Kaziuko mugė ir deimantų muziejus

Praėjusią savaitę nusprendžiau, kad gana man tempti gumą ir rekia pradėti lankyti bent vieną SMD (studentų mokslinės draugijos) būrelį. *pavydžiu žvilgsniu nužvelgiu tuos, kurie jau nuo pirmo kurso lanko nė vieną ir ne du* Taigi, pasižiūrėjau į artimiausių susirinkimų datas, išsirinkau teismo medicinos būrelį ir nuėjau. Ketinu iki šio mėnesio galo paruošti ir jame pristatyti pranešimą apie elektros srovės poveikį žmogaus kūnui ir mirties mechanizmus. (Pavadinimą dar tiksliniu.... :) Vėliau ir blogo įrašą apie tai parašysiu!), taigi, kolei kas informacijos paieška mano pristatymui ir jo rengimas nuvalgys mano knygos rašymo laiką. O gal ir ne, žiūrėsiu kaip ten man seksis su juo.

Pats dalykas, teismo medicina, labai įdomus, dar įdomiau, kad Lietuvoje teismo medicina ir patohistologija yra 2 skirtingi dalykai (daug kur pasaulyje pirmoji yra antrosios dalis)... Bet visaip būna, šioje žemelėje netgi yra teismo astronomija, teismo botanika, teismo limnologija ir panašiai.

Dar buvau Kaziuko mugėje. Su antrąja puse perėjome ją visą. Negalėčiau pasakyti, kad šiais metais jį būtų buvusi kuom nors išskirtinė, nei paprastai, tiktai jos eisenoje atrodė esant dvigubai daugiau žmonių su trinančiais batais.

Kaip visada prisipirkome visokių pseudo šakočių ir meduolių cukruje, bei kelis suvenyrus:

(Mažasis drakoniukas man pasirodė toks mielas. Jis su bamba! Driežą įsigijau iš vieno vaikų ir jaunimo dienos centro, gėlę-segę tai nusipirkau ligoninėje vykusioje Kaziuko mugėje, kurioje buvo prekiaujama po insultų, stuburo traumų ir panašiai besireabilituojančių ligonių darbeliais, nors kelios mano kursiokės pastebėjo, kad gėlytė yra vaikiškai elementari (hello? taigi reabilitacija, ko jos ten tikisi?), arba padaryta kokios nors ergoterapeutės, bet, manau, tai esmės nekeičia. O atviruką pirkau iš Lauros Karpytės ir paprašiau, kad dar ir pasirašytų ant jo. Dabar reikia jam rasti gražių rėmelių ir galėsiu pasikabinti ant sienos. Oh yeah.)

(Mielas, sakau :D)

Dar kelios nuotraukas man patikusių mugėje rastų drakoniukų:

(Išsigandęs...)

(Šitie baisiai gražūs buvo, tik per gražūs mano piniginei...)

Jei įdomu, įrašas apie pernykštę Kaziuko mugę.

Dar šiandien aplankiau Deimantų muziejų. Studentams bilietai po 10 Lt, suaugusiems po 15Lt.
Kuo muziejus man patiko:

• Labai gražiai ir prabangiai įrengtas. Juk vis dėl to deimantų muziejus!
• Labai gražūs darbuotojai. Again,  juk vis dėl to deimantų muziejus!
• Yra modernus - turi virtualų gidą ir netgi "angry birds" žaidimo kloną, kuriame reikia mėtyti ežiuką. Kuo ežiukas jiems nusikalto, neįsivaizduoju....
• Graži mineralų kolekcija.

Kuo muziejus man nepatiko:

• Tai kad labai jau trumpas buvo. Viena salė pasakojanti apie tai, kaip deimantai apdirbami ir viena salė su mineralų ekspozicija. Ir dar viena salė-parduotuvė (jei einate tik į ją, bilieto pirkti nereikia).
• Pasigedau daugiau informacijos apie deimantus. Kur ir kaip jie susidaro? Ar jie atsinaujina? Ar galiu rasti deimantą savo kieme? Kiek maždaug kainuoja vienas deimantas? Kokie mitai ir padavimai susiję su deimantais? Ar yra kokių nors garsių istorinių asmenybių paguldžiusių galvą dėl deimantų ar jų plėšimo istorijų? Ar kitose planetose yra deimantų? Ir panašiai.
• Ekskursijoje buvo virtualus gidas, bet visuomet bent vienas darbuotojas mus stebėjo (buvau ne viena), taigi, pamaniau, kad tas darbuotojas tam stovi tam, kad atsakytų į tokius mano klausimus. Pamačiusi ekspozicijoje piritą ir prisiminusi, kad labai panašių "akmenėlių" esu radusi besivoliojant lauke ir su jais vaikystėje žaidusi, norėjau paklausti ar tokių galima rasti Lietuvoje taip "besimėtant". Taip pat bandėme klausti kaip ten išeina, kad kai kurie kristalai auga į kažkokios ertmės vidų  (o gal ten būna visai net ne ertmė?), jeigu ten būna uždara, tai kuo jie "maitinasi". Ar tikrai įmetus tikrą deimantą į koncentruotą rūgštį jis ištirpsta? Ir panašiai. Bet į mus buvo pasižiūrėta labai keistai ir n kartų pareklamuota, kad jų muziejus organizuoja geologijos (ar tai gemologijos) kursus. Išeinant paklausiau kiek jie ten kainuoja, tai atsakė, jog nuo 200Lt už vieną paskaitą. Tada paklausiau ar už tokią kainą bent kokį sertifikatą duoda? Labai pasimetė kažko darbuotojai, bet neatsakė.

(Žeoda su ametistu. Nuotrauka iš "internetų", ne iš muziejaus. Kažkada buvau radusi didelį apvalų it kiaušinis titnagą akmenų krūvoje, tai iš karto pribėgo koks tai jaunuolis ir paprašė ar negalėčiau jam to titnago atiduoti. Pagalvojau, kam man tas akmuo ir atidaviau jam - tik vėliau sužinojau, kad entuziastai tokius akmenis pjausto ir ieško va tokio va grožio jų viduje. Tikiuosi ką nors rado, nes būčiau išmetusi kur ir niekas ilgą laiką ar iš vis jo vėl į ranaks nepaėmęs :) ).

Dabar galvoju, kad reikia nueiti į Lietuvos mineralų muziejų. Ten įėjimas nemokamas :) ...

Smegenys – tai toks organas, kurio dėka žmogus įsivaizduoja, kad jis galvoja

Ėhoho, sugalvojau pabandyti rašyti knygą.
Žiūrėsim kas man iš to išeis.



*tylus balsas iš salės: tau nieko neišeis*

Kolei kas mano knygos embrionas turi tik 10000 žodžių, bet aš jau su ja jaučiu ryšį. Net jei gims su dviem galvom ir viena kanopa, vis tiek labai mylėsiu ir visiem kišiu per prievartą, kad pagritų. Taip taip, turėsit ir jūs ateiti ir "like" paspausti po gyrimusi ją kokioje nors barzdaknygėje. Dėl skaitymo galėsite ir apsimesti, melo detektoriumi netikrinsiu.

Tiesą sakant aš tiek daug ko prigalvoju ką daryti, kad 80% mano planų ir minčių žūva naujų lavinoje nė nežengusios pirmųjų savo žingsnių. Prisižadu sau ir kitiems, o po to ir vėl žadu, ir vėl, ir vėl ir tada man ima atrodyti, kad galų gale aš taip nieko ir nepadarau.

