2011 m. liepos 31 d., sekmadienis

Triopsai (skydvėžiai) simpatiški akvariumo gyventojai

Maždaug prieš savaitę sužinojau apie labai įdomų padarėlį - triopsą. Šis skydvėžis po pasaulį ropoliojo dar prieš dinozaurus ir išliko kone nepakitęs iki mūsų dienų. Jis yra laikomas vienu iš lengviausiai prižiūrimų akvariumo gyvūnėlių, dažnai rekomenduojamas išmėginti auginti prieš žuvytes ar vėžliukus :) Ir nors yra užsitarnavęs tokią "treniruočių" augintinio reputaciją, manau, kad ir jis pats vienas esti labai simpatiškas ir įdomus padaras!

Pradžiai video, kaip jie maždaug atrodo (jų yra kelios rūšys, kurios skiriasi savo dydžiu ir spalva):
Iš kelių pažįstamų "akvariumistų" girdėjau, kad jau suaugusių triopsų galima įsigyti turguose arba egzotinių gyvūnų parduotuvėse (paprastose "kikose", deja, bet tokių nėra). Bet manau, kad juos žymiai įdomiau yra užsigautinti iš kiaušinėlių - užsienyje jais prekiauja gyvūnėlių ir žaislų parduotuvės ar kokie Walmart'ai (amerikoniškas mūsų Maximos atitikmuo), bet jų taip pat galima gauti iš kitų triopsų augintojų arba nusipirkti internete :)

Kaip išperinti triopsus:
1. Kiaušinėlius (arba smėlį su jais) reikia supilti į akvariumo dugną ir užpilti bent keliais centimetrais vandens. Labai svarbu, kad vanduo būtų ne mineralizuotas - laisvėje triopsai daugiausiai gyvena lietaus vandens užliejamose balose, ir jų kiaušinėliai neišsirita, jeigu juos apsemiančiame vandenyje yra didelė mineralų koncentracija, nes tai reiškia, kad toks vanduo iškrito ne su lietumi, bet atbėgo iš kokio upelio ar ežero. O jeigu jis iš ten atbėgo, tai su juo galėjo atplaukti ir kokių nors gyvių, kurie suėstų vargšus mažyčius triopsiukus :( Vanduo turėtų būti kambario temperatūros. Kad triopsai greičiau išsiristų galite virš jų pastatyti stalinę lempą ar padėti akvariumą ant saulėtos palangės (tik saugokite, kad vanduo neprišiltų >29 laipsnių pagal Celcijų).
2. Jeigu triopsams vanduo patiko, jau po kelių-keliolikos valandų (vidutiniškai po 12-18) vandenyje turėtų pasimatyti mažulyčiai plaukiojantys taškučiai - tai išsiritę triopsai. Dalis tų taškų gali būti ir kitokie vandens gyvūnėliai - ciklopai, dafnijos ir kiti, tačiau nesijaudinkite - triopsai juos suės :)
3. Maždaug trijų dienų bėgyje turėtų išsiristi visi triopsai. Jeigu auginate dafnijas ar ciklopus (pvz. gaideliui), galite triopsėlius šerti šiais padarėliais. Jei pirkote triopsų auginimo rinkinį, tai jame turėjo būti pridėta triopsų maisto. Na, o jei neturite nei vieno, nei kito, tuomet bet kurioje gyvūnų parduotuvėje yra tropinėms žuvytėms skirto pašaro (pakelis kainuoja 2-3 litus, mažiesiems triopsams daugiau ir nereikia, kai paaugs, galėsite šerti ir savo maisto likučiais) - tiesiog sutrinkite šį pašarą kuo smulkiau ir įpilkite šiek tiek jo į akvariumą kelis kartus per dieną.
4.  Sulaukę apie savaitės amžiaus triopsai jau gali ėsti nesutrintus tropinių žuvelių dribsnius. Dar paaugusius galima šerti įvariausiu maistu :)

Jeigu triopsai neišsirito, nepegyvenkite - leiskite vandeniui išdžiūti, o vėliau vėl pamėginkite užpilti kitos rūšies vandeniu. Triopsų kiaušinėliai gali išbūti gyvybingi iki 70 metų.

Kuo šerti užaugusius triopsus:
Triopsams tinka tropinių žuvų pašaras. Jie taip pat noriai ėda morkas (ypač jei jos smulkiai supjaustytos ir pavirtos 2-3 minutes), žalią žuvį ar uodo trūkio lervas. Jei gyvenate prie vandens tvenkinio galite jiems atnešti elodėjų ar kitų augalų. Jei tai organika ir telpa į triopso burnytę - vadinasi valgoma.

Ar triopsams reikia "burbuliatoriaus"/vandens filtro/etc:
Ne. Laisvėje jie gyvena balose. Žinoma šie dalykai palengvis triopsų gyvenimą ir į tokį akvariumą bus maloniau žiūrėti, tačiau, jeigu nelaikote daugybės triopsų, tai nėra būtina. Geriau daugiau gyvų augalų, nei burbuliatorius :) Jie ir deguonį gamins, ir pasitarnaus kaip atsarginis maisto šaltinis, jei negalėsite grįžti savo triopsų pašerti.
Triopsai neturi tikrų žiaunų - jie kvėpuoja nuolatos judindami savo kojytes, kurios turi specialias ataugas, per kurias vyksta dujų mainai. Jei pastebėjote, kad triopsai plaukioja arti vandens paviršiaus, tai reiškia, kad vandenyje jiems trūksta oro. Čia burbuliatorius būtų jau neblogai :)

Ar triopsai kandžiojasi:
Ne.

Ką triopsai veikia:
Jie plaukioja, ėda, tuštinasi, dauginasi. Kartais suėda vienas kitą. Visai smagu ;)

Kokio dydžio triopsai užauga:
Vidutiniškai maždaug iki 7 cm. Jei gausiai šersit ir akvariumas bus didelis užaugs iki kokių 11 cm. Laisvėje jų dydis daugiausiai priklauso nuo balų didumo, kuriuose jie gyvena.

