Iš naujo atradau Instagramą

Kaip giriasi pavadinimas iš naujo atradau Instagram'ą. Tą padariau įsigijusi naują telefoną, kuriame jau buvo suinstaliuota eniolika visokiausių socialinių tinklų aplikacijų.

Aš įkėliau kelias savo siuvinėjimo kryželiu nuotraukas ir atradau, kad ten dargi yra ir stebėtinai gausi siuvinėtojų bendruomenė. Pravarvinusi akis kelias savaites ją suskirsčiau į 3 didelius pogrupius. Iliustracijos su pogrupiais nesusijusios.

1) Siuvinėtojai iš Rusijos. 

Išskirtinis bruožas - absurdiškai gražūs ir lygūs kryželiai. Nu tiesiog absurdiškai. Neįtikėtiau nuostabenis nebent tik kokių prancūzų, bet tų Instagrame mažai. Tikriausiai nėra taip, kad gyvenimas tose šalyse kažkokiu tai stebuklingu būdu įdiegtų nepriekaištingo siuvinėjimo super galių, tačiau tikriausiai kultūriškai yra priimtina girtis tik tokiais rankdarbiais, kurie, na, yra pagirtini savo atlikimo technika. Taip pat yra absoliutus schemos (siuvinėjimo piešinio) nuvertinimas, t.y. jeigu norite parsipiratinti schemų, tai rusiški puslapiai pats tas, iki tokio lygio, kad instagrame, jei patiko paveiksliukas, galite parašyti ir paklausi ar gali pasidalinti schema. Dargi, jeigu, pvz.: nusipirko schemą, tai tiesiog privalo nuskanuoti, ir dar, jei schemoje nenurodyti kokios nors krūtos siūlų firmos (ale DMC) spalvų kodai, tai tiesiog privaloma išversti į tokius. Kitaip nemandagu.

Jeigu siuvinėjate ir norite toje dalyje būti krūtas, tai reikia:
a) kas be ko siuvinėti kaip robokopas
b) siuvinėti diiiiiiiiidelius darbus. Mažą bet kas gali išsiuvinėti. Didelį - ne. Tobula, jei jame yra šimtas gazilionų skirtingų spalvų. Idealiu atveju ant juodos medžiagos. 

(skoningas XXI amžiaus siuvinėjimo pavyzdys. Autorius nežinomas)

2) Siuvinėtojai iš JAV.

Jų labai daug, manau, kad kitose šalyse populiaresni kitokie būdai dalintis kūryba. Išskirtinis bruožas - šlovinama sava kūryba. Jeigu siuvinėjate pagal iš anksto kažkieno sukurtą schemą ir darbu giriatės, tai tipo tas pats, kas girtis, kad išmokote spalvinti neužeidami už linijos. Nesvarbu kokį absoliutų šūduką, bet jei patys sukūrėte, tai wow. Impressive. Awesome. Amazing. Love. Like. Forward ir t.t ir panašiai. Jeigu kūryba tokia menka, kad išeina išsiuvinėti nebent klecką arba pasinaudoti schemų darymo programa, tai galima siuvinėti savo promočiutės sukurtus paveiksėlius. Bet būtinai savo. Kitaip nehipsteriška ir ne lygis. Kas man patinka, tai kad visiškai nėra jokio medžiagų garbinimo - turbūt vieninteliai instagramiečiai siuvinėtojai, kurie siuvinėja pagal principą "ai, panaši spalva". Tokia materialistinė šalis, o štai koks netikėtumas.

(Pragare yra vieta, kur reikia nuo ryto iki vakaro siuvinėti tokius paveikslėlius)

3) Siuvinėtojai iš Skandinavijos.
Išskyriau į atskirą grupę, nes NU BOŽA KAIP GALIMA TAIP BAISIAI SIUVINĖTI? Ta prasme, žiūri ir atrodo, kad siuvinėjo koks nors girtas vienakojis katinas. Nu kaip jau baisiai pats besiuvinėtum, ten pasižiūri ir jautiesi dėl savo įgūdžių žymiai geriau. Praktiškai visi darbai yra labai mažos apimties, taip pat ne tik pagal gatavas schemas, bet dar dažniau siuvinėjamas jau iš anksto ant medžiagos nupieštas paveikslėlis. Nu čia maždaug kaip tie du maži ratukai pridedami prie vaikiškų dviratukų.
Kame krūtumas? Laiko turėjime. Svarbu ką nors pakomentuoti, kad va, skyrei šiek tiek laiko sau, atsipalaidavai, prie progos kavos išgėrei. Jeigu ten bandysi girtis kokiu grandioziniu drabu, tai sukelsi įtarimų, kad gal tau koks obsesinis sindromas ar tu bedarbis ir bedraugis, o girtis sava kūryba galima tik jeigu laikai save meninyku, antraip tau tiesiog identiteto krizė.