Žinoma taip tik atrodo, nes realiai paėmus tai visgi aš kažką padarau, manau, kad ne mažiau nei kiti, bet vienu metu darant tiek daug dalykų ir galvojant apie dar daugiau kyla bjauri mintis, jog dėl to nukenčia darbų kokybė ir apskirtai našumas. Žinoma praktiškai visi garsieji išradėjai, mokslininkai ir menininkai spirtų man į šakumą (haha! bloga strategija!) už tokius žodžius, mat nuolatos vis perskaitau apie tai, kad koks nors garsus kompozitorius, kurio šiandien kelios melodijos nepraranda savo populiarumo pigiose reklamose ir telefonų skambučių melodijose, realiai buvo sukūręs per 10 000 tokių melodijų, dar daugiau jų tik pradėjęs, be viso to dar bandė auginti arklius ir nesusigaudė ar labiau myli vyrus ir moteris ir dėl to nuolatos kentėjo siaubinguose meilės tetraeduose....

O nūdienos koks nors kompozitorius giriasi per gyvenimą sukūręs 1000 ar vos 100 dainų, tad kaip aš galiu drįsti skųstis, jei nė 10 nesugebėčiau suregzti (na, nebūtinai gi muzikos). Ir, nors nė savo drambliukiškai rūžavose svajonėse netaikau nė į tą 100-inį kūrėją, bet visgi suprantu vieną - kuo daugiau darysi, tuo daugiau padarysi. Galvojimas kitaip pavojingas tiek pat, kiek mąstymas, kad žmogus gali būti arba gražus, arba protingas/ geras arba blogas/ maitinimasis išskirtinai kiviais yra sveikesnis už subalansuotą ir įvairią mitybą.

Kiekvieną kartą kai pasiseka stebėti dailininką profesionalą negaliu nesižavėti tuom, kaip jis iš karto tapo ar piešia. Be trintuko, be eskizų. Ima ir daro. Ir ne todėl, kad jis kažkaip mistiškai sugeba iš karto gerai padaryti, o todėl, kad milijoną kartų padarę blogai ir jau moka padaryti gerai. Nors dažniausiai būtent tas jų pasitikėjimas savimi ir žavi žymiai labiau, nei jų kūrinys, kad ir ne tobulas.

Tas pats galioja ir chirurgijoje, ypač stebint jaunus rezidentus - pjausto taip atsargiai, po truputėlį, ne taip, kaip įgudę chirurgai ŠNAI ir tobulas pjūvis. Kažkada skaičiau danų tyrimą, kad neleidžiant medicinos studentams pjaustyti lavonų, vėliau apie vienerius metus jie pjausto per daug atsargiai, per daug jaudinasi dėl komplikacijų, per daug žiūri ar tikrai viskas gerai. Žinoma, pacientams dėl to galų gale nei šilta, nei šalta - technika nekeičia galutinių rezultatų (na, nebent gal žaizda gyja keliom dienom ilgiau ir randas būna 0,5mm platesnis), bet kur gi visa romantika. *čia turėtų atsirasti rūžavas, įšskydęs anime efektas*

Tada tenka pirkti visą kiaulę ir skrosti ją. Ir netiesa, kad žmogus ir kiaulė yra broliai ar labai panašūs, ar ką ten sako tie, kurie visus kitus laiko kiaulėm, kalėm, šernais ar ondatrom. Tame ir bėda. (Tame, kad nepanašūs ir tame, kad yra tokių, kas taip laiko).

Net mūsų smegenys kartais užsiima veikla, kuriai dar nėra galutinai pasiruošusios, bet tiesiog negali iškentėti. Pvz.: ar esate patyrę tą jausmą, kai pilve skraido drugeliai, drėgsta delnai ir dar nežinia kas darosi, kai pamatai savo simpatiją? Kai kurie žmonės teigia, jog tai yra ženklas, jog įsimylėjote. Iš tiesų tai tiesa, tik smegenų limbinė sistema, kuri dar nėra pilnai subrendusi tik bando formuoti meilės jausmą ir dėl to dalį impulsų "pameta", na, o pagauna juos šalia esančios nervinės struktūros ir perduoda toliau, tarsi pačios būtų sugeneravusios: pvz.: drugeliai pilve yra ne kas kita, kaip padriki žarnos sienelės susitraukimai, tad nepergyvenkite, jei ima garsiai gurguliuoti pilvas, apsivemiate, ar po tokio susitikimo paleidžia vidurius. Kai kuriems žmonėms to niekada nebūna, kai kuriems taip ir nepavyksta iš to "išaugti". Daugumai tai ilgai netrunka, tik štai, dėl tokių vaizdingų posakių, kai kurie vėliau visą gyvenimą laukia tos meilės, kuri vėl "vaikys drugelius". Žinoma ji vėl tikrai ateis, pvz.: gal po sunkios ligos, gal senatvėje, gal po tų nedraugiškų midijų, kurių valgymas taip jau sutapo su nauja pažintimi. O gal nei iš šio, nei iš to, nes limbinė sistema iki tol niekada neturėjo galimybės galutinai subręsti.

(Alternatyvus skausmo malšinimo būdas.)

7 stylish animal awards

Dina man davė Stylish blogger'io apdovanojimą.

Pagal visą idėja turėčiau atskleisti 7 faktus apie save.

PFFFFF.... Geriau *dum dum dum* 7 įdomūs gyvūnai, kurie šauna šiandien į galvą!

1. Juodasis rijikas (Chiasmodon niger). Niekas nežino kiek tiksliai šito padarėlio Žemėje gyvena, bet jį visai nesunku pagauti kur vanduo šiltas (tropiniuose ir subtropiniuose regionuose) ir kur pakankamai gilu - sekliausias jam tinkantis vanduo turėtų būti 700m gylio, na, o giliausias ~3 km. 

Nors pats žuviukas nedidelis - siekia vos apie 25 cm, bet pasižymi viena įdomia savybe - jis mėgsta priplaukti prie kitų kaulinių žuvų, apžioti jų uodegas ir po truputį ryti, ryti, ir dar kartą ryti - taip nelaimėle, kuri gali būti net 10 kartų sunkesnė už patį juodajį rijiką, nukeliauja į jo skrandį ir pradedama virškinti dar gyva būdama! Kartais virškinimo metu jo tampriajame skrandyje susidaro tiek daug dujų, kurių žuviukas nespėja išriaugėti ar kitaip pašalinti, jog šios iškelia žuvį į vandens paviršių, kur ji plūduruoja pasimetusi jai visiškai ateiviškame pasaulyje... Tokią jūros srovių nešamą "našlaitę" galima pagauti bet kur pasaulyje, net ir Baltijos jūroje, ar rasti išplautą į krantą.

(Juodojo rijiko galva. Apatinis žandikaulis didesnis už viršutinį. Nuotrauka iš čia.)

(Šio rijiko pilvo siena praplėšta, kad būtų galima išimti jo auką ir ją pamatuoti. Nors dauguma rijikų pasitenkina maždaug 2 kartus ilgesnėm aukom už save, bet yra ir tikrų godišių, kurie taikosi net į metro ilgio žuvis! Nuotrauka iš čia)

(Labai dailus piešinys :) Man tiesiog jis labai patiko... Iš čia)

2. Draugelis Brahmaea certhia, nepadarytų gėdos ir pačiam Tim'ui Burton'ui. Na, tiksliau ne jis pats, bet jo  makabriškas vikšreeelis. Jei norėsite tokį pasigauti, teks vyktį į rytinę Rusijos dalį, Kiniją ar Korėjos pusiasalį. Vabzdys gana plačiai paplitęs (matyt paukščiai bijo jį lesti :D).

( Argi ne sipmatiškos ataugėlės? Kaip tai ne? D: Nuotrauka iš čia.)

(O štai taip atrodo suaugelis :) nuotrauka iš čia).

(Kai kurie žmonės augina žuvytes, o kiti - drugelius.)

