2012 m. gegužės 20 d., sekmadienis

Geležinės ir cukrinės sraigės, bei kaip valyti sraigių kiautus


2001 metais vienoje Indijos vandenyno vietoje, ties tektoninių plokščių sandūra buvo rasta įdomių sraigyčių - Crysomallon squamiferum. Sraigės gyvena ~2,5km gylyje ir laikosi prie juodųjų rūkalių - tai specifiniai vulkanai, kurie išskiria labai daug sieros ir geležies, todėl prie jų gyvenantys gyvūnai yra arba prisitaikę gyventi tokioje aplinkoje, arba likę evoliuciniai reliktai dar nuo tų laikų, kai dar Žemėje tokios sąlygos buvo "švelnios" ir tinamos rastis gyvybei :)

Sraigės yra labai įdomios dėl kelių priežasčių - jų kojos yra apaugusios "geležiniais šarvais" - egzoskeleto dariniais gausiais geležies sulfido: kolkas tai vienitnelis Žemės gyvūnais gebantis auginti būtent tokios struktūros skeletą.



(va kaip tokia sraigytė atrodo)

Taip pat geležies sulfidas dengia ir išorinį geležies namuko-kiauto sluoksnį - visų kiauto sluoksnių architektūra suteikia sraigei neįtikėtino tvirtumo, kai kurių šalių armijų mokslininkai suskubo prisigaudyti šių sraigių ir bandyti sukurti panašių šarvų kareiviams.

2010 metais šių sraigių buvo rasta ir ne prie vulkanų. Tik jos geležies sulfido nekaupė:


Kita įdomi sraigytė - Liguus virgineus. Jos kiautas atrodo toks, tarsi ją kažkas būtų pagavęs ir nulakavęs. Laisvėje jos gyvena Kuboje, Haityje ir aplinkinėse salose, paplitimas nėra įvertintas.



(Čia kažkuris iš krabų atsiskyrėlių įsitaisė jau apleistoje kriauklelėje...)

Prismena mugių saldainius:


Jei kolekcionuojate rastus tuščius sraigių kiautus, nepirkite iš suvenyrų parduotuvių (ir panašių vietų) blizgančių kriauklių: tai reiškia, kad tokios sraigės buvo įmestos gyvos į verdantį vandenį, kad būtų dailios. Kiautai gali būti nulakuoti išgauti tokiam efektui, todėl gerai apžiūrėkite, nes lakuojami dažniausiai rasti jau negyvų sraigių kiautai, kurie būna matinio paviršiaus. 



Jei kiautus parsinešite iš lauko:

1. Pincetu išvalykite iš kriauklių vidaus likučius, jei tokių yra. Galite kriaukles išvirinti, bet dalis kriauklių gali suskilti.
2. Tuomet sumaišykite 1:1 vandens ir buitinio skalbinių baliklio*: įmerkite į mišinį kiautus. Laikykite tol, kol nuo kiautų nusivalys į ploną odelę panašus apvalkalėlis dengiantis kriauklę (periostrakas), tai užtrunka priklausomai nuo sraigės dydžio ir rūšies dažniausiai kelias-keliolika minučių, jei sraigė jau kurį laiką buvo negyva, jis gali būti jau nuvalytas dirvožemio bakterijų ir kitų padarėlių :)  Dėl chloro poveikio gali suirti geltonos, raudonos ir oranžinės spalvų pigmentai - jei bijote pakenki kriauklės grožiui, bet nebijote bakterijų šį punktą galite praleisti.

3. Po to išimkite kriaukles, su šepetuku ir vandeniu nušveiskite kiekvieną kriauklytę. Išdžiovinkite.

4. Jei norite, kad kriauklytės blizgėtų galite jas patrinti aliejumi (kaip kad velykinius margučius) arba nulakuoti.
5. Jei norite, kad kriauklės ilgiau laikytųsi nesuirusios ir taip lengvai nedūžtų, jų vidų prikimškite tampriai vatos (atsargiai, kad nesutraiškytumėte) ir užklijuokite angą likusiu operkulumu - tuo dangteliu, kuriuo sraigė užsidaro (jei tokį radote prie kiautelio ar jis dar buvo sukibęs su negyva sraige).

Jeigu negalite iškrapštyti sraigės likučių iš kriauklės - padėkite tokią kriauklę ant skruzdelyno. Per kelias dienas skruzdės išnešios likučius. Jei skruzdelyno "neturite" galite pabandyti įmerkti sraigę į alkoholį ar į indų ploviklį. Galite užšaldyti ir atšildyti - visa tai turėtų padėti suardyti organinių struktūrų baltymus ir suminkštinti likučius.
Neduokite rastų negyvų sraigių naminiams gyvūnams, o gyvas duokite labai atsargiai, prieš tai jas išvirkite ar iškepkite - yra parazitų, kurie naudoja sraiges kaip tarpinius šeimininkus - jas suėdę gyvūnai užsikrečia šiais parazitais. 
Valydami sraiges visada mūvėkite apsaugines pirštines ir, jei turite, apsauginius akinius. Jei susižalojote valydami sraigę, nedelsiant išvalykite žaizdą. Nuvykite į artimiausią gydymo įstaigą ir pasakykite, kad dirbote su sraigėmis ir susižeidėte - kadangi sraigės šliaužioja po žeme, jos gali būti aplipusios pavojingų bakterijų sporomis ir galite užsikrėsti tokiomis ligomis, kaip stabligė. Pasiskiepijus laiku ligos galima išvengti.

Jei sraigės kiautas po valymo ar su laiku ima balti arba jame atsiranda skylučių - tai visiškai natūralus procesas, nes yra kiaute likę organiniai junginiai, kurie suteikė kiautui spalvų ir lankstumo. Senų sraigių namų viršūnėse mažos skylutės dažnai atsiranda dar joms gyvoms būnant. Kiautai, kuriuos apšveičia tiesioginė saulės šviesa ar yra laikomi patalpose su dideliais temperatūrų skirtumais yra greičiau.

Žmonės renkantys bestuburių kiautus vadinami konchiologais - tai puikus, nebrangus ir taikus hobis.


* Jei siekiate geriausių rezultatų:

  • Blizgių lygių paviršių kiautai: Baliklio pilkite tik 1/5 vandens tūrio laikykite max 30min.
  • Labai trapias kriaukles laikykite 1:1 mišinyje max 3 minutes.

2012 m. gegužės 17 d., ketvirtadienis

Žvynuotoji skylėtbūdė ir įtartinai panašūs knygų viršeliai

Šiandien eidama į infekcinių ligų pratybas pamačiau grybą augantį ant medžio šalia ligoninės:


(Paspaudus pasididina)

Man atrodo čia žvynuotoji skylėtbūdė (Polyporus squamosus) ("Driadės balnas"). Dabar pats tas jų augimui, ypač kai taip smarkiai lyja. Šiaip tai jos labiau mėgsta jau negyvus lapuočius, tai matyt tam medeliui, ant kurio įstaisė jau nedaug liko... Nukrapčius šitą vaisakiūnį kitąmet užaugtų kitas, bet pačiame medyje esanti grybiena jau būtų didesnė.  "Kepurė" užauga iki 30 cm skersmens, viršuje būna į žvynelius/plunksnas panašios struktūros, o apačioje daug skylučių (iš čia ir pavadinimas :D). Kotelis būna labai trumpas - vos kelių centimetrų. Šiaip tai ji valgoma, nors lietuviai šitą grybą mieliau suspardo pramogos dėliai. Nenuodinga, todėl suvalgius seną tiesiog būtų šlykštu ir nuo didesnio kiekio sutriktų virškinimas. Užtat mažos kvepia skaniai kaip melionas, ir yra super minkštutės - jas nuskynus reikia kuo greičiau kepti, ir būtinai neperkepti - jei dingsta kvapas, vadinasi jau perkeptos ir bus nebeskanios. Amerikėj, tai grybautojai šitą grybą baisiai mėgsta - tik randa, iš karto su juo bėga į artimiausią prabangų restoraną: už 1kg grybo (o jis kilogramais ant medžių dažnai ir auga), galima gauti 30-50$, o mažiukus dažniausiai pasilieka sau, džiovina - išeina melionais kvepiantys "čipsai", kurie yra labai gardūs prie vištytės ar į sriubą :) 
Aš tai grybą palikau, nes prie gatvės auga, nors apatinėse jo dalyse matėsi, kad mažiukai buvo jau nupjaustyti, o dar kažkas tikrino ar labai kieta - nuotraukoje matosi išlaužtas ir ant žemės numestas kampas.

