2011 m. liepos 21 d., ketvirtadienis

Dar viena blevyzga

Pastarosiomis dienomis itin seku visokias naujienas susijusias su abiturientų stojimu į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Kartais netgi atrodo, kad tai yra svarbiausias šiuo metu Lietuvoje vykstantis dalykas, bet, gerai pagalvojus, tai patiems abiturientams, o ir daliai jų tėvelių, tai iš tiesų yra svarbiausias niūdienos įvykis.

Galbūt šis mano susidomėjimas labiausiai kyla dėl to, kad kai man pačiai reikėjo stoti aš per daug nesijaudinau. Baigiamuosius mokyklos egzaminus pasirinkau paskutinę dieną, kai tą dar buvo galima padaryti. Stojimo prašyme pirmoje vietoje parašiau dalyką ir aukštąją, kur tikrai norėjau studijuoti (VU gydomąją mediciną), o apsidrausdama, jei nebūčiau ten patekusi, parašiau kitą dalyką, kurį irgi būčiau norėjusi studijuoti, bei garantuotai į jį įstojusi (VU biologiją, vėliau, jei būtų išėję, būčiau paėmusi laipsnio nesuteikiančias pedagogikos studijas Filosofijos fakultete, kad būčiau ne tik biologė, bet ir turėčiau mokytojo kvalifikaciją). Štai ir viskas. Prašyme (jį tada dar reikėjo pildyti ranka, o ne internetinėje informacinėje sistemoje, kaip kad šiandien), dar buvo likę daug laisvų eilučių, kurias su malonumu išpildžiau keisčiausiomis specialybėmis. Dievaži, jei būtų buvusi palentologija, tai ir tą būčiau įrašiusi.

Bet žiūrint televizją, vartant laikraščius ir lankantis naujienų portaluose aiškiai matyti, kad dauguma abiturientų esti... na... mažų mažiausiai pasimetę dėl to, ką norėtų veikti savo gyvenime. O, kas blogiausia, daliai jų atrodo, kad tinkamai pasirinktos studijos atvers jiems vartus į gyvenimą, o blogai pasirinktos juos užvers visiems laikams. Ir aš juos puikiai suprantu, nes pati sėdėjau dvylika metų mokyklos suole ir kiekvieną mėnesį bent kartą tekdavo iš vieno ar kito mokytojo išgirsti frazę "mokykla jus ruošia gyvenimui".
Ir kiekvieną kartą mano širdis nusirisdavo į kulnus, nes aš negalėdavau patikėti, kad suaugę žmonės, tuo labiau mokytojai gali ne tik taip galvoti, bet dar ir mums taip sakyti (žinoma, vėliau supratau, kad ir jaunas žmogus gali pasižymėti stebėtina išmintimi, nors, atrodytų, per gyvenimą jam nebuvo nutikę nieko ypatingo, o senolis, matęs kone viską ir buvęs kone visur, gali būti stebėtinai vėjavaikiškas ir neatsakingas). Juk mūsų gyvenimai, buvo čia ir dabar. Kasdien, nuo ryto, iki vakaro, net tada kai miegodavome ar užsisvajoję paskęsdavome savo fantazijose. Mes gyvenom nuo pat pirmos akimirkos, kai protu sugebėjome atskirti save nuo supančios aplinkos. Ir visą tą laiką mūsų dabartinės problemos ir norai mums atrodydavo svarbiausi ir didžiausi.
"Ruošimas gyvenimui" tiems, kurie leido sau patikėti kone didžiausiu gyvenimo melu, kad pačiame gyvenime gali būti gyvenimo ir negyvenimo epizodų (pvz.: paruošiamųjų, kaip kad mokykla, ar "pailsėjimo" kaip kad prisigėrimas iki žemės graibymo) leido mūsų, kaip vaikų, pasamonėje pradėti formuotis kažkokiam kolektyviniam įsiviazduojamam gyvenimo pažadui.

Ir tai nulėmė labai daug ką.

