Smurtas prieš moteris

Šiandienos blogo įrašą noriu pradėti nuo atsiminimo iš darželio. Jų nedaug turiu, tai visus galiu užrašyti.

Vienos iš pirmųjų dienų darželyje pamačiau atskirai nuo kitų žaislų lentynoje gulinti va tokį va daiktą:

(nuotrauka iš čia. Čia ne tas būtent daiktas, bet į jį panašus)

Aš visiškai nesupratau kas tai yra ir ką su juo daryti, bet pasiėmiau ir ėmiau knibinėti. Iš karto prisistatė grupės berniukai su klausimu "ką čia dabar darai?". Atėmė iš manęs žaislą ir padėjo jį atgal. Aš labai susinervinau, kad negavau to ko aš noriu (savanaudis vaikas, nieko nepadarysi) ir nuėjau pasiskųsti auklėtojai, kad jie neleidžia man žaisti su žaislu su kuriuo niekas nežaidžia*. Iš auklėtojos gavau pylos už tai kad:

a) skundžiuosi. Minėta auklėtoja mus "auklėjo", kad bet koks skundimasis yra blogai, ir net jeigu tave tikrai kažkas nuskriaudė, tai turi kentėti, nes skriaudžia už tai, kad taip tau reikia. Nes jeigu nebūtų už ką, tai neskriaustų. Ji mus pačius dažnai skriausdavo keistomis bausmėmis ar reikalaudavo, kad pvz.: negrįši į grupę  iš valgyklos iki tol, kol nebaigsi visko valgyti, nesvarbu, kaip šlykštu ar neskanu, ar tai, kad tau iškrito plomba ir tu iš viso valgyti negali. (man taip nebuvo, bet vienas berniukas vėliau po vertimo taip valgyti maistą pradėjo šlapintis į lovą, dėl ko vėl gavo velnių iš tos pačios auklėtojos, kuri nusprendė, kad dabar jis miegos be antklodės, kol nenustos šlapintis, o jeigu kuris vaikas jam atiduos savo anklodę, tai miegos visą likusį laiką be jos. Nors kai pasiklausau kitų darželių auklėtojų ar tėvų "auklėjimo" metodų šitie dar visai gėlytės atrodo :( ).

b) paėmiau ne mergaitišką žaislą.

Aš tada net nesupratau, ką reiškia tas žodis, bet jį supratau taip -  jeigu aš su juo žaisiu, tai jis ir bus mergaitiškas. Nes aš mergaitė. Juk negaliu būti mergaite dėl to, kad žaidžiu būtent su tuo, o ne kitu žaislu. 

Tik vėliau paaiškėjo, kad tuo žaislu auklėtoja apdovanodavo berniukus už gerą elgesį. Kad jį gautų berniukams užtekdavo nesimušti ir nieko nelaužyti. Buvo ir mergaičių apdovanojimo žaislai (pvz.: originali barbė (kas jaunesni, tai tada dėl mažesnės perkamosios galios barbės buvo nepalyginti brangesnės)), bet už jį reikėjo daugiau padaryti - pvz.: po darbelių valandėlės surinkti flomasterius, nušluostyti dažus, už auklėtoją tą dieną prižiūrėti ar pamaitinti valgykloje mažesnį. Berniukai šitų darbų nedirbo, nes jtie darbai "mergaitiški", o jeigu bandydavo, tai būdavo auklėtojų barami, kad nepadarys gerai, nes yra berniukai (nors vienas berniukas flomasterius ne tik surinkdavo, bet ir sudėdavo pagal spalvas ir visai be jokio atlygio. Jam tiesiog patiko juos rūšiuoti. Tai aš kartais pagudraudavau - jis surinkdavo už mane, aš jam duodavau barbę, o jis man duodavo kažką, ką pats užsidirbdavo vien tuo, kad kol rinko flomasterius gi negalėjo muštis xD Free games for all.).

Atsimenu tada buvau labai pikta, jog negavau to konstruktoriaus. Vėliau viena už mane didesnė mergaitė apsiėmė mane "globoti" ir aš jos paprašiau man tą konstruktorių nukniaukti. Ji man jį nukniaukė, mes nulindome į pagalbinę patalpėlę ir pradėjome jį dėlioti. Aš nieko nesupratau - jungiau dalis bet kaip, bet ji padarė mašinėlę su keturiais ratais, dviem sėdynėm ir vairu.