Šiaip tai man patinka ta Žvėryno infekcinių ligų stacionaro aplinka. Miesto centre, o pilna ančių, voverių ir įvairių paukštukų. Net ežiuką mačiau.


(Gaigalas stebi migruojančius studentus. Gal ką numes...)

Užvakar stebėjau kaip koks tai voverius norėjo į varnos lizdą įsiropšti, tai ta kaip davė jam su snapu ir taip švystelėjo, kad vargšelis/-ė iškrito iš medžio (~4 aukšto) ir plioptelėjęs ant žemės nulingavo rodydamas likusios savigarbos likučius. Ten voverės greitai atbėga dėl pigių sausainių iš norfos... Nu gal ir logiška, matyt daugiausia šeria ligoniai, tai jei kasdien šersi gerais sausainiais tai kažkaip ir gaila...

Šiandien dar radau įdomų dalyką.
Ar jums šitas knygos viršelis neatrodo identiškas šitam? Turi tik pastarąją, kurios "viršelio kūrėjas" (būtent taip ir parašytayra Audrius Arlauskas. Žmogus aiškiai nepersidirba. Po tokio baisaus komikso reikia atsigauti  su kokiu nors gražesniu komiksų autoriumi... Pvz.: Moebius.






Kaip matote, darbai nesudėtingi, bet kruopštūs. Kažko lietuvių autoriai to dažnai baidosi, tarsi kuopštumą laikytų jų talento menkinimu - ale yra arba talentas arba sunkus darbas.... O gal tiesiog tingi?... :)


2012 m. gegužės 15 d., antradienis

Stresui mažinti


Tikriausiai niekas nesiginčytu su mintimi, jog stresas - neišvengiamas gyvenimo palydovas. Bet labai daug streso ir stresinių situacijų mes susikuriame sau patys ir tik savo galvoje - o kentėti tai nuo turi ir visas likęs mūsų kūnas, bei aplinkiniai, draugai ir šeima.
 Štai keli dažniausiai būdai, kuriais mes sukuriame stresą iš nieko:

1. Reikalaujame pripažinimo.


(nuotrauka iš čia)

Kartais būname įsitikinę, kad jeigu kažką padarome gerai, tai tą turi pastebėti ir įvertinti visi. Jeigu pripažinimo nesulaukiame imame galvoti, kad kažką padarėme blogai ar per daug nereikšmingo - antraip gi kiti tą būtų pastebėję. Šį nerimą galima įveikti supratus, kad visiškai nesvarbu ar kiti įvertina tai, ką mes darome, ar ne - svarbu ar tai yra reikšminga ir reikalinga mums patiems. Kartais mes norime kažkokio vieno išskirtinio žmogaus ar žmonių grupės pripažinimo, bet tokiais atvejais reikia paklausti kodėl mes jo taip norime? Ką tas mums duos? Ar mes jiems kažką skolingi?

2. Norime, kad mums pasisektų viskas, ką pradedame.


Dažnai esame įsitikinę, kad žmonės, kurie kažką pradeda, bet nepabaigia tik gaišta savo (ir kitų) brangų laiką - manome, kad jie turėjo iš pat pradžių įvertinti savo jėgas ir net nesiimti to daryti. Taip galime pakliūti į aklavietę ir iš viso nustoti kažką daryti - tiesiog per daug bijoti, kad iš viso nieko nepadarysime.
Bet realybėje, juk geriau daryti kažką, nei nedaryti nieko! Garsūs kompozitoriai ir dailininkai sukūrė tūkstančius darbų iš kurių didelė dalis sukeltų nebent juoką ar iš viso niekas nepatikėtų, kad tai būtent tų žmonių darbai. Dar daugiau jų kūrinių net niekada nebuvo baigti - tie kūrėjai taip žavėjosi pačiu kūrybiniu procesu, kad jie net nuliūsdavo pabaigę vieną ar kitą darbą.
Tie keli, kuriais visas pasaulis žavisi, net nebūtinai yra padaryti labai rimtai. Juk net Queen grupės "Bohemian Rhapsody" buvo daina "ant bajerio", o šiandien ji - geriausiai žinomas grupės kūrinys.


3. Priklausome nuo kitų.


(nuotrauka iš čia)

Manone, kad mūsų savijautą labiausiai nulemia kiti žmonės. Kad liūdime dėl to, kad kiti mus skaudina, o džiaugiamės dėl to, kad kiti linksmina. Kiekvienas nori būti kažkam reikalingas ir tą taip lengva padaryti - Pasaulis pilnas žmonių, kuriems reikia pagalbos, bet jei kenčiame nuo šios priklausomybės mes susikuriame įsivaizdavimą, kad mūsų pačių vertė priklauso nuo to kam mes esame reikalingi. Tuomet galime liūdėti, kad mūsų nemyli gražus vyras ar moteris, kad mumis nesižavi protingesni.

4. Laukiame leidimo 


Prieš priimdami sprendimą visada žiūrime ar kažkas taip jau darė. Kuo daugiau žmonių priėmę tokį pat sprendimą - tuo geriau jaučiamęs. Kuo daugiau žmonių sako "gerai darai", tuo užtikrintesni esame savo poelgiu. O realybėje galbūt šešišimtai penktas vadybininkas mažame miestelyje yra visai nereikalingas. Kartais net nebepasitikime ne tik, kad savimi, bet ir kitais - atsakymų imame ieškoti "aukščiau" - pasineriame į religiją, kosminių energijų studijavimą ir panašiai.

5. Kaltiname praeitį 


(Nuotrauka iš čia)

Manome, kad dabartis besąlygiškai priklauso nuo praeities ir tai, jog kas buvo, jau nebepakeisi. Esame įsitikinę, kad praeities klaidos neištrinamos, nepataisomos ir yra užrašytos mums ant kaktos. Kad pradėję gerti - niekada nemesime, kad praradę darbą - niekada nerasime naujo, kad neišmokę šokti jaunystėje - niekada neišmoksime. Bet juk šiandiena yra rytojaus rytdiena. Kasdien galima pradėti tai, ką norėjome pradėti jau vakar.