3. Kirmrausų būriui priklausantis Siphonops annulatus yra labai įdomus varliagyvis. Nors atrodo kaip peraugusi kirmelė, tačiau iš tiesų šis gyvūnėlis turi kaulinį-kremzlinį skeletą ir gyvena kur drėgna ir šilta (jį, ir jo giminaičius sėkmingai augina terariumuose entuziastai ir Lietuvoje). Kadangi didžiąją laiko dalį praleidžia drėgnoje žemėje, jo akys rudimentinės, tačiau po jomis yra mažytės ataugėlės, kuriose yra išsidėstę chemines medžiagas (t.y. skonį) jaučiantys receptoriai. Bet įdomiausia dalis yra ta, jog kai šis "kirmius" susilaukia palikuonių, jis jų nepalieka likimo valiai - vaikai dar kurį laiką laikosi su motina ir pasiskanaudami nugraužinėja nuo jos odą, taip spėriai augdami didučiai ir gražučiai. Na, bet juk tai nėra keisčiau, nei maitinti jauniklius pakitusių prakaito liaukų išskyromis, kaip kad darome mes, žinduoliai, tiesa? :)

(Mama su vaikučiais. Nuotrauka iš čia)

(Mažylis)

( :) šypsosi. Mažylio ir linksmuolio nutoraukos iš čia).

4. Varanus macraei nepasižymi jokia išskirtine savybe, tiesiog jis yra... mėlynas! Laisvėje randamas tik vienoje Indonezijos saloje, o nelaisvėje gana populiari namų "puošmena". Tik kad užauga gana didelis - ilgis su uodega siekia apie metrą...

("-Argi aš ne gražus?" Nuotrauka iš čia.)

("-Nežinau, broli, pablyškęs tu man koks tai..." Nuotrauka iš čia.)

(Nuotrauka iš čia.)

5. Jei jau prakalbome apie keistų spalvų padarėlius, tai laimėtojas turėtų būti Enoplometopus debelius - RŪŽAVAS LOBSTERIS. Irgi madingas akvariumo augintinis... Nenuostabu.

 

Jei turėčiau tokį, specialiai jį maitindama kiekvieną kartą užsileisčiau:

6. Šitame sąraše labai trūksta žinduolių! Macroscelides proboscideus yra įparastas peliukas pietų Afrikoje. Neįprastas tik jo mielas straubliukas-nosiukas ir tai, jog jis priklauso vienai iš nedaugelio monogamiškų žinduolių rūšių. Tad, jei laikytumėte namie porelę, ir vienas iš jų nudvėstų, antrasis geriausiu atveju gyventu toliau, bet niekada nebesiporuotų su kitu, o blogiausiu - nieko nebeėstų ir nudvėstų irgi... :( Jis turi įdomių gimainaičų. 

(Nosiukas- straubliukas.)

("Kartais kai lėtai valgau, susimąstau ar gyvenime pasirinkau teisingai..." Iš čia)

7.

"- Kaip tavo misija? Ką įdomiausio matei?

- Driežą, kuris išsižioja per keturias puses!!!
- ... tu tikras, kad ant jūsų nebandė kokio cheminio ginklo?.."

Kol aš radau tą "keturių pusių" driežą ;) Tai Phrynocephalus mystaceus, sutinkamas artimuosiuose rytuose (daugiausiai Irane ir Afganistane), Kazachstane ir Kaukaze. Šiaip tai - driežas, kaip driežas, bet jei išgąsdini (minėtu atveju jis buvo mėgintas paspirti >:0 uch!), jis bando išgąsdinti tave:

(Va taip va jie atrodo kol ramūs. Nuotrauka iš čia).

(O taip va kai sunervuoji. Nuotrauka iš čia)

O dabar, baisioji dalis, reikia nominuoti kitus.

O vat nenominuosiu nieko.

Nes aš blogų neskaitau. MUAHAHAHAHAH >:D 

O jei skaitau, tai tik labai labai ypatingus.

D&D perliukai

Keli "perliukai" iš pastarųjų 2 D&D žaidimo sesijų :) Veikėjai anonimizuoti (A nėra tas pats žmogus skirtinguose pokalbiuose. Kitos raidės irgi XD). 

A - Jei paimčiau wisdom'ą mažiau už 10, tai?...
B - Pamatytum nuodingas uogytes ir jas suvalgytum.
C - Kas būtų standartinsis bardo elgesys!

***

Aš pats sau darau Heimlicho manevrą!

***

Politikų dukros ir barbarai sudaro tam tikrą atskirą ekologinę nišą.

***

A - -2HP žiurkei.
B - TIK TIEK?
A - Aha, tik uodegytę prie sienos prismeigei.

***

A - Aš lawful good!
B - Tu awful good.

***

A - Tu gali dar trečią kalbą paimti.
B - Imk infernal, nieks neturi!
A - Galėsi dainuoti heavy metal bardų daineles...

B - Arba imk miško žvėrių kalbą.
C - Galėsi su Bembiu susikalbėti!

D - Bembeese!

***

A - Raktas drakono nasruose.

B - Sukapot drakoną!

A - Nu kam kapoti... Gali pamėginti tiesiog ištraukti.
B *meta kauliuką. Iškrenta 20/20*

A -...ir ištrauki raktą su visais dantim!

***

A - Druidai išvis civilizacinėj aplinkoje jaučiasi nejaukiai...
B - Dabar einu susiraukusi.

C - Bet čia visur purvas. Kaip tu mėgsti.

***

A - Gal šitam miestelyje yra koks firminis patiekalas?
B - *pauzė* Taip, gilių koldūnai.

***

A - Aš cast'inu light ant virvės.

B - Kadangi sąlygos apsunkintos turi mest kauliuką.

A - Pfff... "sąlygos apsunkintos" *burba. Iškrenta 20/20*
B - *pauzė* Ir turi dienos šviesos virvę!

***

A - Siundyk vilką!
B *išmeta 1/20*
A - Tavo vilkas vaikosi savo uodegą.

/.../ kelios kovos /.../
A - Vėl siundyk vilką!
B *išmeta 1/20*
A - Jis vis dar gaudo uodegą.

B - Jis nesusikaupęs...

***

Kovoti! Kovoti! O, kas gi čia? Ar čia kraujo fontanas kuriame aš tuoj išsimaudysiu?...

Piešimo pamokėlė 0

O nulinė todėl, kad pavadinti tikra pamokėle nesiverčia liežuvis, mat čia tėra įvadas, kurį galima praleisti ir eiti tiesiai link pirmosios pamokėlės (vėliau čia bus nuoroda :3).

Bet įvadai yra gerai.

Taigi, pirmiausiai noriu pasakyti, kad ateinančiose pamokėlėse nesiruošiu "pretenduoti" nei į Meną iš didžiosios raidės, nei į bet kokį teiginį, jog vienas piešimo ar kūrybos būdas gali būti ar yra geresnis už kitą. Tiesiog ketinu pasidalinti būdais, kuriais pati kuriu, mintimis, kurios aplanko, ar išvadomis, kurios lieka. Visa tai darau savo malonumui, ir jei ir Jums patiks, ar turėsite kokių nors pasiūlymų, pastabų, pageidavimų ir panašiai, visuomet nesidrovėkite palikti komentaro. Galbūt jau po savaitės aš mąstysiu visiškai kitaip, nei rašau šiandien, o galbūt iki grabo lentos galvosiu taip pat. Niekada nežinai, tiesa?

Ko reikia norint pradėti piešti?

Reikia noro. Tik tiek. Jei yra noras, jis suformuos ir tikslą, o turint tikslą atsiras ir mintys kaip jį pasiekti.

Žinoma, galima "eiti" ir iš kitos pusės - iš pradžių suformuoti tikslą, o tuomet bandyti save motyvuoti noru - pvz.: iš pradžių pamatyti maistą (tikslą), o tuomet sugalvoti, kad visgi norite valgyti (norą).