Tada mus atrado kita auklėtoja, kuri buvo ne tokia kaip ta "dalintoja slashas baudėja", pagyrė mano padarytą žvaigždutę (aš dariau gėlytę, bet ok), jos mašinėlę. Mašinėlę ji padėjo šalia konstruktoriaus dėžutės prieš tai parodžiusi kitiems vaikams. Sekančią dieną konstruktorių berniukai sulaužė, išmėtė pro langą, o ta  mašinėle dar patrankė mudviem per galvas. Už ką vėliau negavo žaislo apdovanojimo, o mes stovėjome kampe, su pasakymu "kam lendate prie berniukų?".

Tada pykau, kad kodėl mes stovime kampe, kai jie mums trankė per galvą? Mes gi netrankėme jiems per galvas. (dabar kai jau viską parašiau pagalvojau, kad auklėtojos turėjo tik 2 bausmės kampus, tai gal tiesiog negalėjo visų berniukų sustatyti į kampus).

Ta mergaitė, dabar jau užaugusi ir baigusi teisę šitą įvykį kartais atsimena ir man priekaištauja dėl jo, kad aš jos negyniau toje situacijoje (tada aš nesupratau, kad aiškinimai nesiskųsti yra manipuliacija mūsų vaikišku naivumu).

Šiandien suprantu, kad berniukų pykčio priepuolis kilo ne tik dėl to, jog mergaitiškos rankos palietė kažką, kas leista liesti tik berniukams, bet ir dėl to, jog mergaitė padarė mašinėlę, kai tuo tarpu berniukų konstrukcijos visada būdavo plokščios ir  dažniausiai tik geometrinės figūros. Tikriausiai tie berniukai jautėsi daug labiau nuskriausti, nei mes, ir, iš savo požiūrio taško, vykdė teisingumą, kuris grąžino juos į berniuko statusą, kuris, kaip galbūt suprantate, darželyje reiškė ne tik įdomesnius žaislus, bet ir mažesnius reikalavimus "geram elgesiui". Bet čia įdomesnius žaislus iš mano pozicijų - kitos grupės mergaitės nesuprato mudviejų entuziazmo žaisti su konstruktoriumi, nes jis gi berniukiškas žaislas. Juos berniukus laikė durniais, kuriuos reikia globoti kaip žvėrelius, ar manipuliuoti, jei nori, kad atiduotų meduolį (pavakariais gaudavome skiesto kefyro ir po meduolį/džiūvesėlį), o bet koks noras džiaugtis tuom, kuom džiaugiesi jie buvo FUI FUI FUI.

Grupėje, į kurią perėjau po to, buvo lengviau, nes visi buvome vaikai, o ne berniukai ir mergaitės. Mergaitės galėdavome pastatyti iš kaladėlių namą, o berniukai jame žaisdavo su lėlėm ir žvėreliais, kitą dieną jie galėdavo pastatyti namą, ir mes jame žaisdavome. Po to visi galėdavome jį nugriauti ir voliotis pliušinukų krūvoje (ta grupė vienintelė turėjo pakankamai pliušinukų, nes juos mažiausiai gadino). Ten man žymiai labiau patiko.

(Simpatiškas vienaląstis ne į temą)

Kartais kai apie kažką kalbu, aplinkiniai man pradeda kalbėti apie tai, kad taip kalbu tik dėl to, jog kažkas yra mane vaikystėje traumavęs ir čia kalba kompleksas už mane. Tada bandau prisiminti savo vaikystę ir ar yra joje kažkas, kas tikrai būtų galėjęs taip padaryti. Nes tokiu atveju būtų racionalu ieškoti specialisto, o ne "lol, nusišneki" galinčio pasakyti draugo (no offence).