6.Idealizuojame savo suvokimą


(nuotrauka iš čia)

Nekalbant apie tai, jog manome, kad apie viską ir visus žinome geriausiai, dažniausiai esame klaidingai įsikinę, jog labai gerai pažįstame kokį nors žmogų - nes su juo drauge gyvename, nes su juo užaugome, nes jis mūsų pavaldinys, nes mus sieja bendra socialinė padėtis, religija ar įsitikinimai ir panašiai. Bet kitas žmogus - tai visiškai kita mikrovisata su savo dėsniais, paslaptimis ir pasauliais. Taip manydami mes visada numenkiname kitą žmogų iki baigtinio ir nekintamo dalyko - daikto. Tikrai suprasti kitą žmogų galėtumėme tik tapę juo.
Galų gale, dažnai mes net savęs taip gerai nepažįstame, kaip galbūt norėtumėme.

7. Vengiame problemų


(Piešinys iš čia)

Gyvename įsitikinę, kad geras gyvenimas negali turėti nė vienos problemos, o bet kokia iškilusi yra baisulingas požymis, kad darome kažką ne taip. Ir net jei jų nėra - dažnai liūdime, nes dar prie viso to manome, kad geram gyvenimui neužtenka vien tik skausmo nebuvimo - reikalaujame dar ir džiaugsmo, pageidautina ties suvokimo riba: tokio didelio ir tokio "reikšmingo", kad tikrai galėtume pasakyti, kad gyvename.
Bet realybėje gyvenime problemos yra tobulėjimo variklis, gyvūnams - tai evoliucijos priežastis. Pati gyvybė yra reikšminga tuo, kad visą savo egzistenciją kovoja su didžiausia problema - nebūtimi ir ieško būdų, kaip kuo labiau to išvengti.

8. Manome, kad negalima liūdėti ar verkti


Natūralu, kad kai mums linksma - mes juokiamės. Kai liūdna - verkiame. Nebūtina susirgti depresija, kad būtų liūdna, ir nebūtinai reikia galvoti, kad kažkas būtų blogai, kad galėtumėm liūdėti. Nebūtinai privalome liūdėti tik dėl didelių dalykų.

9. Perfekcionizmas


Esame įsitikinę, kad kiekvienai bėdai egzistuoja kažkoks vienintelis tinkamas sprendimas, tuomet kyla baimė, kad kiti sprendimai yra ne tokie geri ar blogi. 

10. Perdėtas rūpestis


(Dažniausias trolio pavyzdys. Joks socialinis tinklas neskiria pinigų už paspaudimus, like'us ir panašiai... :) (Šiuo konkrečiu atveju šio vaikelio mama net kreipėsi į teismą, kodėl jos vaikas staiga twiteryje buvo "susargdintas" nei iš šio, nei iš to...)


Manymas, kad kitam žmogui liūdint, mes irgi būtinai turime liūdėti ir jam padėti. Antraip būsime beširdės pabaisos. Šitą sukeliamą stresą geriausiai išnaudoja išmaldos prašytojai - daugumai pinigų ir taip neduotume, bet kai lenda ir prašo, duodame kokį litą tik tam, kad jie atsikabintų. O realiai tam, kadangi nenorime nuvaryti šalin, nes jaučiame didelį diskomfortą pasakydami "ne".

2012 m. gegužės 8 d., antradienis

Celiuliozinė kiauliaertmė

Man vaikystėje niekada nebuvo pavykę padaryti to rankdarbėlio - kiaulės taupyklės. Bandydavau, bet gaudavosi arba kokia tai kežena su skylėmis, arba iš viso kokia tai kikimara, kuri, jei būtų gyva, tikriausiai tyliai prašytų "kill me x_x".

Bet kažkaip nusprendžiau, kad kodėl gi nepabandžius vėl, tuo labiau, juk visi tie papildomi metai fizinės pirštų koordinacijos lavinimo ir šiaip "bendrinio" proto augimo, tai tikrai turėjo išeiti į gerą, tiesa? a? :)

Pradėjau nuo to, kad susirinkau reikiamas medžiagas - nusipirkau balionų, klijų, radau žirklutes, o paštadėžėje makulatūrinės reklamos visada yra jūros:


Tada susikarpiau reklamas juostelėmis:


Ir prisipūčiau labiausiai į kiaulę panašios spalvos balioną:


(Katinui balionas labai patiko, vėliau gavo nuosavą baltą :D)

Tepiau klijais ir klijavau juosteles:



Stengiausi vieną kartą juosteles klijuoti viena kryptimi, po to kita, po to dar kita. Taip klijavau per kelias dienas, palikdama nakčiai išdžiūti, o sekančią dieną patikrindama tvirtumą - pamaigydama ir patrankydama.


Tuomet, kaip "reikalauja tradicija" iš kiaušinių dėžutės padariau kojytes ir šniopeliuką. Tik, kadangi mano kiaulė koks tai paršas, tai tos kojytės buvo skirtos daugiau ne stovėjimui, bet nenuriedėjimui užtikrinti :) Klijuodama kojytes padariau vieną klaidą - aš iš pradžių jas priklijavau, o tada pasižiūrėjau ar tiesiai jos prilipo, tai kiaulytė liko kaip po rachito... Klijavimo nuotraukos nėra, pamiršau padaryti.


Galų gale, prapjoviau angą pinigėliams, nudažiau mėlynu akrilu ir nupiešiau creepy mažas akytes, kad atbaidytų kiaulių taupyklių vagis :D Ausis iškirpau iš paprasto kartono.


(kriu-kriu)


(2Lt moneta dydžio palyginimui)

Kai pabaigiau, tai pagalvojau, kad būtų kietai atrodžiusi taupyklė-voras: reikėtų nudažyti juodai, o kojytes būtų galima padaryti iš tų lankstomų pūkuotų rankdrabių pagaliukų.

2012 m. gegužės 3 d., ketvirtadienis

super duper darbas internete ir arbatipinigiai

Turiu prispažinti, kad per paskutinius blogo rašymo metus neteko ištrinti nė vieno komentaro. Spam'o nebuvo, o reklaminiai komentarai būdavo į blogo įrašo temą (daugiau ar mažiau), tai aš jų irgi netrindavau, man tikrai neskauda kad kažkas galbūt randa sau klientą mano bloge. Bent jau aš tai labai mėgstu, kai reklamos būna į temą :) Žiūri kokioj nors galerijoj drakoniukus, o šone puikuojasi keraminių drakoniukų ar fantastinių plakatų parduotuvės reklama - :D Tai po to bent seilę pavarvini.

Kažkada parašiau tokį va blogo įrašiuką ir neseniai po juo atsirado komentaras:

Tai mano reakcija buvo maždaug tokia:

Le wtf? :D

Gerai, tarkime, kad 1 "kepčą" suvedate per 3s. Tai, jei dirbate kaip žiurkėnas ratuke, per valandą suvedate 1200 kepčų. Kadangi dalis jų būna tikrai neįskaitomos, o taip pat darote klaidų, tai tarkime per 1 valandą suvedate 1000 kepčų. Tai, geriausiu atveju per 1 val. uždirbate 1,35$ arba ~3.50Lt neatskaičius:
a) elektros, kurią naudoja jūsų kompiuteris;
b) interneto ryšio, už kurį mokate;
c) patalpos, kurioje dirbate išlaikymo (greičiausiai esate moksleivis ir dirbate namuose);
ir t.t. ir panš :)

Vienu žodžiu, labai savarankiškais norinčių vaikų ir šiek priekvailių suaugusiųjų išnaudojimas. Ten matyt įvedus tuos kodus, "reklamuotojui" irgi kažkas menko nubyra :)

Sako Vilniaus valkatos per dieną "susirenka" 50-150Lt... Nepatikėčiau, bet pati porą kartų esu pakliuvusi į situacijas, kai kokį nors išmaldos kaulytoją galėjau stebėti kelias minutes ar pusvalandį (nuo balkono ar per kavinės langą), tai gal tai ir tiesa - žmonės dažniausiai duoda geležinius litus, o šie juos iš karto įsideda į užantyje laikomą maišiuką. Mano rajone gyvena vienas "varguolis" iš savo "nelaimės" jau 2 butus nusipirkęs ir važinėja juodu bmw, jame dar ir persirengia "darbo drabužiais" :) ...