Tačiau piešiant tokia motyvacija yra gana "slidi", mat tokiu atveju iš pradžių pamatote kaip kažkas piešia, o tuomet norite irgi taip piešti. Viskas būtų labai gerai, jei susižavėtumėte būtent procesu, būtent tuo jausmu, kurį suteikia kūryba, tačiau labai dažnai suveikia "veidrodžio" principas - norima atsidurti kitoje jo pusėje, šiuo atveju, kad kažkas kitas žavėtųsi jumis taip pat, kaip kad jūs žavėjotės jus įkvėpusiu menininku - kas tai bebūtų, ar daugybė komentarų internetinėje galerijoje, ar tiesiog tylus galvos linktelėjimas žiūrint per petį pripažįstant kaip Jūs šauniai dirbat, vis vien tokiu atveju tikitės, kad kiti žmonės mąsto ir jaučia taip pat, kaip ir jūs. Bet dabar tiesiog atsidūrėte kitoje upės pusėje - vanduo vis dar tas pats - nėra kažkokio tai mistinio atlygio, kuriuo Jūs, kaip žiūrovas, anksčiau manėte apdovanojęs savo stebėjimo objektus (dailininkus). Gauti dėmesio, pinigų, meilės ar kitų gėrybių galima ir kitais būdais :)

Labai dažnai girdžiu, kaip žmonės visiškai atsisako kūrybos vien dėl to, jog pyksta, kad nesulaukia tokio dėmesio, kokio manosi esą verti, kaip jie siunta, kai mato, jog už juos dešimt kartų blogiau piešiantys ar kuriantys susilaukia šimtą kartų daugiau dėmesio, ypač jei kyla įspūdis, kad net nesistengia, kad taip nutiktų. Kaip analogiją galiu pateikti labai buitinę situaciją, kai gražuolė mergina pyksta, kad jos nemyli "normalūs" vaikinai, nors kita "baisuoklė" jos nuomone, susilaukia dėmesio daugiau, nei yra "verta". Ir kol kitos "baisuoklės", sėdinčios tokios pat vienišos, kaip minėta gražuolė, sau aiškina tokią situaciją, kad viskas yra todėl, kad gamta duoda tik arba grožį arba protą ar ką nors panašaus, bet visgi skirtumai tarp minėtų dviejų žmonių yra visai kitoje tiesėje, nei grožio ar būdo savybės - tai paprasčiausias žiūrėjimas į žmones arba kaip į kiekybinį tikslą (kiek draugų turi? ar geri tavo draugai? ar kiti mato, jog tu turi draugų?), arba kaip į kokybinį norą (ar aš noriu būti draugišku su jais? ar aš būčiau geras draugas? ar aš sugebėčiau būti geras draugas daugiau, nei vienam žmogui?).

Taigi, norėti piešti dėl paveikslo yra sunkiau, nei norėti piešti apskritai ir nors pirmu atveju tikimybė sukurti bent vieną istorinės reikšmės šedevrą išauga nepalyginti, tačiau tuo pačiu sumažėja ir pačio gyvenimo - visi esame girdėję ar net susidūrę su žmonėmis, kurie po kiekvieno savo kūrinio jaučiasi vis blogiau ir blogiau, ir jei ne svaigalai ar kitos alternatyvos bėgimo nuo realybės, jie labai greitai "užsilenktų", mat tame meno kelyje, kurį jį pasirinko, kiekvienas paveikslas, kuris neatitinka tikslo (įsivaizduojamo tobulo šedevro), atrodo kaip dar viena nesėkmė (nesvarbu, nei jei visas likęs pasaulis ploja ir šlovina), tai dar vienas praradimas, sakantis, kad liko vis mažiau laiko, vis mažiau sveikatos, vis daugiau konkurentų, kurie gali pasiekti tą tikslą pirmi. Antruoju atveju kiekvienas naujas kūrinys yra tarsi visų prieš tai buvusių pastiprinimas, ne dar vienas parudavęs ir nukritęs lapas, o naujas vaisius.

Tai tikriausiai tiktų bet kuriai gyvenimo sričiai - yra žmonių, kurie nori jaustis laimingi, bet niekaip nenugali pasaulio, ir yra tokių, kurie jaučiasi laimingi ir nori padėti pasauliui jaustis laimingesniam. Yra žmonių, kurie nori sukurti paveikslą, bet nežino kaip, yra tokių, kurie nenori kurti paveikslų, bet tiesiog taip jau išeina :) ...

Be noro reikia kantrybės - reikia technikos ugdymui.

Dažnai susiduriu su žmonėmis, kurie laiko save labai kantriais - jiems kantrybė yra tapati sugebėjimui kažkam skirti kuo ilgesnį laiko tarpą. Bet artimiausias kantrybės giminaitis yra kančia - žmogus prisiverčiantis 1 valandą piešti dalyką, kuris jam visiškai neišeina vien tik tam, kad jį išmoktų piešti, yra kantresnis už tą, kuris 10 valandų piešia kažką mėgstamą. Juk kiekvienas galime prisiminti, kaip gyvenime buvo tokių situacijų kaip kelios minutės nusitęsdavo iki amžinybės, ir tokių, kai atrodytų savaitės prabėgdavo akimirksniu.

Yra toks posakis, jog senstant laikas bėga greičiau - tai nėra visiška tiesa, laikas bėga greičiau tuomet, kai mes vis mažiau ką veikiame - kažkada vieno žodžio ištarimas mums buvo kelių skirtingų garsų sąmoningas jungimas, stengimasis, tikėjimasis, ar mus suprato, paieškos kaip mus tą padaryti geriau, o kažkada ilgiausių istorijų pasakojimai mums atrodys lengvi ir malonūs dalykai, kuriuos pradėsime "o mano, laikais...". Kantrus menininkas visada yra tarsi vaikais, vos išmokęs vieną, jis imasi mokytis kito, grįžta prie seno, jungia, keičia, modifikuoja, daugina ir dalina. Jis žaidžia. Žaidimų būna visokių.

Kartais žmonės meta piešimą todėl, jog neranda jam laiko arba dėl to, jog jų nuomone netobulėja (na, šiuo atveju galioja tas pats pirminio nemotyvuoto tikslo pasirinkimo variantas...).

(Šis portretas buvo nupieštas paprastu tušinuku ir ausų krapštuku (priemonės matosi kampe). Šio darbo autorė dažniausiai piešia darbe per pietų pertraukas ir namie po darbo, jei tam randa laiko. Autorės tumblr puslapis (toks +/- anoniminis ;) )).

Laiko įmanoma rasti visada - viena valanda per dieną sudaro 365 darbo valandas per metus. Kai dar mokiausi mokykloje per anglų pamoką darėme testą ar esame labai užimti. Atsimenu ten buvo klausimas ar per praėjusius 6 mėnesius žiūrėjau nors vieną filmą/perskaičiau knygą - testo gale buvo pakomentuotas kiekvienas klausimas, ir prie minėto buvo parašyta, jog jei būčiau pažymėjusi "taip", tai būtų reiškę, kad dar esu "vidutiniškai" užimta, o jei nė karto nežiūrėjau ar nieko savo malonumui neskaičiau per praėjusius 2 metus, tai vadinasi esu rimtai užimtas žmogus. Tik pasikasiau galvą ir gūžtelėjau pečiais - besimokydama mokykloje visada galėdavau kasdien pažiūrėti bent vieną filmą. Dabar, studijuodama, supratau kad tas testas buvo daugiau, nei teisingas. Yra žmonių, kurie turi marias laiko, bet tik tiek jie ir teturi. Nebūkite vienas iš jų.

Bet, jei turite laiko skaityti internete blogus, o tuo labiau tokius nekokius kaip mano, tai tikrai rasite laiko ir piešti :)

Ar menui reikia talento? Ar talentas iš viso egzistuoja? Kaip ten sakoma 99% darbo ir 1 % talento? Bet net jei  pasieksite tik 99% savo darbu, vistiek tai bus geriau nei kokie 15,7% to, kuris, nors ir turėjo talentą, bet buvo tinginys.

(Bėgantis ančiasnapis. Nes, va, ar kada matėte kaip jie bėgioja??)