Laimė, atsimenu save nuo 3-4 metų amžiaus ir mano gyvenime nėra įvykusių tokių didelių emocinių traumų ir sukrėtimų, kad mano smegenys iš viso būtų užblokavusios vaikystę ir atsiminčiau save tik nuo kokių 8-erių**. (taip pat laimė, kad galėjau vystytis fiziškai sveikai, ir nebuvo didelių ligų ar nepilnavertės mitybos, kuri irgi neleistų man atsiminti savęs vaikystėje) Bet nelaimė, kad negaliu parinkti ką galėčiau pateisinti buvimu vieną ar kitą elgesį lėmusia "trauma".

Net, jeigu žmonės kalba apie kažką dėl to, jog jie buvo traumuoti su tuo susijusių dalykų, yra kvaila ir nejautru, neleisti jiems apie tai šnekėti. Na, o jeigu nervuoja ar juokinga, vadinasi abu tie žmonės yra traumuoti to paties - tik vienas pasirinko žaizdos gydymą problemos analizavimu, kalbėjimu, siekimu, kad kitiems taip nenutiktų, o kitas - ignoravimu. Ne tik gydymo, bet pačios žaizdos - gal net neigimu, kad ji iš viso yra ir tikėjimu, kad jo taip sužeisti net nebuvo, nėra, ir nebus įmanoma. 

(nuotrauka iš internetų)

Šį pirmadienį buvau Kaune, konferencijoje "Smurto prieš moteris įveikimas: metodai, kurie (ne)veikia". Planuoju stoti į šeimos medicinos rezidentūrą, tai man tiesiog privaloma domėtis tokiais dalykais, bet net jeigu neplanuočiau, pačiai asmeniškai pakankamai įdomu. Nors pasakymas "įdomu" iš šono tikriausiai skamba ganėtinai kraupiai.

Studijų metu dažnai vėl išgyvenu pasimetimą susijusių su lytimi aiškinamu elgesiu. 

Pavyzdžiui - nudegimai ir apsinuodijimai buitinėmis medžiagomis. Kalbu ne apie vaikus, kurie jais apsinuodija iš nepatyrimo, bet suaugusiuosius, kurie nemoka jomis naudotis.

Kažkodėl buitis kai kuriems žmonėms atrodo kaip nesunkus dalykas, kuriam atlikti įgūdžiai ir žinios įgijamos automatiškai. 

Realybėje tai yra toks pats darbas, kaip ir visi kiti, ir kurį dirbti reikia turėti ir žinias, ir patirtį, ir netgi domėtis kas atsiranda naujo ir kaip kažką daryti geriau.

BET, kai kuriems žmonėms atrodo, kad buities darbai nėra darbai, ir kad juos galima va taip imti ir daryti. Kai pakalbinu žmogų, kuris, kartais iki invalidumo, nukentėjo bandęs daryti tai, ką jo nuomone be jokių žinių daro visi kiti, susilaukiu įdomių pamąstymų apie tai - pavyzdžiui, kad buities darbai yra gi moteriški. Moteriški jie yra todėl, kad jiems nereikia tų įgūdžių ir gebėjimų, kuriuos išskirtinai turi tik vyrai. Arba priešingai - buvimas moterimi kaip tik suteikia išskirtinį žinojimą kaip tokie dalykai daromi geriau.

Net nesileidžiant į pamąstymus apie tai, kas yra moteriški ir kas yra vyriška, baisu vien tik tai, kiek žmonių gyvena reklamos suformuotame buities įsivaizdavime ir tada darosi nenuostabu, kodėl tokie dalykai kaip ekologiški produktai tampa gyvenimo būdu, o supermamų forumas yra labiausiai lankoma svetainė Lietuvoje.

Galite juoktis kiek tik norite iš to ir į jį panašių forumų, bet jeigu juose bent kartą lankėtės ir jį skaitėte ne iš sotaus vilko pozicijos, negalėjote nepastebėti viso to skausmo, depresijos ir baimės, kuriuo jie yra persmelkti. Juose rašančios moterys, negali vadintis super žmonėmis ar superįdėkiteprofesijąsavybępatys.

