Apie tingėjimą

Yra toks labai keistas žodis "tingėjimas". Kai įstojau į mediciną jį girdžiu vis rečiau ir rečiau.

Oooo, tikrai ne todėl, kad medicinos studentai ar gydytojai nebūtų tinginiai. Kai kurie dar ir kokie, tik tas tingėjimas dažniau būna konstruktyvus. Gi pagalvokite - skalbimo mašinos, automobiliai, internetas ir dar bala kiek išradimų ir socialinių konstrukcijų - iš tingėjimo :)

Mediciniškai tingėjimas neegzistuoja - jeigu žmogus tingi, tai tam visada yra kažkokios priežastys (aišku viskam yra priežastys, bet tiesiog kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad tingėjimas tai yra labai sąmoningas žmogaus pasirinkimas nuo kurio nukenčia kiti žmonės, o tinginiautojas gauna naudos. Tai labai keistas įsvaizdavimas, nes jei kas nors nuo tingėjimo ir nukenčia, tai daugiausia pats tinginys, nes  ir pats kažko nepadaro ir tampa lengvu taikiniu išnaudojimui.)

Pirma - žmogui, kaip gyvam padarui yra natūralu siekti didžiausio rezultato su mažiausiomis sąnaudomis.

Taip yra, taip gamta sutvarkė, taip veikia mūsų pačių organizmas net molekuliniu lygiu.

Vienintelis pravalas su tokiais tingėjimas gali būti nebent tada, kai žmogus į savo ateitį žvelgia labai trumparegiškai ar yra naivus ir nesupranta, kad kažkokios veiklos išvengimas šiandien privers jį atidirbti/atkentėti daug daugiau ateityje.
Tam ir duotos smegenys, kad kažkiek pagalvoti kas iš viso to gali išeiti. Bet net ir labai protingiems kartais jos pakiša koją - gi azartas. O gal viskas bus gerai? Arba tiems, kuriems atrodo, kad kažkoks darbas ir triūsas atsipirks vien dėl to, kad tai darbas ir triūsas, nepriklausomai nuo to ar jis yra krytpingas ir kažką vertingo sukuriantis. Iš plytų galima sumūryti namą, o galima ir tiesiog daug padrikų sienų viduryje lauko :)

Antra - pastebėjau, kad labai dažnai žmonės tingėjimo neskiria nuo pervargimo, išsekimo ir depresijos. Jau nekalbėti apie nepavalgymą, neišsimiegojimą, dehidrataciją ir t.t.

Pavyzdžiui, žmogus atsikelia ryte iš lovos ir negali prisiversti išlipti, norėtų taip ir likti gulėti, kad ta akimirka tęstųsi visą dieną. Jeigu išlipa - tai dienos darbus nuveikia visai gerai ir jaučiasi neblogai. O sekantį rytą, ypač jei reikia eiti darban/į mokslus - vėl tas pats...

Tai ne tingėjimas, dažnai tai vienas ryškiausių endogeninės depresijos arba/ir laktatų, gliukozės apykaitos, miego, kvėpavimo sistemos sutrikimų požymių. Dar nemaloniau, kai žmogus įvardina save kaip tinginį, nes pavargsta greičiau už kitus arba tiesiog nemoka kažko ir negali padaryti taip gerai, kaip kažkas kitas... Jeigu žmogus negali kažko padaryti, nes turi užsiimti kita veikla, tai ar jis tinginys? Atsimenu mane mokykloje visada pribaigdavo mokytojai, kurie išvadindavo kai kuriuos moksleivius tinginiais, nes jie nesimoko ir nedaro namų darbų. Ir tik vienetai, pagalvodavo ir paklausdavo ar viskas gerai. Tada ir paaiškėdavo, kad tie vaikai namuose slaugo ligonį ar rūpinasi mažesniais vaikais, kad nuolatos pykstasi su tėvais, kad kasdien vis labiau bijo dėl savo ateities ir negali nustoti apie tai galvoti, arba, kad tiesiog nesupranta kokia iš viso to nauda (pastarasis dalykas prie pirmo punkto).