Tikriausiai esate susidūrę su tokiais žmonėmis, kurie sako, kad nieko nesimokė, bet iš egzamino gauna geriausią pažymį? Dažniausiai, jie taip tik sako, kad nieko nesimokė, nes tai, ką jie laikė "nieku" užtektų kokiems penkiems, kurie mano, jog mokosi daug, ir nuolatos apie tai primena kokiam nors socialiniame tinkle. Esmė yra tame, kad niekada neišeis įlįsti į kito žmogaus galvą ar jo sekti visą laiką. Dažnas žmogus ir pats savęs gerai nepažįsta, ką jau kalbėti apie kitus. Piešimas, kaip ir kūryba, nėra bukas sėdėjimas prie popieriaus lapo - tai tik ledkalnio viršūnė viso to, ką veikiate likusį laisvą laiką. Jei sakote, kad nekuriate todėl, kad neturite kažkokio tai "šarmo" kūrybai, tai sakote, kad "šarmo" neturite apskritai. Žmonės, kurie jį turi, su juo tapo šedevrus, o vėliau su juo pačiu valo unitazą - jie tiesiog moka atskleisti savo vidinį pasaulio branduolį, o kitus žmones jis traukia tarsi šviesa naktį drugelius, nes net jei nepasižavėti, visi vis tiek eina pažiūrėti, kad galėtų bent jau palyginti su saviškiu (tai darbai, kurie "užkabina"). Jei tikrai jau taip būtų, kad jūsų asmenybė būti tokia graži, kaip cementinis mūro blokelis, tai belieka arba suprasti, kad ir jis yra gražus, arba išmokti apsimesti - tuomet galima imti vystyti gebėjimus vienoje srityje, ir kuo ta sritis bus siauresnė, tuo bus didesnė tikimybė kažko pasiekti.

Dar, žinoma reikia priemonių, bei vietos piešimui.

(Dailininkė Audrey Kawasaki - vienas jos kūrinių, ir pati, dirbanti prie jų).

Daug puikių dailininkų dirba lovoje ar susirietę ant žemės - poza, kurioje kuriate tikrai neturi nieko bendro su kūriniu, nebent su jūsų sveikata (ypač stuburu), tikrai nebandykite kurti viena poza (pvz.: visada stovėdami ir piešdami ant prie sienos ar molberto pritvirtinto pagrindo) vien todėl, kad kažkas jums pasakė, kad taip yra gerai. Tas pats galioja ir vaizduojamiems objektams, technikoms, priemonėms, ir panašiai. Žiūrėkite, imituokite, vokite, bet neperimkite, nepadarykite kažko kito savo dalimi. Maitinkitęs tuo ką Pasaulis jums duoda, apsupkite save menu, bet jokiu būdu neleiskite jam maitintis jumis - te netampa jis parazitu.

Perkant dažų, pieštukų ar flomasterių rinkinius siūlau visuomet stengtis įsigyti didžiausią spalvų rinkinį - žinoma, teoriškai galima būtų sumaišyti bet kokią spalvą iš taip vadinamųjų kelių pagrindinių ir pagalbinių spalvų, bet tik teoriškai - praktiškai taip niekada neišeis dėl cheminių reakcijų ir fizikinių dažų savybių. (Pvz.: dauguma guašo rūšių galima gauti labai dailų pušų žalumą maišant juodą su geltonu, kai kuriuos vandens pagrindo flomasterius galima "plauti" ir juodą pakinta į ryškią ryškią violetinę). Taip pat didesnis spalvų skaičius taupo laiką, bei leidžia, jas maišant, išgauti dar daugiau spalvų!

Geras popierius irgi yra labai svarbu - netingėkite paieškoti ir nepagailėkite pinigėlių išleisti vienam lapui ir kelių litų. Taip pat visuomet pabandykite abi lapo puses - net jei jos atrodo visiškai vienodos, ar net pačiupinėjus jaučiasi, kad vienodos, jos vis tiek gali pasižymėti labai skirtingomis savybėmis. 

Tai tiek tenorėjau šiandien - sekančiai, tai yra pirmai, pamokėlei reikės 1 lapo popieriaus (balto ar kokios nors šviesiso spalvos), ir juodo flomasterio/ar plunksnos su tušu/ar juodo pieštuko - na, ko nors tokio.
Kadangi pamokėles rausiu visiškai iš galvos, neturėdama jokio meninio ar pedagoginio išsilavinimo, turėtų būti gana smagu... 

(Kartais, kai šviežiai, pasninga, varnos susirenka ant kokios šakos, tada viena nušoka ir palieka atspaudą - vėl užšoka, ir visos varnos apžiūrinėja kas čia tokio išėjo (nuotraukia iš swarthmore.edu ).

Apie hemorojų

Nors planavau rašyti apie pleiskanas, bet kažkaip po vienos nesenos savo facebook'o žinutės sumąsčiau parašyti apie hemorojų (apie pleiskanas parašysiu sekančiame medicininiame įraše).

Iš karto noriu pasakyti, jog nesu gydytoja (dar tik studentė :) ) , o tuo labiau proktologė (tai gydytojas gydantis tiesiąją žarną ir išangę), todėl toliau esanti informacija negali būti laikoma gydytoja konsultacija, jos pakaitalu, gydytojo nuomone ir panašiai. Visą tai turėtumėte vertinti atsargiai, pasiremdami savo galva ir lygindami su tuo, ką jau žinote (kaip ir bet kokią kitą informaciją rastą internete). Visuomet pirmiausiai klausykite savo gydytojo nurodymų ir patarimų.

Bet tikiuosi tai vis tiek bus nors truputį įdomu ir naudinga tiems, kurie šia liga serga, sirgo, turi sergantį draugą ar giminaitį. Ar tiesiog yra smalsūs.

Taigi, kas yra hemorojus?

Hemorojus - tai išangės (ir/ar tiesiosios žarnos) kaverninių kūnų išsiplėtimas ir nuslinkimas žemyn.

Kas tie kaverniniai kūnai ir kam jų reikia?

Kaverniniai kūnai yra tiesiosios žarnos pabaigoje - iš esmės tai po žarnos gleivine esantys veniniai rezginiai. Visi įsivaizduoja veną kaip vamzdelį, kuriuo teka kraujas, dabar įsivaizduokite tarsi į kamuoliuką susuktą vamzdelių tinkliuką - tai ir yra veninis "rezginys" :)

Veninių rezginių ir kitokių veninių struktūrų žmogaus kūne yra daug kur - jie yra skirti tam, kad esant reikalui kraujas galėtų greitai ir lengvai nutekėti, tais atvejais, kai staiga kraujo "padavimas" sustiprėja ir tais, kai apsunkėja jo nutekėjimas - pavyzdžiui kas nors spaudžia toliau esančią veną. O itin specializuoti venų dariniai atlieka ir kitas svarbias funkcijas: pavyzdžiui galvoje esanti veninių ančių sistema neleidžia taip lengvai kraujo pertekliui traiškyti smegenų (jie turi kietas sieneles), penyje esantis kaverninis kūnas leidžia vykti erekcijai (ten net ne rezginys, o tarsi "kempinė", sugerianti kraują :) ), na o tiesiosios žarnos gale esantys atlieka dar vieną labai naudingą dalyką - drauge su išoriniu ir vidiniu išangės raukais (sfinkteriais) palaiko užtvarą nuo išorės ir apsaugo nuo nevalingo išmatų pasišalinimo, kas itin aktualu mums, kaip stačiai vaikštantiems padarams.

Dažniausiai kaverniniai kūnai išangėje būna 3. Bet gali būti ir daugiau, gali būti ir mažiau. Gali būti keli dideli ir vienas ar keli mažiukai. Gamta nėra to itin griežtai "reglamentavus". 

Kai pajuntame norą tuštintis, arterinio kraujo pritekėjimas į šiuos kūnus suletėja ir/ar visai nutrūksta, juose esantis kraujas išteka lauk ir jie "subliūkšta" ir išmatų masė gali praslinkti.

(iliustracija iš čia)

Hmm.. gerai, atrodo supratau. Kažką. Tai kodėl jie turi didėti ir kodėl turi slinkti žemyn?

