2012 m. gegužės 1 d., antradienis

Šalčio poveikis žmogaus organizmui

Kadangi mano pristatymas apie elektros srovės poveikį visai "praėjo", tai pasisiūliau padaryti ir kitą, tik šį kartą temos pačiai galvoti nereikėjo - gavau apie šaltį.
Kaip ir praeitą kartą prie progos nusprendžiau parašyti blogo įrašą apie tai kaip šaltis žaloja žmogaus organizmą ir dėl ko žmonės šaltyje miršta.

Kas yra šaltis?
Taip jau yra, kad dėl mūsų organizmo ypatybių ir suvokimo subtilybių mums atrodo, kad šaltis ir karštis yra du skirtingi dalykai. Kaip tamsa ir šviesa. Tačiau realybėje šaltis yra ne kas kitas, kaip kad realiatyvus šilumos "trūkumas". Fizikine prasme šaltis neegzistuoja. Šiluma atsiranda dėl to, jog atomai juda. Kuo labiau jie kruta, tuo šilčiau ir yra - dėl to aukštose temperatūrose daikta skystėja, nes juos sudarančios dalelės juda vis "smarkiau" ir galų gale ima garuoti, o žemose kietėja. Nes kuo mažiau atomai kruta, tuo mažesnė tikimybė, kad jie atitrūks vienas nuo kito ir nulėks kur nors į šoną (geriausias pavyzdys - garuojantis ledas, kuris gali "dingti" ir be ištirpimo, jei tik turėsite pakankamai kantrybės (dėl to šaldytuvo kameroje apledėja sienelės, nes vanduo tiesiog "pabėga" iš produktų, tik toli nenubėga, nes kamera sandari)), arba kad išorinė jėga juos pastums (ta "išorinė" jėga gali būti ir žemės trauka). Didelės molekulės aukštoje temperatūroje tiesiog suyra, nes ryšiai palaikantys šių molekulių atomos tarpusavyje yra silpnesni, nei laikantys pačius atomus.
Taigi, kuo atomai labiau zuja - tuo aukštesnė temperatūra. Kuo aukštesnė temperatūra - tuo atomai labiau zuja. Pliusas ar minusas tėra žmogaus sugalvoti dydžiai, nuliu laikant tą temperatūrą, kada užąla vanduo, geriausiai ir kiekvienam pažįstama medžiaga. Egzistuoja toks "absoliutaus" nulio terminas, kuris atitiktų -273,15°C - esant tokiai temperatūrai teoriškai turėtų sustoti bet koks atomų judėjimas. Jei jums kada pavyks tokią temperatūrą pasiekti (kol kas dar niekam nepavyko) galėsite pasakyti kas su tokiais atomais atsitinka... Mokslininkų duomenimis kosmose yra artimų šiai temperatūrai, taip pat jiems yra pavykę pasiekti jai artimą, bet vargu bau ar įmanomą pasiekti būtent ją - sustabdyti absoliučiai bet kokį judėjimą.
Ir taip - tuštuma temperatūros neturi, bet, kadangi egzistuoja daugybė vis smulkesnių dalelių už atomą, net ir šviesos fotonai gali būti dalelėmis, tai būtų galima pasakyti, kad niekas temperatūros neturi :)

Žmogus "šalčiu" dažniausiai vadina tą jausmą, kai prisiliečia prie daiktų turinčių didesnį šiluminį laidumą nei jis pats ir esančių žemesnės temperatūroje. Vidutinė žmogaus kūno temperatūra yra 37°C, ji svyruoja priklausomai nuo to, kokiu metu ir kurioje žmogaus kūno vietoje matuojama - geriausiai žinomas pavyzdys tai pažastis dienos metu - 36,6 °C :) O štai išangės temperatūra gali siekti ir 37,4 °C ir būti visiškai normali.

Kad šitas įrašas būtų dar didesnis "wall-of-text" galima įterpti trumpą senesnių šalčio/šilumos/degimo teorijų aprašymą.
Iki XVII amžiaus egzistavo gana įdomi Flogistono ("sudegančiojo") teorija, anot kurios medžiagose egzistuoja elementas flogistonas dėl kurios jos gali degti ir išskirti šilumą. Teorija buvo labai įdomi dėl to, jog ji aiškino, kad gyvūnai kvėpuoja tam, kad iš savęs šalintų flogistoną. Dėl to uždarius gyvūną kokioje nors sandarioje dėžutėje po kurio laiko jis apsinuodydavo, nes, anot teorijos, numirdavo dėl didelės nuodingo flogistono koncentracijos. Kai buvo atrastas deguonis iš pradžių jis buvo laikomas visiškai deflogistonuotu oru. Iš čia vis var velkasi posakis, kad "kvėpavimas - tai lėtas degimas", kaip kad teigė "flogistonininkai". Man šitas posakis toks pats, kaip pasakyti "žmogus - tai karvė ant dviejų kojų", o ką - juk karvė ir žmogus turi daugiau nei 80% bendrų genų  :)*

(kaip ir kiti elementai flogistonas irgi turėjo savo simbolį. Čia kelios jo versijos.)