Jos gyvena visuomenėje, kur jų vertė yra matuojama pagal tai ar jos įvykdė reprodukcinę funkciją, ar ne, bet yra žmonės, kurie gali daugiau, daug daugiau. Iš čia atsiranda noras ne pabrėžti tai, kad esi mama ir dėl to moki/gali vieną ar kitą, o pabrėžti, kad tu esi mama IR greta moki/gali vieną ar kitą dalyką. Ne kartą girdėjau, kaip iš ten rašančių žmonių juokiamasi, kad jei rašo apie viską, tik ne apie vaikų auginimą. Jeigu šiandien skirsite 15 minučių pagalvojimui apie tai, tikrai suprasite kodėl jie apie tai nerašo, ir kodėl kai kurie žmonės tik per vaiką randa galimybę pasireikšti. 

(nuotrauka iš čia)

Smurtą prieš moteris reiktų skirti nuo dviejų kitų dalykų:

a) smurtą prieš moterį, kaip prieš žmogų. Tai, kad smurto auka yra moteris dar nereiškia, kad ji auka yra, ar smurtautojo buvo pastebėta, būtent dėl buvimo moterimi. 

b) šeimyninių kivirčų, kurie savyje gali turėti smurtinių, kartais ir fizinių komponentų.

BET, smurtas prieš moteris yra tas smurtas, kurį moteris patiria dėl to, jog yra moteris. Išvengti tokio smurto galima įvairiais būdais - nuo pasirinkimo nebebūti moterimi (auka), iki tikslingo ir sisteminigo išaiškinimo kodėl kai kurių žmonių sąmonėje atsiranda įsivaizdavimas, jog moteris => auka.

Konferencijos pradžioje nuskambėjo mintis, kad policininkai nesimoko nusikaltimo pamatyti aukos akimis. Kaip studentė esu mačiusi medicininių-teisinių situacijų, kai tikrai iš šono taip atrodė. Man labai įsiminė vienas atvejis, kai po jo gydytojas visas piktas piktas pasakė, kad policininkai ir negali suprasti aukos, nes jie patys smurtauja namuose. Tas atvejis tada buvo su tėvo sumuštu (beveik užmuštu vaiku). Vėliau gydytojas dar pridūrė kaip ir pateisinimą, kad taip yra dėl mažų atlyginimų policijoje, nes "tik tokie" tada ateina dirbti. Tokie jo žodžiai man labai giliai įsirėžė, nors pati nesu policininkė.

Tiesiog mąstau, kad "tiesa" ir "teisingumas" ir "gėris" nėra sinonimai, o smurto atveju, nusikaltėlis, gali būti lygiai tokia pati smurto auka, kaip ir jo auka (jo patirtas smurtas pagimdė jo atliktą smurtą). Tai žinoma jokiu būdu nepateisina smurtautojo, bet tai gali paaiškinti smurto priežastį ir vietoje jėgų dėjimo į po smurto patirtos žalos atlyginimą-teisingumo atstatymą, privestų skirti daugiau dėmesio į jėgų dėjimą į smurto darymo išvengimą - teisingumo palaikymą (nors nealteistų ir nuo pirmojo, bet tiesiog jo reikėtų mažiau).

Konferencijoje buvo pora policininkų, kurie sėdėjo gale pusę laiko su štai tokiom išraiškom:

Ir aš būčiau taip ten sėdėjusi, nes jie buvo apsupti žmonių, kurie į renginį atėjo "užsidėti paukštuko", vartė rankinukų katalogus ir komentavo "nu ir nesąmonė". Tokių žmonių būna visose konferencijose.

Ir jie visada stebėtinai varto tuos pačius katalogus...

Dalis jūsų greičiausiai pasakys, kad policininkų negebėjimas suprasti aukos (tiek kaip aukos, tiek kaip žmogaus atsidūrusio aukos pozicijoje), yra instituciniame lygyje nusėdęs dalykas. Panašiai, kaip daug medicininių problemų yra kylančios iš institucinio lygmens (ar gali gydytojas skirti dėmesio kiekvienam pacientui, jeigu turi pasirinkimą per dieną apžiūrėti bent 60 pacientų arba nedirbti iš viso ir panašiai).

Viena iš konferencijoje išsakytų minčių buvo ta, kad smurtas prieš moteris irgi yra nusėdęs institucijose. Renginyje buvo labai gerai tai, kad žmonės drąsiai reiškė savo nuomonę, nesutampančią su pranešėjų ar pateikinėjo kitų šaltinių informaciją. Viena iš policijos atstovių pasakė, kad policija bando keistis ir šiuo metu rengiasi metodines rekomendacijas, kurios padės geriau suprasti smurtą prieš moteris ir nuo jo ginti (o tuo pačiu ginti ir apskritai nuo smurto). 