Kiek reikia vandens vienam triopsui:
2-4 L. Jeigu teks mažiau - triopsai užaugs mažesni. Arba vieni suės kitus, kol nusistovės optimalus triopsų skaičius. Kadangi jie gyvena balų dugne, geriau neaukštas, bet platus akvariumas. Jeigu neturite tinkamo akvariumo ar galimybės jį įsigyti, buitinių prekių parduotuvėje galite įsigyti 10-20L skaidraus plastiko dėžę/konteinerį (jei plastemasė tinka sąlyčiui su maistu, ji tiks ir triopsams auginti). Tik tokį plastiką saugokite nuo tiesioginių saulės spindulių, o jei jis turėjo dangtį, būtinai padarykite skylių, kad triopsai neuždustų :)

Kiek lieko triopsai gyvena:
Vidutiniškai 2 mėnesius (8 savaites).

Kaip triopsius veisti:
Labai paprastai - reikia leisti jiems veistis patiems. Maždaug 11 dienų sulaukę triopsai pradės lytiškai bręsti. Priklausomai nuo rūšies ir nuo to, iš kokios populiacijos yra kilę, jie galės būti patelės ir patinėliai, taip pat galės būti tik patelės, kurios daiginsis partogenetiškai (dės kiaušinėlius iš kurių išsiris tų patelių klonai), hermafroditai, kurie apvaisins vienas kitą arba hermafroditai, kurie galės apvaisinti save pačius. Arba jų visų mišinys (hey, jie neveltui išgyveno >200 milijonų metų :) (palyginimui, žmogaus, kaip rūšies, egzistavimas tesiekia 2-5 milijonus metų, ir, žvelgiant realistiškai, mums beliko tik 5 tūkstančiai - 2 milijonų metų :) ). Taigi, jeigu tik nenutiko taip, kad išsiperėjo vien tik patinėliai, triopsai dauginsis. Jiems reikės smėliuko, į kurį anie galėtų užkasti savo kiaušinėlius. Kiaušinėliai neišsiperės tol, kol iš pradžių neišdžius, o vėliau vėl nebus užpilti švariu, nemineralizuotu vandeniu. Taigi, kai pirmoji jūsų triopsų karta išmirs nuo senatvės, beliks tik išgarinti iš akvariumo vandenį, o vėliau, kai norėsis vėl auginti triopsus, vėl pradėti viską nuo pradžių :) Jeigu norite, turimą gruntą su triopsų kiaušinėliais galite padalinti į kelias dalis. Iš vienos galėsite auginti naują triopsų kartą, o kitas dalis padalinti draugams, kurie irgi norėtų auginti triopsus.


Ar Lietuvoje triopsai gyvena?
Taip, bet negaudykite jų čia! Nors egzistuoja tikimybė, kada pasigausite nenykstančios rūšies triopsą, bet greičiausiai jūsų dėmesį patrauks didžiulis gražus vasarinis skydvėžis (Triops canciformis), kuris yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą 2 (V) kategorijoje :(
Štai "Acta Zoologica Lituanica", 2003, 3 numeryje radau straipsnelį apie triopsų radimvietę Lietuvoje, ir noriu jums parodyti iš jo nuotrauką kaip atrodo vietos, kur mūsuose galima rasti triopsų ir kaip jie atrodo:
(Nuotraukos R. Matulaičio)

Jei rastite tokių, pasigrožėkite jais, bet neimkite - tegul dauginasi laisvėje, tuo labiau, kad jų kiaušinėlių galima gauti vos už kelis litus, kurie yra veisti nelaisvėje jokios žalos gamtai nepadarant :)

Štai kaip atrodo dažniausiai parduodamos triopsų rūšys:

 Triops longicaudatus - dažniausiai patys pigiausi ;)

 Triops mauritanicus - išsiskiria itin archaiška išvaizda.

 Triops canciformis dažniausiai būna juodi .

Triops austrailensis dažniausiai būna žalsvi ir užauga gana dideli.

Šiuo metu kaip tik mėginu įsigyti triopsų kiaušinėlių internetu :) Kai tik pavyks (jei pavyks), būtinai parašysiu kaip man sekėsi.

Papildymas: 2011-09-25: 1 triopsų agunimo savaitė.

2011 m. liepos 30 d., šeštadienis

Chalava, arba manų košė indiškai

Šiandien noriu su jumis pasidalinti gana gardaus dalyko, kuris puikiai tinka pusryčiams, vakarienei ar netikėtiems naktipiečiams, receptu. Tai - chalava.  Recepte visus kiekius norodau 4 porcijoms.

Reikės:
-) 1 pakelio sviesto;
-) 2 stiklinių manų kruopų;
-) 1 stiklinės cukraus;
-) 2 stiklinių pieno;
-) mėgstamų prieskonių (badjano žvigždutės ar poros gvazdikėlių etc.) ir/arba saujos riešutų ir razinų mišinio.

