2016 m. lapkričio 20 d., sekmadienis

Pamąstymas apie pilvo diegliukus

Šiandien mąsčiau apie kūdikių pilvo diegliukus. Su Lapinu pasidalinome įspūdžiais, kad atskirti dėl ko beibinos verkia yra visai nesunku. Instinktyviai kažkaip išsišifruoja, kad čia valgyt norisi, čia šlapia, o čia liūdna, ant rankų norisi. Dabar netgi atsirado toks "aš pasipiktinusi!", dažniausiai jeigu verkė dėl ko nors kito, paėmei ant rankų ir padėjai trumpam atgal (pvz.: kad pasiimtum nepasiekiamą buteliuką), tai šitas ir nutinka. Vėliau, pagal visokias raidos teorijas, beibinos turėtų suprasti, kad tai nebūtinai reiškia, kad valgyt negausi, tiesiog, kad gausi ne iš karto. Knygos rašo, kad šiuo metu beibinos turėtų verkti po 7-8 minutes per valandą (arba kelis kartus paroje ilgesniais tarpais) - čia sveiko ir patenkinto vaiko "norma". Aš paskčiavau, kad tas yra beveik trys valandos. Maniškės niekaip tiek neverkia, nebent kokia ypač nelaiminga diena pakliūtų. Palyginti vienerių metų vaikų "norma" yra 4-5 minutės valandai. Koreliacijos, kad tylenis naujagimis bus tylus ir vienerių metų nėra, kaip kad nėra ir, kad jei nuolat bliauna mažiukas, tai bliaus ir truputį didesnis.

Yra ir rėkimas, kai pučia pilvuką. Tada paglostom, palankstom kojas ir geriau. Galima į šiltą vonelę įdėti - man atrodo šitas veikia geriausiai, plius matosi, kai dujos išeina ir būna olololol :V Po to galima duoti kad ir to paties simetikono lašiukų - jis nemažina jau esančių dujų burbulų (t.y. jei jau skauda, nes dujos neišeina, tai jis nepadės joms išeiti labiau), bet neleidžia formuotis naujiems skaudiems burbulams didčkiams. Beibinoms pilvus pučia labai vadovėliškai - tik pavakare ir pirmoje nakties pusėje, kai pagal vaikų neurologus vaikų nervinė sistema yra labiausiai pavargusi, įskaitant ir žarnyno. Žarnynas turi labai įspūdingą nervyną, kuris reguliuoja kokiu greičiu, smarkumu ir į kurią pusę savyje viską stumti. Taip pat panašu, kad jis turi atskirą telefono liniją su galvos smegenų emocijų centrais ir galima jausti neapibrėžtą liūdesį ar nerimą, ar iš viso sunkiai apibrėžiamą "šeštą jausmą" dėl to, kad prisigėriai per daug kokio nors pepsiaus. 



O vat yra ir toks dalykas, kaip diegliukai (dar vadinami naujagimių colica (suaugusių kitas dalykas))- jų metu kūdikiai verkia visiškai kitaip, būna raudoni, suspaudžia rankas į kumščius, o kojas bando pritraukti prie savęs. Pilvas paprastai irgi būna kietas kietas, nors taip retai kada būna dėl dujų susikaupimo, o dažniau dėl raumenų įsitempino. Dažniausiai diegliai, jei iš viso būna, nes jie nėra tokie dažni, tai ištinka tarp 6 ir 14 savaičių (kai kuriais išskirtiniais atvejais gali tęstis ir mėnesiais). Niekas tiksliai nežino kodėl jie darosi ir kas tai tiksliai yra, bet viena iš teorijų yra, kad kaip tik tuo metu prasideda sąmoninga vokalizacija, t.y. vaiko skleidžiamus garsus imasi valdyti nebe smegenų kamienas, o smegenų žievė. Geriausias būnas greičiau išaugti iš diegliukų yra greičiau gudrėti. 

Įsivaizduokite - kvėpaimo darbe buvo vienas viršinykas, o dabar atėjo kažkoks jaunas hipsteris ir kažką visiems aiškina, sako GREIČIAU GERIAU DAUGIAU, visus spardo, o senas niekur nedingsta ir nedings, jis vis tiek turės itin svarbias, kad ir tylias pareigas. Ir, kai jie abu nesusišneka, tai išeina gilus kvėpavimas, koks būtų prieš tai padusus ar nežmoniškai išsigandus + rėkimas max galingumu. Nenuostabu, kad tėveliams nuo to gali važiuoti stogas, nes jų smegenys irgi iš karto gauna du trigerius, kad vaikui kažkas negerai, labai labai labai negerai, nors realybėje, tai dalykas tiek pat pavojingas, kiek žagsulys (tačiau vaikui nuo to ne mažiau skausmingas). Išsekus kvėpavimo ar balso aparato raumenų energetinėm atsargom verkimo epizodas baigiasi, galima ir kažkaip vieną kurį smegenų centrą užimti stimuliacija, kad jis padarytų "OOOO SHINY" ir tada pamestų tą konfliktą su kitu. Pvz.: kad ir ta pati šilta vonelė, paguldymas neįprasta poza ir panašiai. Net vienos kurios raumenų grupės atpalaidavimas gali padėt, nes savotiškai "atrakina" užburtą ratą.