Prie progos kažkaip dar prisiminiau arbatpinigius - nors jie neturi nieko bendro su išmalda, bet kartais man kyla toks įspūdis, kad kai kurie žmonės juos būtent taip ir traktuoja. Asmeniškai aš visuomet stengiuosi palikti bent 10% arbatpinigių sveikų litų tikslumu. Kartais valgau su kokiais 5-10 kursiokų kompleksinius dienos pietus, palieku papildomą litą, jie į jį pasižiūri kaip į kokį tai žalią kirminą ir tiek. Anksčiau dar klausdavo (kelis kartus net "susirinko"), bet dabar tai dažniau nurašoma kaip dar vienas mano "keistumas".
 Jei prie kasos būna "taupyklė" dažniausiai ten įmetu 50ct monetą. Kaip suprantu centų palikimas, ypač baltų, yra laikomas įžeidimu.
Nežinau ką padavėja/-as turi padaryti, kad šitą skaičių sumažintų... Žinau, kad kai kuriose šalyse, pvz.: Japonijoje, arbatpinigių geriau nepalikti, o kai kuriuose, pvz.: JAV - tik pabandyk nepalikti (nuo 15% taxi vairuotojui ir 1$/gėrimą barmenui iki 20-30% restorane). Didesnių sumų vengiu, nes, prisipažįstu, tikrai gaila ir antra, gali ne taip suprasti. Taip pat pinigus moku tik palikti, o ne duoti. Į kavinę aš neeinu todėl, kad noriu valgyti, einu todėl, kad noriu gerai praleisti laiką ir gerai pasibūti, viena ar su draugais ir noriu, kad padavėja man šypsotųsi, kad būtų laiminga. Ir geriausia būtų, jei ji tikrai tokia būtų.

Kartais girdžiu, kad žmonės priekaištauja, kad kavinėse per brangu ir panašiai, bet come on, kas ten verčia tave valgyti, žmogau? Nieko nėra blogo neturėti pinigų, bet tą reikia pripažinti ir tikrai nereikia galvoti, kad namie su draugais kepta pica yra nors truputėlį blogesnė ar ne tokia smagi, kaip kokiam "čiliake" užsisakyta. Kaip nelaimingas žmogus gali iš viso galvoti apie kitų žmonių gerovę, tuo labiau, kad nors jis sėdi linksmoje vietoje, nors jam tikrai gali atrodyti, kad yra linksma, bet kažkur giliai auga kokia tai tuštuma. Ne kas kitas, o realybės suvokimas ir būtinybė susitaikyti su ta mintimi, šiuo konkrečiu atveju ta, kad valgoma kavinėse ar restoranuose ne todėl, kad galima valgyti ir ne namuose, bet todėl, kad negalima valgyti namuose, nes ten galbūt nėra su kuo, ar nėra ką (nebūtinai kiekio, galbūt skonio ar rūpesčio prasme...). Nenuostabu, kad tokiam žmogui turi atrodyti, kad kažkas turi jo pinigus nusipelnyti kažkuo ypatingu, kažkuo išskirtiniu ir kažkuo labai labai geru. Ir nenuostabu, kad toks žmogus mano, kad palikdamas arbatpinigių jis elgiasi ne savaime suprantamai, o kažkaip gerai, kažkaip ne taip, kaip visi (tuos "visus" jis, žinoma, lygina su savimi), ypač, jei jam atrodo, kad jis pats pasauliui duoda tiek daug, o gauna tiek mažai. Ir nebūtinai pinigine prasme. 

Egzistuoja ir toks reiškinys, kai paliktus arbatpinigius susirenka šalia sėdintys lankytojai.... 

PS - jei įdomu :

PPS man atrodo, man reiktų nusipirkti kokį nors Lietuvių kalbos gramatikos vadovėlį...


2012 m. gegužės 1 d., antradienis

Šalčio poveikis žmogaus organizmui

Kadangi mano pristatymas apie elektros srovės poveikį visai "praėjo", tai pasisiūliau padaryti ir kitą, tik šį kartą temos pačiai galvoti nereikėjo - gavau apie šaltį.
Kaip ir praeitą kartą prie progos nusprendžiau parašyti blogo įrašą apie tai kaip šaltis žaloja žmogaus organizmą ir dėl ko žmonės šaltyje miršta.

Kas yra šaltis?
Taip jau yra, kad dėl mūsų organizmo ypatybių ir suvokimo subtilybių mums atrodo, kad šaltis ir karštis yra du skirtingi dalykai. Kaip tamsa ir šviesa. Tačiau realybėje šaltis yra ne kas kitas, kaip kad realiatyvus šilumos "trūkumas". Fizikine prasme šaltis neegzistuoja. Šiluma atsiranda dėl to, jog atomai juda. Kuo labiau jie kruta, tuo šilčiau ir yra - dėl to aukštose temperatūrose daikta skystėja, nes juos sudarančios dalelės juda vis "smarkiau" ir galų gale ima garuoti, o žemose kietėja. Nes kuo mažiau atomai kruta, tuo mažesnė tikimybė, kad jie atitrūks vienas nuo kito ir nulėks kur nors į šoną (geriausias pavyzdys - garuojantis ledas, kuris gali "dingti" ir be ištirpimo, jei tik turėsite pakankamai kantrybės (dėl to šaldytuvo kameroje apledėja sienelės, nes vanduo tiesiog "pabėga" iš produktų, tik toli nenubėga, nes kamera sandari)), arba kad išorinė jėga juos pastums (ta "išorinė" jėga gali būti ir žemės trauka). Didelės molekulės aukštoje temperatūroje tiesiog suyra, nes ryšiai palaikantys šių molekulių atomos tarpusavyje yra silpnesni, nei laikantys pačius atomus.
Taigi, kuo atomai labiau zuja - tuo aukštesnė temperatūra. Kuo aukštesnė temperatūra - tuo atomai labiau zuja. Pliusas ar minusas tėra žmogaus sugalvoti dydžiai, nuliu laikant tą temperatūrą, kada užąla vanduo, geriausiai ir kiekvienam pažįstama medžiaga. Egzistuoja toks "absoliutaus" nulio terminas, kuris atitiktų -273,15°C - esant tokiai temperatūrai teoriškai turėtų sustoti bet koks atomų judėjimas. Jei jums kada pavyks tokią temperatūrą pasiekti (kol kas dar niekam nepavyko) galėsite pasakyti kas su tokiais atomais atsitinka... Mokslininkų duomenimis kosmose yra artimų šiai temperatūrai, taip pat jiems yra pavykę pasiekti jai artimą, bet vargu bau ar įmanomą pasiekti būtent ją - sustabdyti absoliučiai bet kokį judėjimą.
Ir taip - tuštuma temperatūros neturi, bet, kadangi egzistuoja daugybė vis smulkesnių dalelių už atomą, net ir šviesos fotonai gali būti dalelėmis, tai būtų galima pasakyti, kad niekas temperatūros neturi :)

Žmogus "šalčiu" dažniausiai vadina tą jausmą, kai prisiliečia prie daiktų turinčių didesnį šiluminį laidumą nei jis pats ir esančių žemesnės temperatūroje. Vidutinė žmogaus kūno temperatūra yra 37°C, ji svyruoja priklausomai nuo to, kokiu metu ir kurioje žmogaus kūno vietoje matuojama - geriausiai žinomas pavyzdys tai pažastis dienos metu - 36,6 °C :) O štai išangės temperatūra gali siekti ir 37,4 °C ir būti visiškai normali.