Gamybos eiga:
1) Pirmiausiai susirandame keptuvę, kurioje kepinsime manų kruopas ir puodą, kuriame virsime chalavą.
2) Į keptuvę įdedame pakelį sviesto ir jį lydome. Kai sviestas išsilydo, supilame 2 stiklines manų kruopų ("indiškuose" restoranuose sviestas dažnai pakeičiamas augaliniu aliejumi ar tepių riebalų mišiniu, kad būtų pigiau, bet nuo to nukenčia ir patiekalo skonis :( ).
3) Kol kepa manų kruopos (jos turi būti birios), į puodą supilame cukrų ir pradedame jį lyditi į karamelę.
4) Nepamiršdami karts nuo karto pamaišyti manų kruopų, kitame puode (žinoma kitu šaukštu), vis pamaišome besikameralizuojantį cukrų. Kai jis įgauną dailią rusvą spalvą į jį supilame pieną. Būkite atsargūs, jei pilate šaltą pieną. Karamelė sukietės, bet neišsigąskite - ji kaip mat vėl sušils, išsilydys ir susimaišys su pienu. ("indiškuose" restoranuose receptūra pagreitinama ir supaprastinama pieną tiesiog užverdant ir jį į supilant cukrų, bet dėl to chalava netenka savo malonaus karamelės skonio ir kvapo :( );
5) Kai karamelė ištirpsta, sudedame į pieną pasirinktus prieskonius ar riešutus (galima ir be jų, kas kaip mėgsta).
6) Galiausiai - viena ranka vis maišydami pieno ir karamleės mišinį, kita ranka į jį dedame po šaukštą kepintų manų kruopų - nesustojame maišyti, kad neatsirastų gumuliukų. Turi išeiti standi košė, jei išeina per kieta galima įpilti dar pieno, jei per skysta, tai irgi nesijaudinkite, šis patiekalas valgomas ir šaltas, o šaldamas jis kietėja.

Štai ir viskas :) Jūsų chalava paruošta! Esu jos ragavusi ir pačioje Indijoje, tai namie pasigamintos skonis niekuo nesiskiria nuo indiškosios (nebent tuo, kad ten iš jos vėliau dar visokių valgių pagamina, kaip kad mes, europiečiai, sugebame iš duonos ir giros pasigaminti, ir dar kartą ją su česnaku pasikepti). 
Patiekalas pasigamina maždaug per 15 minučių, indai po jo irgi nesunkiai atsiplauna (jei kas prisvilo ar "pritraukė", tiesiog užpilkite vandeniu ir palaikykite porą valandų).

Dalį pieno galima pakeisti vandeniu, kad patiekalas nebūtų toks riebus. Taip pat galima dėti ir mažiau ar daugiau cukraus. Į pieną galima įpilti apelsinų sulčių ir/ar įtarkuoti apelsino žievelės. Duokite valią savo fantazijai :)

Saldu, riebu ir kaloringa :D 
Nuotraukos nebus, nes įrašą sugalvojau tik po, kai jau viską suvalgiau :'( Kaip tas godusis drakoniukas:

2011 m. liepos 24 d., sekmadienis

my ecology level is over 9000

Šiandien su antra puse išėjome sekmadienio popietės pasivaikščiojimo. Ir, kaip visuomet būna, kai išeini pasivaikščioti, namo grįžome gavę/radę nemokamų dalykėlių.
Vienas iš jų buvo žurnalas apie ekologiją.
Grįžusi jį paskaitinėjau ir supratau, kad niekada negalėsiu gyventi ekologiškai.

Ekologiškai jau ir taip gyvename kiekvienas, nes ekologija yra mokslas apie gyvosios ir negyvosios gamtos sąryšį. Neekologiškai gyventi galėtų nebent antgamtinės būtybės. 
O štai ekologiškai aš gyventi negalėčiau. 

Ir tikėtį "į ekologiją" niekaip negaliu, nes dauguma jos šalininkų teigia, kad motulė Gaja yra didžiausias mūsų draugas, koks begali būti, o visos ligos, kuriomis susergame, mus užpuola tik dėl mūsų kaltės, kad cunamiai ir uraganai kyla tik dėl klimato kaitos ir taip toliau. Aš suprantu, kad gyventi suvokiant Visatos indefirentiškumą ir žmogiškosios meilės atstūmimą gali būti be galo sunku, kad gyventi Pasaulyje, kuriame geri dalykai gali nutikti blogiems žmonėms, o blogi geriems be jokios priežasties ir pasekmių gali būti skausminga, kad realiai priimti atsakomybę už savo veiksmus gali būti baugu, kad kartais be galo norisi tikėti atgamtinėmis galiomis ar teisingumo dėsniais, kurie paguostų, arba bent jau, na... ...ekologija.
Aš be galo gerbiu žmones, kurie kovoja ir stengiasi, kad kasdieniame mūsų maiste būtų kuo mažiau maisto priedų, kad iš vaistinių išnyktų nereceptiniai maisto papildai ir visokios "natūralios žolelės nuo kosulio iš Kinijos", kad moterys jaustųsi gražios ir be naftos perdirbimo produktų, o vyrai pajėgūs ir be tūkstančio arklio galių. Ir suprantu, kad su ekologijos mylėtojais šių žmonių kelio dalis sutampa, bet, jeigu dar nesupratote, šiandien aš kalbu apie tuos, kurie naktį miega ramiai tik dėl to, kad naudoja plaukų kondicionierių su žaliu lapeliu.

Negaliu būti ekologiška, nes tame žurnale išskaičiau šimtus dalykų, kurių aš niekaip negaliu sau pritaikyti. Jame vis buvo vardijama kokią ekologišką plaukų blizgesio priemonę pirkti, kokį keramininių plytelių valiklį ar netgi tokį daiktą, kaip kad "kilimų šampūną", mat naudojant įprastus "kilimų šampūnus" jūsų kūdikėliui nesivystytų alerginė astma ir taip toliau ir panašiai (iki 3/4 berniukų sirgusių astma vaikystėje po lytinio brendimo nuo jos "pagyja", nes pagaliau išsilaivinę nuo motinos, jie nebejaučia jos įdiegiamos kaltės ir suvaržymo - tokia astma tikriausiai būna psichosomatinis susirgimas, kurį greičiau išprovokuoja motinos, savo meilę išreiškiančios "kilimų šampūnu", hipergloba, nei kad anie chemikalai)*
Kaip žmogus, kurio visa grožio chemija apsiriboja "uniseksiniu" šampūnu, muilu ir deozodorantu, bei akių tušų įpatingoms progoms, skaičiau ir kraipiau galvą, kokio velnio man reikia tokių dalykų. Ypač prajuokino tas "kilimų šampūnas"...