Veikia dauguma tų pačių dalykų, kaip ir prie pilvo pūtimo, tik dabar ramini ne žarnų, bet galvos smegenis, ne žarnų raumenis, bet kvėpavimo. Jeigu tėvai pastebi, kad kažkokie dalykai įveda į "diegliukus" tai gali jų išvengti - pvz.: pradėti tą patį simetikoną duoti vos ne profilaktiškai. 

2016 m. lapkričio 14 d., pirmadienis


Šiandien pirmą kartą sudalyvavau Balinto grupėje.
Michaelis Balintas (Michael Balint) yra vienas garsiausių XX amžiaus pradžios ir vidurio psichoterapeutų. Jis taip pat buvo ir šeimos gydytoju, tai dabar tai vieni tai kiti sako, kad jo veikla, idėjos ir technikos “priklauso” jų disciplinai (iš psichoterapeutų tai psichoanalitkai). Balintas prieštaravo Froidui ir jo požiūriui, kad vaikai gyvenimą pradeda nuo narsicizmo. Balinto nuomone jie gyvenimą pradeda nuo pasyvios meilės. Pasyvios, nes vaikas nori priimti meilę, bet dar negali jos aktyviai duoti, užtat labai pyksta ir nerimsta, kai jos negauna. Kai kurie užaugę žmonės daugiau ar mažiau sąmoningai atsimena šį bejėgiškumo ir priklausomybės nuo motinos laikotarpį, o noras vos ne pilnai susilieti su romantinės meilės objektu yra tiesiog vaikystės meilės atsiminimas ir ilgesys. Kartais šį jausmą suaugusiame vėl pažadina vaikas - čia ir gaunasi situacija, kai pvz.: moteris sako “mes pakakojom”, “šiandien valgėm” kalbėdama apie vaiką - kai jisai dar mažas nemoka atskirti savęs nuo motinos, tai ir jinai vėl (o kartais ir naujai) leidžiasi į šį švelnios meilės nuotykį vėl, neatskirdama vaiko nuo savęs. Jei jų santykiai darnūs ir jie abu gali patenkinti vienas kito meilės poreikius, tuomet likusiam gyvenimui didėja saugumo ir laimės jausmas. 
Dar Balintas sugalvojo bazinio trūkumo idėją - žmonės apie jį paprastai kalba taip “man viskas gerai, aš visko turiu, bet kažko visgi trūksta”. Tai labai plati teorija, kuri aiškina kodėl vieni žmonės bando “ieškoti savęs” per visokius ekstremalius sportus ir pasiekimus darbe (nuolat hiperstimuliuojasi), o kiti renkasi kitą kraštutinumą ir slopinasi svaigindamiesi arba leisdamiesi į kovas, kurių laimėti niekad ir niekaip negalėtų (mirtis yra galutinis pralaimėjimas). Skirtingai nuo žmonių, kurie taip elgiasi ne iš bazinio trūkumo, tai šie žmonės išgyvena stiprią vienatvę, nors dažnai lyg iš šono atrodo, kad turi ir draugų, ir šeimą. 
Trumpai - Froidas sakė, kad gyvenime patyrus traumą būna liūdna, o Balintas, kad gyvenime liūdina ne traumos, o gerų dalykų stygius. Pagal Balintą yra visiškai normalu, jei pacientas nori iš gydytojo (ar terapeuto) meilės, jei nori jį matyti ne tik tarp vizitų (seansų), liesti, gauti rūpesčio, dėmesio ir meilės, o ne tik techninius medicininius (psichoterapinius) dalykus ir sprendimus. Taip yra dėl to, kad liga (psichologinės problemos) duoda regresiją į vaikystę, motiniškos meilės ilgesį. Ir tada visiškai normalu, kad to negavęs pacientas ne eina ieškoti kito specialisto (kas būtų logiškiausia) bet siekia išlieti savo frustraciją, kaip kad vaikas verkia negavęs ko nori iš motinos - dėl to gydytoją skundžia, blogai atsiliepia, nori apšnekėti su kitais gydytojais, kaip nors jam pakenkti. Taip pasielgęs pajunta trumpą pasitenkinimą ir iš karto gilų liūdesį, kurio gali išvengti greitai pradėjęs šį žaidimą su kitu gydytoju ar terapeutu. Čia svarbu suprasti, kad žmogus taip elgiasi ne todėl, kad būtų "traumuotas" ar dar koks, o dėl to, kad liga ar problemos taip jį veikia. Jei taip neveiktų, tai nebūtų nei liga, nei problemos.

