Trupinukai II ir III (už dvi savaites)

Kas yra savaitės trupinukai ir I jų dalis

1. Mikroskopinė dilgelės lapo nuotrauka.

Tie dideli spygliai yra ląstelių ataugos, kurių sienelės sudarytos iš silicio dioksido - tokios pačios medžiagos, kuri kvarco formoje yra pagrindinė smėlio sudedamoji dalis.

Iš esmės - tai mažos augalo išaugintos tuščiavidurės stiklinės adatos. Sustorėjimuose, kurie jungia jas su ląstelės kūnu yra skruzdžių rūgšties, histamino, acetilcholino ir seratonino. Prisilietus prie dilgelės lapo adatėlės subraižo odos paviršių, o nulūžus jų galiukams minėtos medžiagos patenka į padarytas žaizdeles. Kadangi medžiagos biologiškai labai aktyvios, tai dėl to taip siaubingai ir skauda/niežti. Augalas tokiu būdu ginasi, nuo potencialių jo valgytojų. Kitiems augalams tokia apsauga gal ir ne tokia reikalinga, bet dilgelė savo lapuose sukaupia labai daug geležies, kalio, mangano ir kalcio, kurių dilgelei reikiamais kiekiais ne taip lengvai rasi. Dėl to dilgelės labai "mėgsta" augti ant šiukšlynų, ypač ant tokių, kuriuose yra užkasta kaulų ir/ar mėsos - kartais staiga nei iš šio, nei iš to plyname lauke išdygęs dilgelių "krūmas" gali pasitarnauti teismo medikams, kur ieškoti užkastų palaikų, jei jiems nusikaltėlis pasakė tik apytiksliai "kažkur čia".

Valgomos tik jaunos digelės, nes pradėjusios krauti pumpurus jos ima kapti cistolitus - medžiagas, kurios skatina inkstų akmenų susidarymą. 

Vėliau diskusijoje išsirutuliojo, kad dilgelės dar tinka gėrybinės prostatos hiperplazijos gydymui ir kad liaudyje naudojamos laktacijai skatinti, bet nėra absoliučiai jokių mokslinių įrodymų, kad jos veiktų šiuo atvžilgiu kaip nors daugiau, nei per placebo poveikį.

2. Gėlytė iš 2 petri lėkštelių su agaru ir Escherichia coli, kuri užsėta, kad užaugtų kaip žalias stiebelis ir Salmonella paratyphi, kuri užsėta, kad užaugtų kaip rausvas žiedas.

E. coli - viena iš pagrindinių žarnyno gyventojų, o S. paratyphi ligos artimos vidurių šiltinei, paratifo, sukėlėja. Gėlė iš kako :D

Nuotrauka iš čia - http://www.microbeworld.org/index.php?option=com_jlibrary&view=article&id=963

3. Mary Mallon (1869-1938), geriau žinoma kaip "šiltinės Meri", buvo pirmas JAV identifikuotas besimptomis vidurių šiltinės nešiotojas (ir dėl savo "pimrumo" labiausiai ir pagarsėjo). Vidurių šiltinė yra sunki liga, plintanti fekaliniu-oraliniu būdu, bet yra žmonių, kurių organizmas perrsirgdamas šia liga ne atsikrato visais jos sukelėjais, o su jais susigyvena, o kartais net iš karto "susidraugauja". Tokie žmonės simptomų nejaučia, bet gali platinti kitiems žmonėms pavojingus mikroorganizmus, ypač, jei nesilaiko higienos normų. Mary Mallon per savo darbo virėja laiką vidurių šiltine užkrėtė 53 žmones, galbūt daugiau, 3 iš jų mirė. Ji kelis kartus buvo izoliuota į karantiną, bet tuo metu žmonės tiesiog nežinojo ką daryti - pati neserga, specialiai kitų neužkrečia. Mirė sulaukusi 69 metų nuo plaučių uždegimo, praleidusi beveik 30 metų ligoninės karantine, kuriame buvo nuteista kalėti, jei taip galima išsireikšti. Autopsijos metu paaiškėjo, kad šiltinės sukėlėjos bakterijos buvo šiltai įsitaisiusios moters tulžies pūslėje - šiandien tokių problemų būna pakankamai retai - bakterijos tokiems asmenims būna išnaikinamos medikamentų dėka, o blogiausiu atveju chirurgiškai šalinamas bakterijų "namas" organas, jei jis žinomas ir tai įmanomą padaryti smarkiai nepakenkiant pacientui (kaip kad tulžies pūslė). Taip pat ir higienos sąlygos žymiai geresnės, todėl net jei žmogus ir turi tokių bakterijų žymiai mažiau jų išplatina.

Kartais būna priešingai - konkretaus žmogaus organizmas nesusigyvena su bakterijomis, kurios visiems kitiems žmonėms yra nekenksmingos ar net naudingos. 

Įdomumo dėliai - drauge apsigyvenusių žmonių mikroflora daugiausiai kinta per pirmus  3 mėnesius - iš vieno vieni mikroorganizmai apsigyvena ant kito ir atvirkščiai. Visiškai identiška ji niekada nebūna, nes patys žmonės nėra identiški.