Tikriausiai kiekvienas esate susidūrę su žmonėmis, kuriems atrodo, kad vaikystėje viskas buvo gerai ir žymiai nuostabiau, nei suaugus.
Kai pirmą kartą išgirdau vieną suaugusį žmogų taip sekant man buvo kokie penkeri ir iš karto sunerimusi pasisukau į savo močiutę su kuria tada buvau paklausti ar tikrai taip yra - nors buvau dar labai maža, bet jau supratau, kad ir aš vieną dieną užaugsiu, todėl visiškai netroškau kad būtų taip, jog tai ką turiu šiandien būtų geriausia iš visko, ką galėčiau turėti per visą gyvenimą. Mano močiutė tik nusijuokė ir pasakė, kad tikrai taip nėra - gyvenimas tik gerėja ir lengvėja.
Ir iš tiesų, jei pažvelgsite į savo gyvenimą kaip į vientisą paveikslą, o ne į kaip atskirų detalių delionę, greičiausiai pasakysite tą patį. Deja tik greičiausiai. Nes tam, kad gyvenimas tokiu darytųsi reikia mokytis iš savo ir iš svetimų klaidų, bei pastebėti ne tik blogus, bet ir gerus dalykus. Per miego fiziologijos kursą sužinojau, kad psichiškai sveikam žmogui praktiškai nėra šansų susapnuoti košmarą: pagrindinė sapno paskirtis yra leisti mums pailsėti nuo realybės. Akys nėra sielos veidrosi, tai - sapnai. Maži vaikai dar turi labai mažą gyvenimišką patirtį ir tos problemos, į kurias mes suaugę dėmesio kartais net neatkreipiame, jiems atrodo kaip pačios didžiausios ir baisiausios, kadangi su tokiomis vaikai dar niekada nėra susidūrę. Mažą vabalėlį ir vandens lašelis paskandina. O problemos be sprendimų gali išprovokuoti košmarus - mažų vaikų tokius baisius, kad jie netgi pabunda naktį rėkdami ir juos reikia kelias valandas raminti. Dauguma žmonių ūgtelėje košmarus visiškai pamiršta, bet jie kartais grįžta itin sunkiose gyvenimo situacijose ir senatvėje, kada smegenys jau nebesugeba taip gerai dirbti dėl fizinio, o ne emocinio-psichologinio susidevėjimo.
Be palengva kaupiamos patirties gyvenimą nuolatos lengvina ir atsakomybė. Atsakomybę žmonės dažnai supranta be galo neigiamai - tik kaip bausmę ar reikiamybę rūpintis kažkuom, ko visai nenorėtum. Bet atsakomybė yra ne tik bausmė už blogą, bet ir atlygis už gerą. Tik pagalvokite, kaip kai kurie žmonės susižavi religijomis, kurios teigia, kad už viską, kas gera bus atlyginta, o už viską, kas yra bloga, bus nubausta. Atsakomybės, kaip teisingumo, poreikis yra įgimtas kiekvienam žmogui.
Žinoma vaikų atsakomybė turi būti vaikiška jau vien dėl to, kad, kaip minėjau, vaikas neturi pakankamai patirties, įgūdžių, fizinių/socialinių/ekonominių/etc galių palaikyti suaugusiam žmogui derantį atsakomybės suvokimą. Negalima patikėti vaikui kito žmogaus gyvybės, bet galima patikėti tarkim kokio žiurkėno, kurio jis labai troško ir prašė. Anot kai kurių vaikų psichologų kiekvienas augantis vaikas prievalo bent kartą gyvenime ką nors užauginti tam, kad suvoktų, kad apleidus tą padarėlį ar augalą jis paprasčiausiai žus ir kad gyvi padarai nepakeičiami taip lengvai, kaip kokie žaislai. (Tokiu atveju tėvai, perimantys gyvūno priežiūrą daro meškos paslaugą.)
Problema iškyla dėl to, kad nė vienas vaikas savęs nelaiko vaiku. Kiekvienas manosi esąs jau suaugęs, nes suaugę vis kalba apie "tikrą gyvenimą". O vaikas, kol dar nesugadintas aplinkos spaudimo, suvokia gyvenąs čia ir dabar, patį tikriausią gyvenimą, kokį turi.
Atsimenu, kai vaikystėje reikalai klodavosi blogai, niekada negalėdavau nustoti savęs kaltinti, kad ir netiesiogiai, o jeigu ne dėl pačios tų blogų dalykų priežasties, tai bent jau dėl to, kad negaliu, nežinau, nemoku padaryti taip, kad būtų gerai. Kai skiriasi tėvai vaiką labiausiai pirmiausiai sužaloja ne tai, kad jis supranta, kad dabar teks gyventi ir augti tik su vienu žmogumi, bet tai, kad jam atrodo, kad tėvai skiriasi dėl jo kaltės, o jis neturi galių juos sulipdyti vėl. Pati buvau susidūrusi su vaiku, kuris negalėjo sau atleisti už tai, kad sunkiai susirgo  - dėl to jo mama turėjo išeiti iš darbo, kad galėtų jį slaugyti. Vaikas norėjo numirti, nes tada jo mama būtų galėjusi grįžti į mėgstamą darbą. Net ir tie, kurie sugebėjo vaikystėje būti nekompleksuoti ir ją įveikti "sveikesniu" būdu - tai yra kuo mažiau pergyvendami dėl to, ko negali pakeisti ir kuo daugiau išgręždami iš to, kas gali kažką duoti, vėliau jau suaugę ir susidūrę su suaugusio žmogaus atsakomybės jausmu pernelyg gėdytųsi pasakyti, kad vaikystė buvo geriausias gyvenimo laikotarpis. O kita dalis taip niekada neužauga ir gyvenimo pažadui tampa pati jautriausia.

Aš manau, kad ši žmonių dalis iš vienos pusės yra įpratusi viską gauti, kad jais būtų pasirūpinta, kad viskas būtų gerai. Nori žiurkėno? Gavai. Tingi rūpintis? Aš pasirūpinsiu. Nustipo? Nieko, čia gi tik žiurkėnas, nupirksim tau naują.
Iš kitos pusės tas suvokimas, kuris leido išaugti šiems įsitikinams ir kilo iš vaikystės, kaip iš buvimo globojamu jaunikliu, o ne jaunikliu, kuriam reikia suaugti, turi ir kitą pusę - teiginį, kad viskas, kas buvo geriausia jau buvo. O tai kelia baimę. Ir baimę ne pačios ateities, bet baimę suaugimo - kai tik pradėsi spręsti už save, tai kaip mat nuspręsi blogai, ir ne todėl, kad būtum blogas, o todėl, kad užaugus pasaulyje, kuriame vaikystė privalo būti geriausiu gyvenimo laikotarpiu, suaugusio žmogaus sprendimai tiesiog negali vesti gerovės link. Ką jau bekalbėti apie savo vaikų turėjimą - juk anie turėtų būti tikros gerovės juodosios skylės!

Mokyklinis teiginys, kad mokykla moko gyvenimui, padaro ne ką kitą, o pratęsia šį vaikišką tariamą gerovės periodą. Kaip minėjau vieni ima bijoti mokyklos pabaigos, kaip suaugusiojo gyvenimo pradžios, o kiti, kaip vaikiško gyvenimo pabaigos - jie trokšta, kad net ir po mokyklos baigimo jiems viskas sektųsi gerai, kad iškilus bėdai jiems kas nors padėtų (prisiminkite kiek religijų tegia, kad mes esame už mus stipresnių esybių vaikai!) ir kad blogi dalykai niekada nenutiktų, o jeigu jau nutiktų, tai, kad blogieji būtų kažkieno nubausti (gi vaikystėje tėvai baudžia už blogą), arba kad už patirtas skriaudas būtų atlyginta kažkuo geru (juk tai leidžia jaustis vertesniam "kažko" už tuos, kurie nekenčia, nes jie yra mažiau "to" nusipelnę).

Todėl visai nenuostabu, kad abiturientai dažnai tiesiog reikalauja, kad jiems būtų pasakyta kokios specialybės bus paklausios po jų baigimo.

Ir nenuostabu, kad Lietuvos darbo birža pilna vadybininkų, kurie teoriškai, baigę vadybą, turėtų siekti būti savo nuosavo verslo kūrėjais, o ne samdomais darbuotojais.

3 komentarai:

  1. "Iš kitos pujaunikliu, o ne jaunikliu, kuriam reikia suaugti, turi ir kitą pusę - teiginį, kad viskas, kas buvo geriausia jau sės, tas suvokimas, kuris leido išaugti šiems įsitikinams ir kilo iš vaikystės, kaip iš buvimo peniamu buvo."

    Ką reiškia tas pujaunikliu, peniamu ?

    AtsakytiPanaikinti
  2. :) čia greito teksto rinkimo paskemė, kai pirštai nepsėja paskui mintis. Tuojau pataisysiu, galbūt bus aiškiau.

    Ačiū už pastebėjimą.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Vat vat, aš irgi iš pradžių, staigiai ir netikėtai atsiskyrusi nuo tėvų, tiesiogine žodžio prasme bijojau gyventi. Galvoje sukosi - o jei neužteks, o kas bus jei tas, o kas dabar bus jei anas... Pasižiūrėjusi į savo draugą, ramia mina vis numojantį ranka „bus kas bus“, supratau, kad jo požiūris daug sveikesnis :D Prireikė gero pusmečio ar net daugiau persiorientuoti iš vaikiško gyvenimo, atmesti buvusius kompleksus, keisti mąstymą. Ir, pasakysiu, man dabar gyvent labai labai smagu. Smagu, kai pats turi viską savo rankose.
    O apie specialybes kalbant, nesuprantu žmonių, kurie stoja „dėl pinigo“ ar prestižo. Kokia tada laimė? Dabar dirbu nemėgstamą darbą - vienžo, didžiąją dalį dienos tam tikra prasme prašvaistau - taip man atrodo - ir sąžinėj atrodo, kad ničnieko gero nenuveikiau. Visada guodžiuosi, kad tas darbas tik iki rudens :D Po to grįžtu mokytis. Savo mylimiausio dalyko, žinoma.

    AtsakytiPanaikinti