Vėliau atsirado kalorinio fluido (šiluminių garų) teorija, kuri pakeitė jau anksčiau aprašytą. Anot jos šis šiltų ir karštų daiktų fluidas per mažas skylutes ir įtrūkimus įlindęs į šaltus juos sušildydavo, o jeigu išeidavo - jie vėl atšaldavo. Tada visokie "fluidai" buvo tokie pat madingi kaip dabar "energetikos" :) Labai geras pavyzdys yra aprašytas Patrick Süskind knygoje "Kvepalai. Vieno žudiko istorija" apie gyvybinius fluidus. Rekomenduoju perskaityti ne tik dėl to aprašymo, bet ir šiaip. Gera knyga.
Tik XIX amžiuje buvo galutinai priimta dabartinės teorijos apie tai kas yra ir kodėl atsiranda šiluma. Kas žino, gal po 200 metų bus vėl kitos, bet tikėkimės, kad jos artės tik tiesos link :)

Kada žmogus šąla?
Žmogus šąla tuomet, kai šilumos netenka daugiau nei pasigamina arba gauna. Tam tikras kiekis šilumos mūsų organizme "gaminasi" nuolatos dėl ląstelių ir jų molekulių judėjimo. Daug šilumos pagamina mitochondrijos - tai tam tikros organelės ląstelėje. Jos gamina adenozintrifosfatą (ATP), kurį vėliau kitos ląstelės struktūros naudoja vykdyti įvairius veiksmus, o to gaminimo metu labai daug įvairių molekulyčių vis yra tampomos iš kampo į kampą (iš vienos iš mitochondrijos membranų pusės į kitą), dėl to "tampymo" ir atsiranda šiluma. Daug šilumos generuoja ir raumenys, nes susitraukimo metu jų viduje irgi juda labai daug jonų ir molekulių, net toks dalykas kaip kraujo trintis į kraujagyslės sienelę perduoda dalį kraujo judėjimo energijos į šiluminę!

Taigi, žmogus gali šalti:
  • Atsidūręs šaltoje aplinkoje.
  • Negalėdamas gamintis šilumos.
Kaip žmogus "ginasi" nuo šalčio?

Nuo šalčio galima apsisaugoti arba sumažinus šilumos netekimą, arba padidinus jos gamybą.

Netekimas mažinamas stengiantis susigūžti į kamuoliuką, labiau šalančias dalis dedant prie šiltesnių - pavyzdžiui įkišant rankas į pažastis. Taip pat organizme galūnėse ir odos paviršiuje esančios kraujagyslių spindis sumažėja susitraukus jų sienelių raumenims (įvyksta vazokonstrikcija) - dėl to į šias kūno dalis atiteka mažiau kraujo. Atrodytų nelogiška, bet nejudant didžiausią šilumos dalį gamina vidaus organai (ypač kepenys), nes jie dirba visada, dėl to organizmas stengiasi šią šilumą palikti kaip tik jiems, kurie yra lepesni sušalimui ir būtinesni išgyvenimui laiko perspektyvoje.

Geriausias šilumos gamybos pavyzdys yra raumenų drebėjimas - jo metu šilumos išsiskitia net iki 5 kartų daugiau, nei paprastų raumens judesių metu. Tačiau labai šaldamas (jo kūno temperatūrai nukritus iki 31°C ) žmogus drebėti nustoja.
Kiekvienam aišku, kad storas žmogus sušąla lėčiau, nei plonas, nes turi geresnę šiluminę "izoliaciją". Taip pat pavalgęs žmogus sušals lėčiau, nei toks pats nevalgęs - taip nutiks dėl to, jog pavalgiusio žmogaus ląstelės galės vykdyti savo mažyčius darbelius vien tik tam, kad joms pačioms būtų šilčiau! Geriausias tokio darbo pavyzdys yra kūdikiai - jų kūne yra taip vadinamųjų rudujų riebalų. Šiaip žmogaus riebalai yra balkšvai geltonos spalvos, bet šie yra rudi, nes jų ląstelėse yra labai daug mitochondrijų, tų pačių organelių, apie kurias jau anksčiau pasakojau, kad jos geba sintetinti ATP. Rudųjų riebalų mitochondrijos yra ne visiškai tokios pat, kaip likusio organizmo - jos dirba, bet galutinai ATP negamina: t.y. tuščiai. Vis dėl to proceso metu susidaro labai svarbus šalutinis produktas - šiluma. Ir taip kūdikiai gali gauti net iki 100% šilumos reikalingos jiems apsiginti nuo hipotermijos (suaugusiems iš jų viso turimo riebalinio audinio pasigaminanti šiluma sudaro tik 10-15%). Žiemos miegu miegantys gyvūnai nutunka kaupdami ne "maisto", bet "šilumos" atsargas, nes didžioji dalis jų prisaugintų riebalų irgi būna būtent rudieji. 

(Ruda spalva pavaizduota kur maždaug kūdikiui būna išsidėstę rudieji riebalai. Paveiksliukas pavogtas su googlium :) )

Kai kuriems žmonėms rudųjų riebalų likučiai išlieka visą gyvenimą.