O tada prasidėjo buitinė chemija... Beskaitydama patarimus apie indų ploviklio taupymą (pvz.: kad išgėrus vandens galima puodelio su indų plovikliu ir neplauti, kad geriau plauti tik pilnai pakrautą indaplovę ir panašiai), supratau, kad šioje srityje aš jau seniai turbo ekologiška, kadangi neturiu tiek lėšų, kad pirkčiau pigų indų ploviklį, ir naudoju tokį, kurio pakanka vieno lašelio visam indų tuntui suplauti (kaip bebūtų keista, bet jo reklama nemeluoja), o kai kurių indų su indų valikliu net neplaunu - pvz.: ilgą laiką man niekaip neišrūgdavo skani duonos gira (na, ji išrūgdavo, bet labai panašaus skonio, kaip kad būna 60% mugėse perkamų...), kol vieną dieną suvokiau, kad ką gi aš darau - ot "genijus" plaunu būsimą giros rauginimo indą su indų plovikliu. Ilgai juokiausi, kad ne veltui iš mikrobiologijos egzamino gavau tik šešetą... Nuo šiol tą indą plaunu tik soda ir gira būna fantastiška! 
Galų gale sekė skyrelis apie drabužių skalbimą... Žinot, aš niekada nesu pirkusi nei dėmių valiklio, nei skalbinių minkštiklio, nei kokio nors kito daikto, nei kad patys paprasčiausi skalbimo milteliai. Jokių automobilių netaisau ir panašiai, todėl visos mano drabužių dėmės būna tik buitinės, kurias puikiai išplauna ir paprasti skalbimo milteliai. Aš jų dedu kur kas mažiau, nei būna nurodyta ant dėžutės, nes taip man pigiau (išplauna taip pat gerai), o taip pat vėliau drabužiai nesmirda tų miltelių "gaiva". Švarūs drabužiai turi kvepėti švariais drabužiais, ir jeigu dar niekada neuostėte to nuostabaus virinamo medvilnės ir lino kvapo, daug ką prarandate... Čia tikriausiai antras pagal mistiškumą kvapas po petrchoro kvapo ;)

Apie visokius "pasidarykime papuošalų iš šiukšlių" straipsnius tai jau iš viso tyliu. Taip jau išeina, kad kiekviena fantazijos nestokojanti, bet pinigų pristygsanti paauglė esti tikra ekologijos dievaitė. O kai demonstruojami tokie straipsniai, kuriuose rašoma, kad kartais reikia ir pakentėti, pavaikščioti ir su pernykščiais, iš mados išėjusiais, bet dar gerais batais, kad padėtum motulei gamtai, tai norisi daužyti galvą į stalą. Kad tik stigmos nuo tokių aukų neatsivertų.


Ir taip toliau, ir panašiai :) manau mintį supratote. Nenoriu įžeisti žmonių, kurie perka "ekologiškus" produktus todėl, kad jie yra gerenės kokybės ar skanesni. Šitas straipsnelis buvo apie tuos, kurių viduramžių atitikmuo pirkdavo indulgencijas.

* - tai tik viena iš toerijų apie paauglystėje praeinančią astmą. Egzistuoja ir daugiau - kad paauglystėje subręsta imuninė ir nervinė sistema ir kitos. Tačiau psichosomatinis priėmimas prie šios ligos dažnai duoda puikių gydymo rezultatų - pvz.: tokių vaikų sanatorinis gydymas sumažina priepuolių skaičių ir intensyvumą, nepriklausomai nuo to, kokioje vietoje yra sanatorija (gydo ne rami aplinka, bet poilsis, nuo nuolatos vaiką sekančių tėvų). Taip pat svarbu suvokti, kad nesvarbu, ar liga kyla dėl psichosomatinių priežasčių ar dėl tikrų alergenų, jos eiga, simptomai ir galimos komplikacijos esti identiškos!!!

2011 m. liepos 23 d., šeštadienis

Violetinis fonas, kuris degina akis

Baigiau dar vieną portretą (paspauskite ant piešinio pamatyti didesnę versiją):

 (Personažas (c) Benjamin Cardenas)

Pieštas pagal užsakymą. RYŠKUS FONAS SPARDO SUBINES. ne?
Man šitas darbelis laaaabai patiko. Ne tik, kad buvo proga nupiešti daugybę žvynelių, bet ir nuspalvinti foną violetine spalva. O tai mano antra mėgstamiausia spalva bo oranžinės <3
Beje, kad man reikėtų mažiau rašinėti e-mail'ų-atsakymų, tai susikūriau štai tokią lentelę (nuoroda į ją bus ir mano blogo kairėje pusėje su dabartine laukiančių užsakymų eile). Aukščiau matomas drakoniukas buvo sudėtingas portretas :)
:D šiandien buvo nuostabus šeštadienis. Pusę savaitės maniau, kad šiandien reikės eiti darban, bet nereikėjo... oh yeah 83

3 piešimo video puslapiai

Su visais norinčiais išmokti piešti šiandien noriu pasidalinti 3 puikiais video kanalais:
[1 kanalas] [2 kanalas] [3 kanalas]

Daiguma video apie piešimą planšete, bet manau, kad kūrybos principai išlieka tie patys, nesvarbu kokiu įrankiu besinaudotumėte :)

Dar šis tas naudingo, ką prie progos prisimenu:
Štai čia dar vienas neblogas pamokų rinkinys. Nuostabus straipsnis apie tai, kaip vogti idėjas "meniškai" :D (čia tiems, kurie vis jaudinasi, kad niekaip neišranda dviračio). Šiek tiek apie kūno kalbą (padės perteikti piešiamų personažų mintis). Uodegų ir sparnų nuotraukų galerija (padės tikroviškiau piešti drakonus, grifus ir kitokius padarėlius), įvairių sporto šakų atletų kūno sudėjimai (padės geriau įsivaizduoti kaip turėtų atrodyti fantasy pasaulio herojai). Tapymo akrilu pamoka (nepamirškit paspausti ir jos apačioje esančius nuorodos į sekančią dalį ;))

Ir, omg, žiūr kokį daiktą radau internete:

"Ideal for night blogging"??? Well, my reaction was:

 A4 piešinys su fonu tam, kuris ras ir padovanos man 2 šių pėlyčių rinkinius!