Bet ar gali institucija pati iš savęs mokytis to, ko niekada nemokėjo? Ir jeigu negali, tai kas tada jos turėtų to mokyti?

(iš internetų)

Kita mintis buvo apie tai, kad mes gyvena post-shelter pasaulyje. Bandėme padėti prieglaudomis, jos neveikė, reikia ieškoti kažko naujo. Visokie moterų namai, į kuriuos jos gali pabėgti nuo smurtautojo/-jos vienos ar su vaiku, neveikia - jie suteikia trumpą prieglaudą nuo momentinio smurto (kodėl tada tokio neturi bet kuris kitas smurtą patiriantis žmogus?), bet tuo pačiu įgalina ją kaip auką, ir atleidžia nusikaltėlį nuo atsakomybės. Jeigu vyras sumuša kitą vyrą - gali atsidurti kalėjime. Jeigu sumuša moterį (žmoną), tuomet moteris pabėga į prieglaudą, jis "nusiramina" ir ji grįžta, o vyras jau žino, kad baisiausia, kas gali nutikti jam po tokio sumušimo, tai pasėdėjimas vienumoje (kas smurtautojui dar gali būti ir visai malonu). O jeigu moteris sumuša moterį, tuomet bausmę gauna net didesnę, nei būtų gavusi, jei būtų buvęs vyras (nebūtinai tai pasireiškia kiekybiškai, bet kokybiškai). 

Tol, kol moterys bus laikomos aukomis, taip ir bus - jos gaus didesnes bausmes, nes nusikaltimą padariusi moteris ne tik padaro jį, bet ji ir sužeidžia kiekvieną, kuris automatiškai manė, kad ji nėra potenciali agresorė vien dėl to, jog yra moteris. 

Tokios prieglaudos tik išlaiko galių disbalansą, kuris jau pats vienas gali būti smurto prieš moterimis priežastimi, kai prieš moterį smurtaujama dėl to, jog ji yra silpnesnė. Niekas nesiginčys, kad moterys yra silpnesnės fiziškai, bet tai nereiškia kad dėl to jos turi būti silpnesnės ir teisiškai, emociškai ir t.t.

(Auditorijos galas ypač pasipiktino, kad kaip smurto prieš moteris mažinimo priemonė būtų naudojamas moterų stiprinimas, o ne dar didesnis jų ginimas - kaip supratau "galiorka" buvo už tai, kad už pinigus būtų statoma dar daugiau priebėgos centrų.)

(kai nuvažiavau į konferenciją papostinau į G+ programos nuotrauką (netyčia du kartus). Tai va kokių komentarų susilaukiau. Jie man labai patiko, gaila, kad nedaug buvo :D specialiai tokių iš žmogaus negausi.

Antro nelabai supratau iš viso, prie ko čia medikų konferencijos?.. Bet per daug ir nesigilinau)

Tas "Dykumoje be Mozės", tai buvo filosofo Algirdo Davidavičiaus pranešimas apie popatriarchalinio vyriškumo skurdą Lietuvoje.

Visai išradingas pavadinimas - plačiąja prasme Mozė yra žmogus, kuris vienas veda didelę žmonių grupę iš baisaus taško A į gerą tašką B. 

XIX amžiaus Lietuva, kaip ir daug kitų Europos šalių išgyveno naują ir įdomų dalyką - romantizmą. Romantizmas atsinešė ir dar vieną įdomų ir naują dalyką - nacionalizmą, kuris žmonių bendrumą apibrėžė visai kitokiais, nei iki tol naudotais, kriterijais (būdavo ir iki tol pamąstymų ta linkme, bet ne tokiais mastais). Atsirado idealizmas, kuris jungė žmones dėl jų genetinių ryšių ir teigė, kad tik būdamas grupėje tu būsi kažkas daugiau, nei būdamas pavienis individas. Iš vienos pusės tai buvo grįžimas į gentinės visuomenės laikus, iš kitos pusės davė pažangą ir vainikavosi Pasauliniu karu ir jo tęsiniu - antru karu (OUCH). Mes gyvename pokarinėje visuomenėje, kuri tokia kardinaliai kitokia, nei buvusi iki tol, kad dažnas net negali įsivaizduoti kaip buvo iki tol, ir tuometinius baisumus tiesiog atmeta, kaip neįmanomus (ar pradeda idealizuoti).