Daugiau apie šiltinės Merę - http://www.snopes.com/medical/disease/typhoid.asp

4. Luciano Nezzo (1856-?) paveikslas vaizduojantis jauną moterį, kuriai gydytojas apžiūrinėja dantį. Paveikslas atskleidžia nuostabų kontrastą - ji jauna, sveika, turtinga, o jis senas, nesiskutęs, apsirengęs nudriskusiais drabužiais. Moteris ne visiškai pasitiki gydytoju, ji laiko uždėjusi savo ranką ant jo riešo, ir ne veltui - už nugaros šis laiko paslėpęs tuometinį įrankį skirtą dantims rauti. Ne todėl, kad norėtų moterį apgauti, bet todėl, kad nenori jos gąsdinti.

"Negąsdinti paciento" ir šiandien išlieka labai svarbi medicinos dalis, ypač chirurgijoje. Kartais žmonės mano, kad jų veidą nuo pilvo ar kojų specialia "širmele" gydytojai uždengia tam, kad nematytų jų veido ir tokiu būdu chirurgai jaustųsi laisviau, "nužmoginę" pacientą ir panašiai, bet realiai tai daugiausia daroma tam, kad pats pacientas nematytų  operacinio lauko. Neretai tai padaroma net ir tada, kai pacientas yra visiškoje nejautroje - visada yra tikimybė, kad jis gali atsibusti. Kai kurie chirurgai leidžia pacientams stebėti operaciją, jei mano, kad tai jų negąsdins, nes tokiu atveju yra kiti pliusai - pacientas nors ir nejaučia skausmo, bet kartais stebėtinai gerai gali pasakyti "man atrodo, kažkas negerai", kai netyčia užkliudoma struktūra, kuri neturėtų būti užkliudyta. Taip pat vizualus sąmonės netekimas ir skausmo nejautimas yra du skirtingi dalykai. Pacientas gali atrodyti be sąmonės, bet jausti skausmą. Anesteziolagai  naudoja "skausmo monitorius", kurie skirti ne tiek gyvybinių funkcijų rodiklių sekimui, kiek vertinimui ar jų pokyčiai vyksta dėl skausmo (pavyzdžiui staiga ima kilti kraujospūdis). Tai nėra tobulas metodas, bet kol kas geresnio nėra. Kai pacientas sąmoningas, jis pats gali pasakyti skauda ar ne.

Bet net ir drąsiausi bijo, tai natūralu, o baimė - didelis gyjimo priešas. Jei žmogus bijo, jam gali skaudėti net tada, kai nėra jokios priežasties skausmui, bet jam vis tiek skauda, ką jau bekalbėti apie baimės sukeliamą stresą.

Jei įdomu - tai ten už nugaros laiko maždaug tokį vą įrankį: http://www.cowanauctions.com/itemImages/ggg7802.jpg

Papildymas: Ta "širemlė", kas be ko, santykinai atskiria ir sterilų operacinį lauką nuo nesterilaus anesteziologo lauko. 
5. Tai ką, pradedam mokytis paskutiniam šios sesijos egzaminui - užkrečiamom ligom ir epidemiologai. Ir aišku pradedam nuo epidemiologijos istorijos, nuo Ignaz Semmelweis (1818-1865), kuris retrospektyviai panaudodamas aprašomosios epidemiologijos metodus, išanalizavo gimdyvių sepsio atvejus, siekdamas nustatyti rizikos veiksnius lygino juos mažos ir didelės rizikos grupėse, įdiegė kontrolės priemones ir atliko prospektyvių gimdyvių stebėjimą šioms priemonėms įvertinti. Jis –  epidemiologinės priežiūros ir kontrolės pradininkas. O prie progos ir daina apie jį:

6. Pietų Korėjoje egzistuoja toks liaudies mitas, jog jeigu eisi miegoti su įjungtu ventiliatoriumi, tai gali nepabusti. Mitas toks gajus, kad ventiliatorių gamintojai yra priversti gaminti automatiškai išsijungiančius ventiliatorius ir dėti štai tokius va įspėjimus ant ventiliatoriaus naudojimo instrukcijos. Įdomiausia yra tai, kad kiekvienais metais ~20 žmonių šalyje oficiali mirties priežastis ir būna būtent tokia, neegzistuojanti daugiau niekur kitur pasaulyje.http://en.wikipedia.org/wiki/Fan_death

7. Čikagos universiteto mokslininkai yra atlikę įdomų tyrimą, siekiant išaiškinti ar žiurkė išleistų kitą žiurkę, jei už tai nieko negautų. Nuotraukoje matoma viena laisva, o kita sugrūsta į labai nepatogų narvelį. Laisvoji žiurkė visuomet išleisdavo įkalintą žiurkę, kai tik suprasdavo kad ji negali išeiti ir kaip tą padaryti. Įdomu tai, kad kai už išleidimą mokslininkai žiurkei duodavo šokoladinių pusryčių dribsnių, žiurkė palikdavo bent vieną dribsnį ir prieš tai įkalintajai. Yra daug, nepalyginti geresnių gyvūnų empatijos ir nesavanaudės pagalbos gyvūnų tarpe pavzydžių, bet šitas man labai patiko, nes ta žiurkė ten taip juokingai sutrombuota XD I know, I am a horrible person xD

8. Viešnamio kėdutė apkūniems klientams, 1890 metai, Paryžius.

Čia aišku, super prabangi ;D karališka. Tiesiogine to žodžio prasme.