Ir pabaigai:

2011 m. liepos 21 d., ketvirtadienis

Apie ką žiedų valdovas nepagalvojo....

Žaidžiau žaidimus "veidaknygėje" ir šoninėje reklamų juostoje pamačiau įdomų dalyką - 4 kartus tvirtesnių už titaną vestuvinių žiedų reklamą (įrašo pavadinimas neturi bendro su jokia galimai egzistuojančia žiedų parduotuve ar gamintoju).

Ir tada pagalvojau "This can't be good".

Šiaip žiedas ant rankos yra ganėtinai pavojingas dalykas. Ne toks, kaip tvirtos grandinėlės, kuriomis, paslydus ir joms už ko nors užsikabinus, galima pasismaugti buitiniu keliu (kartais jose specialiai yra paliekama 1-2 trapios jungtys), bet vistiek gana bjauraus.

Po II Pasaulinio karo buvo pastebėtas gana įdomus traumatologinis reiškinys, angliškai vadinamas "degloving" - verčiant pažodžiui "pirštinės numovimu". Kadangi tuo metu kaip tik labai trūko lengvųjų automobilių ir autobusų, tai žmonės buvo pradėti vežioti atidengtuose sunkvežemiuose. Sunkvežemiui sustojus ne visi juo keliaujantys turėdavo kantrybės laukti kol bus iškelti iš sunkvežemio arba bus atremta lenta nulipti. Todėl kai kurie nekantruoliai (ir nekantruolės) tiesiog iššokdavo iš sunkvežemio prisilaikydami viena ranka (tikiuosi įsivaizduojate apie kokį iššokimą kalbu, tokį labai mėgsta rodyti filmuose), tačiau kai kuriems nepasisekdavo - mūvimas žiedas ar žiedai užsikabindavo už sienelės, o kadangi didžioji kūno dalis jau būdavo "už borto" ir ją dar traukdavo žemės trauka, tai dėl jėgos nuo piršto minkštieji audiniai tiesiog "nusimaudavo" arba nutrūkdavo visas pirštas ties žiedu.
Be abejonės tokios traumos egzistavo jau nuo tada, kai žmogus išrado žiedą (ką jau bekalbėti apie įvairių auskarų išplėšimus etc), o ir išliko iki šių dienų - ypač dažnai pasitaiko uždarinėjant automobilio dureles, prispaudus rankas tarp durų, sportuojant, keliant sunkius daiktus, kuriuos staiga paleidus, jie būna užsikabinę už žiedo ir panašiai. Degloving'u taip pat vadinamos ir kai kurios kitos traumos, kai nuo kietesnių kūno dalių nutraukiami minkštieji audiniai - pvz.: oda su po ja esančių audinių dalimi gali būti nutraukta ir nuo rankų ar kojų įvairių gamybinių nelaimių metu, Lietuvoje buvo atvejis, kai vienam ūkininkui ūkio mašina pasičiupo kelnes ir jas užsukusi ir sutraukusi taip pat numovė odą nuo penio (visa laimė, kad dėl didelio šios kūno vietos odos paslankumo tas įvyko pakankamai sėkmingai, kad vėliau būtų galima persodinti iš to paties ūkininko kamieninių odos ląstelių išaugintą odos transplantatą (tik nebepamenu kokioje šalyje jį augino, berods Šveicarijoje)).

 Keletas nuotraukų, kurių nesiūlau žiūrėti tiems, kurie jau nujaučiate, kad jos jums nepatiks (norintys pamatyti paspauskite ant nuorodos):
[1 nuotrauka] - nepilnas degloving'as vyrui, kuris ranka gaudė futbolo kamuolį. kamuolys užsikabino už žiedo, bet skrisdamas su didele jėga ir drauge traukdamas žiedą atplėšė ir dalį odos.
[2 nuotrauka] - šiuo atveju pasisekė ne taip - buvo nutraukti ne tik minkštieji piršto audiniai, bet ir galinis piršto narelis. Nuotraukoje taip pat matomas ir žiedas kaltininkas.

Žinoma visuomet atrodo, kad niekada nužkliūsite už nieko, dėl ko taip atsitiktų.

Bet su tokiais, itin tvirtais žiedais yra dar kitas pavojus - tai rankų tinimas (arba viso kūno, kas nulema ir rankų sutinimą). Pirštai sutinti gali dėl daugybės priežasčių - pradedant kokio tai vabaliuko įkandimu, baigiant gripu, kuris komplikavosi inkstų pažeidimu ir per naktį ėmėti tinti. 
Mūvint bet kokį žiedą ir pirštui tinstant užspaudžiamos piršto kraujagyslės - tai gali lemti, kad piršto galas iš pradžių pradeda balti (tuomet reikia skubiai nuimti žiedą), tuomet pradeda melsti (jei dar žiedo nuimti nepavyko reikia skubėti pas medikus (gaisrininkai taip pat moka nuimti žiedus), nes pradėjęs juoduoti pirštas reiškia, kad audiniai jau miršta - galite netekti piršto, o, kas dar blogiau, gali įsimesti infekcija, kuri yra pavojinga visai jūsų sveikatai.

Su pigiais bižuteriniais žiedeliais bėdų nebūna - taip nutikus namie žmonės dažniausiai juos prakerpa netgi patys turimomis replytėmis arba pjūkleliais. Sidabras ir auksas taip pat esti gana minkšti metalai, jei jų nepavyksta nuimti namų sąlygomis, tuomet juos nuima traumatologai arba gaisrininkai.

