2012 m. gegužės 15 d., antradienis

Stresui mažinti


Tikriausiai niekas nesiginčytu su mintimi, jog stresas - neišvengiamas gyvenimo palydovas. Bet labai daug streso ir stresinių situacijų mes susikuriame sau patys ir tik savo galvoje - o kentėti tai nuo turi ir visas likęs mūsų kūnas, bei aplinkiniai, draugai ir šeima.
 Štai keli dažniausiai būdai, kuriais mes sukuriame stresą iš nieko:

1. Reikalaujame pripažinimo.


(nuotrauka iš čia)

Kartais būname įsitikinę, kad jeigu kažką padarome gerai, tai tą turi pastebėti ir įvertinti visi. Jeigu pripažinimo nesulaukiame imame galvoti, kad kažką padarėme blogai ar per daug nereikšmingo - antraip gi kiti tą būtų pastebėję. Šį nerimą galima įveikti supratus, kad visiškai nesvarbu ar kiti įvertina tai, ką mes darome, ar ne - svarbu ar tai yra reikšminga ir reikalinga mums patiems. Kartais mes norime kažkokio vieno išskirtinio žmogaus ar žmonių grupės pripažinimo, bet tokiais atvejais reikia paklausti kodėl mes jo taip norime? Ką tas mums duos? Ar mes jiems kažką skolingi?

2. Norime, kad mums pasisektų viskas, ką pradedame.


Dažnai esame įsitikinę, kad žmonės, kurie kažką pradeda, bet nepabaigia tik gaišta savo (ir kitų) brangų laiką - manome, kad jie turėjo iš pat pradžių įvertinti savo jėgas ir net nesiimti to daryti. Taip galime pakliūti į aklavietę ir iš viso nustoti kažką daryti - tiesiog per daug bijoti, kad iš viso nieko nepadarysime.
Bet realybėje, juk geriau daryti kažką, nei nedaryti nieko! Garsūs kompozitoriai ir dailininkai sukūrė tūkstančius darbų iš kurių didelė dalis sukeltų nebent juoką ar iš viso niekas nepatikėtų, kad tai būtent tų žmonių darbai. Dar daugiau jų kūrinių net niekada nebuvo baigti - tie kūrėjai taip žavėjosi pačiu kūrybiniu procesu, kad jie net nuliūsdavo pabaigę vieną ar kitą darbą.
Tie keli, kuriais visas pasaulis žavisi, net nebūtinai yra padaryti labai rimtai. Juk net Queen grupės "Bohemian Rhapsody" buvo daina "ant bajerio", o šiandien ji - geriausiai žinomas grupės kūrinys.


3. Priklausome nuo kitų.


(nuotrauka iš čia)

Manone, kad mūsų savijautą labiausiai nulemia kiti žmonės. Kad liūdime dėl to, kad kiti mus skaudina, o džiaugiamės dėl to, kad kiti linksmina. Kiekvienas nori būti kažkam reikalingas ir tą taip lengva padaryti - Pasaulis pilnas žmonių, kuriems reikia pagalbos, bet jei kenčiame nuo šios priklausomybės mes susikuriame įsivaizdavimą, kad mūsų pačių vertė priklauso nuo to kam mes esame reikalingi. Tuomet galime liūdėti, kad mūsų nemyli gražus vyras ar moteris, kad mumis nesižavi protingesni.

4. Laukiame leidimo 


Prieš priimdami sprendimą visada žiūrime ar kažkas taip jau darė. Kuo daugiau žmonių priėmę tokį pat sprendimą - tuo geriau jaučiamęs. Kuo daugiau žmonių sako "gerai darai", tuo užtikrintesni esame savo poelgiu. O realybėje galbūt šešišimtai penktas vadybininkas mažame miestelyje yra visai nereikalingas. Kartais net nebepasitikime ne tik, kad savimi, bet ir kitais - atsakymų imame ieškoti "aukščiau" - pasineriame į religiją, kosminių energijų studijavimą ir panašiai.