Hemorojinius mazgus neigiamai gali veikti dvi grupės priežasčių: tos, kurios neigiamai veikia visas kūno venas ir jų darinius, ir tos, kurios lokalizuojasi išskirtinai išangės srityje. 

Visas kūno venas, kaip ir kitas organizmo struktūras ir audinius veikia tokie dalykai kaip rūkymas ir prasta mityba, miego trūkumas, stresas ir t.t. Ką visi gerai žino, bet dažnai arba mano, kad tai yra išsigalvojimas, arba jog šių dalykų duodama "nauda" nusveria žalą. Ypač skaudu matyti, kai koks nors keturiasdešimtmetis skundžiasi erekcijos nusilpimu, rytiniais galvos skausmais, hemorojumi ir dar daugybe kitų skundų, ir mano, jog dėl jų yra kaltas "amžius", o metęs rūkyti ir po kelerių metų pasveikęs nuo visų šių ligų, vos ne verkia, kad jei nebūtų pradėjęs rūkyti dvidešimties, tai gražiausiais savo gyvenimo metais būtų galėjęs tikrai labiau mėgautis tikrais, o ne tariamais ar pakaitiniais gyvenimo malonumais.

Kalbėti apie hemorojų kaip amžiaus sukeltą ligą galima tik nuo 60-70 metų, kai natūralus organizmo jungiamojo audinio tamprumas yra tikrai kliniškai reikšmingai sumažėjęs. Jei žmogus turi gretutinių ligų - nuo 50, na, o nuo 30-40 m - štai čia ir pakliūna jau minėti rūkaliai, vakarėlių liūtai ir panš. Žinoma, galima rasti ir dvidešimtmečių sergančių hemorojumi ar net jaunesnių, bet jų yra nepalyginti mažiau.

Dažnai kaip hemorojaus priežastimi yra pateikiamas ilgas sėdėjimas ar sėdimas darbas. Deja, bet pats sėdėjimas ant kėdės hemorojiniams mazgams niekaip nekenkia ir jo bijoti nereikėtų. Toks įspūdis, apie sėdėjimo kenksmingumą kyla dėl to, jog daug sėdintys žmonės dažnai mažai juda, o tai silpnina viso organizmo širdies ir kraujagyslių sistemą. Arba jie jau turi hemorojų, o sėdint padidėja hemorojaus komplikacijų rizika - arba, jie jau turi net ir komplikuotą hemorojų, todėl jiems skauda sėdėti ir kiti, matytdami kaip toks žmogus vengia prisėsti, ar nešiojasi pagalvėję, padaro išvadą.
Sėdėjimas sustingusia poza, kenkia lygiai tiek pat, kiek stovėjimas sustingusia poza, gulėjimas ir panašiai, nes trikdo viso kūno veninio kraujo ir limfos apykaitą. Tad, net jei dirbate sėdimą darbą kokiam ofise, bet vis malatės tiek po ofisą, tiek kėdėje, tikrai didelės žalos savo venoms nedarote.

Kitas, tikrai pavojingas sėdėjimas - tai ilgas sėdėjimas tualete. Prisiminkite kaip sėdime ant unitazo sėdynės - mūsų svoris nuo viso užpakalio ploto perkeliamas tik ant sėdynės "žiedo", ir dėl to ten esantys audiniai daug labiau susispaudžia, o tuo pačiu ir juose esančios venos. Taip ilgai sėdint ilgainiui veniniai magai vėl prisipildo krauj, jei ilgai sėdima prieš tuštinimąsi - veninius mazgus tempia lauk slenkanti išmatų masė, jei ilgai sėdima po, veniniai mazgai persipildo kraujo iš vidaus ir tamposi jų sienelė - jie didėją. Taigi - jokių ipad'ų ir knygų pas nykštukus būti neturėtų :) Beje, toks sėdėjimas taip pat kenkia ir vyriškajai potencijai.

Dažniausiai hemorojaus priežastimi būna elementariausias vidurių užkietėjimas - juo sergantys žmonės ne tik praleidžia daugiau laiko ant unitazo sėdynės, bet ir tuštinasi kietomis išmatomis, kurios gali fiziškai traumuoti žarnos gleivinę, įskaitant ir mazgus, bei pačios stipriau stumia juos lauk. Moterims hemorojus dažnai pasireiškia nėštumo metu, nes be vidurių užkietėjimo, kuris irgi dažnai vargina moteris šiuo laikotarpiu, augantis vaisius sutrikdo veninio kraujo nutekėjimą. Kai kurios moterys skundžiasi dviem hemorojaus "epizodais" nėštumo metu - antrasis būna vėlyvais mėnesiais, kai vaisius jau didelis, bet niekaip negali paaiškinti pirmojo, būnančio praėjus vos kelioms savaitėms ar mėnesiaims nuo nėštumo pradžios - šis hemorojus kyla dėl nėštumo pradžioje padidėjusios estrogeno koncentracijos - šis moteriškas hormonas plečia visas venas ir veninius rezginius (fiziologinė šio plėtimo paskirtis dar nėra aiškiai žinoma). Tas pats ir alutį gertį mėgstantiems vyrams - nuo alaus didėja estrogenų, o ir pilvas auga :) ..

Neretai internete randu žmonių pasisakymų/nuomonės, kad hemorojų sukelia analiniai lytiniai santykiai, nors tokią nuomonę dažniausiai išsako žmonės, kurie nei patys yra juos bandę, nei kažką daugiau girdėję, o vien  matę porno filmuose (o dažniausiai kaip tai vyksta, grindžia tik savo vaizduote).

Per savo studijų laiką iš 3 gydytojų, gydančių tiesiąją žarną girdėjau jog tai (o taip pat ir su kitomis tiesiosios žarnos ligomis) neturi nieko bendo (vienas net labai juokėsi, kai paklausiau ir pats klausė iš kur tokią "durną mintį paroviau", ir tik iš 1, jog jo nuomone turi, bet visi jo pateikti pavyzdžiai-ligos istorijos buvo susijusios su smurtiniais aktais.

Ir nors tikrai nesiginčyčiau su tuo, jog nesaugių analinių lytinių santykių metu grėsmė užsikrėsti lytiniu keliu plintančiomis ligomis yra didesnė, bet visgi - juk net makšties plyšimai, iškritimai, pūliniai ir panašiai, dėl santykių su grubiais ir nepatikais partneriais nėra retenybė.

Man pačiai iš pradžių buvo gana sunku tą įsisamoninti, bet tada pagalvojau apie tai, kad žmogaus su užkietėjusiais viduriais tiesioji žarna visą laiką yra gana panašiame "būvyje", kaip analinio lytinio akto metu :)  Taigi, tikriausiai analiniai lytiniai santykiai tikrai didina riziką, bet palyginti su tuom, kaip tą riziką didina nuolatiniai tuštinimosi sutrikimai, rūkymas, knygų skaitymas ant unitazo ir panašiai, tai tampa pikto katino lyginimas su piktu tigru.
Visgi, jei kas šitą blogo įrašą skaitote ieškodami atsakymo tik į šį klausimą - jei jums kyla nors menkutis klausimas, kad tai gali jums ar jūsų partneriui pakenkti - nedarykite to (to sėkmingai nedaro 30-40% visų homoseksualių vyrų porų ir neatrodo, kad dėl to labai liūdėtų :) ), nes jausti kaltę už mylimo žmogaus sužalojimą tikriausiai yra 100 kartų baisiau, nei pačiam patirti tą sužalojimą. Na, o matyti kaip kitas jaučia kaltę, irgi ne pyragai...

Bet grįžtame prie temos.

Na. Ir kas iš to, jei jie dideli ir išlindę?

Iš esmės dažniausiai nieko. 