(taip atrodo specialus įrankis žiedų nuimimui "in action".)

Nuimti titano ir platinos žiedams dažnai prireikia daugiau laiko ir geresnių pjūklelių, daugiau nei vieno pjūvio (dažniausiai daromi du), tačiau jie irgi nuimami, net jei tai užtrunka valandą dvi, lyginant su keliolika sekundžių ar keliomis įprasto žiedo nuiimimo minutėmis.


Tačiau kokių tik lydinių žmonės neprigalvoja! Pvz.: volframo karbido žiedui nuimti reikalingos deimantinės žirklės. Teoriškai jį taip pat turėtų būti įmanoma nuimti ir palenga spaudžiant žiedą specialiomis replytėmis (beje, paruodamomis ir ūkinių prekių parduotuvėse). Taigi nenuimamųmų žiedų būti neturėtų, kaip nėra ir nesunaikinamų dalykų šiame Pasaulyje. Ir nors baisiomis istorijomis apie pirštų amputaciją vien tik tam, kad būtų nuimtas žiedas ir vėliau galbūt vėl prisiūtas pirštas žmones gąsdina greičiausiai tik juvelyrai, kad pirktumėte brangesnius auksinius žiedus, bet, niekada nežinote ar tikrai po ranka turėsite tinkamą ar pakankamai įrankį žiedui nuimti, o jei turėsite ar sugebėsite, ir, kas svarbiausia, ar ten, kur pakliūsite pagalbos kažkam nešaus tokia "geniali" mintis, kad vietoj to, kad dvi valandas brūžintų jūsų žiedą, tiesiog "nepermestų" jūsų chirurgui :/

Apskirtai tai aš norėjau pasimaivyti piešiniu, kurį ką tik nupiešiau, bet ta facebook'o reklama privertė mane užsigalvoti:

Dar viena blevyzga

Pastarosiomis dienomis itin seku visokias naujienas susijusias su abiturientų stojimu į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Kartais netgi atrodo, kad tai yra svarbiausias šiuo metu Lietuvoje vykstantis dalykas, bet, gerai pagalvojus, tai patiems abiturientams, o ir daliai jų tėvelių, tai iš tiesų yra svarbiausias niūdienos įvykis.

Galbūt šis mano susidomėjimas labiausiai kyla dėl to, kad kai man pačiai reikėjo stoti aš per daug nesijaudinau. Baigiamuosius mokyklos egzaminus pasirinkau paskutinę dieną, kai tą dar buvo galima padaryti. Stojimo prašyme pirmoje vietoje parašiau dalyką ir aukštąją, kur tikrai norėjau studijuoti (VU gydomąją mediciną), o apsidrausdama, jei nebūčiau ten patekusi, parašiau kitą dalyką, kurį irgi būčiau norėjusi studijuoti, bei garantuotai į jį įstojusi (VU biologiją, vėliau, jei būtų išėję, būčiau paėmusi laipsnio nesuteikiančias pedagogikos studijas Filosofijos fakultete, kad būčiau ne tik biologė, bet ir turėčiau mokytojo kvalifikaciją). Štai ir viskas. Prašyme (jį tada dar reikėjo pildyti ranka, o ne internetinėje informacinėje sistemoje, kaip kad šiandien), dar buvo likę daug laisvų eilučių, kurias su malonumu išpildžiau keisčiausiomis specialybėmis. Dievaži, jei būtų buvusi palentologija, tai ir tą būčiau įrašiusi.

Bet žiūrint televizją, vartant laikraščius ir lankantis naujienų portaluose aiškiai matyti, kad dauguma abiturientų esti... na... mažų mažiausiai pasimetę dėl to, ką norėtų veikti savo gyvenime. O, kas blogiausia, daliai jų atrodo, kad tinkamai pasirinktos studijos atvers jiems vartus į gyvenimą, o blogai pasirinktos juos užvers visiems laikams. Ir aš juos puikiai suprantu, nes pati sėdėjau dvylika metų mokyklos suole ir kiekvieną mėnesį bent kartą tekdavo iš vieno ar kito mokytojo išgirsti frazę "mokykla jus ruošia gyvenimui".
Ir kiekvieną kartą mano širdis nusirisdavo į kulnus, nes aš negalėdavau patikėti, kad suaugę žmonės, tuo labiau mokytojai gali ne tik taip galvoti, bet dar ir mums taip sakyti (žinoma, vėliau supratau, kad ir jaunas žmogus gali pasižymėti stebėtina išmintimi, nors, atrodytų, per gyvenimą jam nebuvo nutikę nieko ypatingo, o senolis, matęs kone viską ir buvęs kone visur, gali būti stebėtinai vėjavaikiškas ir neatsakingas). Juk mūsų gyvenimai, buvo čia ir dabar. Kasdien, nuo ryto, iki vakaro, net tada kai miegodavome ar užsisvajoję paskęsdavome savo fantazijose. Mes gyvenom nuo pat pirmos akimirkos, kai protu sugebėjome atskirti save nuo supančios aplinkos. Ir visą tą laiką mūsų dabartinės problemos ir norai mums atrodydavo svarbiausi ir didžiausi.
"Ruošimas gyvenimui" tiems, kurie leido sau patikėti kone didžiausiu gyvenimo melu, kad pačiame gyvenime gali būti gyvenimo ir negyvenimo epizodų (pvz.: paruošiamųjų, kaip kad mokykla, ar "pailsėjimo" kaip kad prisigėrimas iki žemės graibymo) leido mūsų, kaip vaikų, pasamonėje pradėti formuotis kažkokiam kolektyviniam įsiviazduojamam gyvenimo pažadui.

Ir tai nulėmė labai daug ką.