(A ir B paveikslėliuose tas pats žmogus, PET (pozitoronų emisijos tomografo) vaizdai. Šiuo atveju naudota tam tikra kontrastinė medžiaga - kuo audinys itensyviau dirba (naudoja gliukozę), tuo daugiau susikaupia kontrasto, tuo tamsiau (kaip matome ją kaupė ir smegenys, bei širdis, o ji šalinosi su šlapimu). A paveikslėlyje žmogus kelias valanda ssėdėjo šaltame kambaryje ir dar kas kiek laiko įkišdavo kojas į kibirą su ledukais. B paveikslėlis pakartotas po kelių dienų komfortiškai šiltoje aplinkoje. Va čia apie tai labai įdomus straipsniukas kaip tik :) )

Šąlant labai greitai sunaudojama kraujyje esanti gliukozė, taip pat jos mažėja ir dėl to, kad šąlant skiriasi daug stresinėse situacijoje besigaminančių hormonų ir dėl to padidėja insulino koncentracija. Žmogus išgėręs alkoholio jau iš karto  būna šiek tiek hipoglikeminėje būsenoje, taip pat jam nevyksta odos kraujagyslių susitraukimas - jos būna kaip tik išsiplėtusios (tas išsiplėtimas ir sukelia šilumos jausmą išgėrus), dėl to alkoholikai sušąla labai greitai. O dar dažniau jie nušąla pirštus ar net galūnes tokiomis aplinkybėmis, kokiomis blaiviam žmogui taip nebūtų nutikę, būtent dėl aukščiau paminėtų dviejų priežasčių. Na, bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą - alkoholis sumažina skilvelių virpėjimo tikimybę (žr. žemiau), bei deguonies poreikį smegenyse, tad, nors alkoholikas turi didesnę tikimybę netekti kūno dalių pusnyse nusmigęs, bet šiek tiek didesnę išgyventi. Kartais žmonėms dėl to piktumas ima, sako "tokio net velnias negriebia" ;D

Kada laikoma, kad žmogus šąla?


Subjektyviu požiūriu šąla kiekvienas žmogus, kuriam atrodo, kad yra šalta.

Hipotermija (sušalimu) laikoma tokia žmogaus būsena, kai jo kūno temperatūra nukrenta iki 35°C  ir mažiau. Normoje dienos metu temperatūra svyruoja tarp 37,5 iki 36,4. Tačiau - 35 ir mažiau visada yra patologija - jei kūno temperatūra nukrenta iki 35°C  žmogus ima drebėti, jam pasidaro sunku mąstyti, jis atrodo "suletėjas".
Jei kūno temperatūra nukrenta iki:
32°C  prasideda smegenų veiklos sutrikimai: analgezija (nebejaučiamas skausmas), prarandama sąmonė, atsiranda haliucinacijos ir ima nykti refleksai.
~31°C  raumenys nebegali drebėti, žmogus nebeatsimena kas toliau su juo buvo.
29°C "atsijungia" pagumburis, pradeda trikti smegenų kvėpavimo centras.
27°C išnyksta praktiškai visi refleksai - žmogus guli tarsi negyvas.
25°C išnyksta vyzdžių refleksai. Pasiekus šią temperatūrą dauguma žmonių miršta dėl skilvelių virpėjimo.
21-24°C vystosi plaučių edema (į plaučius veržiasi skystoji kraujo dalis), jei žmogus neužduso dėl kvėpavimo centro paralyžiaus ir nemirė dėl skilvelių virpėjimo, jis tiesiogine to žodžio prasme prigeria dėl plaučių edemos.
20°C širdies raumuo nebesusitraukia.

18°C -  rekordas paciento kūno temperatūros, kuris buvo išgelbėtas nuo mirties.
15,2°toks yra rekordas kūdikio paciento kūno temperatūros, kuris buvo išgelbėtas nuo mirties.
9°C toks yra rekordas žmogaus, kuris buvo šaldytas moksliniais sumetimais ir išgelbėtas nuo mirties.
4°C  - rekordas, kokios kūno temperatūros pavyko atgaivinti beždiones ir 1°C  - graužiką. Žinoma, reikia turėti omenyje, kad visi šie asmenys (bei gyvūnai), turėjo liekamųjų reiškinių...

Hipotermijos metu širdies darbą apsunkina ir kraujo tirštėjimas dėl šalčio edemos - ji ne tokia baisi, kaip plaučių šalčio edema, bet vis tiek pavojinga, bei dėl šalčio diurezės - šąlant skiriasi daugiau šlapimo. Tad jei parėję iš šalto lauko pirmiausiai bėgate pasisioti, o vėliau vėl viskas gerai - reikia geriau apsirengti.
Nesvarbu dėl ko kraujas sutirštėjo - dėl jo gali vystytis mažyčiai infarktai. Žmonės, kurie ilgą laiką gyvena šaltoje aplinkoje galų gale ima kamuoti įvairūs negalavimai, pvz.: atsiranda opų virškinamajame trakte, skauda sąnarius, trinka inkstų veikla, kartais vien dėl to, kad nuolatos užsikemšant mažytėms kraujagyslėms ir mirštant audinių gabalėliams su laiku tokie pažeidimai kaupiasi ir galų gale pasirieškia simptomais. Todėl šąlant liaudis ir girdo arbata - ne tik tam, kad iš vidaus sušiltų žmogus, bet ir tam, kad nedehitratuotų!