Kad šitas įrašas būtų dar didesnis "wall-of-text" galima įterpti trumpą senesnių šalčio/šilumos/degimo teorijų aprašymą.
Iki XVII amžiaus egzistavo gana įdomi Flogistono ("sudegančiojo") teorija, anot kurios medžiagose egzistuoja elementas flogistonas dėl kurios jos gali degti ir išskirti šilumą. Teorija buvo labai įdomi dėl to, jog ji aiškino, kad gyvūnai kvėpuoja tam, kad iš savęs šalintų flogistoną. Dėl to uždarius gyvūną kokioje nors sandarioje dėžutėje po kurio laiko jis apsinuodydavo, nes, anot teorijos, numirdavo dėl didelės nuodingo flogistono koncentracijos. Kai buvo atrastas deguonis iš pradžių jis buvo laikomas visiškai deflogistonuotu oru. Iš čia vis var velkasi posakis, kad "kvėpavimas - tai lėtas degimas", kaip kad teigė "flogistonininkai". Man šitas posakis toks pats, kaip pasakyti "žmogus - tai karvė ant dviejų kojų", o ką - juk karvė ir žmogus turi daugiau nei 80% bendrų genų  :)*

(kaip ir kiti elementai flogistonas irgi turėjo savo simbolį. Čia kelios jo versijos.)

Vėliau atsirado kalorinio fluido (šiluminių garų) teorija, kuri pakeitė jau anksčiau aprašytą. Anot jos šis šiltų ir karštų daiktų fluidas per mažas skylutes ir įtrūkimus įlindęs į šaltus juos sušildydavo, o jeigu išeidavo - jie vėl atšaldavo. Tada visokie "fluidai" buvo tokie pat madingi kaip dabar "energetikos" :) Labai geras pavyzdys yra aprašytas Patrick Süskind knygoje "Kvepalai. Vieno žudiko istorija" apie gyvybinius fluidus. Rekomenduoju perskaityti ne tik dėl to aprašymo, bet ir šiaip. Gera knyga.
Tik XIX amžiuje buvo galutinai priimta dabartinės teorijos apie tai kas yra ir kodėl atsiranda šiluma. Kas žino, gal po 200 metų bus vėl kitos, bet tikėkimės, kad jos artės tik tiesos link :)

Kada žmogus šąla?
Žmogus šąla tuomet, kai šilumos netenka daugiau nei pasigamina arba gauna. Tam tikras kiekis šilumos mūsų organizme "gaminasi" nuolatos dėl ląstelių ir jų molekulių judėjimo. Daug šilumos pagamina mitochondrijos - tai tam tikros organelės ląstelėje. Jos gamina adenozintrifosfatą (ATP), kurį vėliau kitos ląstelės struktūros naudoja vykdyti įvairius veiksmus, o to gaminimo metu labai daug įvairių molekulyčių vis yra tampomos iš kampo į kampą (iš vienos iš mitochondrijos membranų pusės į kitą), dėl to "tampymo" ir atsiranda šiluma. Daug šilumos generuoja ir raumenys, nes susitraukimo metu jų viduje irgi juda labai daug jonų ir molekulių, net toks dalykas kaip kraujo trintis į kraujagyslės sienelę perduoda dalį kraujo judėjimo energijos į šiluminę!

Taigi, žmogus gali šalti:
  • Atsidūręs šaltoje aplinkoje.
  • Negalėdamas gamintis šilumos.
Kaip žmogus "ginasi" nuo šalčio?

Nuo šalčio galima apsisaugoti arba sumažinus šilumos netekimą, arba padidinus jos gamybą.

Netekimas mažinamas stengiantis susigūžti į kamuoliuką, labiau šalančias dalis dedant prie šiltesnių - pavyzdžiui įkišant rankas į pažastis. Taip pat organizme galūnėse ir odos paviršiuje esančios kraujagyslių spindis sumažėja susitraukus jų sienelių raumenims (įvyksta vazokonstrikcija) - dėl to į šias kūno dalis atiteka mažiau kraujo. Atrodytų nelogiška, bet nejudant didžiausią šilumos dalį gamina vidaus organai (ypač kepenys), nes jie dirba visada, dėl to organizmas stengiasi šią šilumą palikti kaip tik jiems, kurie yra lepesni sušalimui ir būtinesni išgyvenimui laiko perspektyvoje.

Geriausias šilumos gamybos pavyzdys yra raumenų drebėjimas - jo metu šilumos išsiskitia net iki 5 kartų daugiau, nei paprastų raumens judesių metu. Tačiau labai šaldamas (jo kūno temperatūrai nukritus iki 31°C ) žmogus drebėti nustoja.
Kiekvienam aišku, kad storas žmogus sušąla lėčiau, nei plonas, nes turi geresnę šiluminę "izoliaciją". Taip pat pavalgęs žmogus sušals lėčiau, nei toks pats nevalgęs - taip nutiks dėl to, jog pavalgiusio žmogaus ląstelės galės vykdyti savo mažyčius darbelius vien tik tam, kad joms pačioms būtų šilčiau! Geriausias tokio darbo pavyzdys yra kūdikiai - jų kūne yra taip vadinamųjų rudujų riebalų. Šiaip žmogaus riebalai yra balkšvai geltonos spalvos, bet šie yra rudi, nes jų ląstelėse yra labai daug mitochondrijų, tų pačių organelių, apie kurias jau anksčiau pasakojau, kad jos geba sintetinti ATP. Rudųjų riebalų mitochondrijos yra ne visiškai tokios pat, kaip likusio organizmo - jos dirba, bet galutinai ATP negamina: t.y. tuščiai. Vis dėl to proceso metu susidaro labai svarbus šalutinis produktas - šiluma. Ir taip kūdikiai gali gauti net iki 100% šilumos reikalingos jiems apsiginti nuo hipotermijos (suaugusiems iš jų viso turimo riebalinio audinio pasigaminanti šiluma sudaro tik 10-15%). Žiemos miegu miegantys gyvūnai nutunka kaupdami ne "maisto", bet "šilumos" atsargas, nes didžioji dalis jų prisaugintų riebalų irgi būna būtent rudieji. 

(Ruda spalva pavaizduota kur maždaug kūdikiui būna išsidėstę rudieji riebalai. Paveiksliukas pavogtas su googlium :) )

Kai kuriems žmonėms rudųjų riebalų likučiai išlieka visą gyvenimą.