Į Lietuvą nacionalizmas atėjo iš vokiečių ir atsinešė tėvo-Dievo įvaizdį (juk nesakome dievas-mama, nors net nacionalizmas nepaveržė Lietuvos tikinčiųjų meilės moteriškoms dievybėms, ir (dabartiniai dievo-moters) Marijos altoriai vis tiek gauna daugiau žvakučių ir gėlių).

Vyras buvo tėvas. Tėvas buvo baudėjas, tėvas davėjas ir t.t.

Tada kaip būti "vyru" žmonėms buvo aišku, o dabar jie jaučiasi pasimetę ir neturi to, Mozės, kuris jiems tą pasakytų. Buvo paminėtas vienas politikas iš kurio, kai jis buvo jaunesnisi ir vedė lietuvą į tašką B, žmonės, kaip vedlio į vyriškumą, daug tikėjosi. Būčiau šyptelėjusi iš tokio vyriškumo prigretinimo iki politikos, bet prieš kurį laiką sėdėjau prie minėto žmogaus šono ir labai nelaimingu veidu klausiausi suprasdama, kad jeigu bet ką pasakyčiau, tai būtų reakcija "aw, mergaitė nori kažką pasakyti", tai nieko ir nesakiau. Vėliau papasakojau keliems vyresniems draugams, tai jie raitėsi ant žemės ir juokėsi iš manęs, kad radau pas ką ieškoti pagarbos moteriai ir nežinau visiems žinomų dalykų apie tokių garsių žmonių asmenybes :l

Kaip supratau, tai A. Davidavičius pranešime išsakė mintį, kad kolektyvinis vyrų bendrumo interesas nulemia ėjimą prie moterų smurto. Smurtaujantis vyras jaučiasi išlaikantis savo vyriškumą. Tuo tarpu moteris yra pati kalta, kad yra mušama, nes tik ji kalta, kad yra moteris. Ji pati kalta, kad negali ir gimdyti ir dirbti, ir mokytis vienu metu. Ligonis pats kaltas, kad serga. O skenduolis, kad nuskendo. Moteris negali mušto vyro už nebuvimą vyru, nes nėra vyras. Bet kiti vyrai gali mušti kitus vyrus už nevyriškumą.

Tokią poziciją priimančios moterys dar pridurtų - mes pačios kaltos, kad užauginome tokius vyrus. Tada būtų galima klausti tokių moterų ar jos turėjo juos užauginti kaip moteris, ar suteikti jiems tą vyriškumą, kurio pačios neturi (nes taip teigiančios moterys lytis priešina viena kitai, o ne stato vieną šalia kitos), tai tada galima sulaukti dar įdomesnių argumentų, kad tą turėjo padaryti šalia esantis vyriškas vyras, kurį turėjo rasti moteriška moteris, ir, kad moteriška moteris nerado vyriško vyriško yra kalta ji pati savo nemoteriškumu (nes rado nevyrišką vyrą), aš jau visai susipainiojau, tai įdėsiu dar screensho'tą:

(Pagal Lietuvos Baudžiamąjį kodeksą už išžaginimą duoda maitinimą ir stogą virš galvos, su nemokama medicinine priežiūra daugiausiai septyneriems metams (jei su bendrininku dešimčiai), jei mažametį iki penkiolikos. Minusas - teks viskuo mėgautis privalomai ir dalintis su kitais "iš3.14sinėtojais".)

Kaip jau supratote iš komentaro konferencija buvo ne tik apie aukas, bet ir apie smurtautojus. Negaliu įvertinti kiek konferencijoje pateikta informacija apie tai, kad pagalba smurtautojams yra visiškai neefektyvi, buvo teisinga. 

Bet man labai patiko, kad ir trumpas Justino Plado pranešimas apie tai, kad smurtas prieš moteris yra kompleksinis nusikaltimas. 