Tos šaltos aplinkos? Čia kai kalnuose pasiklysta ar kaip?
Žmonės sušalę dėl aplinkos yra santykinai skirstomi pagal tai, kur jie sušąlo į:
  • Sušalusius vandenyje.
  • Sušalusius sausumoje.
  • Sušalusius namuose.
Sušalimas vandenyje tikriausiai yra dažnesnė mirties priežastis, nei prigėrimas jame. Teoriškai, jei žmogus mirtinai nesušąla, bangos jo nupritrėškia ir koks ryklys nesuėda, tai plūduriuoti (jei moka) jis gali tikrai ilgai, ir tokius žmones gelbėtojai išgelbėja smarkiai nudegusius saulėje ir išbrinkusia, besilupančia oda, bet gyvus, po kelių dienų ar net savaitės nuo nelaimės.

Vandenyje šilumos netenkama net 3 kartus greičiau, nei tokios pat temperatūros ore (sausumoje). Skirtingos medžiagos yra skirtingai laidžios ir "talpios" šilumai. Prisiminkite šaltą radiatorių - padėti ant jo ranką bus tikrai šalčiau nei ant tokios pat temperatūros pagalvės.
Daug duomenų apie šalto vandens poveikį organizmui "surinko" naciai II Pasaulinio karo metu koncentracijos stovyklose (ypač Dachau stovykloje).

(nuotrauka iš čia)

Tuo metu vokietijos oro pajėgos (Luftwaffe), neapsikentusios, kad jų kareiviai vis mirtinai sušaldavo rytiniame fronte nusprendė išsiaiškinti kodėl rusai nesušąla. Ieškodami "genetinio išsigimimo" jie mirtinai sušaldė ~80 (kitais duomenimis ir >100) rusų belaisvių: juos mesdavo į ledo vonias, po to traukdavo ir plikydavo karštu vandeniu, po to vėl mesdavo ir vėl traukdavo. Šaldydavo galūnes, versdavo bėgioti po sniegą iki sąmonės netekimo (mirties), netgi kažkokiu tai būdu prievartaudavo žmones šalčio sąlygomis ir tikrindavo ar esant reikalui kareiviai galės prievartauti-apvaisinti rusų moteris. Tikriausiai tikrieji baisumai taip ir liks nežinomi. Šių eksperimentų metu naciai padarė išvadą, kad esant vandens temperatūrai ~4-9°C žmogus mirtinai sušaldavo per valandą, o esant 0°C per pusvalandį. Dažnai tenka pamatyti įvairiuose šaltiniuose, kad nors vienas tų stovyklų pliusas buvo mokslo pažanga. Tokia ten ir "pažanga". Lyginant realiomis sąlygomis į tokį vandenį patekusių žmonių išgyvenamumą yra aišku, kad žmonės išgyvena bent 2 kartus tiek, o jeigu yra fiziškai siprūs (pvz.: kareiviai ar profesionalūs sportininkai), tai gali ir dar ilgiau! Tokie tyrimai neatskleidžnia nieko daugiau tik tai, ką gali ištverti koncentracijos stovyklos kaliniai, kurie yra sumušti, prievartaujami, badaujantys, taip jau sušale, pažeminti ir sugniuždyti.**
(Beje, rusų kareiviai lėčiau sušaldavo dėl to, jog būdavo geriau apsirengę...).

Vandenyje greičiau sušąla:
  • Liesi žmonės - jie turi blogesnę riebalinę šilumos izoliaciją (prisiminkite kiek taukų turi banginiai!), taip pat jiems yra sunkiau išsilaikyti vandens paviršiuje, todėl jie greičiau pavargsta ir "pasiduoda". Esant 15°C  temperatūrai labai liesas žmogus mirtinai sušąla per vieną valandą, tuo tarpu "storulis" gali išsilaikyti ir visą parą. 
  • Nejudantys žmonės, nes judėjimo metu raumenys gamina šilumą. Tai negalioja tik esant jūroje - jei į ją  kada pateksite su gelbėjimosi liemene, turėtumėte susiriesti į HELP poziciją (heat escape lessening posture) - tokiu būdu žymiai sumažinamas kūno paviršiaus plotas, per kurį netenkama šilumos. Poza natinkama, jei yra smarkus bangavimas ar aplinkui daug aštrių uolų, mat galite būti lengvai į jas ištrėkšti ar nutempti dugnan.
  • Staigus patekimas į labai šaltą vandenį (dažniausiai 0°C) dažniau sukelia ne mirtinį sušalimą, bet staigią mirtį dėl kardiovaskulinio šoko: organizmo kraujagyslės staiga refleksiškai suspazmuoja ir žmogus miršta, mat širdis tiesiog nebepajėgia kraują išstumti tokia jėga, kad pakankamas jo kiekis pasiektų svarbiausius organus. Taip pat dėl to, jog smegenims ima trūkti deguonis ir +/- panikos dėl staiga pasikeitusios aplinkos žmogus ima dūsti - jis bando įkvėpti oro, blaškosi, neisorientuoja ar yra po vandeniu ar vandens paviršiuje ir tiesiog prigeria. Šios dvi mirtys nėra tiesiogiai nulemtos sušalimo, bet pačio šalčio.
Dar egzistuoja labai įdomus after-drop fenomenas (žinomas jau seniai, labai jį "tyrinėjo" ir jau anksčiau aprašytoje koncentracijos stovykloje): ištraukus gyvą žmogų iš šalto vandens jo kūno temperatūra ir toliau krenta, nors jį ir bandoma sušildyti (žmogus dėl to gali žūti). Vienas iš paaiškinimų, kad čia dar žinduolio protėvius siekančio kardiovaskulinės sistemos reflekso "liekana": šaltoje aplinkoje susitraukia galūnių kraujagyslės, kad nesušaltų gyvybiniai organai. Perėjus į šiltą jos vėl atsipalaiduoja, todėl kraujas teka į atšąlusias galūnes ir grįžta sušąles. Driežui gal ir gerai - ilgą laiką išlieka "neperkepęs". Atrodytų, jog tereikia žmogų greitai greitai suvynioti į ką nors karšto ir duoti gerti, kad šiltų ir iš vidaus, bet tokiu atveju dėl staigaus temperatūros pokyčio širdyje gali prasidėti skilvelių virpėjimas - vėlgi refleksinis. Vienos bėdos, tiesa?

