Džiugi diena

Valiooooo!!!! Mass der Dinge irgi ėmė rašyti blogą.

Toliau galite neskaityti, svarbiausią jau pasakiau.

(Guy Billout iliustracija)

Beje, prieš kelias dienas asistuojant operacijai nei iš šio, nei iš to, užėjo kalba apie Emilijos blogą (ne, ne aš pradėjau, aš daugiau palaikiau diskusiją apie socialinius internetinius tinklus ir apie tai, kad negalima pasmerkti kiekvieno jais besinaudojančio kaip nepataisomo narcizo vedančio link žmonijos pražūties ). 

Vienas iš gydytojų, kaip pavyzdį pateikė, kad yra ir gerų blogų, pvz.: Emilijos ir nelabai jau kažkas turėjo ką prikibti prie tokio argumento.

Aišku aš iš karto "Ė, nu, ir aš rašau blogą, plius pažįstu Emiliją!". Tada ėmiau laukti, kol mane apšvies auksiniai spinduliai, nusileis maži stori cherubinai ir susupę mane į purpurinį aksomą pakylės iki "garsenybės pažįstama" statuso. Mano fantazijas greitai nutraukė švelnus "tai tu laikai kablį, ar ne!?" pastebėjimas.

Dievaži, aš kartais tokia smartass, kad net pačiai baisu.

(Šitam ananasui niekas nenurodinėja!)

O jei rimčiau, tai labai dažnai aš stengiuosi kitiems pasakoti apie blogus ar bent blogų įrašus parašytus iš kitos medicinos pusės. Teoriškai gi pusių neturėtų būti, ar ne? Teoriškai.

Štai neteorinis pavyzdys apie pacientą, pasijutusį atsidūrusį kitoje medicinos pusėje. Jam buvo pašalinta tulžies pūslė. 

Labai buitiškai kalbant, tulžies pūslė yra maišelis į kurį atiteka kepenų gaminama tulžis, ten ji sau ramiai būna, kol jos prisireikia. Tulžies pūslė dar moka per sieneles iš tulžies atiminėti vandenį ir taip ją koncentruoja. Kai pavalgome tulžį išlieja ant maisto ir virškinimo fermentams daug lengviau dirbti. Latakas, per kurį tas išsiliejimas vyksta, dažniausiai būna kartu su kasos fermentų lataku. Tokia graži simpatiška sistema. Tulžies pūslė gyvybiškai nebūtina, bet, kad gyvenimą palengvina, tai faktas.

Kartais tulžies pūslėje susidaro akmenų. Jie gali susidaryti dėl visokiausių priežasčių - vienam tulžies sudėtis kitokia genetiškai, kitam yra kažkokia besimptomė bakterija įsitaisiusiu pūslėj ir tyliai sau virškina tulžį, trečias maitinasi bet kaip ir bet kuo, tai virškinimo sistemoje ima kilti šeimyniniai kivirčai*.

Akmenys tulžyje dažniausiai nedaro absoliučiai nieko.

Bet kartais jie gali trukdyti - spausti (ir net skylę praspausti), trikdyti nutekėjimą, ar jį užkimšti visiškai. Tuomet tulžis į tulžies pūslę atiteka, bet nenuteka. Dar blogiau - jei užkimšo nutekėjimą taip, kad negali nutekėti ir kasos sultys, nes jose yra virškinimo fermentai. Tada jie ima virškinti kasą.

Tam tikri maisto produktai skatina tulžies pūslės, bei virškinimo fermentų išsiskyrimą. Turint akmenų ir tokių produktų užvalgius gali imti skaudėti, padidėja rizika, kad akmuo pajudės ir užkiš tą svarbųjį lataką. Taigi, teoriškai to nenorint tokių produktų valgyti negalima. 

Kitais atvejais, priešingai - pavalgius tokių produktų aprimsta nuolat jaučiamas diskomfortas.

Ir žinote ką?
Pacientai stebėtinai gerai intuityviai žino, ką jiems galima ir ko negalima valgyti. 

Visokius "valgyk/nevalgyk obuolį su cinamonu" rekomendacijos sudarytos pagal principą - Jonui, Petrui ir Anelei po šito skaudėjo ir buvo blogiau. Žinau, kad tu dabar pasimetęs ir nežinai nuo ko pradėti ieškoti ką gali ir negali valgyti, tai štai, sąrašas tam tikrų produktų, nuo kurių gali pradėti galvoti, ką čia valgyti ir ko nevalgyti. 

(Pačiam galvoti???? O tai jūs negalite? Taigi, daktaras, turite žinoti geriau!)

Dabartiniame mano cikle (pilvo chirurgijos) pacientai kasdien klausia ką jie gaus pietų, kada gaus, ar galės valgyti, ką galės valgyti, o šitas jogurčiukas su gerosiomis bakterijomis tinka ar ne? 

Pirmą dieną ėjau klausti seselių ar galiu pažiūrėti tiksliai ką gauna pacientai, net buvau susigalvojusi pasiaiškinimą, kad jei klaus kodėl, sakysiu, kad galėčiau pažiūrėti ar produktai nesikerta su rekomendacijomis, bet nesuprato manęs seselės ir pyktelėjo ant pacientų, kam jiems rūpi tokie trivialūs** klausimai, geriau apie operaciją mąstytų. 

Vėliau supratau, kad dažnai tikrai geriau, kad apie operaciją mąstytų, bei, kad skyriuje ketvirčiu etato dirba dietologė. Ir tikrai dirba, o ne tiesiog kažkur, kaip specialistas, teoriškai yra ir kažką lyg ir daro.

Vis tiek. Mano entuziazmas neatslūgo, ir mėginau porai gydytojų užsiminti apie tai, kad galbūt ligoninės maistas nelabai sutampa su rekomendacijomis ką galima valgyti. Visada iš manęs bent jau šypteldavo ir primindavo, kad tai re-ko-men-da-ci-jos. Plius, įsikišti į žmogaus gyvenimą išpjaunant jam organą dar aleistina, bet įsikišti taip, kad pakeisti visą mitybą? Nu čia jau žvėriška, ar ne?

Jeigu gyvenate amerikietiškoje kultūroje**, tai rekomendacijos yra "aš dabar tau gražiai pasakysiu, kaip turi būti, ir jei tu taip darysi, niekas neturės problemų, supratai?", bet jei ne, tai daugiau "aš toks protingas, kad va ką sugalvojau!".

(Moskitas. Vienos iš chirurginių replių. Šiaip tų replių yra devynios galybės ir labai dažnai kiekviena operacinė turi savo pravardes joms, kaip ir kitiems chirurginiams instrumentams. Moskitas yra oficialus šitų replių vardas ir dažniausiai paliekamas. Kartais pasireiškia toks įdomus lingvistinis reliatyvizmas, pvz.: kai instrumentai gauna mažybinius vardus ne dėl dydžio, bet dėl to, kad juos naudoti reikia itin švelniai...)

Bet vis tiek, galvoju, kad būtų super, jei maistas gaunamas ligoninėje nesikirstų su tos ligoninės mitybos rekomendacijomis ir būtų iš viso nuostabu, jei būtų tam tikras meniu iš kurio galima rinktis ir pačiam susirinkti tokį valgiaraštį, kuris rekomendacijas atitiktų. Stebėdama įvykusius pokyčius, kaip viskas atrodė, kai įstojau ir kaip atrodo dabar, galvoju, kad dar po kokių šešių metų visai laisvai taip gali būti.

*teoriškai net ir taip maitinantis akmenų neturėtų būti, nes mes kilę iš visaėdžių maitėdų. Laikoma, kad kažkur priežastis tokiais atvejais vis tiek būna. 

** tik net taip gražiai išsireiškė.

Inkstų minerologijos vakaras!

Vevelitas, geriau žinomas kaip kalcio oksalatas (CaC2O4.H2O), yra dažniausias inkstų akmenų mineralas (sudaro ~80% akmenų) Ir pats kiečiausias (nors jeigu gautumėte pačiupinėti greičiausiai sutrupintumėte visai lengvai, mat jis yra vos kietesnis už gipsą). 

Dažniausiai tokius akmenis užsiaugina žmonės, kurie vartoja kalcio maisto papildus negaudami/nepasigamindami pakankamo kiekio vitamino D, arba tie, kurie serga kažkokia tai kaulų ar lėtine organizmo liga, dėl kurios organizme išsiderina kalcio ir jį reguliuojančių hormonų (bei to paties D vitamino) apykaita. Dažniausiai nereiškia visada ir kad tik dėl to :)

Įdomu yra tai, kad apsivalgyti minėto kalcio su maistu, o ne su maisto papildais, yra ganėtinai sunku, nes dažniausiai drauge prisivalgoma ir įvairių kitų medžiagų, kurios jį suriša ir taip surištas jis tiesiog nukeliauja su išmatomis laukan, o tada jau jis ekologinė bakterijų problema.

Kai kurie žmonės turi genetinį polinkį dėl kurio šie akmenys formuojasi valgant visai įprastą oksalatų turinčių produktų kiekį ir vartojant per mažai skysčių (tuomet šlapimas tampa labiau koncentruotas ir oksalo rūgštis turi daugiau šansų susitikti su kalciu).

Teoriškais bet kuris žmogus prisivalgęs daug oksalo rūgšties (pvz.: pasilaikęs kokios nors rabarbarų dietos) gali apturėti inkstų akmenį, ar net inkstų nepakankamumą dėl daugybinių mažyčių aštrių kristaliukų susidarymo, kurie tiesiog mechaniškai pažeistų inkstus iš vidaus.

Laimei dauguma oksalo turinčių produktų yra ganėtinai šlykštaus skonio, kuris apsaugo nuo mėginimo juos vartoti dideliais kiekiais ;)

Kalcio oksalato akmenukai dažniausiai formuojasi mažiukai ir geba pasišalinti patys per natūralius takus - jie būna panašūs į mažas rožytes ar į žvaigždutes.

Struvitas ( Mg(NH4)(PO4).6H2O ). Šiaip jo tame šlapime būna laaabai nedaug ir didelių, reikšmingų kristalų jis nesudaro.  Tačiau kartais jo šlapime atsiranda labai daug, dažniausiai to kaltininkėmis būna lėtinę šlapimo takų infekciją sukeliančios bakterijos, kurios verčia šlapime esantį šlapalą į amoniaką (Proteus, Pseudomonas, Klebsiella, Staphylococcus ir Mycoplasma (T) . Gera žinia - Escherichia coli, dažniausiais šlapimo takų infekcijos sukėlėjas, tokių akmenų neformuoja. Kartais vienintelis lėtinės infekcijos požymis būna struvitų formavimasis).
Tokie akmenys yra antri pagal dažnumą - 10-15%.

Kuom šitie akmenys yra bjaurūs?

O tuom, kad auga dideli, šakoti ir gali užkimšti inkstą taip, kad jis tampa visiškai nebefunkcionalus (jeigu jo iki to "nepagadina" minėta infekcija) - susiformuoja vadinamasis koralinis inkstas - visur, kur tik inkste buvo kanalėliai, geldelės ir panašiai, viskas užsikaišo tokiu šakotu vientisu akmeniu, kuris, pašalinus minkštus audinius, tikrai atrodytų panašus į koralą. Man tai tie akmenys panašesni į imbierus, bet ne man spręsti ;D

Dar šitie akmenys yra šmikiai tuom, kad struvitas pasimaišęs su kitais mineralais ir apsivėlias visokiais glikoproteinais (buitiškai tariant - gleivėmis), sudaro tarsi saugius namelius toms blogoms bakterijomis, kur jas laaaabai sunkiai pasiekia antibiotikai. Taigi, kartais pirmiau pavyksta išnaikinti/suskaldyti akmenis ir infekciją savaime įveikia organizmas, o kartais išgydoma infekcija ir organizmas pats po truputį susidoroja su nedideliais akmenimis. 

Gamtoje mineralas susidaro nuotėkų vamzdžiuose (čia dažniausiai ir būna tas toks storas gelsvai-baltas daiktas, kuris tarsi auga iš vamzdžio sienų į jo spindžio vidurį ir gali jį netgi pilnai užkimšti. Laimei jis yra gana minkštas - grynas struvitas yra šiek tiek minkštenis už gipsą), šiukšlynuose, kai kurių gyvūnų išmatose. 

Struvitai yra gerai pažįstami kačių augintojams. Jeigu perkate savo katinui ar katei kokį nors ale sterealizuotiems pašarą, tai nuo "normalaus" jis skiriasi tuom, kad jame yra mažai magnio (Mg). Mandresnis gali pasižymėti ir dar kitokiu mineralinių medžiagų santykiu. Nesvarbu ar katinas, ar žmogus, mineralinių medžiagų disbalanasas akmenis užaugina daug greičiau, negu kažko perteklius - žmonėms sergantiems akmenlige dieta koreguojama tik labai gerai ištyrus akmenų sudėtį, kraują ir hormonus (neretai ir tokius dalykus, kaip kaulų tankį). 

Kadangi katėms tą padaryti būtų brangoka, tai dažniausiai tas anti-akmenų pašaras kažkuo stebuklingai ir nesiskiria, tik kad mažiau kaloringas ir va kažkokio tai vieno, ale akmenis formuojančio mineralo jame yra mažiau :)

Šlapimo rūgšties (C5H4N4O3) akmenys, treti pagal formavimosi dažnumą (sudaro <~5% visų akmenų) yra maži ir labai pikti - nors patys užaugti dideli negali, bet užtat gali duoti krsitalizacijos centrą kitų akmenų formavimuisi. Čia kaip vaikas klasėje, kuris pabėga iš pamokų pirmas ir paskui jį nuseka kiti, taip ir šitas akmuo yra tikra bomba išbalansuotame šlapime.

Šiaip šlapimo rūgšties mūsų šlapime visada yra. Nepasisekė mums čia su ja, nes ją suskaidyti galinčio fermento genas kažkur pasimetė - tikriausiai drauge su vitamino C sintezės genais, nes jo sintezuoti patys irgi negalime (negali ir mūsų artimini giminaičiai primatai). Dar šlapimo rūgšties tiesiai į šlapimą išskiriama ir dalmatinų veislės šunų, todėl jie inkstų akmenlige serga dažniau nei kitų veislių šunys.

Ta rūgštis yra visai reikalinga kraujyje, bet šiandien  -  apie šlapimą :)

Dažniausiai jos šlapime padaugėja geriant per mažai skysčių - to gali užtekti tam, kad susiformuotų mineralizacijos centras ir susidarytų akmuo. Tokį vienišą vieną vienintelį akmenį per gyvenimą apturi 3-10% žmonių, kaip taisyklė dažniausiai ~20-30 gyvenimo metus, kai dėl greito gyvenimo tempo tiesiog užmiršta gerti pakankamai skysčių. Dažniausiai akmens šalinimosi skausmas primena, kad vien tik kava ir šokoladu gyvas nebūsi ir inkstams visai neįdomu, kad rytoj egzaminas, o tu tingi normaliai valgyti.

Taip pat gali būti paveldėtas šlapimo rūgšties apykaitos sutrikimas, jos gali susidaryti daug ir visiškai sveikam žmogui, bet valgančiam labai daug gyvūlinės kilmės produktų arba balto rafinuoto cukraus ir to gliukozės-fruktozės sirupo, kurio dabar yra visame kame. Dažna bėda tai ir sergančių 2 tipo cukriniu diabetu ar dietos prisilaikančių ir svorį metančių žmonių :(

Šeimos medicinos praktikoje įdomiausia su šiais akmenimis yra tai, kad su jais kartais pacientai grįžta praėjus keliems mėnesiams po sunkių viduriavimų, didelių emocinių krizių ir panašiai - kažko, kas sudavė vieną gerą spyrį visam organizmo metabolizmui, dėl ko susidarė mažulytis šlapimo rūgšties kristaliukas ir tyliai tylutėliausiai augo sau kamputyje, kol galų gale užaugo ir pasišalino laukan - ne visada net skausmingai, bet žmogus išsigando, kad pasišlapino su kažkokiu tai "smėliu". Gydytojas dažniausiai paskiria tyrimus išsiaiškinti ar dėl to "spardymo" dar kažko kitko nenutiko, bet tuo vienu akmenuku viskas dažniausiai ir baigiasi :)

Brušitas CaHPO4.2H2O yra gana retas inkstų akmenų mineralas, bet įdomus tuom, kad jo formuojamas akmuo auga dailiai apvalus ir glotnus, o prapjovus jį viduje matoma įdomi jam būdinga struktūra. 

Yra ir kitokių akmenų, bet jie žymiai retesni - sudarantys vos po procentą ar kelis iš visų akmenligės atvejų.
Vienaip ar kitaip, tačiau žmogui susirgus akmenlige visuomet yra pravartu nustatyti tikslią akmens sudėtį, nes tik taip galima parinkti optimaliausią gydymą :) (nebent yra labai aiškus paveldėjimas ar gyvenimo būdo įtaka ;D)