(A ir B paveikslėliuose tas pats žmogus, PET (pozitoronų emisijos tomografo) vaizdai. Šiuo atveju naudota tam tikra kontrastinė medžiaga - kuo audinys itensyviau dirba (naudoja gliukozę), tuo daugiau susikaupia kontrasto, tuo tamsiau (kaip matome ją kaupė ir smegenys, bei širdis, o ji šalinosi su šlapimu). A paveikslėlyje žmogus kelias valanda ssėdėjo šaltame kambaryje ir dar kas kiek laiko įkišdavo kojas į kibirą su ledukais. B paveikslėlis pakartotas po kelių dienų komfortiškai šiltoje aplinkoje. Va čia apie tai labai įdomus straipsniukas kaip tik :) )

Šąlant labai greitai sunaudojama kraujyje esanti gliukozė, taip pat jos mažėja ir dėl to, kad šąlant skiriasi daug stresinėse situacijoje besigaminančių hormonų ir dėl to padidėja insulino koncentracija. Žmogus išgėręs alkoholio jau iš karto  būna šiek tiek hipoglikeminėje būsenoje, taip pat jam nevyksta odos kraujagyslių susitraukimas - jos būna kaip tik išsiplėtusios (tas išsiplėtimas ir sukelia šilumos jausmą išgėrus), dėl to alkoholikai sušąla labai greitai. O dar dažniau jie nušąla pirštus ar net galūnes tokiomis aplinkybėmis, kokiomis blaiviam žmogui taip nebūtų nutikę, būtent dėl aukščiau paminėtų dviejų priežasčių. Na, bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą - alkoholis sumažina skilvelių virpėjimo tikimybę (žr. žemiau), bei deguonies poreikį smegenyse, tad, nors alkoholikas turi didesnę tikimybę netekti kūno dalių pusnyse nusmigęs, bet šiek tiek didesnę išgyventi. Kartais žmonėms dėl to piktumas ima, sako "tokio net velnias negriebia" ;D

Kada laikoma, kad žmogus šąla?


Subjektyviu požiūriu šąla kiekvienas žmogus, kuriam atrodo, kad yra šalta.

Hipotermija (sušalimu) laikoma tokia žmogaus būsena, kai jo kūno temperatūra nukrenta iki 35°C  ir mažiau. Normoje dienos metu temperatūra svyruoja tarp 37,5 iki 36,4. Tačiau - 35 ir mažiau visada yra patologija - jei kūno temperatūra nukrenta iki 35°C  žmogus ima drebėti, jam pasidaro sunku mąstyti, jis atrodo "suletėjas".
Jei kūno temperatūra nukrenta iki:
32°C  prasideda smegenų veiklos sutrikimai: analgezija (nebejaučiamas skausmas), prarandama sąmonė, atsiranda haliucinacijos ir ima nykti refleksai.
~31°C  raumenys nebegali drebėti, žmogus nebeatsimena kas toliau su juo buvo.
29°C "atsijungia" pagumburis, pradeda trikti smegenų kvėpavimo centras.
27°C išnyksta praktiškai visi refleksai - žmogus guli tarsi negyvas.
25°C išnyksta vyzdžių refleksai. Pasiekus šią temperatūrą dauguma žmonių miršta dėl skilvelių virpėjimo.
21-24°C vystosi plaučių edema (į plaučius veržiasi skystoji kraujo dalis), jei žmogus neužduso dėl kvėpavimo centro paralyžiaus ir nemirė dėl skilvelių virpėjimo, jis tiesiogine to žodžio prasme prigeria dėl plaučių edemos.
20°C širdies raumuo nebesusitraukia.

18°C -  rekordas paciento kūno temperatūros, kuris buvo išgelbėtas nuo mirties.
15,2°toks yra rekordas kūdikio paciento kūno temperatūros, kuris buvo išgelbėtas nuo mirties.
9°C toks yra rekordas žmogaus, kuris buvo šaldytas moksliniais sumetimais ir išgelbėtas nuo mirties.
4°C  - rekordas, kokios kūno temperatūros pavyko atgaivinti beždiones ir 1°C  - graužiką. Žinoma, reikia turėti omenyje, kad visi šie asmenys (bei gyvūnai), turėjo liekamųjų reiškinių...

Hipotermijos metu širdies darbą apsunkina ir kraujo tirštėjimas dėl šalčio edemos - ji ne tokia baisi, kaip plaučių šalčio edema, bet vis tiek pavojinga, bei dėl šalčio diurezės - šąlant skiriasi daugiau šlapimo. Tad jei parėję iš šalto lauko pirmiausiai bėgate pasisioti, o vėliau vėl viskas gerai - reikia geriau apsirengti.
Nesvarbu dėl ko kraujas sutirštėjo - dėl jo gali vystytis mažyčiai infarktai. Žmonės, kurie ilgą laiką gyvena šaltoje aplinkoje galų gale ima kamuoti įvairūs negalavimai, pvz.: atsiranda opų virškinamajame trakte, skauda sąnarius, trinka inkstų veikla, kartais vien dėl to, kad nuolatos užsikemšant mažytėms kraujagyslėms ir mirštant audinių gabalėliams su laiku tokie pažeidimai kaupiasi ir galų gale pasirieškia simptomais. Todėl šąlant liaudis ir girdo arbata - ne tik tam, kad iš vidaus sušiltų žmogus, bet ir tam, kad nedehitratuotų!

Tos šaltos aplinkos? Čia kai kalnuose pasiklysta ar kaip?
Žmonės sušalę dėl aplinkos yra santykinai skirstomi pagal tai, kur jie sušąlo į:
  • Sušalusius vandenyje.
  • Sušalusius sausumoje.
  • Sušalusius namuose.
Sušalimas vandenyje tikriausiai yra dažnesnė mirties priežastis, nei prigėrimas jame. Teoriškai, jei žmogus mirtinai nesušąla, bangos jo nupritrėškia ir koks ryklys nesuėda, tai plūduriuoti (jei moka) jis gali tikrai ilgai, ir tokius žmones gelbėtojai išgelbėja smarkiai nudegusius saulėje ir išbrinkusia, besilupančia oda, bet gyvus, po kelių dienų ar net savaitės nuo nelaimės.

Vandenyje šilumos netenkama net 3 kartus greičiau, nei tokios pat temperatūros ore (sausumoje). Skirtingos medžiagos yra skirtingai laidžios ir "talpios" šilumai. Prisiminkite šaltą radiatorių - padėti ant jo ranką bus tikrai šalčiau nei ant tokios pat temperatūros pagalvės.
Daug duomenų apie šalto vandens poveikį organizmui "surinko" naciai II Pasaulinio karo metu koncentracijos stovyklose (ypač Dachau stovykloje).

(nuotrauka iš čia)

Tuo metu vokietijos oro pajėgos (Luftwaffe), neapsikentusios, kad jų kareiviai vis mirtinai sušaldavo rytiniame fronte nusprendė išsiaiškinti kodėl rusai nesušąla. Ieškodami "genetinio išsigimimo" jie mirtinai sušaldė ~80 (kitais duomenimis ir >100) rusų belaisvių: juos mesdavo į ledo vonias, po to traukdavo ir plikydavo karštu vandeniu, po to vėl mesdavo ir vėl traukdavo. Šaldydavo galūnes, versdavo bėgioti po sniegą iki sąmonės netekimo (mirties), netgi kažkokiu tai būdu prievartaudavo žmones šalčio sąlygomis ir tikrindavo ar esant reikalui kareiviai galės prievartauti-apvaisinti rusų moteris. Tikriausiai tikrieji baisumai taip ir liks nežinomi. Šių eksperimentų metu naciai padarė išvadą, kad esant vandens temperatūrai ~4-9°C žmogus mirtinai sušaldavo per valandą, o esant 0°C per pusvalandį. Dažnai tenka pamatyti įvairiuose šaltiniuose, kad nors vienas tų stovyklų pliusas buvo mokslo pažanga. Tokia ten ir "pažanga". Lyginant realiomis sąlygomis į tokį vandenį patekusių žmonių išgyvenamumą yra aišku, kad žmonės išgyvena bent 2 kartus tiek, o jeigu yra fiziškai siprūs (pvz.: kareiviai ar profesionalūs sportininkai), tai gali ir dar ilgiau! Tokie tyrimai neatskleidžnia nieko daugiau tik tai, ką gali ištverti koncentracijos stovyklos kaliniai, kurie yra sumušti, prievartaujami, badaujantys, taip jau sušale, pažeminti ir sugniuždyti.**
(Beje, rusų kareiviai lėčiau sušaldavo dėl to, jog būdavo geriau apsirengę...).