Galima būtų pasakyti, kad kiekvienas žmogus vaikšto su 0 laipsnio hemorojumi (nes tokius mazgus turi :) ) ir vargu ar rastum tokį, kuriam nors kartą gyvenime nebūtų buvęs I°  hemorojus - mazgai padidėja ir juos "užkliudo" slenkančios išmatos, tuomet jos nudreskia gleivinės gabalėlį ir ant išmatų pasirodo raudonas kraujo lašelis (arba toks matomas nusivalius išangę ant popieriaus). Daugumos žmonių hemoroidiniai mazgai yra visiškai neskausmingi ir taip nutikus žmogus nejaučia jokio diskomforto, skausmo ar ko nors panašaus. Išsigąsta, o kitą dieną jau pamiršta.

II° hemorojus laikomas tada, kai šie mazgai išlenda lauk tuštinantis, bet vėliau savaime sulenda patys atgal. Vėlgi, kadangi tai nėra skausmingas procesas, žmogus tą pastebi nebent jei staigiai po tuštinimosi valosi užpakalį arba jei jį stebi kitas žmogus. Na, būna ir taip. Iš esmės pusė žmonių virš 50 metų turi tokį hemorojų.

III° yra tuomet, kai mazgai išlenda lauk, bet juos galima sukišti atgal ranka.

O IV - kai jau net nebėra kaip sukišti - jie būna išlindę taip visą laiką. Atrodo maždaug taip.

Kaip jau minėjau, hemorojus pats nėra skausmingas. Daug žmonių vaikšto jį turėdami ir net nenutuokia. Kai kurie turi III-IV laipsnį ir, kadangi nei skauda, nei niežti, nei gyventi trukdo, tai net negalvoja eiti pas gydytojus. Kartais jį lydi keistas "nejaukumo", nenusakomo skausmo, "blogos nuojautos" ir panašūs pojūčiai.  Jie kyla ne todėl, kad būtų dirginami skausmo receptoriai, bet todėl, kad dėl persiduodančio tempimo netiesiogiai dirginamas žarną gaubiantis nervinis rezginys.

Tačiau visuomenėje vyrauja nuomonė, kad jei skauda ar raižo išangę, tai jau yra hemorojus.

Taip yra todėl, kad hemorojiniai mazgai yra ganėtiniai "švelni" struktūra ir jei valgote pistacijas su lukštais, tai tie lukštai lįsdami lauk gali lengvai juos įplėšti. Žinoma, dažniausiai užtenka mažiau skaidulų turinčio maisto (tuomet išmatos būna kietesnės), vidurių užkietėjimo ir panašiai, kad susižeistumėte hemorojinius mazgus ir sukeltumėte jų uždegimą (tuomet skauda) ar pačiame išangės gale esančia anodermą - tai keli centimetrai odos nuo išangės (į "vidinę" pusę), kuri yra skausminga. 

Šiais atvejais be skausmo iškyla ir kitokių nepatogumų - uždegimas gali plisti, kaip komplikacija formuotis pūliai, o kandangi užpakaliukas pas žmogų yra gana minkštas ir pilnas riebalinio audinio, kurį mikrobai itin mėgsta, tai gali susiformuoti ir gyvybei pavojingas pūlinys, ypač jei jis pratrūksta į pilvo ertmę (dažniausiai tokie pūliniai pratrūksta į tą pačią tiesiąją žarną (tuomet išmatose atsiranda pūlių), laukan (tada šalia išangės atsiranda pūliuojanti žaizda) arba į makštį (tuomet iš makšties ima tekėti pūliai)). Šie pūliniai turi bjaurią savybę - nesvarbu ar jie kyla iš hemoroidinių mazgų, žarnos gleivinės liaukučių ar kitų struktūrų, jie gyja lėtai, skausmingai, dažnai reikia chirurginės intervencijos.

Kita komplikacija yra hemoroidinių kūnų trombozė - dėl suspaudimo juose susilaiko kraujas, o jei dar toks kūnelis kiek patraiškomos, tai tam kraujui "susišviečia", kad jis yra išorėje ir jis elementariausiai sukreša. Tuomet, dažniausiai vienas hemoroidinis mazgas staiga ima skaudėti, iš pradžių pamėlsta, vėliau pajuoduoja. Šičia pavojus slypi tame, jog tokie krešuliai gali lengvai iš ten atsikabinti ir būti nunešti į plaučius, kur sukelti plaučių infarktą, o jei skilveliuose turite pertvaros defektą ar neužsidariusią ovaliąją angą (kai kurių mokslininkų duomenimis tokią mažulytę, šiaip įtakos širdies darbui nedarančią turi ~40% žmonių), tai krešulys gali nukeliauti praktiškai bet kur - net sukelti infarktą ar insultą.

Čia svarbu paminėti, jog nereikia turėti hemorojaus, kad kiltų dvi pastarosios komplikacijos. Užtenka ir pačių hemorojinių mazgų - kartais netikėtas tokio mazgo uždegimas žmogui būna skausmingesnis ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai. Tiesiog hemorojaus turėjimas galimybę susirgti šioms dviem komplikacijom taip padidina, kad tikriausiai būtent dėl to liaudyje jos imamos tapatinti su pačiu hemorojumi.

O siaube! Noriu juos išsipjauti!

Kaip jau minėjau patys hemoroidiniai mazgai yra neskausmingi, todėl pjautis juos vien "iš idėjos" yra nelabai protinga vien dėl to, jog nėra tokios operacijos kuri būtų 100% saugi ir be galimų komplikacijų.

Hemoroidiniai mazgai šalinami tik tais atvejais kai yra III-IV laipsnio hemorojus ir kai jis žmogaus gyvenimui trukdo, arba kai labai dažnai kartojasi komplikacijos ir tiesiog būtų saugiau juos išpjauti, nei palikti. Taip pat tuomet, kai organizmas pripranta prie vaistų ir šie nebepadeda.

I-II laipsnio hemorojus gydomas pirmiausiai daug skaidulų turinčia dieta - minkštesnės ir didesnės masės išmatos mažiau traumuoja žarnų gleivinę, o taip pat labiau skatina jos motoriką, dėl to žarnos labiau juda, "treniruojasi" ir geriau apsirūpina krauju, dėl to geriau ir lengviau gyja, net jei ir suvalgote kokį pistacijos lukštą :)

Antra - skatinama gerti daugiau vandens. Vandens perteklius tiesiogiai išmatų neskystina, bet jo trūkumas jas kietina (organizmas bando pasisaugoti nuo vandens netekimo visais jam įmanomais būdais), o antra , tai užtikrina pakankamą gleivių gamybą žarnose - daugiau gleivių, geresnis išmatų masės slydimas.
Trečia - paprasčiausi pasivaikščiojimai yra tiesiog gėris sergant hemorojumi, ypač žemo laipsnio. Nereikia lieti prakaito sporto salėje ar ant treniruoklių, užtenka tiesiog 20-30 min per dieną neskubant paslampinėti ir pasidžiaugti aplinka.
Ketvirta - tai įvairūs tarpvietės raumenų stiprinimo pratimai - pvz.: sąmoningai keliolika kartų sutraukti išangės raumenis, po to vėl atpalaiduoti ir panašiai. Dauguma vyrų juos gerai žino, kaip būdą pagerinti lytinę funkciją, o moterys, kaip būdą sumažinti artėjančio gimdymo skausmus ar įvairių plyšimų ir iškritimų riziką, bet šie pratimai yra visiškai nekenksmingi ir net jei nesiruošiate artimiausiais metais gimdyti ar nesiskudžiate erekcijos sutrikimais - jie stiprina visus tarpvietės raumenis ir gerina jų kraujotaką.
Penkta - teisinga tuštinimosi padėtis (ne susigūžus ir panašiai), ir vengimas sėdėti ant unitazo, kai tai nebūtina :)

Esant hemorojaus komplikacijoms dažniausias gydymas yra vietinis ir medikamentinis - tai įvairūs nuskausminamieji, priešuždegiminiai, riebalinės klizmutės, gulėjimas šiltoje vonioje, ir panašūs dalykai, kurie švelnina simptomus tol, kol organizmas pats išgyja. Kadangi labai dažnai skauda ne tiek, kiek dėl pačio uždegimo, bet dėl baimės ir psichologinio diskomformto - labai efektyvūs visokie placebo preparatai - jie nuramina "nervus", o ramus žmogus visada gyja greičiau ir lengviau. Visuomet reiktų atsargiai vertinti liaudiškus metodus - nors dauguma jų yra tas pats placebo, bet kiti tikrai veikia, o kas bjauriausia, kad prie to veikimo organizmas dažniau prisitaiko daug dažniau nei prie medikamentų iš vaistinės :( ...