Tai va tokie įspūdžiai iš Instagramiaus. Vėliau gal bus daugiau ir plačiau. Dabar galite mane nuginčyti ar sutikti su mano puikiais pastebėjimais. 

Siuvinėju ir žiūriu siaubo filmus - "Sinister"

Su spoileriais, kaip visad.
Šiandien siuvinėjant pažiūrėjau filmą "Sinister".

Labai geras filmas. Siužetas toks - gyvena rašytojas su šeima. Rašytojas sugalvoja, kad jau baisiai seniai parašė gerą knygą ir nusprendžia, kad jiems visiems reikia kraustytis į namą, kuriame prieš kurį laiką buvo nužudyta kita šeima. Tas namas suveiks kaip įkvėpimas ir jis parašys knygą apie tos šeimos nužudymą. Šeima pyksta, rašytojas labai laimingas. Naujo namo palėpėje jis randa dėžutę su senais filmais ir pradeda juos žiūrėti - juose yra ne tik įrašas, kaip buvo nužudyti praeiti namo šeimininkai, bet ir kelios kitos šeimos. Visais atvejais vienas šeimos vaikas būdavo dingęs, visais atvejais aukos būdavo surištos ir nužudytos daug jėgų nereikalaujančiais metodais. Pats filmas "Sinister" šioje vietoje mane labai užliuliavo, nes pradėjo rodyti, kaip rašytojas ėmėsi tų nužudymų tarsi projekto - vos ne fetišistiškai rodo, kaip jis naršo internete, kaip spausdinasi, karposi, klijuoja, smaigsto segtukus, geria kavą ir panašiai. Sunkiai siuvinėjosi ant šito project-porn.

Vėliau internetu jis pasikonsultuoja su okultinių žmogžudysčių specialistu (facebooke bet ką rasi) ir atranda, kad visas žmogžudystes jungia senovės babiloniečių dievas vaikų sielų rijikas (išgalvotas). Tuo pat metu namuose ima dėtis keisti dalykai ir jam ne tiek baisu, kiek, kaip rašytojams būdinga, prasideda azartas kad knyga būtų DAR GERESNĖ.

Ir vat tada nutinka įdomiausia filmo dalis. Rašytojo šeima ant jo pyksta, ir rašytojas pasako, kad rašymas yra jo gyvenimo tikslas, tai, jog knyga tampa bestseleriu tėra šalutinis produktas, o jo tikslas yra parašyta gerą knygą, rasti tiesą. Knyga, kaip daiktas, tėra jo visos veiklos, jo gyvenimo šalutinis produktas. Jo žmona supyksta ir pasako jam, kad tai ji ir vaikai turi būti jo gyvenimo tikslas ir produktas. Name vis fiziškiau manifestuoja dievas ir jo vaikai, rašytojui jau darosi neramu.

Ir čia jis nusileidžia, ir čia jis save pasmerkia. Pats to nežinodamas jis užtvirtina to babiloniečių dievo ritualą, padaro savo vaikus suvartojamais dalykais, kažkieno kito, o ne jų pačių tikslu. Filmo gale policininkas dar pašneka, kad visos šeimos buvo nužudytos po to, kai ėmė bėgti nuo to dievo, manau, kad tai idėta, kad būtų lengviau suprasti.

Taip filmas ir baigiasi - rašytojas ir likusi šeima žūva nuo savo vaiko rankos, vaiką pasiima tas senovės dievas. 