Tikriausiai kiekvienas esate susidūrę su žmonėmis, kuriems atrodo, kad vaikystėje viskas buvo gerai ir žymiai nuostabiau, nei suaugus.
Kai pirmą kartą išgirdau vieną suaugusį žmogų taip sekant man buvo kokie penkeri ir iš karto sunerimusi pasisukau į savo močiutę su kuria tada buvau paklausti ar tikrai taip yra - nors buvau dar labai maža, bet jau supratau, kad ir aš vieną dieną užaugsiu, todėl visiškai netroškau kad būtų taip, jog tai ką turiu šiandien būtų geriausia iš visko, ką galėčiau turėti per visą gyvenimą. Mano močiutė tik nusijuokė ir pasakė, kad tikrai taip nėra - gyvenimas tik gerėja ir lengvėja.
Ir iš tiesų, jei pažvelgsite į savo gyvenimą kaip į vientisą paveikslą, o ne į kaip atskirų detalių delionę, greičiausiai pasakysite tą patį. Deja tik greičiausiai. Nes tam, kad gyvenimas tokiu darytųsi reikia mokytis iš savo ir iš svetimų klaidų, bei pastebėti ne tik blogus, bet ir gerus dalykus. Per miego fiziologijos kursą sužinojau, kad psichiškai sveikam žmogui praktiškai nėra šansų susapnuoti košmarą: pagrindinė sapno paskirtis yra leisti mums pailsėti nuo realybės. Akys nėra sielos veidrosi, tai - sapnai. Maži vaikai dar turi labai mažą gyvenimišką patirtį ir tos problemos, į kurias mes suaugę dėmesio kartais net neatkreipiame, jiems atrodo kaip pačios didžiausios ir baisiausios, kadangi su tokiomis vaikai dar niekada nėra susidūrę. Mažą vabalėlį ir vandens lašelis paskandina. O problemos be sprendimų gali išprovokuoti košmarus - mažų vaikų tokius baisius, kad jie netgi pabunda naktį rėkdami ir juos reikia kelias valandas raminti. Dauguma žmonių ūgtelėje košmarus visiškai pamiršta, bet jie kartais grįžta itin sunkiose gyvenimo situacijose ir senatvėje, kada smegenys jau nebesugeba taip gerai dirbti dėl fizinio, o ne emocinio-psichologinio susidevėjimo.
Be palengva kaupiamos patirties gyvenimą nuolatos lengvina ir atsakomybė. Atsakomybę žmonės dažnai supranta be galo neigiamai - tik kaip bausmę ar reikiamybę rūpintis kažkuom, ko visai nenorėtum. Bet atsakomybė yra ne tik bausmė už blogą, bet ir atlygis už gerą. Tik pagalvokite, kaip kai kurie žmonės susižavi religijomis, kurios teigia, kad už viską, kas gera bus atlyginta, o už viską, kas yra bloga, bus nubausta. Atsakomybės, kaip teisingumo, poreikis yra įgimtas kiekvienam žmogui.
Žinoma vaikų atsakomybė turi būti vaikiška jau vien dėl to, kad, kaip minėjau, vaikas neturi pakankamai patirties, įgūdžių, fizinių/socialinių/ekonominių/etc galių palaikyti suaugusiam žmogui derantį atsakomybės suvokimą. Negalima patikėti vaikui kito žmogaus gyvybės, bet galima patikėti tarkim kokio žiurkėno, kurio jis labai troško ir prašė. Anot kai kurių vaikų psichologų kiekvienas augantis vaikas prievalo bent kartą gyvenime ką nors užauginti tam, kad suvoktų, kad apleidus tą padarėlį ar augalą jis paprasčiausiai žus ir kad gyvi padarai nepakeičiami taip lengvai, kaip kokie žaislai. (Tokiu atveju tėvai, perimantys gyvūno priežiūrą daro meškos paslaugą.)
Problema iškyla dėl to, kad nė vienas vaikas savęs nelaiko vaiku. Kiekvienas manosi esąs jau suaugęs, nes suaugę vis kalba apie "tikrą gyvenimą". O vaikas, kol dar nesugadintas aplinkos spaudimo, suvokia gyvenąs čia ir dabar, patį tikriausią gyvenimą, kokį turi.
Atsimenu, kai vaikystėje reikalai klodavosi blogai, niekada negalėdavau nustoti savęs kaltinti, kad ir netiesiogiai, o jeigu ne dėl pačios tų blogų dalykų priežasties, tai bent jau dėl to, kad negaliu, nežinau, nemoku padaryti taip, kad būtų gerai. Kai skiriasi tėvai vaiką labiausiai pirmiausiai sužaloja ne tai, kad jis supranta, kad dabar teks gyventi ir augti tik su vienu žmogumi, bet tai, kad jam atrodo, kad tėvai skiriasi dėl jo kaltės, o jis neturi galių juos sulipdyti vėl. Pati buvau susidūrusi su vaiku, kuris negalėjo sau atleisti už tai, kad sunkiai susirgo  - dėl to jo mama turėjo išeiti iš darbo, kad galėtų jį slaugyti. Vaikas norėjo numirti, nes tada jo mama būtų galėjusi grįžti į mėgstamą darbą. Net ir tie, kurie sugebėjo vaikystėje būti nekompleksuoti ir ją įveikti "sveikesniu" būdu - tai yra kuo mažiau pergyvendami dėl to, ko negali pakeisti ir kuo daugiau išgręždami iš to, kas gali kažką duoti, vėliau jau suaugę ir susidūrę su suaugusio žmogaus atsakomybės jausmu pernelyg gėdytųsi pasakyti, kad vaikystė buvo geriausias gyvenimo laikotarpis. O kita dalis taip niekada neužauga ir gyvenimo pažadui tampa pati jautriausia.