O tokio dalyko kaip poilsio reikia visiems žmonėms. Besiilsintis žmogus irgi nėra tinginys.

Vienas be poilsio gali dirbti ilgiau, kitas trumpiau, bet be jo negali niekas.

Kartais darbščiais žmonėmis pavadinami tokie, kurie poilsiaudami dar kažką veikia, kas jiems yra malonu - mokosi, keliauja, konstruoja ir t.t., todėl iš šono gali atrodyti, kad jie labai darbštūs. O realybėje gali būti, kad jie kaip tik labai dideli tinginukai - pvz.: vąšeliu laisvalaikiu neriantis chirurgas treniruoja smulkiąją rankų motoriką ir išlaiko automatizuotus judesius, iš šono labai darbštus, bet darbo metu jo smegenims (šitas organas mus vargina labiausiai ;) daug lengviau judesio norus realizuoti ir jis pavargsta daug mažiau už kolegas, kurie poilsio metu nieko neveikia.

Norint kažką padaryti gerai stengtis ir save lenkti reikia tik tada, kai mokaisi, o ne kai jau dirbti - tada jau panaudoji išmoktus dalykus (tada ne tiek mokaisi, kiek grynini ir tobulini tai, ką jau moki, renki tokį dalyką vadinama patirtimi. Jei dirbdami galėtume mokytis pačio darbo, nereiktų nei jokio kvalifikacijos kėlimo kursų, seminarų, konferencijų ir panašiai). Stengimasis yra kažko davimas daugiau, nei reikia, daugiau, nei tau už tai moka, tai - investicija. Tai taip pat žaidimas variacijomis, eksperimentavimas už kurį kartais nudegi, kartais ne. Tai klaidų darymas.

Ir tą akimirką, kai žmogus supainioja stengimąsi su profesionalu prasideda greitas kelias link išsekimo, svaginimosi ar net perdegimo sindromo. Taigi - bet kuris geras darbuotojas yra didesnis tinginys už gerą studentą/mokinį. Geras tas prasme, kad darantis, kad jam pačiam gyvenime būtų geriau.

To tingėjimo paragavimas daug dažniau būna sunkumo vėliau gyvenime pradėti mokytis/tęsti mokslus priežastis, kurį kartais žmonės gina sakydami "jaunos galvos greitesnės už senas" ir panašiai :) Mūsų smegenys ne tokios jau beviltiškos, kaip norėtųsi iš tingumo ;D

Trečia - tingėjimas yra puikus būdas išvengti atsakomybės.

Jei kažko nedarai, tai ir įvertintas už darbą negali būti.

Jei negali būti įvertintas, tai negali būti ir apkaltintas.

O kai daryti kažką būtina, tai prioritetine tampa veikla, kurioje kuo mažiau rizikos - pavyzdžiui internetiniai žaidimai kuriami taip, kad sudarytų įspūdį, jog tu įdedi visai nemažai darbo, bet greitai tobulėji, mokaisi, kažką pasieki. Ir jokios rizikos. Tada gali žaisti valandų valandas, dienų dienas.  (tuom tokie žaidimai skiriasi nuo tikrų žaidimų, kurių metu žmogus tikrai mokosi (būtene, mokosi), o ne sudaro klaidingą tobulėjimo įspūdį. Čia daugiau skiriasi ne patys žaidimai, o žaidėjai. Nes mokymasis atima labai daug jėgų ir energijos ir tokio pobūdžio žaidėjai žaidžia nepalyginti trumpiau, nei "laiko stūmėjai".)
Šitas tingėjimas artimai siejasi su pirmu punktu, bet dar dažniau turi savarankiškas šaknis - tai nenorą sau pačiam pripažinti, kad nesi toks jau puikus, kaip apie save galvoji :)