Filmas labai maloniai žiūrisi, nes, nors jo pagrindinė mintis yra apsėdimas ir apsėdimą palengvinanti veikla, tačiau apsėdimas nėra rodomas kaip kažkoks šlykštus dalykas, laipiojimas sienomis išsukiotomis rankomis ar vėmimas ratais aplinkui. Priešingai - kaip kažkas tylaus ir kone gražaus, o kad būtų didesnis kontrastas apsėstajam vaikui, jo sibsas patiria naktinį terorą, o taip pat parodyta dievybė nėra kažkaip nugalima, su ja nebendraujama, ji neturi kažkokio tikslo susieto su žmonėmis taip, kad žmonės tą suprastų ir galėtų paveikti. Ji tiesiog vartoja vaikus, egzistuoja kažkur šalia žmonių pasaulio. Ji tokia paprastutė - baltu moliu išteptas veidas ir pajuodinti paakiai. Dievybė neturi burnos, va ir vienintelis jos skirtumas nuo žmogaus.

Bet pati baisiausia filmo dalis yra ta, kad dievybės atvaizdai turi galią ją iškviesti (bet kokio simbolio ar švento paveikslo idėja). Senovėje atvaizdą sukurti ir išsaugoti sunku - skaptuok kokį akmens luitą. O dabar dievybei visai smagu - internetas ir filmai duoda ne tik galimybę ją iškviesti, bet ir savotiškai medituoti žiūrovui ties ją (paskutinis toks neblogas siaubo filmas blogio atvaizdų kontempliacijos tema mano matytas filmas buvo "Cellar Dweller Horror" 1988, ten ne apie rašytojus, o apie dailininkus), filmo autorius teigė, kad šį filmą sukūrėję sujungęs "The ring" ir "Willy Wonka" istorijas.

Tikrai taip.

Nors "Willy Wonka" man asmeniškai patenka į topų topus kaip pačių baisiausių ir labiausiai gąsdinančių personažų ewa.

Bendrai, "Sinister" netikėtas 9/10.

visų siuvinėjimo siaubo filmų sąrašas čia

Siuvinėju ir žiūriu siaubo filmus - "The Wicker Man"

Pažiūrėjau rekomenduotą The Wicker Man  (1973 metai).
Mano nuomone čia ne siaubo filmas. Tiesiog filmas apie tikėjimą ir religiją, bet labai neblogas.

Istorija tokia - gyveno kartą policininkas. Jis buvo krikščionis. Darbo reikalais nukeliavo į sunkiai pasiekiamą salą. Ir, o tu bruzgienojau, ten gyvena pagonys! Šakės jam, vos nenumirė iš pradžių, kai pamatė, kad žmonės vakarais mokosi kaip pagaminti daugiau gyvenimo, o ne teisingai numirti, kaip ant kapų sodina gėlytes ir medelius, o mokyklose sėdi mergaitės, kol berniukai bėgioja aplink stulpą lauke. Košmaras. Bet jis buvo labai profesionalus ir stengėsi atlikti darbą dėl kurio atvyko. Sunku jam buvo, labai sunku - nes teisingumas ir gerumas yra dvi skirtingos sąvokos ir, nors jis bandė elgtis gerai, bet salos gyventojų atžvilgiu visiškai neteisingai.

Tai blogai jam baigėsi. Bandė jiems parodyti, kad jų tikėjimas neteisingas, bet, kad jo paties tiems žmonėms neturėjo ką pasiūlyti, tik atimti. Ir jis buvo vienas, negalėjo prievarta sugriauti žmonių tikėjimo, kad jiems nieko daugiau nebeliktų, tik atsisukti į jo (ir galbūt susirinkti senojo likučius įvardintus kaip tradicijas). Kad žmonių tikėjimas neteisingas jis argumentavo absurdiškais teiginiais, pvz.: va pamatysite, kitais metais derliaus ir vėl nebus, tada suprasite, kad dievų nėra. Nu kažkaip žaibo, kuris nutrenktų nekrikštus ir tave išgelbėtų, žmogau, irgi nesimato, bet dėl to savo tikėjimo neišsižadi, tai kodėl manai, kad jie išsižadės savojo?

Manau kaip siaubo filmas jis galėtų būti, jeigu žiūrovas būtų krikščionis. Ne, ne dėl pagonių jame, jie visiškai čiki, bet iš to, kad filmo pabaigoje, kai pagrindiniam herojui baigiasi blogai, jis prakeikia visus pagonis. Neatsuka antro skruosto ir nemiršta kankinio mirtimi. Jie sudegina ne tik jį, bet ir jo tikėjimą, herojui tik rodėsi, jog jo jiems reikėjo kaip ypatingo aukos gyvūno, kad jo siela buvo saugi.