Vandenyje greičiau sušąla:
  • Liesi žmonės - jie turi blogesnę riebalinę šilumos izoliaciją (prisiminkite kiek taukų turi banginiai!), taip pat jiems yra sunkiau išsilaikyti vandens paviršiuje, todėl jie greičiau pavargsta ir "pasiduoda". Esant 15°C  temperatūrai labai liesas žmogus mirtinai sušąla per vieną valandą, tuo tarpu "storulis" gali išsilaikyti ir visą parą. 
  • Nejudantys žmonės, nes judėjimo metu raumenys gamina šilumą. Tai negalioja tik esant jūroje - jei į ją  kada pateksite su gelbėjimosi liemene, turėtumėte susiriesti į HELP poziciją (heat escape lessening posture) - tokiu būdu žymiai sumažinamas kūno paviršiaus plotas, per kurį netenkama šilumos. Poza natinkama, jei yra smarkus bangavimas ar aplinkui daug aštrių uolų, mat galite būti lengvai į jas ištrėkšti ar nutempti dugnan.
  • Staigus patekimas į labai šaltą vandenį (dažniausiai 0°C) dažniau sukelia ne mirtinį sušalimą, bet staigią mirtį dėl kardiovaskulinio šoko: organizmo kraujagyslės staiga refleksiškai suspazmuoja ir žmogus miršta, mat širdis tiesiog nebepajėgia kraują išstumti tokia jėga, kad pakankamas jo kiekis pasiektų svarbiausius organus. Taip pat dėl to, jog smegenims ima trūkti deguonis ir +/- panikos dėl staiga pasikeitusios aplinkos žmogus ima dūsti - jis bando įkvėpti oro, blaškosi, neisorientuoja ar yra po vandeniu ar vandens paviršiuje ir tiesiog prigeria. Šios dvi mirtys nėra tiesiogiai nulemtos sušalimo, bet pačio šalčio.
Dar egzistuoja labai įdomus after-drop fenomenas (žinomas jau seniai, labai jį "tyrinėjo" ir jau anksčiau aprašytoje koncentracijos stovykloje): ištraukus gyvą žmogų iš šalto vandens jo kūno temperatūra ir toliau krenta, nors jį ir bandoma sušildyti (žmogus dėl to gali žūti). Vienas iš paaiškinimų, kad čia dar žinduolio protėvius siekančio kardiovaskulinės sistemos reflekso "liekana": šaltoje aplinkoje susitraukia galūnių kraujagyslės, kad nesušaltų gyvybiniai organai. Perėjus į šiltą jos vėl atsipalaiduoja, todėl kraujas teka į atšąlusias galūnes ir grįžta sušąles. Driežui gal ir gerai - ilgą laiką išlieka "neperkepęs". Atrodytų, jog tereikia žmogų greitai greitai suvynioti į ką nors karšto ir duoti gerti, kad šiltų ir iš vidaus, bet tokiu atveju dėl staigaus temperatūros pokyčio širdyje gali prasidėti skilvelių virpėjimas - vėlgi refleksinis. Vienos bėdos, tiesa?

"Šalčiausia" temperatūroje, kurioje žmogus gali ilgai plūduriuoti yra 35 °C . Jei įdomu, kokios vandens temperatūros vandenyne - labai rekomenduojų šį puslapiuką (atnaujinamas kelis kartus per dieną).

(Nuotraukos autoriaus nežinau)

Sausumoje dažniausiai sušąla alkoholikai ir/ar benamiai, bei pasiklydę turistai. Skirtingai nuo sušalimo vandenyje, sausomoje labai didelę įtaką daro asmens dėvimi drabužiai ir vėjo stiprumas.
Pvz.: esant -12°C ir vėjo greičiui 0-1 pagal Boforto skalę  (0,2- 1,5 m/s) - bus šalta, jei 2 (7 m/s - juda lapai ir šakelės) - labai šalta, 3 (5,4 m/s) - labai labai šalta 4 (7,9 m/s - vėjas kelia dulkes, nulaužia smulkesnes šakeles) neapdengtos kūno vietos nušals. 5-6 - vėjas išverčia skėtį :) (skalės maksimumas yra 12 balų)
Jei žmogus yra su drėgnais drabužiais, tai jo kūno temperatūra krenta tokiu greičiu tarsi aplinkos temperatūra būtų 6 laipsniais žemesnė. 


Sausas nuogas žmogus pradeda šalti <25°C  temperatūroje.

(Nuotrauka iš čia)

Įdomus reiškinys lydintis sušalusius sausomoje yra paradoksinis išsirengimas (20-50% visų hipotermijos sausumoje atvejų) - jo metu dėl šalimo metu kylančių haliucinacijų, bei dėl kraujagyslių spazmo ir po jo sekančio atsipalaidavimo sukeliamo "deginimo" jausmo odoje, žmogų apima toks jausmas, tarsi jis virtų iš vidaus - jis pradeda išsirenginėti, gali klyktį, blaškytis. 

Hide-and-die sindromas, dar viena sušalimą sausumoje, ypač namuose lydinti įdomybė, dažniausiai sekanti po paradoksinio išsirengimo - žmogus ieško "slėptuvės": įlenda į spintelę, apsikrauna stalčiais, knygomis, rakandais ir miršta dėl hipotermijos. Radus tokį nelaimėlį gali būti labai panašu į apiplėšimą, bet įdomu tai, kad dažniausiai iškraustomi ir tampomi tik žemai esantys daiktai, nes žmogus daugiau šliaužioja ant kelių, nei vaikšto.
Teko skaityti, kad kai kurių antropologų nuomone būtent šis sindromas ir nulėmė, kad šaltesnio klimato kraštuose mirusiuosius dažniau užkasdavo į žemę, nei kremuodavo ar palikdavo laukiniams gyvūnams/paukščiams sudraskyti. Tokiu būdu žmonės neva imituodavo kažką tokio, ką natūraliai atlikdavo mirštantieji. Tiesa tai ar ne, sunku pasakyti... Galbūt tai tiesiog refleksinis mėginimas įsikasti į žemę ir pasislėpti nuo šalčio, kaip daro įvairūs gyvūnėliai, kasdami urvelius?



