NaNoWriMo 0

Blogas sako, kad paskutinį kartą į jį rašiau beveik prieš mėnesį. Užtat kitą mėnesį rašysiu kasdien!

Nes dalyvauju NaNoWriMo. Kiekvieną lapkričio dieną reikia parašyti po 1667 žodžius ir taip mėnesio gale turėti 50 000 žodžių kūrinį. Idealiu atveju novelę. Galima pradėti jau sugalvojus apie ką rašysi, o galima ir nelabai. Aš prie tų, kur nelabai sugalvoję. BET! Aš turiu planą. Ir kalendorių. Jaučiuosi puikiai pasiruošusi.

(Kalendorius. Geriausiai išleistas euras per dieną.)

(PLANAS. Žuvis su papais. Arklys su papais. Višta su papais. Sliekas irgi su papais, tik nesimato. Šuo be. Nes mano knyga tai ne koks šuns papas. :D Šakės, kokia aš originali ir nuostabi.).

Dar pasidariau ir rašymo grojaraštį, kurį ketinu stengtis kasdien pildyti dainomis. Ir esu Lietuvos NaNoWriMo facebook'o grupėje. 77 nariai.

 O šiandien kaiip tik tos grupės susibėgimas vyko Kaune. Į jį atvažiavau pusantros valandos per anksti, tai vaikščiojau po miestą.

(Vaikiškas rinkinys su žaisliuku. Limonadas be ledo. Stebuklų miestas)

Taip beklaidžiodama užėjau mirties muziejų. Gausybė visokių gyvių lavonėlių ir iškamšų, tik už 1,4 euro (moksleiveiviams ir studentams). Kai užėjau buvo labai labai baisu. Baisiausia buvo tai, kad aš ten buvau vienintelis vienišas lankytojas. Ne vienintelis lankytojas apskritai, bet vienintelis vienas. Visi kiti buvo jaunos šeimos su mažamečiais vaikais. Tikriausiai tas muziejus yra viena iš tų vietų, kur tėvai jaučia pareigą atvesti savo atžalėles, nes tikisi, kad taip paskatins jų protinį vystymąsį ir edukuos, bet, kol vaikas su didžiausiu susidomėjimu krapšto kampe stovinčios kėdės apmušalus, tėveliams tenka labai labai stengtis patiems pajusti kuo didesnį domėsį kandžių graužamiems kailiukams ar formaldehide nublukusiems sliekams, bei kažkokiu tai empatiniu keliu jį perduoti ateities kartai. Nu nes svarbu.

Ir visiškai jiems nerūpi, kad štai tėvas per visą muziejų garsiai šūkauja, kad ir jis yra nušovęs tokį pat šerną, kaip antai ta iškamša. Tik jis ne koks savo jėga abejojantis pienburnis (tiktų terminas mažakiaušis, bet negi dabar vaikui sakysi), tai jis nesamdė taksidermisto, gal jo šernas buvo net didesnis ir įspūdingesnis. Kas belieka mamai, kaip tik nutempti tada vaiką į kitą salę, ir baksnoti pirštu į eksponato stiklą sakant "žiūrėk, žiūrėk, linksmosios pėdutės!!!". Ne, mama, ten pingvinas. Ir tas paukštis, kurį tu pavadinai varna, buvo kranklys. Bet tai koks skirtumas.
Kadangi turėjau daug laiko, tai bandžiau susikaupti ir pradėti visus aplinkui judge'inti, bet nelabai išėjo ir tai, ką aukščiau aprašiau, tai turbūt geriausia, ką pavyko pasiekti.

(Sunku sukurti personažų? Imi jau sukurtą žmonių skirstymo sistemą ir tiesiog duodi atskiriems tipams vardus. Čia labai simpatiška antakių lentelė. Ne iš muziejaus.)

(Labai norėjau rasti bent jau kokį Dracunculus medinensis, kurio sukeliamų ligų taip greitai mažėja, kad dar pora metų ir tikriausiai visai nebeliks. Ech. Vėlinių proga muziejuj dairiausi kas būtų dar labiau susiję su mirtimi, nei buvimas patalpoje prigrūstoje gyvūnų iškamšų.)