Pirmosios Balinto grupės susibūrė 1927 metais Budapešte, kai jis mokamai vedė kursus gydytojams kaip būti gydytoju - medicinos mokyklos ir universitetai išmokydavo technikos, bet pacientai reikalaudavo kažko daugiau. Ilgą laiką tai buvo laikoma pašaukimu ir talentu, bet dažniausiai būdavo bendravimo įgūdžiai, kuriuos gydytojai mokydavosi bandymų ir klaidų metodu, o kartais nuskildavo gimti dinastijoje ir išmokti tyliai iš savo tėvų-gydytojų. Iš esmės ta grupė, tai tiesiog struktūrizuotas grupės gydytojų pasikalbėjimas apie konkretų vieno iš jų ir konkretaus paciento terapinį santykį ir istoriją, kurioje kiti gydytojai pasidalina savo fantazijomis ir patarimais. Ten yra visa struktūra, kuri čia niekam nebūtų įdomi, bet esmė yra dideliame saugume grupėje dalyvaujančiam specialistui nepatirti nekonstruktyvios kritikos, ir švelnume pamatyti savo paties pacientui jaučiamų gerų jausmų atspindį kituose gydytojuose, jų pagalba išgyventi nerimą, liūdesį ir sugalvoti ką ir kaip toliau daryti. Viena Balinto grupė trunka apie pusantros valandos ir nežinau ar į jas daugiau vaikšto šeimos gydytojai ar psichoterapeutai. Dabar tai dažniausiai patys specialistai sau susiorganizuoja, kainuoja ne tiek pinigus, kiek laiką.

2016 m. lapkričio 7 d., pirmadienis

Sraigiukui Džeremiui pasisekė surasti antrą pusę


Kairėje pusėje yra Džeremis (Jeremy Corbyn garbei, lulz), o dešinėje Kairiukas (Lefty). Sraigė iš kokios tai šiukšlinės UK komposto krūvos. Ją rado moliuskus tyrinėjantis mokslininkas. Bet Džeremis ypatingas, nes jo lyties organai sukasi į priešingą pusę, nei daugumos kitų sodinių sraigių. Tokių kaip Džeremis būna 1:100 000 sraigių, o gal ir dar rečiau. Mokslinykui labai pagailo Džeremio, kaip gi dabar anas ras sau draugą? Tai pasidalino savo twiteryje žinute, pakūrė #snaillove .
Ir Džeremiui pasisekė! Vieną sraigę į porą rado kitas moliuskų entuziastas-augintojas iš UK, o kitą, Ispanijoje, rado šias sraiges fermoje maistui auginantis asmuo, kuris pagalvojo, kad ne taip ir sunku būtų prieš metant sraigę į mėsos kibirą pačekinti ar ji dešiniagenitalė, ar kairiagenitalė :V 


2016 m. lapkričio 6 d., sekmadienis

Ką sunkiau gimdyti - berniuką ar mergaitę?


Pirmą kartą matau tyrimą, kuris bandytų atsakyti į mitinį klausimą medicinoje ar motinos organizmui didesnis stresas yra gimdyti berniuką ar mergaitę. Rado, kad didesnis yra berniuką (ląsteliniame lygmenyje, nes tirtos tik kai kurios organizmo antioksidacinės sistemos), taip pat naujagimystės periode berniukai yra jautresni stresui, nei mergaitės. Skirtumai palyginti nežymūs (nors ir statistiškai gražiai atrodo), o taip pat imtis maža. Na, bet jei kažkam diskusijose prie kavos iškyla šitas klausimas, tai štai tyrimas ta linkme :V :D

Ar galima pakutenti žiurkę?


Taip, galima. Ir tas jai labai patinka, per kutenimą galima su ja susidraugauti.
Dar kutenamos žiurkės juokiasi - tik žmogaus ausis tų dažnių negirdi. Juokiasi taip pat, kaip krizena apturėdamos smagių tarpusavio žaidimų ir bendravimų. Kai kurios kutenamos žiurkės ne tai, kad juokiasi, o isteriškai žvengia. 