Po kiekvieno smurto prieš moterį atveju aukai lieka vis mažiau asmeniškumo, vis daugiau gėdos ir kaltės vien dėl to, jog yra auka (lengva pasakyti "tai palik" - pirmiausia, jei smurtautojas nėra psichiškai sveikas ir nebus uždarytas (o dažnai jo simptomai laikomi "teisingu" vyriškumu), tai jį palikusią moterį tgali sugalvoti susirasti ir nužudyti, antra, kol gyvename visuomenėje, kuri į smurtą šeimoje reaguoja mažų mažiausiai pašiepiančiai, tai iš vieno žmogaus patiriama kančia, kol pakenčiama, nėra tokia baisi, kaip iš visų patiriamas atstūmimas. Pvz.: jeigu būčiau dalyvavusi kaip auka, tai viršuje esančiame screenshot'e pirmas komentaras man tik dar kartą primintų, kad geriausia ko galiu tikėtis iš aplinkinių tai - humoras. Ir dar juodas).

Jeigu nenusisekusi ar šeima be meilės yra tarsi gyvenimas blogame viešbutyje ar nakvynės namuose, tai gyvenimas drauge su smurtaujančiu žmogumi yra tarsi gyvenimas konclageryje. Tau ne tik blogai - TU NEGALI IŠEITI, nes tave sulaiko tavo skriaudėjas. Ir tą daro visais įmanomais būdais - nuo kontroliavimo, kad tu nežinotum kaip išeiti ir kad iš viso yra kitos vietos, iki grąsinimų, kad jei paliesi durų rankeną užmuš. O jeigu skriaudėjas ypač sadistiškas, tai jis dar padaro, kad tu nenorėtum išeiti ir prasideda įvairios manipuliacijos, kurių švelniausios formos yra "aš tau tiek daug daviau, o tu tokia nedėkinga!", "tau visiškai nerūpi vaikai", "jei mane paliksi visiems papasakosiu kokia tu". 

Vėliau, jau kito pranešimo metu J. Pladas labai gerai pakomentavo, kad dažnai į smurto šeimoje prevenciją įtraukiant gydytojus, policininkus, socialinius darbuotojus ir panašiai pamirštami... veterinarai! Dažnai smurtautojai pradeda bandyti ribas kiek jie gali kažką daryti su gyvūnais (pvz.: nukarpo ūsus, ar išsuka kojytę***, o dar dažniau jie randa gyvūną kaip būdą kankinti auką be grėsmės patiems nukentėti. Dauguma žmonių savo augintinius laiko šeimos nariais. Jeigu dingtų aukos vaikas, tai jo ieškotų policija, gaisrininkai, dar kas nors, o jei dingo kicius Micius?...

O

(čia bus iliustracija, kai tik ją išgūglinsiu)

Visgi man labiausiai patiko filosofės Nidos Vasiliauskaitės pranešimas "Kampanijų prieš smurtą lyties pagrindu vizualizavimas ir retorika: kodėl neveikia ir neveiks?" - jis buvo labiausiai struktūrizuotas ir jame buvo mažiausiai "nu aš jaučiu, kad yra taip ir taip ir kad galvoju teisingai",  ir daugiausia "yra taip ir taip, dėl to aš jaučiu tą ir galvoju štai kaip" :D If that makes any sense.

Pranešimas buvo apie socialinės reklamos "nemušk moters" plakatus, kurių aš išgūglinti nemoku. Bet gal atsiminsite, jei buvote matę - vieni buvo iš serijos "tai ne makiažas", kiti "aš tikras vyras, todėl moters nemušu".

Pirmieji plakatai apeliavo į tai, kad moterys yra gražios. Šiaip visi žmonės yra gražūs, tai išeitų, kad visų mušti nereikia, bet  tuose plakatuose buvo supriešinamas būtent moterų grožis - makiažas ir mėlynės. Tos mėlynės, kas labai ironiška, plakatuose buvo padarytos dažais, taigi tai vis tiek makiažas.

