Smegenys – tai toks organas, kurio dėka žmogus įsivaizduoja, kad jis galvoja

Ėhoho, sugalvojau pabandyti rašyti knygą.
Žiūrėsim kas man iš to išeis.



*tylus balsas iš salės: tau nieko neišeis*

Kolei kas mano knygos embrionas turi tik 10000 žodžių, bet aš jau su ja jaučiu ryšį. Net jei gims su dviem galvom ir viena kanopa, vis tiek labai mylėsiu ir visiem kišiu per prievartą, kad pagritų. Taip taip, turėsit ir jūs ateiti ir "like" paspausti po gyrimusi ją kokioje nors barzdaknygėje. Dėl skaitymo galėsite ir apsimesti, melo detektoriumi netikrinsiu.

Tiesą sakant aš tiek daug ko prigalvoju ką daryti, kad 80% mano planų ir minčių žūva naujų lavinoje nė nežengusios pirmųjų savo žingsnių. Prisižadu sau ir kitiems, o po to ir vėl žadu, ir vėl, ir vėl ir tada man ima atrodyti, kad galų gale aš taip nieko ir nepadarau.

Žinoma taip tik atrodo, nes realiai paėmus tai visgi aš kažką padarau, manau, kad ne mažiau nei kiti, bet vienu metu darant tiek daug dalykų ir galvojant apie dar daugiau kyla bjauri mintis, jog dėl to nukenčia darbų kokybė ir apskirtai našumas. Žinoma praktiškai visi garsieji išradėjai, mokslininkai ir menininkai spirtų man į šakumą (haha! bloga strategija!) už tokius žodžius, mat nuolatos vis perskaitau apie tai, kad koks nors garsus kompozitorius, kurio šiandien kelios melodijos nepraranda savo populiarumo pigiose reklamose ir telefonų skambučių melodijose, realiai buvo sukūręs per 10 000 tokių melodijų, dar daugiau jų tik pradėjęs, be viso to dar bandė auginti arklius ir nesusigaudė ar labiau myli vyrus ir moteris ir dėl to nuolatos kentėjo siaubinguose meilės tetraeduose....

O nūdienos koks nors kompozitorius giriasi per gyvenimą sukūręs 1000 ar vos 100 dainų, tad kaip aš galiu drįsti skųstis, jei nė 10 nesugebėčiau suregzti (na, nebūtinai gi muzikos). Ir, nors nė savo drambliukiškai rūžavose svajonėse netaikau nė į tą 100-inį kūrėją, bet visgi suprantu vieną - kuo daugiau darysi, tuo daugiau padarysi. Galvojimas kitaip pavojingas tiek pat, kiek mąstymas, kad žmogus gali būti arba gražus, arba protingas/ geras arba blogas/ maitinimasis išskirtinai kiviais yra sveikesnis už subalansuotą ir įvairią mitybą.

Kiekvieną kartą kai pasiseka stebėti dailininką profesionalą negaliu nesižavėti tuom, kaip jis iš karto tapo ar piešia. Be trintuko, be eskizų. Ima ir daro. Ir ne todėl, kad jis kažkaip mistiškai sugeba iš karto gerai padaryti, o todėl, kad milijoną kartų padarę blogai ir jau moka padaryti gerai. Nors dažniausiai būtent tas jų pasitikėjimas savimi ir žavi žymiai labiau, nei jų kūrinys, kad ir ne tobulas.

Tas pats galioja ir chirurgijoje, ypač stebint jaunus rezidentus - pjausto taip atsargiai, po truputėlį, ne taip, kaip įgudę chirurgai ŠNAI ir tobulas pjūvis. Kažkada skaičiau danų tyrimą, kad neleidžiant medicinos studentams pjaustyti lavonų, vėliau apie vienerius metus jie pjausto per daug atsargiai, per daug jaudinasi dėl komplikacijų, per daug žiūri ar tikrai viskas gerai. Žinoma, pacientams dėl to galų gale nei šilta, nei šalta - technika nekeičia galutinių rezultatų (na, nebent gal žaizda gyja keliom dienom ilgiau ir randas būna 0,5mm platesnis), bet kur gi visa romantika. *čia turėtų atsirasti rūžavas, įšskydęs anime efektas*

Tada tenka pirkti visą kiaulę ir skrosti ją. Ir netiesa, kad žmogus ir kiaulė yra broliai ar labai panašūs, ar ką ten sako tie, kurie visus kitus laiko kiaulėm, kalėm, šernais ar ondatrom. Tame ir bėda. (Tame, kad nepanašūs ir tame, kad yra tokių, kas taip laiko).

Net mūsų smegenys kartais užsiima veikla, kuriai dar nėra galutinai pasiruošusios, bet tiesiog negali iškentėti. Pvz.: ar esate patyrę tą jausmą, kai pilve skraido drugeliai, drėgsta delnai ir dar nežinia kas darosi, kai pamatai savo simpatiją? Kai kurie žmonės teigia, jog tai yra ženklas, jog įsimylėjote. Iš tiesų tai tiesa, tik smegenų limbinė sistema, kuri dar nėra pilnai subrendusi tik bando formuoti meilės jausmą ir dėl to dalį impulsų "pameta", na, o pagauna juos šalia esančios nervinės struktūros ir perduoda toliau, tarsi pačios būtų sugeneravusios: pvz.: drugeliai pilve yra ne kas kita, kaip padriki žarnos sienelės susitraukimai, tad nepergyvenkite, jei ima garsiai gurguliuoti pilvas, apsivemiate, ar po tokio susitikimo paleidžia vidurius. Kai kuriems žmonėms to niekada nebūna, kai kuriems taip ir nepavyksta iš to "išaugti". Daugumai tai ilgai netrunka, tik štai, dėl tokių vaizdingų posakių, kai kurie vėliau visą gyvenimą laukia tos meilės, kuri vėl "vaikys drugelius". Žinoma ji vėl tikrai ateis, pvz.: gal po sunkios ligos, gal senatvėje, gal po tų nedraugiškų midijų, kurių valgymas taip jau sutapo su nauja pažintimi. O gal nei iš šio, nei iš to, nes limbinė sistema iki tol niekada neturėjo galimybės galutinai subręsti.

(Alternatyvus skausmo malšinimo būdas.)