Turėjau aš štai tokią baisią užrašų knygelę:
Kažkada ant jos tebuvo vienišas lapelis su užrašu "new life", vėliau atsirado ir mano pripieštas stiebelis tam lapeliui... Bet knygelė atrodė baisiai. Todėl paėmiau šiek tiek juodo akrilo ir nusprendžiau knygelės viršelį patobulinti:
Vėliau nusprendžiau paimti dar ir balto akrilo. Iš pradžių nupiešiau tiesiog apskritimą ant knygelės priekinio viršelio. Tuomet porą "spindulėlių" ir po 40 minučių turėjau jau štai ką:
Idėja gal kiek ir nuvalkiota, bet užrašų knygelei manau, kad tiks :)
Prieš plaudama juodą teptuką nuo jo turėjau nuvalyti juodo akrilo perteklių, ką ir padariau į pasidėtą po knygute lapą (kad stalo neištepčiau) - išėjęs rezultatas man irgi visai patiko, tai ir jį jums parodysiu:
Net kilo mintis ar su sausu kietu taptuku šiaip taip nepapaišius... bet ir taip tų idėjų devynios galybės :D
Prieš porą dienų nugaišo mano sraigiukas :< Visai pamiršau, kad jo rūšis tegyvena 1-1,5 metų (maniškis turėjo būti tikras senolis...). Kaip keista buvo... studijuojant mediciną žmogus kartais pamiršti, kad egzistuoja toks dalykas, kaip natūrali mirtis, nes po kurio laiko vienintelė mirtis, kuri ima tave supti tampa tik kitų žmonių, o tuo pačiu ir tavo paties. Ir norisi kiekvienai jai rasti paaiškinimą - smurtinė trauma, DIK, miokardo infarktas - netgi ir ta, "natūralioji" mirtis, kuri tyliai atsliūkina miegant, dažniausiai tarp trečios ir ketvirtos valandos ryto, tokia neskausminga ir dažnai išsiilgta, atrodo turinti savo paaiškinimą, kaip tinklinio smegenų darinio "išsiderinimas" arba autonominės širdies reguliacijos sutrikimas. Visada atrodo, kad mus iš čia turi kažkas išstumti, išspirti, ištempti, išgrūsti, kad mes turime patapti nebereikalingais, nebenaudingais, nebepajėgiais, visada atrodo, kad mirtis turi iš mūsų gyvenimą atimti, o ne mes jai jį atiduoti. Pasąmonės kamputyje kirba įsitikinimas, kad natūrali mirtis kažkuo panaši į savižudybę ir gal dėl to mūsų visuomenė negali atsisakyti cigarečų ar persidirbimo, greito maisto ar jaunystės kulto, negali atsisakyti nieko, kas mums pakeičia tą nenusakomą natūralios gamtos žiaurumą su kuriuo susiduria gyvūnai, su kuriuo instinktų lygmenyje norime susidurti ir mes, kad jaustumėmęs esą gyvi pirmiausiai dėl aplinkos povekio, o ne dėl savo pačių vidaus. Norime vieną dieną būti "pribaigtais" gyvenimo, norime gyventi kovoje, kad suvokdami savo mirtį nesuprastumėme to, kad ji pirmiausiai egzistuoja vien tik dėl mūsų pačių gimimo. Išmesdama sraigiuką pajutau norą, kad jis būtų nudvėsęs dėl mano kaltės - kad būčiau pripilusi ne tos temperatūros vandens, nepašėrusi ar išmetusi. Dabar suprantu, kodėl kai kuriose pagoniškose kultūrose žmonės stengdavosi numirti ką nors darydami - kovodami, išeidami į mišką, kad juos sudraskytų žvėrys, patraukdami į kelionę "aplink pasaulį" arba pagalbos paprašydami genties šamano. Ir kodėl tokiose kultūrose, kuriuose iš pirmo žvilgsnio egzistuodavo toks žiaurus elgesys su nepagydomai sergančiaisias ir senyvais asmenimis, nebūdavo mitų apie pragarą ir žmogus nebūdavo kaltinamas vien tik savo gimimu (daug religijų turi "gimtųjų nuodėmių" sąvoką), o tuo pačiu ir savo mirtingumu, kuris būdavo laikomas ir jo trūkumu, ir bausme.
Gerai, reikia baigti čia blevyzgoti.
Taigi, šiandien užėjau į gyvūnėlių parduotuvę naujos sraigės.
Neturėjo.
Viename akvariume pamačiau didžiausią tuntą "akvariumų samanų" (ten šiaip ne samanos, bet žmonės jas taip vadina). Paprašiau pardavėjos, kad man parduotų šiek tiek. Pardavėje pažiūrėjo į mane, kaip į trenktą, pasakė, kad šitos piktžolės ir taip duos.
Parsinešiau namo, įdėjau į akvariumą, atitraukiau užuolaidą, kad patektų daugiau šviesos ir ėmiau laukti. Po kelių minučių pamačiau tai, ko ir norėjau:
Mažulytė mažulytė ampuliarija. Kol rašiau įrašą dar kokių 10 išlindo.
Dar užaugs :D
Kokį seną piešinį atradau :D iš 2004! Šiandien jis man patinka kur kas labiau, nei kad patiko tada, kai nupiešiau... Palyginus kokios buvo mano anatomijos žinios tada, tai čia iš viso super.