(Saigos antilopės. 2015 metų gegužę tarp šitų gyvūnų laisvėje ėmė plisti dar nenustatyta liga, kuria užsikrėtus gyvūnų mirtingumas 100%. Tai va, nuo gegužės jau numiro daugiau nei pusė jų. Kol kas gamtininkai raminasi, kad Saigos kas kelis metus taip iškrenta kaip lapai, bet kažkaip šių metų atvejis ganėtinai... kraupus. Bet muziejuje gali sau ramiai eiti ir praeiti per jas. Radau vieną jau išnykusį, bet kaip tokį nenurodytą, gyvūnėlį, bet jeigu pasakysiu, gi Jums bus neįdomu apsilankyti ir jo ieškoti ;D)

(Šita žuvis man labai patinka. Kažkodėl prie jos parašyta, kad ji labai mažai ištyrinėta. Viena įdomiausių jos savybių yra ta, kad jos embrionas ima augintis plaučius, bet jie vėliau nunyksta ir žuvis kvėpuoja žiaunomis. Tiek pat gyva fosilija kiek banginis.) 

Bendrai paėmus, tai į muziejų užeiti labai galima. Ir su vaikais galima. Pasikalbėti apie tai, kad yra tokie pamišę žmonės, kaip gamtininkai. Iš kur ateina ta skani mėsytė, kurią valgome. Galbūt netgi pačiam pagalvoti, kodėl dinozauro formos žuvies pirštelis yra OK, o štai nusipirkti gyvą žuvį, nurinkti nuo jos mėsą kotletukui, o iš nuvalytų kaulų pasidaryti gražią dekoraciją, tai jau ne OK.

Bet gal čia tik man taip rodosi.

Juk aš ten buvau vienintelis suaugęs žmogus (mamos ir tėčiai nesiskaito, nes tikriausiai be vaikų neeitų), tai jau automatiškai keistuolis ir deviantas.

Grįžtant prie rašytojų, tai ryte išvažiuodama Lapino klausiau kiek maždaug narių ten ateis. Lapinas spėjo, kad bent 12. Aš pasakiau, kad bus mažiau. Lapinas svarstė, kad jis jau svarsto atsargiai.

Haha :D Buvom trise. Tai nupiešiau kitų dviejų atėjusių žmonių portretus ir atidaviau. 

(Dar ir blogą šitas žmogus rašo. Jei savo portretą nuskanuos/nufotografuos ir kitas dalyvis, taip pat įkelsiu.)

Prisigėrėm kavos, prisipliurpėm, nuėjome į knygyną ir garsiai iščiupinėjom visas lietuvių autorių lentynose buvusias knygas. Aš garsiai paklausiau kaip autorius turėtų jaustis pamatęs, kad jo kūrinys yra nukainuotų knygų lentynoje. Tai net nusigando šalia stovėjusi pardavėja ir jau maniau išmes laukan. Bet apsiramino. Apskritai tai knygynas buvo super pilnas žmonių, kurie sėdėjo ant kiekvieno įmanoma kampučio ir ką nors skaitė. Tik patraukusi namo supratau kodėl taip yra - dabar Kaunas neturi normalios autobusų stoties. Kol senoji renovuojama, laikiną atstoja Akropolis. Tai jame žmonės ir laukia. Nelabai ką ten yra ką veikti, nebent pinigus leisti.

Į priekį važiavau traukiniu, tai, kol važiavau irgi paišiau.

(Šitas net su istorija kampe. Ir jep -  aš vėl be skanerio. Persikrausčiau, tai taip jau išėjo)

(Smailianosė)

Jėjėjėj - rytoj jau rašau. Ką parašysiu dėsiu į blogą. Taigi, kasdien 1667 žodžiai juodraščio. Tikiuosi viskas pavyks ir, pailsėjus iki Kalėdų, po to bus galima šlifuoti, gražinti, apiforminti ir blogo kampe padėti visokiais mandrais pdf epub ir panašiai formatais jamimui ir skaitymui! :D