Aš manau, kad ši žmonių dalis iš vienos pusės yra įpratusi viską gauti, kad jais būtų pasirūpinta, kad viskas būtų gerai. Nori žiurkėno? Gavai. Tingi rūpintis? Aš pasirūpinsiu. Nustipo? Nieko, čia gi tik žiurkėnas, nupirksim tau naują.
Iš kitos pusės tas suvokimas, kuris leido išaugti šiems įsitikinams ir kilo iš vaikystės, kaip iš buvimo globojamu jaunikliu, o ne jaunikliu, kuriam reikia suaugti, turi ir kitą pusę - teiginį, kad viskas, kas buvo geriausia jau buvo. O tai kelia baimę. Ir baimę ne pačios ateities, bet baimę suaugimo - kai tik pradėsi spręsti už save, tai kaip mat nuspręsi blogai, ir ne todėl, kad būtum blogas, o todėl, kad užaugus pasaulyje, kuriame vaikystė privalo būti geriausiu gyvenimo laikotarpiu, suaugusio žmogaus sprendimai tiesiog negali vesti gerovės link. Ką jau bekalbėti apie savo vaikų turėjimą - juk anie turėtų būti tikros gerovės juodosios skylės!

Mokyklinis teiginys, kad mokykla moko gyvenimui, padaro ne ką kitą, o pratęsia šį vaikišką tariamą gerovės periodą. Kaip minėjau vieni ima bijoti mokyklos pabaigos, kaip suaugusiojo gyvenimo pradžios, o kiti, kaip vaikiško gyvenimo pabaigos - jie trokšta, kad net ir po mokyklos baigimo jiems viskas sektųsi gerai, kad iškilus bėdai jiems kas nors padėtų (prisiminkite kiek religijų tegia, kad mes esame už mus stipresnių esybių vaikai!) ir kad blogi dalykai niekada nenutiktų, o jeigu jau nutiktų, tai, kad blogieji būtų kažkieno nubausti (gi vaikystėje tėvai baudžia už blogą), arba kad už patirtas skriaudas būtų atlyginta kažkuo geru (juk tai leidžia jaustis vertesniam "kažko" už tuos, kurie nekenčia, nes jie yra mažiau "to" nusipelnę).

Todėl visai nenuostabu, kad abiturientai dažnai tiesiog reikalauja, kad jiems būtų pasakyta kokios specialybės bus paklausios po jų baigimo.

Ir nenuostabu, kad Lietuvos darbo birža pilna vadybininkų, kurie teoriškai, baigę vadybą, turėtų siekti būti savo nuosavo verslo kūrėjais, o ne samdomais darbuotojais.

2011 m. liepos 18 d., pirmadienis

5 sakinių taisyklė

Pastarąsias dienas savo laisvą laiką vis skyriau mėginimui parašyti blogo įrašą apie kontraceptinių tablečių pliusus ir minusus. Bet šis "straipsnelis" vis išsiplėsdavo iki tokio ilgumo teksto, kad netgi mano grafomanišku požiūriu jis būdavo per ilgas!
Po ketvirto karto nusprendžiau verčiau šią temą kol kas pamiršti ir geriau prisiminti ją po vasaros atostogų (mano atveju labiau po vasaros darbo :) ). Turėsiu ginekologijos ciklą ir po jo jau tikrai parašysiu (bent jau vyliuosi, maža kas). Su manimi visada galima susisiekti skype ar facebook'e, tad jei labai smalsu būtent mano nuomonė, galiu ja pasidalinti, jei tik turiu tam laiko.

Yra vienas labai geras patarimas gyvenimui - jei negali paaiškinimo sutraukti iki 5 sakinių, vadinasi to dalyko nesupranti. Aš tikriausiai niekada nieko negaliu sutraukti iki penkių sakinių :) ...


2011 m. liepos 11 d., pirmadienis

Mėlynkailis lapinas - ACT

Mėlynojo Lapiuko portretas buvo populiarus, todėl gavau mažą užsakymuką mažesniam jo variantui (ACT kortelės dydžiui). Ant 2mm storio kartono lakšto užklijavau mėlyno popieriaus gabalėlį ir paeskizavau būsimo personažo snukutį (gaila, kad išėjo panašesnis į katę, nei į lapę ^..^')
Fonui panaudojau auksinį nagų laką - nekreipiant dėmesio į smarvę, baisiai geras daiktas!

Patį lapiuką toliau piešiau su akrilu ir šiek tiek spalvotų pieštukų. Naudoju 00 dydžio teptuką. GĖRIS.


Vėliau kortelę nulakavau vandens pagrindo laku - dar vienas gėris, kuris tinka dailinti ir darbams sukurtiems su paprastu pieštuku (tik saugokite nuo jo akvarelinius pieštukus ir "palaidesnius" flomasterius).


Pabaigtas variantas.
Man jis primena mažą aikonėlę :3
Realybėje atrodo žymiai geriau :>

2011 m. liepos 3 d., sekmadienis

Mėlynkailis lapinas

Baigėsi kone begalinė atrodžiusi sesija su 9 egzaminais. Dabar laukia 2 mėnesiai darbo (nors ir nesusijusio su studijuojama specialybe, bet gal ir gerai - bent pailsėsiu :D).
Taip pat, kadangi yra šiek tiek laisvo laiko (lyginant su mokslo metais), tai vėl pradėjau priiminėti užsakymus piešiniams. Pirmasis buvo violetinių akių, mėlyno kailio lapinui, su dviem juodais ragiukais (nusprendžiau fone pripiešti rožių, kurios, tradiciškai, man išėjo panašesnės į kopūstus ^3^):

Versija paprastu 2H pieštuku. Man asmeniškai be galo gražiai atrodo letena.

Apvedžiotos linijos (mėlynu ir pilku flomasteriais) ir pradėta spalvinti. Hypnotic.

Mėlyni flomasteriai!

Fflomesterius dengiu spalvotais pieštukais.

Darbą sukurti užtrukau 5,5 valandos). Tas nosiukais taip simpatiškai bllizga C:

Und noa - zome muzik: