Fosilijos I

Savo seną blogą po truputį trinsiu (arba jau esu ištrynusi, jei šį įrašą skaitote praėjus geram laiko tarpui po jo publikavimo. Kaip jau sakiau, trinsiu po truputį).

Suprantu, kad dauguma blogerių tokiu atveju jaustųsi tarsi lėtai žudydami save, bet man asmeniškai blogo formatas tuo ir yra patraukus - savo nepaprastu laikinumu ir trapumu. Ar kada susimąstėte kuo blogas skiriasi nuo tiesiog teminio (ar neteminio) puslapio, kuris paprasčiausiai yra reguliariai (ar nereguliariai) pildomas?
Blogas, kaip reiškinys, yra gyvas ir besikeičiantis. Jis nėra medis, kuris augtų, vešėtų, iki tol, kol pasiektų kritinį lygį ir turėtų arba griūti (tokiais atvejais blogo autoriui tiesiog nusibosta ir jis dažniausiai visą savo blogą ištrina, neretai tiek persisotinę pūvančio blogo nuodais, kad net apie kitų blogų skaitymą pagalvoti nebenori), arba jam turėtų išpūti jo šerdis ir mėginti dar kurį laiką leisti mažyčius leisgyvius lapelius (tokiu atveju blogų autoriai dažniausiai jaučiasi turį prievolę rašyti savo įrašus, pradeda nebežinoti apie ką rašyti, įrašai retėja, ir, kaip pasakytų kai kurie - "skystėja").

Blogas yra tarsi kūrybingo žmogaus minčių pieva (nesvarbu ką man besakysite, bet, mano nuomone, jei žmogus domisi kažkuo daugiau, jei bent mėgina rašyti blogą, aš drįstu tokį žmogų vadinti kūrybingu), kuris geba nuolatos keistis suvirškindamas senus savo įrašus, pateikdamas naujus, įtraukdamas kažką, kažką išmesdamas, prisimindamas ir pamiršdamas. Naujiems žiedams reikia ne tik vietos, bet ir trąšos, kurią dažnai lengvai galima gauti perdirbus seną.

Todėl, iš ištrintų savo senojo blogo įrašų pasistengsiu išsaugoti keletą senų dalykų, kurie man pasirodys verti dėmesio (šiandien tai buvo tik piešiniai), kurie man suteiks pasitikėjimo savimi.

Aš suprantu, kad šiandien šio mano naujo blogo skaitomumas galbūt tėra dešimtadalis to, kokį turėjo senasis ir jau atsirado žmonių, kurie man tuo bando badyti akis ir aiškinti, kad nereikėjo pereiti į blogspot platformą - mol - žiūrėk, Enorca, jau vien kiek komentarų sumažėjo! Tačiau aš stengiuosi visuomet prisiminti, kad aš pati turiu savas priežastis rašyti, jūs, jeigu skaitote mano blogą, ar tik akimis permetate mano piešinius, turite savas, o komentatoriai - dar kitas. Ir aš būčiau daugiau nei egoistiška tikėdamasi, kad galiu jums primesti savas priežastis ar idėjas (ar atvirkščiai), kad galėčiau savintis jus valdydama tai, ką galiu pateikti ir ką jūs galite stebėti (net jei ir tik keliasdešimt savo gyvenimo sekundžių).