Atsimenu aš tos reklamos net nelabai pastebėjau, nes nesinaudoju makiažu. Bandžiau šitam įrašui išgūglinti tuos plakatus, bet radau tik krūvas paaugliškų demotyvacijų "tikra moteris graži ir be makiažo", kur 95% sudėtos moterys su makiažu, tik ne ryškiu. *facepalm* - kartą kursiokė atėjo visai be makiažo, ir jos grupiokai galvojo, kad ji susirgo. Nes ir jos atveju tas dienas, kai kiti galvodavo, kad ji be makiažo ji būdavo su neryškiu ir specifiniu makiažu.

 Mano atveju šita indulgencija, kad aš graži, neveikia...

Plakatas blogas tuom, kad rodo, kad vyras turi bandyti susilaikyti nuo smurto, tarsi smurtas būtų jo natūralus būvis. 

Jau po konferencijos kitas dalyvis pastebėjo, kad plakatas nebuvo skirtos feministėmis - feministės sako, kad vyrai ir moterys yra lygūs, ir iš vyrų reikalauja tiek pat, kiek ir iš moterų (dėl to daliai vyrų feminizmas toks baisus, o dalis moterų jo baidosi, nes tada nebeteks savo moteriškų pliusų, (o žmogiškų pliusų savyje nemato)) - tai yra, nei vyro, nei moters natūrali būsena nėra kažkieno kailio lupimas. Tuo tarpu, nors feministės labai stengiasi, kad taip nebūtų, daug moterų laiko, kad vyrai nėra tokie geri, kaip jos. Mano pradžioje pateiktas atvejis iš darželio - kaip iš viso galima norėti, ko nori vyrai? Jais reikia manipuliuoti, išnaudoti, ir gražiai paprašyti, kad jie muštų kitus vyrus (ir nuo jų gintų), o ne tave (galbūt tavo gebėjimas būti jo nemušamai netgi bus laimėjimas prieš moteris, kurias muša? Įrodymas, kad tu tokia faina ir gera, nes suvaldei/radai būtent tavęs nemušantį vyrą). 

Kitoje plakatų serijoje buvo nufotografuoti garsūs Lietuvos vyrai su prierašais "mušu kamuolį, ne moterį", "mušu mėsą, ne moterį", "mušu dinderį, ne moterį". Tada, kai plakatai kabėjo mieste, su vyru iš jų juokėmės, nes supratome, kad plakato autoriai norėjo pasakyti, kad moters mušimas yra kūrybinė tikslinga veikla (dinderį mušti, tai ne šiaip tinginiauti ;)). Bet pasirodo, kad plakatų autoriai norėjo pasakyti "tikras/stiprus vyras nemuša moters" aka "smurtas silpno vyro ginklas". Kas yra visiškas WTF. Kažkokia slapta logika - būk tikras stiprus vyras, tikras lyderis ir nesitepk savęs su silpnesnių mušimu (tipo mušk tik savo lygio). Na, o tie, kurie muša moterys, yra silpnieji, tie "ne vyrai", tie "negeresni už moteris", kurie tik tokiu būdu gali įrodyti savo valdžią.

Vėlgi - tai gal nemušk moters, nes moteris yra žmogus, o ne todėl, kad ji yra moteris?

:D tai čia ir pabaigsiu blogo įrašą.

HAHA >:D ir nebus paveiksliuko pabaigoje.

* Darželyje buvau keliose vaikų grupėse, ir kiekviena jų turėjo savo žaislų skirstymo sistemą. Minėtoje žaislų skirstytoja buvo auklėtoja, kitoje teisę leisti žaisti su viešu žaislu turėjo tas, kurio tėvai tą žaislą nupirkto darželio grupei (lego atnešusio tėvų vaikas galėjo mėgautis ypatingu subinlaižiavimu), dar kitoje galiojo principas - kas pirmas paėmė, tas ir žaidžia.

** Taip pat laimė, kad nesu vienas iš tų žmonių, kurie save atsimena nuo 3-5 mėn. amžiaus, nes tada būtų šiek tiek nejauku (nors tuo tokio smegenų bendrimo tipo atveju puikiai tikčiau kai kuriems gerai apmokamiems darbams ;) ).

*** protiškai neįgalūs asmenys, bei maži vaikai taip gali paisielgti smalsumo genami, bet tai nėra tikras smurtas - jie nepakaltinami.