"Šalčiausia" temperatūroje, kurioje žmogus gali ilgai plūduriuoti yra 35 °C . Jei įdomu, kokios vandens temperatūros vandenyne - labai rekomenduojų šį puslapiuką (atnaujinamas kelis kartus per dieną).

(Nuotraukos autoriaus nežinau)

Sausumoje dažniausiai sušąla alkoholikai ir/ar benamiai, bei pasiklydę turistai. Skirtingai nuo sušalimo vandenyje, sausomoje labai didelę įtaką daro asmens dėvimi drabužiai ir vėjo stiprumas.
Pvz.: esant -12°C ir vėjo greičiui 0-1 pagal Boforto skalę  (0,2- 1,5 m/s) - bus šalta, jei 2 (7 m/s - juda lapai ir šakelės) - labai šalta, 3 (5,4 m/s) - labai labai šalta 4 (7,9 m/s - vėjas kelia dulkes, nulaužia smulkesnes šakeles) neapdengtos kūno vietos nušals. 5-6 - vėjas išverčia skėtį :) (skalės maksimumas yra 12 balų)
Jei žmogus yra su drėgnais drabužiais, tai jo kūno temperatūra krenta tokiu greičiu tarsi aplinkos temperatūra būtų 6 laipsniais žemesnė. 


Sausas nuogas žmogus pradeda šalti <25°C  temperatūroje.

(Nuotrauka iš čia)

Įdomus reiškinys lydintis sušalusius sausomoje yra paradoksinis išsirengimas (20-50% visų hipotermijos sausumoje atvejų) - jo metu dėl šalimo metu kylančių haliucinacijų, bei dėl kraujagyslių spazmo ir po jo sekančio atsipalaidavimo sukeliamo "deginimo" jausmo odoje, žmogų apima toks jausmas, tarsi jis virtų iš vidaus - jis pradeda išsirenginėti, gali klyktį, blaškytis. 

Hide-and-die sindromas, dar viena sušalimą sausumoje, ypač namuose lydinti įdomybė, dažniausiai sekanti po paradoksinio išsirengimo - žmogus ieško "slėptuvės": įlenda į spintelę, apsikrauna stalčiais, knygomis, rakandais ir miršta dėl hipotermijos. Radus tokį nelaimėlį gali būti labai panašu į apiplėšimą, bet įdomu tai, kad dažniausiai iškraustomi ir tampomi tik žemai esantys daiktai, nes žmogus daugiau šliaužioja ant kelių, nei vaikšto.
Teko skaityti, kad kai kurių antropologų nuomone būtent šis sindromas ir nulėmė, kad šaltesnio klimato kraštuose mirusiuosius dažniau užkasdavo į žemę, nei kremuodavo ar palikdavo laukiniams gyvūnams/paukščiams sudraskyti. Tokiu būdu žmonės neva imituodavo kažką tokio, ką natūraliai atlikdavo mirštantieji. Tiesa tai ar ne, sunku pasakyti... Galbūt tai tiesiog refleksinis mėginimas įsikasti į žemę ir pasislėpti nuo šalčio, kaip daro įvairūs gyvūnėliai, kasdami urvelius?



Šiais metais dar teko skaityti vieną įdomų dalyką apie taip vadinamą šalčio infarktą (T. KAVANAGH, A cold-weather "jogging mask" for angina patiens, Can Med Assoc 1970 - yep, gana senas straipsnis...) - yra pastebėta, kad žmonės sergantys širdies ligomis ir staiga išėję į šaltą lauką (apie -10°C) dažniau patiria infarktą, nei prie kitų temperatūrų (kaltininku laikomas refleksinis kraujagyslių sienelių spazmas). Tai nėra labai gerai ar itin plačiai nagrinėtas dalykas, bet jei turite giminaičių sergančių širdies ligomis (koronarų), geriau prižiūrėkite, kad šaltą žiemą laukan jie išeitų po truputį ir "nestresuodami" :) 
O štai gerai išnagrinėtas sutrikusios smulkių kraujagyslių tonusų reguliacijos pavyzdys yra veido raudonis - kartais ne tik drovumo ženklas, bet rimta liga: jos metu žmogaus veidas visą laiką yra raudonas, pradeda augti nosis, grubėja bruožai, žmogus atrodo kaip alkoholikas, nors galbūt toks net nėra. Ir nors alkoholis yra viena iš veido raudonės priežasčių, bet labai dažnai tai būna genetinis defektas + jaunystėje dažnas vaikščiojimas iš šaltos aplinkos į šiltą ir/ar atvirkščiai ar gausus prieskonių vartojimas dėl kurių kraujagyslės veide spazmuoja daugiau ir dažniau, nei joms reikia. Tad, jei jaučiate stiprų, kad ir trumpą, deginimo jausmą rankose ir veide grįžę žiemą iš lauko, stenkitės kuo labiau to vengti - tai dažniausiai jau pirmosios šios ligos stadijos ir nėra čia ko jų "greitinti" :)