5. Kaltiname praeitį 


(Nuotrauka iš čia)

Manome, kad dabartis besąlygiškai priklauso nuo praeities ir tai, jog kas buvo, jau nebepakeisi. Esame įsitikinę, kad praeities klaidos neištrinamos, nepataisomos ir yra užrašytos mums ant kaktos. Kad pradėję gerti - niekada nemesime, kad praradę darbą - niekada nerasime naujo, kad neišmokę šokti jaunystėje - niekada neišmoksime. Bet juk šiandiena yra rytojaus rytdiena. Kasdien galima pradėti tai, ką norėjome pradėti jau vakar.

6.Idealizuojame savo suvokimą


(nuotrauka iš čia)

Nekalbant apie tai, jog manome, kad apie viską ir visus žinome geriausiai, dažniausiai esame klaidingai įsikinę, jog labai gerai pažįstame kokį nors žmogų - nes su juo drauge gyvename, nes su juo užaugome, nes jis mūsų pavaldinys, nes mus sieja bendra socialinė padėtis, religija ar įsitikinimai ir panašiai. Bet kitas žmogus - tai visiškai kita mikrovisata su savo dėsniais, paslaptimis ir pasauliais. Taip manydami mes visada numenkiname kitą žmogų iki baigtinio ir nekintamo dalyko - daikto. Tikrai suprasti kitą žmogų galėtumėme tik tapę juo.
Galų gale, dažnai mes net savęs taip gerai nepažįstame, kaip galbūt norėtumėme.

7. Vengiame problemų


(Piešinys iš čia)

Gyvename įsitikinę, kad geras gyvenimas negali turėti nė vienos problemos, o bet kokia iškilusi yra baisulingas požymis, kad darome kažką ne taip. Ir net jei jų nėra - dažnai liūdime, nes dar prie viso to manome, kad geram gyvenimui neužtenka vien tik skausmo nebuvimo - reikalaujame dar ir džiaugsmo, pageidautina ties suvokimo riba: tokio didelio ir tokio "reikšmingo", kad tikrai galėtume pasakyti, kad gyvename.
Bet realybėje gyvenime problemos yra tobulėjimo variklis, gyvūnams - tai evoliucijos priežastis. Pati gyvybė yra reikšminga tuo, kad visą savo egzistenciją kovoja su didžiausia problema - nebūtimi ir ieško būdų, kaip kuo labiau to išvengti.

8. Manome, kad negalima liūdėti ar verkti


Natūralu, kad kai mums linksma - mes juokiamės. Kai liūdna - verkiame. Nebūtina susirgti depresija, kad būtų liūdna, ir nebūtinai reikia galvoti, kad kažkas būtų blogai, kad galėtumėm liūdėti. Nebūtinai privalome liūdėti tik dėl didelių dalykų.

9. Perfekcionizmas


Esame įsitikinę, kad kiekvienai bėdai egzistuoja kažkoks vienintelis tinkamas sprendimas, tuomet kyla baimė, kad kiti sprendimai yra ne tokie geri ar blogi. 

10. Perdėtas rūpestis


(Dažniausias trolio pavyzdys. Joks socialinis tinklas neskiria pinigų už paspaudimus, like'us ir panašiai... :) (Šiuo konkrečiu atveju šio vaikelio mama net kreipėsi į teismą, kodėl jos vaikas staiga twiteryje buvo "susargdintas" nei iš šio, nei iš to...)


Manymas, kad kitam žmogui liūdint, mes irgi būtinai turime liūdėti ir jam padėti. Antraip būsime beširdės pabaisos. Šitą sukeliamą stresą geriausiai išnaudoja išmaldos prašytojai - daugumai pinigų ir taip neduotume, bet kai lenda ir prašo, duodame kokį litą tik tam, kad jie atsikabintų. O realiai tam, kadangi nenorime nuvaryti šalin, nes jaučiame didelį diskomfortą pasakydami "ne".

1 komentaras:

  1. 2 ir 9 - mano bėdos :)

    O kaip žmonės nesugeba atskirti, kur scam'as, tai mane stebina. Tavo duotam pvz tai dar nieko, viso labo retweeto nori, bet ne per seniausiai delfis rašė apie tokius, kurie prašė pinigų. Ir žmonės aukojo...

    AtsakytiPanaikinti