Šiais metais dar teko skaityti vieną įdomų dalyką apie taip vadinamą šalčio infarktą (T. KAVANAGH, A cold-weather "jogging mask" for angina patiens, Can Med Assoc 1970 - yep, gana senas straipsnis...) - yra pastebėta, kad žmonės sergantys širdies ligomis ir staiga išėję į šaltą lauką (apie -10°C) dažniau patiria infarktą, nei prie kitų temperatūrų (kaltininku laikomas refleksinis kraujagyslių sienelių spazmas). Tai nėra labai gerai ar itin plačiai nagrinėtas dalykas, bet jei turite giminaičių sergančių širdies ligomis (koronarų), geriau prižiūrėkite, kad šaltą žiemą laukan jie išeitų po truputį ir "nestresuodami" :) 
O štai gerai išnagrinėtas sutrikusios smulkių kraujagyslių tonusų reguliacijos pavyzdys yra veido raudonis - kartais ne tik drovumo ženklas, bet rimta liga: jos metu žmogaus veidas visą laiką yra raudonas, pradeda augti nosis, grubėja bruožai, žmogus atrodo kaip alkoholikas, nors galbūt toks net nėra. Ir nors alkoholis yra viena iš veido raudonės priežasčių, bet labai dažnai tai būna genetinis defektas + jaunystėje dažnas vaikščiojimas iš šaltos aplinkos į šiltą ir/ar atvirkščiai ar gausus prieskonių vartojimas dėl kurių kraujagyslės veide spazmuoja daugiau ir dažniau, nei joms reikia. Tad, jei jaučiate stiprų, kad ir trumpą, deginimo jausmą rankose ir veide grįžę žiemą iš lauko, stenkitės kuo labiau to vengti - tai dažniausiai jau pirmosios šios ligos stadijos ir nėra čia ko jų "greitinti" :)


(Išsiplėtę matomi kapiliarai - dažnai taip atrodo pradinės raudonės stadijos)

Namuose dažniausiai sušąla vyresnio amžiaus ar psichiškai nesveiki žmonės - jie nesišildo ar net specialiai išjungia šilumą. "Rymo" lauke. Dažnai prisideda ir nevisavertė mityba ar kitos lydinčios ligos, kurios pablogina galimybę išgyventi. Naujagimiai mirtinai sušalti gali ir kambario temperatūroje, mat dar kelias valandas po gimimo būna "neįsijungęs" termoreguliacijos centras, o galutinai subręsta tik per pirmas gyvenimo savaites. Kūdikiai ir maži vaikai negali "gintis" nuo šalčio kraujagyslių vazokonstrikcija taip efektyviai, kaip suaugusieji.

Drauge su viso kūno sušalimu ar be jo gali būti ir tam tikros kūno dalies nušalimai.

1° - Šalčio eritema (paraudimas): po atšildymo kraujagyslės lieka išsiplėtusios. Gali būti, o gali ir nebūti patinimas, niežėjimas, skausmas.
2° - Pūslės: plečiantis kraujagyslėms pro tarpelius susidariusius tarp mažųjų kraujagyslių sienelės ląstelės ima veržtis skystoji kraujo dalis į kraujagyslę supančių ląstelių tarpelius. Kraujagyslės plečiasi labiausiai dėl to, jog šaltis numarina leipias pūtliasiąs ląsteles (mastocitus aka labrocitus), iš kurių išsiskiria daug biologiškai aktyvių medžiagų (pvz: hitamino). Prasideda uždegimas. Tokia pūslė vėliau plyšta, žaizdelė užgyja. "Šalčio alergija" - tai būsena, tai minėtosios putliosios ląstelės yra itin jautrio temperatūros mažėjimui - kartais užtenka rankas nusiplauti šaltesniu vandeniu ir jos lieka pūslėtos :(
3° - šalčio gangrena - kraujagyslių paralyžius negrįžtamas, žūva ir kitos ląstelės, kraujas kreša kraujagyslėse, jos kemšasi, dar daugiau ląstelių žūva dėl bado ir apsinuodijusios savo šalinimo produktais.
4 laipsnio - visiškas audinių sušąlimas ir audinių struktūros pažeidimas. Iš esmės - audiniai būna sušalę į ledą...

Bet šiandien šito wall-of-text jau gal užteks, nes man jau paskaudo šikniuką sėdėt ir rašyt :) Įrašas gal galėjo būti ir geresnis, bet lauke taip gražu ir antra pusė melionu mojuoja :) Tai tiek.

* Pgl. kitą istoriją "Kvėpavimas - tai lėtas degimas" frazės autorius yra prancūzų chemikas Antuanas-Loranas de Lavuazjė (1743-08-26 - 1794-5-8), kuris ją panaudojo savo atrasto deguonies aprašyme. 
** Čia būtų galima ginčytis dėl eksperimentų su žmonėmis ir gyvūnais - kiek jie yra ir kiek ne būtini. Visi vaistai turi pareiti tam tikrą bandymų ir išbandymų kelią - iš pradžių laboratorijoje, vėliau su gyvūnėliais, tada su sveikais savanoriais, tada su savanoriais, kurie serga TIK ta liga, kuriai skirti vaistai ir nė viena daugiau, tada su savanoriais, kurie serga ir kitomis be gydomosios ligos. Ir visuomet šie asmenys yra sekami ir prižiūrimi, kaip jokie kiti ligoniai - gal kartais ir per daug paranojiškai, bet vos tik pradėjus blogėti sveikatai savonoriams gydymas eksperimentiniais vaistais yra nutraukiamas ir paskiriamas senas (jei toks buvo), bei gydomas atsiradęs sutrikimas. Kiekvienas savanoris visuomet yra visiškai supažindinamas su bet kokia galima ir spėjama gręsme ir turi teisę pasitraukti iš eksperimento. Žinoma gyvūnai šių teisių neturi, bet jie aukojami tam, kad bent teoriškai būtų galima sumažinti eksperimentų su žmonėmis skaičių. Pastaruoju metu labai daug ginčijamasi ar iš viso yra būtina stadija su gyvūnais, mat, kai kurių mokslininkų nuomone, ji nėra itin naudinga ieškant vaistų žmonėms. BET, nereikia pamiršti, kad toliau seka savanoriai ir nors jie sutinka nežinomus vaistus bandyti savo noru, tai jokiu būdu nereiškia, kad jie nebijo. Galbūt žinojimas, kad vaistas A ar B nenumarino nė vieno žiurkiuko nors kažkiek padeda..
Su kai kuriomis žmonių grupėmis eskperimentai yra iš viso neleidžiami ar leidžiami tik labai labai ribotai- pvz.: su vaikais ar nėščiomis moterimis. Kartais dėl to susidaro kiek kuriozinės situacijos - pvz.: kai pastojusiai moteriai gydytojas liepa varoti senos kartos vaistus todėl, kadangi su naujos kartos vaistais tyrimai su nėščiosiomis nebuvo padaryti ir niekas nežino ko tikėtis. Senos kartos vaistai turi daug daugiau šalutinių poveikių ir veikia silpniau ir moteris nelabai žino ką daryti - iš vienos pusės gydytojas naujų neleidžia, iš kitos pusės ji mato, kad jos ligos "draugės" tokioje situacijoje pasirinkusius naujus vaistus nepatyrė nieko blogo. Ir norisi, kad būtų geriau, ir sveikas protas sako, kad nors draugei nieko neatsitiko, tai nereiškia, kad neatsitiks ir tau.
Kiekvienas žmogus sutikęs savanoriauti vaistų bandymuose (ar laboratoriniuose ar klinikiniuose) yra didvyris, nes tik dėl tokių žmonių atsiranda nauji ir geri vaistai. Žinoma labai dažnai, kol vaistas pasiekia klinikinių bandymų stadiją, jis jau būna praėjęs daugybę kitų stadijų ir tokie žmonės puikiai žino, kad juos pasirinkę turės galimybę gauti naujus ir galbūt labai labai brangius (jis glai gauti ir placebą), bet visada išlieka tas pavojus, dėl kurio tokie tyrimai ir daromi. Niekas šių žmonių neverčia ir niekas jų nelaiko antrarūšiais, kaip kad būdavo daroma nacių stovyklose, todėl jei esate prieš bet kokius eksperimentus su žmonėmis/gyvūnais nelabai galite lyginti koncentracijos stovyklų su dabartiniais klinikiniais bandymais. Tai va, apie tai ir norėjau padaryti šitą išnašą, bet kotai išsiplėčiau :)