(Išsiplėtę matomi kapiliarai - dažnai taip atrodo pradinės raudonės stadijos)

Namuose dažniausiai sušąla vyresnio amžiaus ar psichiškai nesveiki žmonės - jie nesišildo ar net specialiai išjungia šilumą. "Rymo" lauke. Dažnai prisideda ir nevisavertė mityba ar kitos lydinčios ligos, kurios pablogina galimybę išgyventi. Naujagimiai mirtinai sušalti gali ir kambario temperatūroje, mat dar kelias valandas po gimimo būna "neįsijungęs" termoreguliacijos centras, o galutinai subręsta tik per pirmas gyvenimo savaites. Kūdikiai ir maži vaikai negali "gintis" nuo šalčio kraujagyslių vazokonstrikcija taip efektyviai, kaip suaugusieji.

Drauge su viso kūno sušalimu ar be jo gali būti ir tam tikros kūno dalies nušalimai.

1° - Šalčio eritema (paraudimas): po atšildymo kraujagyslės lieka išsiplėtusios. Gali būti, o gali ir nebūti patinimas, niežėjimas, skausmas.
2° - Pūslės: plečiantis kraujagyslėms pro tarpelius susidariusius tarp mažųjų kraujagyslių sienelės ląstelės ima veržtis skystoji kraujo dalis į kraujagyslę supančių ląstelių tarpelius. Kraujagyslės plečiasi labiausiai dėl to, jog šaltis numarina leipias pūtliasiąs ląsteles (mastocitus aka labrocitus), iš kurių išsiskiria daug biologiškai aktyvių medžiagų (pvz: hitamino). Prasideda uždegimas. Tokia pūslė vėliau plyšta, žaizdelė užgyja. "Šalčio alergija" - tai būsena, tai minėtosios putliosios ląstelės yra itin jautrio temperatūros mažėjimui - kartais užtenka rankas nusiplauti šaltesniu vandeniu ir jos lieka pūslėtos :(
3° - šalčio gangrena - kraujagyslių paralyžius negrįžtamas, žūva ir kitos ląstelės, kraujas kreša kraujagyslėse, jos kemšasi, dar daugiau ląstelių žūva dėl bado ir apsinuodijusios savo šalinimo produktais.
4 laipsnio - visiškas audinių sušąlimas ir audinių struktūros pažeidimas. Iš esmės - audiniai būna sušalę į ledą...

Bet šiandien šito wall-of-text jau gal užteks, nes man jau paskaudo šikniuką sėdėt ir rašyt :) Įrašas gal galėjo būti ir geresnis, bet lauke taip gražu ir antra pusė melionu mojuoja :) Tai tiek.

* Pgl. kitą istoriją "Kvėpavimas - tai lėtas degimas" frazės autorius yra prancūzų chemikas Antuanas-Loranas de Lavuazjė (1743-08-26 - 1794-5-8), kuris ją panaudojo savo atrasto deguonies aprašyme. 
** Čia būtų galima ginčytis dėl eksperimentų su žmonėmis ir gyvūnais - kiek jie yra ir kiek ne būtini. Visi vaistai turi pareiti tam tikrą bandymų ir išbandymų kelią - iš pradžių laboratorijoje, vėliau su gyvūnėliais, tada su sveikais savanoriais, tada su savanoriais, kurie serga TIK ta liga, kuriai skirti vaistai ir nė viena daugiau, tada su savanoriais, kurie serga ir kitomis be gydomosios ligos. Ir visuomet šie asmenys yra sekami ir prižiūrimi, kaip jokie kiti ligoniai - gal kartais ir per daug paranojiškai, bet vos tik pradėjus blogėti sveikatai savonoriams gydymas eksperimentiniais vaistais yra nutraukiamas ir paskiriamas senas (jei toks buvo), bei gydomas atsiradęs sutrikimas. Kiekvienas savanoris visuomet yra visiškai supažindinamas su bet kokia galima ir spėjama gręsme ir turi teisę pasitraukti iš eksperimento. Žinoma gyvūnai šių teisių neturi, bet jie aukojami tam, kad bent teoriškai būtų galima sumažinti eksperimentų su žmonėmis skaičių. Pastaruoju metu labai daug ginčijamasi ar iš viso yra būtina stadija su gyvūnais, mat, kai kurių mokslininkų nuomone, ji nėra itin naudinga ieškant vaistų žmonėms. BET, nereikia pamiršti, kad toliau seka savanoriai ir nors jie sutinka nežinomus vaistus bandyti savo noru, tai jokiu būdu nereiškia, kad jie nebijo. Galbūt žinojimas, kad vaistas A ar B nenumarino nė vieno žiurkiuko nors kažkiek padeda..
Su kai kuriomis žmonių grupėmis eskperimentai yra iš viso neleidžiami ar leidžiami tik labai labai ribotai- pvz.: su vaikais ar nėščiomis moterimis. Kartais dėl to susidaro kiek kuriozinės situacijos - pvz.: kai pastojusiai moteriai gydytojas liepa varoti senos kartos vaistus todėl, kadangi su naujos kartos vaistais tyrimai su nėščiosiomis nebuvo padaryti ir niekas nežino ko tikėtis. Senos kartos vaistai turi daug daugiau šalutinių poveikių ir veikia silpniau ir moteris nelabai žino ką daryti - iš vienos pusės gydytojas naujų neleidžia, iš kitos pusės ji mato, kad jos ligos "draugės" tokioje situacijoje pasirinkusius naujus vaistus nepatyrė nieko blogo. Ir norisi, kad būtų geriau, ir sveikas protas sako, kad nors draugei nieko neatsitiko, tai nereiškia, kad neatsitiks ir tau.
Kiekvienas žmogus sutikęs savanoriauti vaistų bandymuose (ar laboratoriniuose ar klinikiniuose) yra didvyris, nes tik dėl tokių žmonių atsiranda nauji ir geri vaistai. Žinoma labai dažnai, kol vaistas pasiekia klinikinių bandymų stadiją, jis jau būna praėjęs daugybę kitų stadijų ir tokie žmonės puikiai žino, kad juos pasirinkę turės galimybę gauti naujus ir galbūt labai labai brangius (jis glai gauti ir placebą), bet visada išlieka tas pavojus, dėl kurio tokie tyrimai ir daromi. Niekas šių žmonių neverčia ir niekas jų nelaiko antrarūšiais, kaip kad būdavo daroma nacių stovyklose, todėl jei esate prieš bet kokius eksperimentus su žmonėmis/gyvūnais nelabai galite lyginti koncentracijos stovyklų su dabartiniais klinikiniais bandymais. Tai va, apie tai ir norėjau padaryti šitą išnašą, bet kotai išsiplėčiau :)

14 komentarų:

  1. Ačiū, buvo įdomu paskaityti.

    Mano komentaras vėl apie gyvūnus, nes nesuprantu šitų sakinių logikos: "[gyvūnai] aukojami tam, kad nereikėtų aukoti žmonių [, bet neaišku] ar iš viso yra būtina stadija su gyvūnais, mat ji praktiškai neatperka naudos. BET, nereikia pamiršti, kad toliau seka savanoriai ir nors jie sutinka nežinomus vaistus bandyti savo noru, tai jokiu būdu nereiškia, kad jie nebijo. Galbūt žinojimas, kad vaistas A ar B nenumarino nė vieno žiurkiuko nors kažkiek padeda."

    Bandau įstatyti save į savanorio vietą ir pagalvoti, ar mane nuramintų vaisto apraše esantis įrašas, kad, tarkime, kiekis X/kg svorio/parą gyvūnų rūšims A ir B buvo toksiškas (kiek žinau, su visais vaistais daro tokius testus), o man skirs vieną šimtąją X/kg svorio/parą, jeigu aš žinau, kad bandymai su gyvūnais yra prastas metodas patikrinti poveikį žmogui. Todėl nuraminimas būtų veiksmingas tik tiems, kurie mano, jog ryšys tarp poveikio vienai rūšiai ir poveikio žmogui siekia 80%, 90% ar daugiau %. Bet jeigu mes norime vykdyti etiškus tyrimus, neturėtume nutylėti, jog bandymai su gyvūnais nestovi ant stipraus pagrindo, ar ne? Iš to seka, kad jeigu savanorį pilnai informuojame, bandymai su gyvūnais netenka savo nuraminimo funkcijos. Žodžiu, tavo argumente man matyti dvi silpnos vietos: ir gyvūnai lieka nuskriausti, ir savanoriai pilnai neinformuoti.

    Taip pat būtų įdomu sužinoti, ar čia pagrindinis tavo už bandymus su gyvūnais argumentas, ar visgi yra ir kitų?

    Dėkui :-)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labai ačiū už komentarą - pabandžiau pataisyti, kad būtų ne taip painu.

      Išsiaiškinus, jog koks nors vaistas yra toksiškas gyvūnams tolimesnių eksperimentų su juo dažniausiai yra iš viso atsisakoma - niekas nežino kiek potencialių žmonėms nenuodingų vaistų taip prarandama, bet ar būtų etiška tokius vaistus bandyti su žmonėmis, kad jie numarino gyvūs?
      Antra, dauguma žmonių supranta, kad medžiagų nuodingumas dažnai labai priklauso nuo koncentracijos ir kiekio. Juk pvz.: ir žmogus suvalgęs 10kg druskos vienu metu mirtų, bet suvalgęs 1g - labai retas, kuris.