Filme yra nuostabus garso takelis

Siuvinėju ir žiūriu siaubo filmus - "Alone" ir "Sometimes they come back"

Viena iš mano gautų kalėdinių dovanų yra siuvinėjimo rinkinys. Jeigu turėsiu kantrybės išeis paveikslėlis, kuriame burtinykas diskutuos su drakonu apie energiją taupančias lemputes. Atrodo jis maždaug taip:

Tai ką veikti, kol siuvinėju? Pradėjau nuo "Alone".

Labai patiko. Tai tailandietiškas filmas, kuris bando apsimesti, kad yra ~1980 metų amerikietiškas siaubo filmas. Siužetas toks: kartą gyveno siamo dvynės. Abi įsimylėjo berniuką. Bet berniukas įsimylėjo tik vieną. Tai kita užpavydėjo, nužudė sesę ir apsimetė ja. Kai berniukas sužinojo, kad mylėjo ir gyveno su kitu žmogumi, nei buvo įsimylėjęs pirmučiausiai, labai supyko. Dargi ir nužudytoji sesuo grįžo keršyti. Taigi filmas, nors vos pasirodęs atrodė beviltiškai pasenęs, labai geras tuom, kad sugeba sujungti dviejų kino kultūrų siaubo filmų pagrindinius elementus: rytietiško, kad blogis ir siaubas gali tave užklupti tau visiškai nieko blogo pačiam nepadarius, to nesuprantant ir neišgalinti nuo jo apsiginti (čia nužudytoji dvynė ir jos grįžimas keršyti. Ji buvo gera, tačiau patirtas smurtas ne tik ją nužudė, bet ir pražudė), bei vakarietiško, jog už visus Pasaulio vaiduoklius ir demonus viena pavydi žiurkė yra šimtą kartų baisiau.

Žiūrėjau jį ir prisiminiau vieną Stephen King siužetą, pagal kurį yra ir filmas pastatytas "Sometimes they come back". Už "Alone", mano nuomone, jis daug geresnis, nors IMDB sako kitaip. Tai va, šitame filme siužetas toks: kartą gyveno du broliai. Ėjo jie sau ir savo reikalais, kai priskreto paauglių šaika reketuoti pinigų. Netyčia padūrė vieną iš brolių. Veiksmas vyko ant traukinio bėgių, kai kaip tik atvažinėjo traukinys. Ir nušniojo traukinys visus paauglius, liko gyvas tik vienas iš brolių. Kai jis jau užaugo, susidūrė su vienu iš tų paauglių. WTF, pagalvojo jis, po truputį ėmė dinginėti žmonės, o į jų vietą susidėjo prieš n metų mirę paaugliai. Jie grįžo keršyti, nes patys buvo nužudyti - prieš daugybę metų berniukas pačiupo vieno iš paauglių ant bėgių pamestus mašinos raktelius. Sąmoningai, kad jie negalėtų nuvažiuoti. Iš keršto už brolį jis nužudė juos visus. Taigi, irgi pražuvo. Nuo Alone čia skirtumas toks, kad jis turėjo akimirką, kai galėjo tų raktų neatimti, Alone nužudoma sesuo negalėjo pasirinkti nebūti nužudyta. O kadangi siužetas King'o, tai tikrasis kūrinio siaubas yra ne prisikėlinėjantys numirėliai, o tai, kad ir vaikai gali sąmoningai žudyti, bei tai, kad, kai imasi rodytis vaiduokliai žmogus natūraliai galvoja, kad išprotėjo ir dėl to netenka brangaus laiko nuo jų gintis (filme "Alone" - priešingai, nuo vaiduoklio kenčiantis asmuo yra kitų laikomas išprotėjusiu, bet pats atsisako svarstyti tokią galimybę).

"Sometims they come back" filmas buvo kažkoks keistai populiarus ir susilaukė net dviejų tęsinių - "Sometimes They Come Back... Again" . Kurį IMDB įvertino netgi 3,7, nors aš duočiau 5. Bet geriausiai tai jį apibūdina kartą po juo youtube mano matytas vieno žmogaus paliktas komentaras "This is not America!" su daug "patinka" paspaudimų. Jeigu neesate King'o gerbėjai, tai šitas komentaras atrodys mažiausiai, kaip pušena. Bet jis siaubingai taiklus - filmo tęsinyje paaiškėja, kad vien tik žmogaus keršto prisikelti iš mirties neužtenka, reikia dar demonų, ritualų, ir iš viso, kažkas prisikelti nori tam, kad galėtų toliau gyventi, o ne tam, kad užbaigtų nepabaigtus darbus ir tada jau ramiai būtų miręs. Fanams laaabai filmas nepatiko, buvo per daug europietiškas. Bet yra dar ir trečias tęsinys - "Sometimes They Come Back... for More", kurį IMDB vertina 3.1 nors aš duočiau 1-tą. Kas jau iš viso tokia balta mišrainė, o ne filmas, kad žiūrint norisi juoktis. Tai yra kelių tikrai gerų siaubo filmų (įskaitant patį "Sometims they come back" originalą) esminis elementų paviršutiniškas plakinys.

