(paveikslėllis iš internetų)
Ar jau laukiat šildymo sezono?
Humoro jausmo turėjimas labai dažnai nurodomas kaip teigiama savybė tiek giriantis pačiam, tiek giriant kitus. Apie tai, kaip ir kodėl kažkas juokinga pilna įvairiausių mokslinių tyrimų. Bet niekada nepamatysite bendrinės apžiūros lape humoro skilties ir langelio pliusiukui ar minusiukui. Kodėl? Juk tiek daug žmonių labai lengvai švaistosi pareiškimas, kad kažkas turi ar neturi humoro jausmą, ir iš šono atrodo, kad jie tokią išvadą prieina vos per kelias minutes bendravimo.
Humoras laikomas vienu krūčiausiu dalyku, kuriuos gali padaryti mūsų smegenys. Šiuo jausmu jos apsidovanoja, kai suveda kažką, kas šiaip nesusiveda. Juoktis galima ir iš šešėlio primenančio zuikutį ir iš naujo mokslinio atradimo (pats fizinis juoko veiksmas yra valdomas tos smegenų dalies, kuri valdo rijimą, kvėpavimą ir panašiai. Vieni žmonės gali nesijuokti, kai jiems labai juokinga, o kiti pradeda juoktis nuo mažai jiems juokingų dalykų. Aiškinimai juokis/nesijuok yra tokio pat lygio, kaip čiaudėk/nečiaudėk).
Tam, kad žmogus turėtų humoro jausmą, jis turi mokėti analizuoti informaciją ir pasižymėti kūrybingumu. Daugumos žmonių gebėjimas analizuoti tobulėja su amžiumi ir dėl to vaikystėje buvę juokingi dalykai nebebūna juokingi suaugus, bet atsiranda naujų juokingų dalykų.
Juodas humoras kyla iš pastebėto šiaip susivedančių dalykų absurdo - pavyzdžiui jeigu pasakojate anekdotą apie išprievartavimą, tai jis juokingas gali būti jeigu a) esate prievartavimo veiksmą galintis sukurti ir suvokti asmuo b) esate prievartavimo veiksmą patyręs asmuo (čia juodas humoras, padedantis gyti ir panaudoti humorą kaip agresijos formą). Gali būti trečias variantas - c) anekdotas pasakojamas nesuvokiant apie ką jis yra. Tai jeigu kada nors svarstėte, kad kodėl kai Jonukas pasakojo visi juokėsi, o kai Jūs papasakoje visi į Jus kreivai pasižiūrėjo, tai gali būti, kad pakliuvote į kitą raidę.
Tas nesusivokimas, jei yra labai ryškus, neurologijoje laikomas tam tikrų smegenų dalių pažeidimo ženklu. Žmogus ima juoktis ne dėl to, ką išanalizavo ar atpažino jau anksčiau atliktą analizę (anekdotas suveikia tik kaip priminimas), o dėl to, kad čia anekdotas - juokinga tampa ta dalis, kuri jį išskiria iš bendro informacijos srauto, o ne jo esmė. Jei humoras būtų knygos, toks žmogus dalyvautų diskusijose, skaitęs tik knygų pavadinimus ir nesuprantantis, ko dar galima iš knygų norėti ir kam gali būti reikalinga diskusija apie tai, kas yra po pavadinimu.
Minėtiems neurologiniams pažeidimams dar būdinga, kad žmonės nebeatpažįsta naujų humoro formų (jie nebegali jų išmokti ar jų sukurti), bet labai linksta prie paprastų, kitų nuomone vaikiškų ar agresyvių juokelių/pokštų. Kadangi juokinga tampa vien tai, kad tai yra pokštas, pokštai pradeda atsirasti netikėčiausiose vietose - vyksta laidotuvės, o žmogus pasakoja kaip ežiukas po kelmu užduso (nebent tai juodas humoras, bet tada žmogus gali paaiškinti kuom čia viskas siejasi).
Beje, kadangi smegenų dalys atsakingos už humorą yra arti atsakingų už seksualinį elgesį, tai gali būti pažeistos ir tos, ir tos, kas gali vesti prie ypač aplinkinių kantrybės reikalaujančio dalyko - nuolatinių nešvankybių ir visko privedimo iki jų.
Na gerai, pasakysite, tai vadinasi kiekvienas neurologas, psichiatras ar kitas gydytojas galėtų įvertinti humoro jausmą, bet to nedaro! O vat ir ne.
