2013 m. liepos 15 d., pirmadienis

cukrinis liapsusas


Šiandien ryte apsižioplinau :)
Į mano rankas pakliuvo vienos vaistų firmos reklaminis cukraus pakelis. Pakelio viršuje buvo vaistų nuo skausmo logotipas, kampe paveiksliukas, tik per vidurį parašyta - 5g cukraus.


Mane taip sužavėjo toks paprastas sprendimas, kad aš jį nufotografavau ir įkėliau į kelis socialinius tinklus. Laimė labai greitai Saulius B, mane įspėjo, jog receptinių vaistų reklama visuomenei yra draudžiamas dalykas.

Ir aš tada:


Kaip galėjau taip apsižioplinti! Teko raudonuojant viską greitai išimti, o jeigu interenete imi trinti ką pats postinai tai jau didesnio feilo, na, kaip jau ir nebegali būti xD Negali ir apsimesti, kad to nebuvo.

Dabar aš:


Bet gal taip ir gerai viskas. 

Kai pagalvoji, tai niekas nenukentėjo (be manęs pačios, pasirodžiusios žiople), ir tokie mažiukai liapsusai ir moko nedaryti didelių.
Yra gi trys grupės žmonių - kurie nedaro klaidų, nes mokosi iš svetimų, kurie daro patys ir mokosi iš savo klaidų ir kurie yra šventai įsitikinę, kad priklauso pirmajai kategorijai, nors realiai klaidų nėra padarę tik todėl, kad proga nepasitakė. Kad ir kaip norėtųsi priklausyti pirmajai kategorijai, bet šimtą kartų baisiau būtų priklausyti trečiajai :[

Tai va, kodėl aš ta reklama taip apsidžiaugiau. Cukrus yra nuostabus skausmą mažinantis dalykas. Jis aišku pats skausmo nemalšina, bet jo saldumas suteikia laimės pojūtį, kurio fone skausmas atrodo mažesnis.

Pavyzdžiui vienas iš būdų kuriais atliekama nejautra naujagimiams tėra trys gliukozės lašeliai ant liežuvio - pirmą kartą juntamo saldumo euforija yra neįsivaizduojamai didelė. 
Liaudies medicinoje saldūs dalykai dažnai būdavo naudojami "gydyti" skausmingoms ligoms, šiandien jie vartojami tai dažniausiai net nežinant, kad ne kokios tai super duper medžiagos tuose preparatuose veikdavo, o būtent greitai pasisavinami angliavandeniai ir bent jau ta mažytė saldumo akimirka.

Man asmeniškai kartais protas neišneša kiek smarkiai mes geriau gyvename nei mūsų protėviai prieš kelis šimtus metų. Kartais ateina pacientas, kuris serga liga nuo kurios sukelto skausmo žmonės anksčiau mirdavo, ir didžiausias jo skundas yra baisus nepasitenkinimas, jog nereceptiniai vaistai, kuriuos geria, skausmą nuima, bet skaudamose vietose lieka niežulys. Ir taip sėdi ir susimąstai, kad buvo laikai kai jo skausmą būtų malšinę tik saldumu, o greičiausiai kažkuo labiau prieinamu ir lengviau išgaunamu. 

Galbūt esate skaitę Stephen Kingo'o "The Dark Tower" seriją? Man pati baisiausia vieta ten yra, berods pačioje pirmoje knygoje, kai Roland'as laukia iš mūsų visatos antibiotikų ir prieš tai gauna skardinę Pepsio. Jos paragavęs dėl saldumo nesupranta ar čia jau yra tie vaistai, bet net jei čia ne jie, tai jis manosi pasveiksęs, jos jo Pasaulyje cukrus vis dar naudojamas kaip medikamentas. S. Kingas savo romanuose dažnai nuvažiuoja į lankas, bet kartais taip gerai pataiko į kažką baisaus, kad tarsi užgauna nervą - suvokimas kiek esame netoli Pasaulio, kur nuskausminama tik tokiais būdais gelia skaudžiai. Gelia giliai. Gelia smarkiai. 

Kartais galvoju, kad kai kurie žmonės suserga depresija, kuri neturi nieko bendro nei su jų, nei su jų artimuoju asmeniniu gyvenimu, neuromediatorių disbalansu smegenyse ar dar kuom nors. 

Tiesiog jie, vienaip ar kitaip, suvokia kad tas šiandienos baisumas nėra toks jau baisumas.
Bet visa tai guli ant šimtų metrų praeities kaulų, sudžiūvusio kraujo, sudegusių namų pelenų ir ašarų. Ir pirmūnės mergaitės iš geros šeimos ašaros, kad ji neranda tobulo princo nėra tos pačios ašaros moters, kuri verkė dėl to, kad buvo ištekinta už vyro, kurio nepažinojo, kad kasdien jo buvo prievartaujama, kad laukiasi ketvirto vaiko, nors jo visai nenori, nes prieš tai vienas mirė, o kitų laukia likimas dirbant sunkų fizinį darbą. Ašaros, žmogus, jog negali gyventi trijų kambarių bute su dviem balkonais nėra tos pačios ašaros, kuriomis verkė žmogus išplėštas iš savo gimtinės iš išvežtas gyventi ant ledo ar smėlio, kėlionės metu matydamas kaip iš bado miršta jo sutuoktinis.
Vis dėl to žmonėms norisi verkti, bet jaučiamas kažkoks pasąmoningas įsitikinimas, kad jeigu taip jaudinsiesi dėl tokių dalykų, tai tarsi sumenkinsi tų kitų žmonių skausmą. Tarsi padarysi silpną patį save - juk galvosi, kad tie žmonės dėl tavo niekų ir nebūtų išgyvenę. 
Tikriausiai tai ir nulemia, kad dalis žmonių vietoje to, kad išgyventų sveiką skausmą pradeda save niekinti, menkinti ir matyti pasaulį tokį baisų ir blogą, kad jų pačių skausmas tada jiems atrodo tarsi... legalus jame. Kaltė, jog tau skauda, bet neskauda taip smarkiai, kaip turėtų tam, kad tu būtum "vertas" pagalbos priverčia pačiam padaryti, kad skaudėtų pakankamai, nes kitaip tai kažkaip gėdinga. Negaliu skiepyjamui vaikus prisiversti pasakyti "tau visai neskaudės", nes nesijaučiu turinti teisę nuspręsti kas jam skauda, o kas ne. 

Tas cukraus-reklamis-nuskausminamųjų pakelis tuo pačiu metu atrodo ir kaip reklama, ir kaip parodija, ir kaip priminimas kad "gyvenimas yra gražus, net jau tau skauda" priminimas. 


3 komentarai:

  1. Ale bet kaip galima įvairius dalykus įvairiai suprasti!

    Dabar vaikštau pas odontologą. Jokio streso (gal tik nervina, kad ilgai išsižiojusiam būt - nepratęs). Nuskausminamų suleidžia ir krapštosi.

    Pasiklausau svetimų kalbų, žvengiu iš savęs, kai žinau, kad negaliu atsakyti, nes burnoj visokių daiktų pridėta...

    Principe tai pramoga. Ypač, jeigu dar turi draudimą papildomą... :D

    Na, o seniau? Seniau viskas buvo kiek skausmingiau ir žiauriau.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Skirmantai, o aš pvz dėl vaikystės traumų leidžiant nuskausminamuosius, geriau jau leidžiu krapštytis ten kartas nuo karto suskaustant, negu leisti nuskausminamuosius...
    Ir vis viena džiugiai einu pas odontologus :)
    Manau, baisiau buvo tada, kai nuo protinio danties supūliavimo ar panašių reikalų žmonės tiesiog mirdavo, nes niekas nežinojo kaip jiems padėti ar bent jau tą skausmą sumažinti.

    AtsakytiPanaikinti
  3. „Kartais galvoju, kad kai kurie žmonės suserga depresija, kuri neturi nieko bendro nei su jų, nei su jų artimuoju asmeniniu gyvenimu, neuromediatorių disbalansu smegenyse ar dar kuom nors. Tiesiog jie, vienaip ar kitaip, suvokia kad tas šiandienos baisumas nėra toks jau baisumas.“

    Šitas jausmas man labai pažįstamas. Vienas iš būdų su juo kovoti (kad per daug negadintų gyvenimo), pritaikant jau aptartai odontologo kėdei, man yra toks – galvoju sau, kad turiu teisę į skausmo malšinimą, nes mažiausiai kokį vieną kartą, jei ne daugiau, jau tikrai patyriau mirtį dėl primityvios medicinos, taigi komfortas šiame gyvenime tai kompensacija. Nesakau, kad labai jau tikiu reinkarnacija (kai pradedi į ją gilintis, pasidaro nebelogiška ir susipainioji; arba tiesiog protas „neišveža“), bet galvoti, kad kažkada gyvenai; dabar gyveni vėl, nors ir nieko neprisimeni apie buvusį gyvenimą; kažkada gyvensi vėl ir turbūt vėl nieko neprisiminsi apie ankstesnius gyvenimus... yra savotiškai malonu, nors ir baisu (bet bent jau man maloniau, negu galvoti apie nebūtį).

    AtsakytiPanaikinti