Ten laaaabai daug kryžiukų reikia išsiuvinėti, tai filmų irgi daug išeis.

Visų siuvinėjant peržiūrėtų siaubo filmų sąrašas su nuorodom į aprašymus bloge yra čia.

Klaipėda - 26 diena - turiu pašto adresą ir telefono numerį

Šiandien budėjimas praėjo ramiai. Buvo paskutinis kartas, kai budėjau ne viena. Nors kita internė didžiąją nakties dalį miegojo. Vėliau už tai atsakingas asmuo bandė juokais ar ne duoti jai velnių, tai pasakiau, kad mes sutarėme į iškvietimus eiti po vieną - aš einu, o jei būtų antras tuo pat metu, eitų ji. Čia tokia optimizacija. Pakraipė galvą, ir paliko taip.

Su naktiniais budėjimais yra vienas didelis pseudominusas - kai viskas gerai, tai tiesiog sėdi ir lauki. Ir nelabai gali kažkuo užsiimti. Negali veikti nieko labai įtraukiančio ir negali veikti kažko, kam reikėtų daug jėgų (pvz.: mokytis), bo nuvargsi ir tokia tad tada nauda iš tavęs bus.

Pseudominusas todėl, kad, žvelgiant plačiau, tokie budėjimai yra patys geriausi - tai reiškia, kad pacientai ramiai miegojo ir nieko netikėto nenutiko. Iš netikėtų dalykų realiai netikėti yra tik vadinamieji "buitiniai įvykiai". Butiniai įvykiai tai gali būti bet kas, kas nesusiję su medicina - nuo žaibo smūgio į ligoninę (vienas darbuotojas pasakojo, kad sykę per naktį net du kartus trenkė :o ), iki kažkieno dievai žino kaip atboginto ir paleisto krokodilo rūsyje. Teoriškai personalas turėtų būti apmokytas ką daryti jų atvejais, būti atsakingi asmenys (tokie laimė dažniausiai yra), bet visko nenumatysi. Pavyzdžiui hipotetinis pavojingo gyvūno atvejis - jo gaudytojus išsikvieti, bet ką su juo daryti kol atvyks? :D Stovėti kokiam internui su šluotkočiu ir baksnoti, kad nesugalvotų lįsti toliau nuo šilto radiatoriaus?

Dar šiandien užbaigiau vieną savo rankdarbėlių skirtų lavinti smulkiąją rankų motoriką.

Nežinau kiek ten jinai palavėjo, bet manau šitas pūstaakis ešerys visai gražiai išėjo:

Toliau klijuosiu popierinį tanką, o po to gal pamėginsiu padrožinėti. Jūra išmeta įdomių medgalių, kurie kai išdžiūna būna lengvi ir minkšti.

Dar laisvalaikiu skaitinėju apie žiurkėnų anatomiją ir fiziologiją.  Šitoje knygoje (laisvai prieinama skaitymui) radau kelias įdomias iliustracijas:

Žiurkėnai maistą į urvą nešasi jį užsikišę už žandų. Ten daug telpa. Čia retgenograma, kur žiurkėnui už žandų buvo suleista kontrastinio skysčio.

Žiurkėnai neturi tokio krūtinkaulio kaip žmogus. Žiurkėnų krūtinkaulio atitikmuo yra sudarytas iš gyvenimo eigoje kaulėjančių atskirų kauliukų. Dėl to žiurkėno krūtinės ląsta paslankesnė, nei žmogaus ir jis gali smarkiai išsiriesti (ar pralįsti pro mažas angas - jeigu prakiša galvą, tai krūtinė irgi pralenda).