Pirmiausia dėl to, kad tai labai kultūrinis dalykas. Kiekvienas žmogus turi jam asmeniškai juokingus dalykus, kurie yra visiškai nekvescionuojami. Jeigu Jums juokingi pilki akmenys - tai jums juokingi pilki akmenys. Galima būtų dvidešimt metų paskirti ieškoti priežasčių kodėl, bet tai neprasminga. Humoras, kuriuo dalinamės su kitais yra paremtas tuom, kad jame dalyvauja du informacijos šaltiniai - žinios žinomos visiems, ir žinios žinomos tik jums. Tai, kas yra anekdotas vienoje aplinkoje nebūtinai yra anekdotais kitoje aplinkoje. Ta aplinka vieniems anekdotams gali būti visa vakarų kultūra, kitiems Jūs ir jūsų broliai su seserimis. Anekdotas kitos aplinkos žmogui tampa juokingas, kai jūs paaiškinate KODĖL jis yra juokingas arba jis pats alieka analizę/susipažįsta su žiniomis žinomoms visai jūsų aplinkai. Taigi, norint vertinti humorą reiktų arba būti tos pačios aplinkos iš kurios kilo pacientas (pvz.: jis pasakoja nešvankybes, bet jo aplinkoje tai normali seksualinė raiška) arba ieškoti labai bendrinių anekdotų (kurie pacientui galėtų būti nebejuokingi vien dėl to, kad jis per gerai analizuoja informaciją, kad tokie jam dar būtų juokingi ar iš viso kada nors būtų buvę juokingi - pvz.: jei pacientas nėra neurotipikas vertinant paviršutiniškai jis gali būti įvertintas humoro jausmo nebuvimu. O jeigu, kai jam juokinga jis nesikvatoja, o džiaugiasi, tai ir tokiu pusiau giluminiu įvertinimu vis dar gali būti laikomas be humoro jausmo.)
Labai norinti galima sugaišti labai daug laiko klausantis kodėl vienas ar kitas dalykas yra juokingas. Paciento negebėjimas paaiškinti ar pyktis kodėl kažkas pasakė "visiškai nejuokinga" gali būti susijęs su tuom, kad pacientas bijo atstūmimo ir jis nori būti toje pačioje socialinėje grupėje kaip tie, kuriems pasakoja anekdotą ir neurologija čia visai ne prie ko (taip pat pacientas gali juoktis iš kažkieno kito humoro, nes "reikia". Tipinė situacija - kažkas pasakojo anekdotus apie smurtą, kitas kažkas juokėsi. Kitas kažkas patyrė smurtą iš pirmo kažko. Pirmas kažkas nesupranta, nes juo nuomone čia net ne smurtas/savaime suprantamas gyvenimo eiga, tai ko čia kitas kažkas pyksta? Visi susipainioję.)
Galų gale reikia nepamiršti, kad smegenis veikia senatviniai procesai ir žalingi įpročiai. Tam tikri humoro pokyčiai vyresniame amžiuje laikomi socialiai priimtinais ir netgi laukiami pačių žmonių (kartais, ironiška, bet išlaikę sveikesnes smegenis gali būti laikomi mažiau subrendusiais ir nepatyrusiais xD).
Visokie mandri medicininiai terminai susiję su humoru (pvz.:Witzelsucht) ligos isotrijose atsiranda tik tada, kai tikrai tikrai galima įvertinti paciento humoro pasikeitimą, bet ne paciento humoro jausmą apskritai. Negalima sakyti "pacientas neturi humoro jausmo" ar "pacientas turi blogą humoro jausmą", nes negalima taip įvertinti paciento. Toks įvertinimas reikštų, kas pacientas jau vertinamas kaip tos pačios socialinės ir kultūrinės grupės asmuo ir automatiškai įsiveltų aibė įvairių šališkumų ir būtų dar painiau nei tam kažkieno kažko pavyzdyje. Tik labai idealiu, monokultūriniu, monoreliginiu, monogenetiniu ir monovisokiukitokiu atveju būtų galima atlikti tokį vertinimą ir laikyti jį objektyviu.
Tik labai konkrečiais atvejais galima atsižvelgti į artimųjų ar ilgalaikių bendradarbių pastabas apie humoro pokyčius (lygiai taip pat, kaip bendro elgesio) ir juos susieti su medicininiais dalykais, o ne tiesiog natūraliais žmogaus asmenybės (ar jo artimųjų) pokyčiais.
PS - kadangi humoras yra "reward" principo sistema, tai, toeriškai, galima turėti ir labai protingą žmogų, bet tiesiog jo smegenys gali būti skūpos pačios sau. Tada ir labai protingas žmogus gali nematyti prasmės savo proto naudojime tada, kai tai nėra gyvybiškai būtina. Nes nu o kokia prasmė, jeigu tai neteikia jam džiaugsmo? Žmogus su dosniomis sau pačiomis smegenimis, kad ir nedideliais protiniais gebėjimais, gali jaustis neapsakomai laimingas dėl kiekvieno pačio sugalvoto dalyko.