Papildymas - kaip kėdutė buvo naudojama.

9. Nesusilaikiau ir "pagaminau" tokį va koliažą.

10. Mokslininkai ieško nuplikimo gydymo vaistų/būdų. Ant šitos plikos pelytės nugaros yra mažas lopinėlis kailiuko, kuriame vienas iš gydymo būdų kaip tik testuojamas. Pilnas straipsnis - http://www.nature.com/ncomms/journal/v3/n4/full/ncomms1784.html ten ir daugiau nuotraukų yra :)

11. Stentai skirti širdies kraujagyslėms. Kai įkišamas į kraujagyslę stentas būna suglaustas,  pasiekus vietą, kurioje jį norima palikti, jis išspučiamas specialiu balionėliu, ant kurio būna užmautas dar prieš kišimą. Kai stentas išsiskleidžia jis atgal nebesusiskleidžia ir palaiko kraujagyslės spindį, kurį buvo užkimšęs krešulys, arba užspaudę kas iš išorės - kraujas vėl gali pratekėti. 

Papildymas - dabar jau gaminami ir tokie stentai, kurie po tam tikro laiko patys suyra.

12. Besimokant vaikų infekcinių ligų egzaminui, mano "mėgstamiausia" liga yra kokliušas - Iki skiepyjimo ja praktiškai persirgdavo visi 2-6 metų vaikai. Liga plisdavo oro-lašeliniu būdu, kai vienas vaikas apkosėdavo kitą, ir po užsikrėtimo prasidėdavo ilgas ir nuobodus kosėjimas. Negydant vaikas priepuoliais kosėdavo net 6-10 savaičių. Priepuoliai būdavo tokie smarkūs, kad kartais vaikai kosėdavo net iki apalpimo, nes tiesiog negalėdavo kvėpuoti per kosulį, taip pat vystydavosi ir išsekimas. Kosėjant labai padidėja veninis spaudimas galvoje, todėl akyse trūkinėja kraujagyslės (tada kays pasidaro raudonos kaip kraujo pripiltos). Taip pat ir smegenyse, kas vieniems vaikams palikdavo matomų neurologinių simptomų likusiam gyvenimui, o kitiems ne (žinoma klausimas ar ne, nes kai žmogus jau didelis, tai galima lyginti su tuom, koks jis buvo prieš tai. O kai mažas?). Blogiausia, kad smegenų pažeidimai daliai būdavo mirtini. Dėl mirčių ir liekamųjų neurologinių simptomų buvo įvestas visuotinas skiepijimas.

Kaip ir po natūralaus persirgimo imunitetas netrunka visą gyvenimą, bet jam pradėjus silpti pakartotini susirgimai būna ganėtinai nestiprūs. Gal daug kam gyvenime yra buvę, ypač paauglystėje kaip tik to "silpimo" metu, kad atrodo kad visą mėnesį kosėjate tokiais "užėjimais", nors nėra temperatūros ir neiškosejate skreplių. O po to lengvai nurimsta. Jei ne kokliušas, tai tokį kosėjimą galėtų sukelti auglys, tuberkuliozė ar lėtinės plaučių ligos, bet kokliušas suaugusiam praeina ir toliau jis ramiai gyvena, net pamiršęs, kad kažkas tokio buvo.

Vakcinos nėra nekaltas dalykas, bet jos yra žymiai mažiau pavojingos už pačią ligą. Nematant ligos ir jos pasekmių daliai žmonių kyla natūralus noras savo vaikų nebeskiepyti, ypač kai mato skiepų komplikacijas. Pavojingiausias kokliušas yra kūdikiams, ypač neskiepytų-nesirgusių motinų naujagimiams, nes jie iš jų per placentą negauna apsauginių antikūnų. Skandinavijos šalyse šiuo metu labai plinta "kokono" taktika - prieš planuojamą nėštumą pasiskiepyja ne tik būsima mama, bet ir visi artimieji, kurie planuoja daug laiko praleisti su vaiku.

13. Lietuvių pasaka apie tabaką:

"Staravierius įsimylėjo panelę. Ji mirė. Tada jis eidavo ant jos kapo ir verkdavo. Jam beverkiant, išdygo iš jos kapo žolė. Kai ji sudžiuvo, tai jam ta žolė patiko ir jis ėmė šniaukšti. Žmonės, pamatę nematytą žolę, kasa jos kapą ir randa, kad žolė iš jos tarpkojo išaugus. Dėl to vyrai ir mėgsta tą žolę čiulpti." Balys 2003; 7, nr 334.

Įdomi versija apie moters tarpkojo kvapą/skonį :)

14. Daug gydytojų labai mėgsta rekomenduoti bananus kaip vaisių, kurį galima valgyti ir kai viduriai užkietėję, ir kai viduriai paleisti. Bet ar gali vienas vaisius taip stebuklingai veikti? Negali. Bet labai dažnai pamirštama pridurti, kad esmė yra ne tik pačiame banane, bet tame, ar jis valgomas žalias ar sunokęs.

Sunokęs bananas tampa tuomet, kai jo žievelė suplonėja, o ant jo pačio ima rastis juodų taškelių. Tokiame banane gali būti 20% ir daugiau cukraus, labai mažai krakmolo, ir nos atrodytų, kad jis ima juoduoti nuo oro, bet būtent tokie bananai pasižymi didžiausiomis antioksidacinėmis savybėmis (saugo nuo vėžio, o ypač geri akims ir skandžiui). Štai tokius bananus gerai valgyti viduriuojant. Jų aukštas glikeminis indeksas, todėl jie netinka norintiems numesti svorį, bet labai tinka vaikams, kuriems energijos reikia čia ir dabar - atsižvelgus į tai, kokios nepakeičiamos aminorūgštys juose yra (viso 3), banano ir stiklinės pieno užkandis daug gersnis dalykas, nei koks šokoladukas, prieš išleidžiant vaiką į lauką žaisti. Kadangi jiems nokstant juose padaugėja seratonino ir triptofano - tokie bananai tinka ir nemigos kamuojamiems žmonėms.

Parduotuvėje dauguma parduodamų bananų yra žali - tiesiog prekybininkas nėra suinterisuotas į lentynas krauti tokius bananus, kuriuos, jei neišpirks jau kitą dieną reikės krauti atgal. Nuolatinis tokių bananų gulėjimas, o parsineštų namo išvaizdos pasikeitimas kelių dienų bėgyje, gali sudaryti įpsūdį, kad jei bananas jau geltonas, tai jis jau ir sunokęs (žinoma, daug žmonių mėgsta žalius bananus dėl skonio ir kietumo). Bet geltoname banane yra labai daug krakmolo ir santykinai mažai cukraus. Ten kur bananai auga juos skina žalius, kol atsiduria parduotuvėje jie pasidaro geltoni, o kai paguli namuoe, tai ir sunokti turėtų. Štai tie geltoni ar truputį žali bananai ir tinka valgyti esant vidurių užkietėjimui, dėl žemo glikeminio indekso tinka norintiems mesti svorį - nes jie virškinasi lėtai, po truputį atiduoda savo kalorijas (vienas bananas vidutiniškai turi 90-110kcal). 

Tiek sunokę, tiek žali bananai turi daug fruktooligosacharidų - prebiotiko, kurį ypač mėgsta kalcį padedančios pasisavinti bakterijos.

Tad trumpai - sunokė bananai (taškuoti) tinka viduriuojant ir energijos duoda greitai, žali (geltoni) tinka esant vidurių užkietėjimui ir energijos duoda lėtai. 

15. Manęs jau kelios merginos klausė kodėl nuėjus pas gydytoją, jis pakelia plaukus ir apžiūri kaklą iš nugaros, nejau ten utėlių ar ko ieško? Kadangi abi merginos buvo apkūnios, nenuostabu, kad apžiūrinėjo, nes žiūrėjo ar nėra Acanthosis nigricans vienoje jai būdingiausių vietų (iš esmės gali būti bet kur, bet labiausiai mėgsta odos raukšles, o ypač pažastis ir nugarinę kaklo dalį, apie bambą ir kaktą). Tai blyški hiperpigmenuota dėmė ar juosta (kartais atrodo kaip ištepta), kuri dažnai atsiranda, kai nutukimas kyla ne dėl persivalgymo, o dėl ligos - rezitentiškumo insulinui ar cukrinio diabeto, kiaušidžių policistinio sindromo, Kušingo sindromo ir panš, o kas blogiausia, kad kartais būna kaip vėžinio susirgimo paraneoplastinis sindromas - pats vėžys kažkur gal ir usžsilėpęs, bet va tokie va "galai" išlenda, o ir ji pati gali būti kaip savarankiškas piktybinis susirgimas. Kartais ji atsiranda ir visiškai dėl nieko ar kaip vaistų šalutinis poveikis, gali būti paveldėta (bet paveldėtos gali būti ir ligos, todėl atsargiai), bet kadangi labai dažnai tai visi būna ligos požymis ir ganėtinai baisios, tai dėl to gydytojai ir lenda žiūrėti ar jų nėra.

Jei skaitote kas nors, kas metate svorį ir jis niekaip nekrenta, arba pažįstate kažką, kas bando mesti ir esate pastebėję tokią vat dėmę (ypač ant kaklo), nenuignoruokite jos.

16. Anedkotas:

- Jums teks pavartoti spironolaktoną iki operacijos, bet turiu jus įspėti, kad daugiau nei pusei vyrų nuo jo išsivysto erekcijos disfunkcija.

- A?
- Jums nestovės.
- A! O negalima ko nors, kad stovėtų.
- Nu, galiu išrašyri epleneroną, bet tas gali būti daugiau nei dešimt kartų brangesnis.
- Tai gi "Apple", pas juos viskas brangu.

- ....

17. Vėžinės ląstelės priverčia aplinkines sveikas ląsteles biologiškai pasenti tam, kad galėtų jomis maitintis -http://www.landesbioscience.com/journals/cc/article/20717/

:D senatvė vėžio nesukelia. Jinai jį maitina...

18. Implantai skirti padidinti nosiai - naudojami daugiausiai Kinijoje siekiant padidinti nuotakos "vertę", neretai drauge su akių plyšio platinimo operacija, siekiant suteikti moteriai "vakarietišką" išvaizdą. Jei šeima turi pinigų, daroma ir kojų ilginimo operacija - kaulai laužiami, patempiami ir sugydomi naudojant Lizarovo aparatą, neskaitant kitų grožio procedūrų.

Zed Nelson fotografija - http://www.zednelson.com/?Home - ten daug įdomių nuotraukų, pavyzdžiui šita - http://www.zednelson.com/db_img/378upload.jpg Joje nufotografuota moters pėda, kurios pirštai buvo sutrumptinti chirurginiu būdu - taip neva gražiau atrodo aukštakulniuose.

19. Grįžau po neurologijos egzamino, tai kadangi sekantis egzaminas tik pirmadienį ir turiu šiek tiek laisvo laiko, šiandien parašysiu šį tą ilgesnio.

Kartais nei iš šio, nei iš to kyla keistas nepaaiškinamas jausmas. Tai dažniausiai būna dėl pačios paprasčiausios židininės epilepsijos - žmonės dažnai įsivaizduoja, kad epilepsija, tai liga, kada žmogus raitosi ant žemės ir jam drimba kruvinos seilių putos iš burnos, bet tai tik viena iš epilepsijos formų. Pati epilepsija nėra liga - tai tik labai stipri elektrinė neuronų iškrova smegenyse dėl ten esančio sutrikimo, arba kartais kylantis dėl visiškai su smegenimis tiesiogiai nesusijusių priežasčių (pvz.: mažiems vaikams pakilus temperatūrai). O kartais būna iš viso dėl nežinomų priežasčių. Priklausomai nuo rūšies - gali būti bet kas, ką moka mūsų smegenys - nuo rėkimo, iki sudėtingų reiškinių, kaip kad automatinio rašymo ar kalbėjimo į kažkokią kalbą panašiais žodžiais.  Neretai žmonės sergantys epilepsija atsiduria pas psichiatrus, arba, dar blogiau, pas visokius šarlatanus.

Jei minėta iškrova įvyksta toje dalyje, kur mes suvokiame jutimus, gali staiga atrodyti, kad "pakimbame" virš žemės, kad ant liežuvio galo guli metalas, kad pakaušyje atsivėrė akys ir panašiai. O jei jausmų dalyje, tai išgyvename kokį tai jausmą (pvz.: staiga užeina baisus pyktis, ar meilė), bet man asmeniškai įdomiausi yra šie:

Deja Vu - Jausmas, kad kažkoks visiškai naujai įvykis jau yra buvęs praeityje arba sapnuotas.

Deja Vecu - Jausmas, kad kažkoks visiškai naujas įvykis jau yra buvęs praeityje ir žmogus yra jame DALYVAVĘS, jutęs kvapus, skonius, mano, kad žino kas bus toliau.*

Deja senti - Jausmas, kad kažkoks naujas jausmas jau buvo patirtas praeityje. Labai dažnai lydi epilepsiją, daug žmonių mano, kad tai didelis jų buvusių gyvenimų įrodymas...

Deja Visite - Jausmas, kai atsiduręs naujoje vietoje žmogus jaučiais, tarsi jau būtų joje buvęs arba ją sapnavęs ir mano, kad labai gerai orientuojasi.*

Jamais Vu - Priešingas Deja Vu - daug kartų pergyventoje situacijoje žmogus jaučiasi taip, tarsi būtų atsidūręs pirmą kartą.

Presque Vu - čia tas jausmas, kai "žodis ant liežuvio galo", bet niekaip neišeina jo pasakyti. Kartais žmogus susinervina ir jį nupiešia ar pasako kita kalba, nes kiti smegenų centrai nėra apimti tos laikinos "klaidos".

O čia šiaip įdomumu prie progos:

L’esprit de l’escalier - čia būtent tas jausmas, kai protinga mintis ateina po laiko. Rašai egzaminą, atiduoti lapą ir BAC pusę teisingų atsakymų išplaukia. Arba ginčyjiesi su kuo nors, išsiskyri, važiuoji namo ir smegenį tiesiog užplūsta visokie be galo protingi atsikirtimai. Dažniausiai šios mintys jau būna kilusios tada, kai jų realiai reikėjo, bet, kadangi smegenys ne guminės, tai joms reikėjo tuo metu rinktis tai, kas buvo svarbiausia - jai pvz.: bijai egzmino neišlaikyti, tai ta baimė užima daugiau "vietos" ir tuo metu išstumia ką kitas smegenų centras sako "ėėė, žiūrėk, ką aš žinau", o kai toks "blokas" panaikinamas (atiduoti lapą, kaip parašei, taip parašei, nebėra jau ko bijoti), tai pagaliau ir "pasižiūri" :)

Capgras deliuzija - dažniausiai esant šizofrenijai, kai žmogus tiki, kad jo artimas ar draugas yra pakeistas identiškai atrodančiu kitu žmogumi. Labai pavojingas dalykas, nes jai toks žmogus sugalvoja, kad pvz.: jo vaikai yra robotai, tai gali juos papjauti pasižiūrėti kur pas juos "barbareikos"...

Fregoli deliuzija - kai žmogus pradeda galvoti, kad visur aplinkui yra tas pats žmogus tik vis kitaip persirengęs.

* Kartais žmonėms atrodo, kad kažkas būna būtent taip, kaip jie įsivaizdavo ar galvojo. Bet esmė yra tame, kad mes realiai prisimename ir apie ateitį galvojame tomis pačiomis smegenų dalimis. Kai kurie žmonės sugalvoja, kad, kadangi šiandien įvyko A, tai rytoj įvyks B. Bet rytoj įvyksta D ir jie yra šventai įsitikinę, kad vakar jie galvojo apie D. Į tokį mąstymą linkę žmonės labai greitai susižavi visokiomis idėjomis, kad jų mintys neva valdo visatą ir panašiai - tiesiog jų suvokimas taip gerai taikosi prie juos supančios realybės, kad jiems ima atrodyti, kad tai realybė taikosi prie jų! Tai yra labai lengvai "pagydoma", pradėjus rašyti dienoraštį, tik reikia tokį žmogų priversti - jie dažnai kaip tik ne tai, kad nenori jo rašyti, jie to net pakęsti negali, o kai tenka skaityti ką patys rašė, jiems atrodo, kad tą rašė ne jie, nes jie tikrai negalėjo taip galvoti :) ...

** Jei išgyvenate šiuos jausmus, nepulkite į paniką, nes tai jokiu būdu nereiškia, kad kažkas yra negerai. Čia kaip įsidurus į pirštą - kraujas bėga, bet tai nereiškia, kad nukraujuosite, kaip kad bėgant kraujui dėl persipjautos arterijos. Bet, jeigu jums tai trukdo gyvenime, nebijokite kreiptis į pagalbos - labai dažnai tai neturi nieko bendra su psichinėmis ligomis, ir galbūt net toks paprastas dalykas, kaip subalansuoti kraujo elektrolitai ar 2 papildomos valandos miego jus visiškai "išgydys" :)

20. Kaukolė moters, kuriai per 5-erius metus dešinėje veido pusėje užaugo auglys (greičiausiai dėl neurofibromatozės). Skrodimo metu paaiškėjo, kad auglys buvo visiškai "sugraužęs" skruostikaulį, gomurikaulį ir viršutinį žandikaulį. 1829 metai. Nuotrauka atkapstyta iš Hunterian Museum of the Royal College of Surgeons -http://surgicat.rcseng.ac.uk/(24bgvmzkijhkp0jltsubsr45)/Default.aspx Pasirinkite search, įveskite ko norėtumėte paieškoti ir pasirinkite "museum collection" - taip greičiausiai pamatysite daugiausia paveikslėlių.

21. Eupanacra elegantulus drugelio vikšrelis savo išvaizda imituoja gyvatę - tiksliau daugiausia jos galvą, bet to užtenka apsisaugoti nuo paukščių, kurie gyvačių ganėtinai prisibijo. Jei esi minkštas ir skanus, tai bent jau atrodyk grėsmingai!

 Nuotrauka iš čia - http://www.flickr.com/photos/17487183@N00/

22. Stephen'as Hawkingas yra šiuo metu ilgiausiai Pasaulyje gyvenantis žmogus sergantis šonine amiotrofine skleroze. Dauguma ją susirgusių žmonių gyvena 2-7 metus, šiek tiek daugiau nei 3% 10 metų. S. Hawking'as susirgo būdamas 21 metų, todėl jo prognozė buvo itin nedėkinga - tokios ligos dažnai kuo anksčiau prasideda - tuo greičiau "viskas baigiaisi", dauguma žmonių šia liga suserga 50-60 m. amžiuje. Tai buvo 1963 metais. Nuotraukoje S. Hawkingas savo darbo kabinete Kembridžo universitete artėjant jo 70-mečiui.

Kiekvienais metais šia liga suserga 1:2 žmonės iš 100 000. Nėra žinoma tiksli ligos priežastis - vos keli procentai atvejų būna paveldėti. Liga prasideda nežymiais motorikos (judesių) sutrikimais nuo rankų ar kojų galų ir pamažu "lipa" aukštyn, kadangi dažniausiai protas ir jutimai lieka visiškai sveiki žmogus būna pasmerkiamas lėtai mirti įkalintas savo paties kūne kasdien jausdamas kad vis mažiau gali. Dažniausiai mirštama uždusus, kai sutrinka kvėpavimo raumenų veikla, arba dėl komplikacijų, kaip kad plaučių uždegimo, nes žmogus nebejuda, negiliai kvėpuoja, nebegali efektyviai kosėti.

23. Besiruošiant neurologijos egzaminui prie Alzhaimerio ligos gydymo išlindo dviskiautis ginkmedis (Ginkgo biloba). Šitas augalas gali pasigirti vienu iš didžiausių sričių, kuriose jis yra mėginamas pritaikyti, skaičiumi. Bet įdomiausias jis tuom, jog yra tikras evoliucinis reliktas - jeigu pasinagrinėti jo lapo struktūrą būtų galima pamatyti, kad jame esančios gyslelės niekada neformuoja anostomozių (nesijungia viena su kita), bet auga tik atsišakodamos Y forma. Senoviški ir jo žiedai, ir vaisiai, ir viskas kitas, ką jame benagrinėsi... Šiandienos ginkmedžiui artimos rūšys jau egzistavo 270 mln metų prieš mūsų erą, jį kramsnojo ir dinozaurai, o visai artimos niūdieniniam buvo jau prieš  ~50-60 milijonų metų. Nuo to laiko medis tik padidino žalią plotą esantį tarp atsišakojančių lapų gyslų ir tiek - tai yra jo lapai tapo labiau panašūs į daugumos dabartinių medžių plokščius lapus. Jis toks senas, kad jau yra išnykę labai daug jį seniau puldinėjusių parazitų, o naujai evoliucijos bėgyje atsiradę turi ką skanesnio graužti ar ant ko augti, todėl šis medis labai mėgstamas auginti prie namų ir soduose. Jis itin nelepus dirvožemiui, ne itin jautrus temperatūrų skirtumams, greitai ir didelis užauga, valgomi jo vaisiai ir lapai nenuodingi. Jis toks užsispyręs, kad po to, kai Hirošimoje buvo susprogdinta atominė bomba gyvi liko tik 4 medžiai visame mieste ir visi jie buvo ginkmedžiai! Jei gyvenčiau name, tikrai po langais pasisodinčiau ginkmečio sodinuką (mūsuose jį kartais galima pamatyti ir šiaip miške augantį, ar išdygusį kokį iš parko pabėgėlės sėklytės) ir kiekvieną kartą į jį pasižiūrėjusi prisiminčiau, kad "kisk arba krisk" ne visada yra tiesa :)

24. Ar žinote, kaip vadinasi ta neryški šešėlio dalis? Penumbra. Dar neryškesnė yra antumbra, bet čia jau tik dailininkai taip smulkinasi... O patį šešėlį galima vadinti umbra. O jeigu jums kartais atrodo, kad dar už šešėlio eina kokia tai net šveisesnė dalis, kurios ten būti net neturėtų (gi šešėlis!) - tai ten antenumbra.

Penumbros sritimi dar vadinami tie neuronai, kuriuos galima išgelbėti ištikus ischeminiam insultui - jie tik leisgyviai, bet dar gyvi ir kai atsistatys kraujotaka, jie po truputį per laiką atsigaus. Todėl daktarai ir nemažina tokiems pacientams kraujo spaudimo, nors kartais tai labai gąsdina artimuosius ar pačius pacientus - aukštas spaudimas, nors ir kenkia kitiems audiniams, bet "pramuša" kraują pro susidarusią kliūtį smegenų kraujagyslėje ir palaiko gyvus prenumbros srities neuronus. O galva - gi daugeliui žmonių svarbiausia kūna dalis, tiesa? Žinoma, kai spaudimas pasiekia 220/120 tai šito metodo jau atsisakoma, nes tada jau kitos bėdos prasideda ir gelbstima žmogaus gyvybė, o ne jo protinės funkcijos ir sugebėjimai.

25. Kažkada sąmanos ir kerpės augusios ant kaukolių žmonėms buvo aukso vertės (tiesiogine prasme - jas pirkdavo mokėdami už jų svorį tokiu pat kiekiu aukso). Viduramžiais buvo populiari medicinos teorija, vadinamoji signa naturae, kuri teigė, kad Dievas ligas sukūrė tam, kad jos būtų gydomos, todėl kiekvienai ligai tiesiog privalėjo egzistuoti bent vienas tikrai ją gydantis vaistas (antraip tai būtų reiškę, kad Dievui nerūpi žmonių ligos arba jis jas siunčia), taigi tereikėjo rasti būtent vieną ar kitą vaistą, o ieškodavo pasitelkdami analogijas - jei koks augalas augina šakeles panašias į žmogaus kojas, tai vadinasi augalas tinka gydyti kojomis - juk Dievas turėjo žmogui duoti ženklą kaip ieškoti, tiesa? Taigi, nenuostabu, kad būtent kaukolė buvo ypač vertinama - buvo teigiama, kad  augalėliai ant jos nusileidžia tiesiai iš dangaus tarsi manos grūdeliai ir prigyja. Daugiausia tokias samanas ir kerpes naudojo epilepsijos priepuoliams gydyti ir kraujavimams, bet, kas įdomiausia, jog jos dažnai įeidavo į Unguentum Armarium (dar žinomą kaip U. sympatheticum ar U. magneticum) - tikriausiai geriausią haplochrismos pavyzdį: norint pagydyti žaizdą reikėjo "gydyti" ją padariusį ginklą. Į šį gydymą iš pradžių Bažnyčia žiūrėjo pro pirštus, nes paprastiems žmonėms atrodė, kad jo veiksmingumą turėjo lemti tie "patys" dėsniai, kurie leido egzistuoti Šventajam Graliui ir panašiems daiktams (net ir tada labiau apsišvietę žmonės skaitydami Šv. Raštą pastebėdavo, kad ko jau ko, bet daiktų garbinimo tai Jėzus ne tik, kad nesiūlė, bet dar net ir labai nepalaikė, tuo tarpu bažyčios lūžo nuo relikvijų, kurias skaičiuojant buvo galima susidaryti įspūdį, kad visi šventieji buvo ne tik baisiai polidaktiški, bet kartais net ir dvigalviai ir panš... O veikė, neva visos, nes svarbiausia buvo tikėjimas). Kartais "gydomas" ginklas net neturėdavo būti tas pats, kuriuo žaizda būdavo padaryta - užtekdavo panašios formos ginklo, o varguoliai įsigudrindavo netgi "gydyti" medines ginklų imitacijas prieš tai jas ištepę žaizdos krauju. Be samanų ir kerpių nuo kaukolės, į šitą gydomąjį tepalą įeidavo ir kitos įdomios sudedamosios dalys: medus, riebalai (turtingi naudodavo meškų ir kitokių įdomių gyvūnų, paprasti žmonės kiaulės), kepti kirminai, žmogaus kraujas, terpentinas, geležies oksidas ir panš. Jei dar turėjai mumijos miltukų, tai iš viso super duper tepalas gaudvosi - aptapedavai juo ginklą, apibintuodavai ir turėdavai laikyti tol, kol sugis juo padaryta žaizda. XVII amžiuje Bažnyčia "susiėmė" ir paskelbė, kad toks gydymo būdas yra nenatūralus iš šėtoniškas, nes pradėjo rastis mokslininkų, kurie bandė paaiškinti kodėl tai gali veikti ar kodėl tai negali veikti. Tiek vienas, tiek ir ktias paaiškinimas Bažnyčiai būtų buvęs nenaudingas, nes kirstųsi su tikėjimo esme. Galutinai iš medicinos praktikos pasitraukė XIX amžiuje.

Iš pradžių samanos ir kerpės buvo renkamos tik nuo pakaruoklių ir savižudžių kaukolių - kadangi Bažnyčia neleido jų laidoti, tai jų kauliukų buvo ganėtinai pilna. Vėliau Paracelsas paskelbė, kad tinka bet kokio žmogaus kaukolė, nes, anot jo, samanoms gydomąsias galias suteikia ne Dievas, o žmogaus gyvybinė energija, kuri persisunkia iš kaulų į jas (savo laiku jis buvo tikras maištininkas, tokie pasisakymai!). Tada visi puolė diskutuoti ar staiga mirusio žmogaus kauluose tokios energijos lieka daugiau ar mažiau, ar smurtinė ar natūrali mirtis leidžia užauginti geresnes sąmanas. Greitai atsirado tokių kaukolių padirbinėtojų - išsikasdavo kaukolę, aptepdavo ją sumaltom sąmonom sumaišytom su kokiu nors rišikliu (kad ir sviestu) ir po kurio laiko kaukolė apaugdavo, ją būdavo galima parduoti.

Norintiems apie tokius dalykus paskaityti daugiau (ne tik apie viduramžius), rekomenduoju: The Chemical Philosophy A. G. Debus (yra du tomai, 1977 leidimo, berods). Nesibodėkite senomis knygomis apie istoriją (ta prasme leistais prieš 30,40 metų ir panašiai) - naujesnių dažnai tiesiog nebūna, čia ne apie Hitlerį ar Staliną rašyti, kai kievienas istrikas gali iškelti naują hipotezę, kodėl A nebuvo B, o buvo F.  Iš viso senos knygos, apie mediciną ypač, yra itin įdomios, nes kartais jose galimas rasti tokių receptų ir gydymo būdų, kad o-ho-ho :D lulz

Nuotrauka - Ingo Haas iš čia http://www.bgbm.org/bgbm/museum/expo/2000_2/paspauskite ant "zur Galerie".
>:3 enorkiukas visada nubėga pasiknaisioti ką išmeta biblioteka
Gerai, grįžtu prie zubrinimo neurologijos egzaminui. Gaila, kad bus testas, o ne atviri klausimai. :D Jei būčiau gavusi epilepsiją, būčiau galėjusi parašyti net visą cielą sakinį apie epilepsijos gydymo būdus viduramžiais... XD

Nu ir užteks, sakau :)