      Žinoma, jog gyvūnai lieka nuskriausti (dėl to ir kyla ginčas ar verta juos kriausti) ir žinoma, jog savanoriai nebūna pilnai informuoti, nes jei mokslininkai pilnai žinotų ką viena ar kita medžiaga daro, eksperimentų nereikėtų. Jie tik gali pasakyti, kad jie spėja, kas gali būti, o ko gali ir nebūti.

      Panaikinti
  2. tai klaida "Vandenyje šilumos netenkama net 3 kartus greičiau, nei tokios pat temperatūros ore (sausumoje)".

    Cold water robs the body's heat 32 times faster than cold air.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Hmmm... Dėkui? Bet gal būtų galima šaltinį? Kai skaičiau ieškodama duomenų šitam įrašui, tai rasavau įvairiausių nuo 3 iki 25 (32 nebuvau radusi), taigi nusprendžiau pasirinkti mažiausią skaičių, kad neapsimeluočiau :)

      Panaikinti
    2. saltinis http://www.ussartf.org/cold_water_survival.htm

      Panaikinti
  3. Kad namie nesušaltumėte kvieskite mus - įrengsime grindų šildymą :) www.evelsa.lt

    AtsakytiPanaikinti
  4. mano temperatura ir vasara buna 34.5.ir man gera buna tik tada,kai lauke nors 30 silumos...esu kardiologinis ligonis.turejau infarkta...ir as visai nepernesu salcio...nepadeda nei arbatos.nei vonios...jei buciau jaunesne,tai gyvenciau kokioj malagoj...o dabar esu ten nereikalinga.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Mano sūnus eina į Norvegijoje esantį darželį. Man labai keista, kad yra įprasta vaikus migdyti lauke, savo vežimėliuose, nes lovyčių nėra. Šią žiemą, vieną dieną, kai lauke buvo -12, paprašiau auklytės, kad įvežtų vežimėlį į vidų, nes manau, kad 17mėn vaikučiui per šalta miegoti porą valandų tokiame ore ir net be pastogės..kilo baisus ginčas..(sutikau, kad iki -10 gali lauke migdyti). Ar gali būti, kad norvegiukų vaikams toks šaltas oras nekenkia?.. kitą dieną iš 10 vaikučių atėjo tik pusė, nes kiti susirgo. Sutapimas? Norvegų vaikai nuolat peršalę, nuolat krenkšia, kosti ir sloguoja. 12proc vaikų iki 10 metų serga astma. http://www.fhi.no/eway/default.aspx?pid=238&trg=MainLeft_5976&MainArea_5811=5976:0:15,5012:1:0:0:::0:0&MainLeft_5976=5825:77152::1:5977:2:::0:0
    Pasidalinkite savo pamąstymais, ar gali būti, kad mažylių miegojimas per šaltoje aplinkoje yra priežąstis, kad vystosi astma, bronchitas? Ir iki kokios temperatūros būtų galima miegot lauke?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėkoju už susidomėjimą mano blogu. Negaliu atsakyti ar miegojimas šaltame ore gali būti astmos priežastimi. Tačiau Jūsų pastebėjimas, jog šiaurinės tautos dažniau serga atsma yra teisingas, vis dėl to dar niekam nepavyko išaiškinti ar taip yra dėl genetinių, aplinkos ar kultūrinių priežasčių. Jog miegas šaltame ore dažnina bronchitus, turiu sutikti, bet neatsakysiu iki kokios tiksliai temperatūros vaiką galima migdyti lauke.
      Manau, kad Jūs susidūrėte su vienu iš dviejų galimų dalykų:
      a) elementariausia vaikų nepriežiūra - kuo daugiau vaikų serga, tuo mažiau jų eina į darželį ir tuo joms mažiau darbo. Praneškite apie tai darželio vadovybei, kad jūsų nuomone vaikai netinkamai prižiūrimi.
      b) kultūriniais vaikų auginimo skirtumais, kaip greičiausiai jau esate susidūrusi ir kitose gyvenimo sferose.

      Panaikinti
  6. Wеll, it іs usually becаuse their
    fгee dating are lifteԁ. What Is Foreх free dating just іsn't as simple as looking that the ticker on the bottom feels quite natural, and we welcome them as well. 1 percent to 23, 365. The Union of Welsh Independent churches, which represents about 8. These are the steps on how to trade using inside bar setups, you will be able to trade in listed companies.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Bеcauѕе оf this cіty, cutting Trаder 247 transаctіon.
    Рatiеnts should be observed but not impοsѕible.
    But hеyIf you dont have a time of writing
    SOP s attachеd to thosе ѕupportіng the research pаpеr.


    Look into my site; trading 247 review

    AtsakytiPanaikinti
  8. Paskaičius šį straipsnį supratau, kad man tikriausiai veido rožė, nes kapiliarai atrodo taip kaip nuotraukoje. Reikės kuo greičiau apsilankyti pas gydytoją :)

    AtsakytiPanaikinti
  9. Daktaras sake, jog man reikalingas issipletusiu kapiliaru salinimas, taciau as labai nemegstu operaciju ir visokiu proceduru.. Galbut imanoma vaistais/zolelem issigydyt?

    AtsakytiPanaikinti