Hemorojus turi savybę progresuoti - tai yra, jei turi I laipsnio hemorojų, didelė tikimybė kad turėsi ir antro. Tik nežinia ar po metų ar po penkiasdešimties. Antra, pamenate, pradžioje minėjau mažus hemorojinius rezginiukus? Tai va, pašalinus didelius, organizmas išaugina į didelius tuos mažiukus ir žmogus gali VĖL sirgti hemorojumi.

Nuėjau. Apžiūrėjo. Pasakė, kad hemorojus. Priskyrė visokių tepalų, ir dar liepė pasidaryti kažkokius tyrimus. Nenoriu. Ar būtina? Gi jau žino, kad man hemorojus!

Dauguma gydytojų apžiūrėdami ligonį, visuomet įtaria labiausiai tikėtiną ligą, bet niekada neatmeta pavojingiausios. Šiuo atveju - tai kolorektalinio vėžio.

Taigi tam tyrimai ir yra reikalingi, kad:

a) nustatyti ar diagnozė tikrai yra tesinga, nes simptomai gali būti panašūs į kitų ligų;

b) nustatyti ar jūs nesergate ir tuo ir tuo vienu metu - simptomai gali "persidengti";

c) nustatyti ar jūs nerergate ir tuo ir tuo, kai vėžys yra labai ankstyvoje stadijoje ir iš viso dar jokių simptomų  jums dar nesukelia. Gi jau atėjote iki kabineto, kodėl gi jūsų neištyrus dėl tokios baisios ir ganėtinai dažnos ligos (šis vėžys yra 2-3 vietoje pagal paplitimą iš visų vėžių).

Gerai, aš sergu hemorojumi. Man jau nusibodo kankintis su tom žvakutėm. Kaip vyksta operacija?

Hemorojaus operacijos yra greitos ir dažniausiai neskausmingos. Dažniausiai kitą dieną žmogus jau jaučiasi puikiai ir nori grįžti darban ar prie įprastinės veiklos, bet visgi dauguma gydytojų rekomenduoja 2-3 dienas pailsėti, kad kiek apgytų žaizdelės ir žmogus atsigautų nuo emocinio-psichologinio streso ir diskomforto.

Operuojama dažniausiai labai paprastai - išorėje ar viduje esantys mazgai gali būti tiesiog išpjauti skalpeliu ir likusios žaizdos paliktos užgyti ( dažnai net nesiuvama, kai mazgai nėra labai dideli), jie gali būti sunaikinti lazeriu, skystu azotu ar kitokiais "nuodais". Dar prieš 2000 m. žmonės jau mokėjo tokius mazgus šalinti perrišdami vilnoniu siūlu ir kas kiek laiko vis labiau sutraukdami siūlą "numarinti" mazgą, kad jis pats sudžiūtų ir nukristų - šis metodas, kaip labai pigus, greitas ir neskausmignas, taikomas ir šiandien, naudojant spec. gumytes uždedančius prietaisus ir panašius įrankius.

Kadangi mazgai tįsdami žemyn tempia ir pačią žarnos gleivinę, tai labai geras mazgų šalinimo būdas yra su spec. aparatu, kurį įkišus į žarną gali būti išpjauta virš mazgų esanti gleivinės juosta, ir susidaręs defektas užsiūtas (taip pasikelia mazgai ir grįžta vidun), arba net išpjauta su visais padidėjusias ir galimai didėti galinčiais mazgais ar "ataugti" galinčiomis užuomazgomis. Šie du būdai brangesni, bet žymiai rečiau ar iš vis nebebūna hemorojaus recidyvų.

Taigi, pasirinkimo yra į valias. Taip pat, kadangi yra daugybė-galybė operacijos būdų, tai reiškia, kad nė vienas nėra 100% veiksmingas ir pats geriausias.

Iš visų, kurie kreipiasi į gydytojus dėl hemorojaus tik apie dešimtadaliui gydytojai siūlo operuotis, nes, kaip suprantate, kiekviena operacija turi savo riziką ir ją siūlo tik tada, kai mato, jog hemorojaus komplikacijų rizika yra didesnė, nei operacijos. Bet, kiekvienas pacientas turi teisę nuspręsti ar tas hemorojus jam tikrai trukto taip, kaip teigia gydytojas ir nuspręsti operacijos atsisakyti, arba manyti, kad visgi sukeliamas diskomfortas yra nepalyginamai didesnis su rizika ir operacijos reikalauti (tik šiuo atveju reikia gydytojui argumentuoti, kodėl būtent manote, jog operacijos reikia, o ne todėl, kad kaimynas Petras pasidarė ir gavo 2 laisvadienius ar jums kažkas sakė, kad jums to reikia).

Ligos, kurias žmonės dažnai maišo su hemorojumi:

1) Tiesiosios žarnos iškritimas - jo metu atrodo, kad žarnos galas yra išlindęs laukan (taip ir yra). Tai - rimtesnė liga nei hemorojus, ir reikalauja kiek rimtesnių operacijų (jų metu tenka "pakelti" ne vien žarnos gleivinę, bet pačią žarną, ją trumpinant ar prisiūnant pilve prie mažojo dubens struktūrų (dažniausiai prie kryžkaulio vidinės pusės). 

Per tokią žarną žymiai lengviau "gauti" infekciją, trombozę ir kitas komplikacijas.

2) Tiesiosios žarnos įplėšos - tai gleivinės įtrūkimai, kurie dažnai būna labai skausmingi. Dažniausiai atsiranda lyg iš giedro dangaus, bet taip pat ir dingsta. Gali supūliuoti, netgi formuotis proktitas ar net anorektalinės fistulės - tada reikia medikų pagalbos.

3) Papilomos ar kandilomos - jos gali augti "ten", kaip ir bet kur kitur organizme. Jas yra verta išsitirti, nes gali būti, kad jos turi tikimybę suvežėti, arba, jog tai gali būti II sifilio stadijos pasireiškimas.

4) Gėrybiniai ir piktybiniai augliai.
5) Krono liga - jos metu gana dažnai skauda išangę, iš jos pakraujuoja. Apie šią ligą ypač reikia pagalvoti, jei tariamas hemorojaus pacientas yra jauno amžiaus - tai ne tik galimai labiau tikėtina liga, nei homorojus, bet ir pavojinga mažajam žmogui dėl to, kad gali sukelti virškinimo sutrikimus ir sulėtinti fizinį ir protinį vystymąsi :(

Tikriausiai sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti, kaip ir rašyti apie patį hemorojų.

Pabaigai - visuomet geriau nueiti pas gydytoją ir išsitirti, jei kyla bet kokių įtarimų, jog kažkas negerai su išange ar su virškinamuoju traktu (ar bendrai su bet kuria kita organizmo dalimi) - pati esu skaičiusi tikrų ligos istorijų iš Lietuvos, kai storosios žarnos vėžys buvo įtartas (vėliau diagnozuotas ir sėkimingai išgydytas labai ankstyvose stadijose) dėl vienintelio simptomo - pvz.: išnykusio pasitenkinimo jausmo po tuštinimosi, padažnėjusio tuštinimosi (konkrečiam atvejį, tai buvo pasidaręs kas 2 dieną, nors žmogus prieš tai teigia >40m. tuštinęsis kasdien, nesvarbu kas), ar kelių kraujo lašelių išmatose.

PS - apsikirpau. Sekantis įrašas bus įvadinė blevyzga piešimo pamokėlėms :)