gelėtų būti $$$$, o ne $$$ :)