Kaukolės rentgenograma. Žiurkėnų dantys auga visą gyvenimą, nes jie nudyla jiems graužiant įvairius daiktus. Žiurkėnams graužimas teikia daug pasitenkinimo ir jie gali graužti ką nors tiesiog, nes patinka ir smagu. 

Jei ką graužti nėra, tai dantys gali peraugti ir tuomet žiurkėnas nebegali išsižioti ir  mirti badu - reikia patrumpinti. Iš šono atrodo baisiai (imama dildė į vieną ranką, žiurkėnas į kitą ir dildoma), bet jų dantys nejaučia taip skausmo, kaip žmonių. Skausmo nejautimas kartais suveikia priešingai - žiurkėnas graužia kažką per kieto, dėl ko viršutinių kandžių šaknys pakeičia anatominę vietą ir gali pažeisti smegenis :< 

Skyriuje vienas vyresnis gydytojas pasiguodė, kad jam labai gaila, jog dabar chirurgijos rezidentai nebegali savo tobulėjimo tikslais operuoti šimtų kačių, šunų ir smulkesnių gyvūnų (pvz.: iš pradžių žarną nupjauti, tada prisiūti atgal).

Kai pasakiau, kad namie auginu žiurkėną pirkas klausimas buvo ką jam darysiu, atsakiau, kad rūpinsiuos ir mylėsiu. Vilniuje irgi dalis dėstytojų girdavosi, kaip studentaudami vieną operaciją atliko dešimčiai šūnų, kitą penkiolikai ir t.t. 

O mes dažniausiai žiūrim pakreipę galveles ir nesuprantame pudrina čia mums smegenį ar ne xD

Pafilmavau Tikės, bet video po kelis šimtus MB, o aš dabar naudojuosi internetu per mob tel ryšį, tai tie video palauks, kol nueisiu iki kiokios kavaskylės.

o bet tačiau, turiu dabar pašto dėžutę. Jos adresas:

Justei Latauskienei

Pašto dėžutė 22

Liepų g. 16

Klaipėda

Galite man atsiųsti visokių gėrybių ir smagybių, tik nesiųskite nieko didelio, bo dėžutė yra standartinio voko dydžio :) Dar turiu nr. kuriuo man galite atsiųsti kokį anekdotą ar paskambinti pakalbėti durnom ar rimtom temom.

+37064567385

Jei neatsiliepiu, tai arba dirbu, arba nesu prie būtent šito telefono, arba tiesiog klaidžioju dimencijoje X. Nu miegu, begėdiškai griaunu ekosistemą šerdama kirus iš kambariokių atimta sužiedėjusia duona ir panašiai.

O jei šitą įrašą skaitote vėliau, nei 2014-04-20, tai nieko nesiųskite tuo adresu (dėžutę paėmiau tik kovui ir balandžiui, tą 20 dieną iš lempos rašau palikdama 10 dienų paštui) ir neskambykite, nebent blogo šone vis dar kabo, kad galite xD 

Nao I am on instagram 2

Nusprendžiau ir aš išmėginti Instagramą :) va mano profilis. "Enorca" vartotojo vardas jau buvo užimtas.

Taigi, pirma nuotrauka - apyrankė, kurią šiandien ryte išsiuvinėjau :D. Dabar VCUP'o penktame aukšte esančioje siūlų parduotuvėje ya akcija ir tokie apyrankių siuvinėjimo rinkiniai yra tik po vieną litą - į juos įeina pati plastmasinė apyrankė (su skylutėm praverti siūlams), neoninių siūlo rinkinys ir adata, bei lapelis su pasiūlymais kaip siuvinėti raides. Nors aš raides siuvinėjau primityvesniu būdu taip, kaip man išejo xD

Dar bandžiau išsiuvinėti kosminį laivą, bet išėjo kokia tai KEPTUVĖ.

Pabaigiau siuvinėti stirniukus

Pagaliau pabaigiau siuvinėti dar pernai vasarą pradėta savo stirniukų porą (o gal čia elniukai?):

(paspaudus paveikslėlis pasididina)

Atrodo labai "pertampytai", bet kai įrėminsiu turėtų atrodyti žymiai geriau :> (tuomet nufotografuosiu vėl).

:/ šį kartą skanavau su nauju skaneriu, kuris yra turbo lievas :D naudojimasis juo turbūt man įvarys pirmą pasaulyje įgytą daltonizmą. 

O vat va čia yra gėris, kurį būtinai aplankykite.