2016 m. lapkričio 5 d., šeštadienis

Maistas ligoninėse yra labai svarbus dalykas



Šiame tyrime išanalizavo daugiau nei 90 000 ligoninėse gulėjusių asmenų mitybą (virš 50 Pasaulio šalių, tiek aukšto, tiek žemo ekonominio išsivystymo) ir padarė kelias išvadas. Pirmiausia tai, kad ligonininių maistas dažniausiai yra per prastas sergantiems asmenims - ypač paaugliams ir vaikams, kurie nevalgo jo dėl to kad neskanu/negražu/ne taip, kaip namie ir senukams, kurie turi daug mitybinių apribojimų, o dažniausiai tai tiesiog niekas jų nevalgydina ar nesėdi ir nevalgo kartu su jais, todėl jiems "nėra apetito". Antra, jeigu nepasiseka ir į ligoninę niekas neatneša geresnio maisto ar neužsiima priežiūra, kad asmuo pavalgytų, tai jo tolimesnio sergamumo ir mirtingumo (!) rizika išauga 8 kartus. Tyrimo autoriai siūlo į mitybą žiūrėti taip pat rimtai, kaip į bet kokį gydymą ir prisiminti, kad visose kultūrose sergantys asmenys yra lepinami skanumynais, valgo dažnai, valgo ką nori ir kada nori, kad matyt taip ne iš lempos ir ne vien savo gerų širdžių žmonės sugalvojo. 

Potrauminio streso sutrikimo sindromas po persileidimo



Radau tyrimą gana reta tema - PTSD po ankstyvų persileidimų ir ektopinio nėštumo (po vėlyvų ir negyvagimių Radau tyrimą gana reta tema - PTSD po ankstyvų persileidimų ir ektopinio nėštumo (po vėlyvų ir negyvagimių yra palyginti daugiau). Imtis nedidelė, bet rado, kad tikimybė patirti PTSD simptomus po persileidimo yra du kartus didesnė, nei po ektopinio nėštumo (~4/10 vs 2/10). Tą aiškina įvairiai, bet spėja, kad daugiausia įtakos turi tai, jog ankstyvo persileidimo atveju dažnai nelieka aišku kodėl viskas įvyko, kiek tame buvo kieno kaltės, taip pat daug moterų gyvena aplinkose, kur tokie nėštumai "nesiskaito" kaip netektys, kraštutiniais atvejais netgi yra socialinis spaudimas, kad jei moteris nori apie nėštumą pasisakyti aplinkiniams, tai ana turi mandagiai laukti iki kažkokio tai nėštumo laiko, pvz.: 12 savaičių, kai persileidimo rizika jau būna sumažėjusi, ko pasekoje tai nieko gero nebūna, tiktai, jeigu ji iš tiesų persileidžia, patiria dar didesnę izoliaciją ir liūdesį.

Kita priežastis, jog ektopinio nėštumo atveju būna sudėtingesnė chirurginė intervencija, nei ankstyvo persileidimo atveju. Pvz.: šiuo metu ektopinį nėštumą kartais pašalina taip, kad moteris į savo rankas gauna visai mažiuką dar judantį vaikutį, kuris jose ir numiršta per porą sekundžių. Tai labai sunku ir baisu, tačiau padeda išgyventi sveiką gedulą. Ektopinis nėštumas daugiau ir dažniau aplinkinių laikomas katastrofa ir nelaime, nebūna visokių komentarų "ką padarysi", "matyt taip buvo lemta" ar "persileidimai dažnai būna", kas skausmą patiriančiam asmeniniui visiškai nepadeda.


2016 m. lapkričio 4 d., penktadienis

Išsprogusios taksisto akys

Šiandien važiavom taxi su beibinom. Nes nei aš, nei Lapinas nemokam vairuoti. Važiuojant į vieną pusę taksistas buvo toks wtf, kai pamatė mus su dviem naujagimiais kėdudėse, o važiuojant į kitą pusę pasitaikė visai fainas, kuris dar važiuojant pasvarstė, kad gerai, kol dar visai mažiukai, kėdutę-lopšiuką viens du ir prisegi, nes šiek tiek paaugus reikia sudėtingiau segamų kedučių ir pakėdučių, kurias reikia patiems keleiviams turėti, plius ne visi taksistai sutinka laukti ir dažnai tokius klientus išbrokuoja. Jam pačiam buvo keista kodėl net iš didžiųjų taxi firmų niekas neteikia paslaugos, kur su taxi gali važiuoti su vaikais, kai jau pačiam automobilyje būtų reikiama įranga jiems saugiai prisegti.

Kol važiavom aš prisiminiau, jog į antrą nėštumo pusę mečiau viešą transportą ir visur, kur reikia važinėjau su taxi. Iš pradžių labai pergyvenau, kad išleidžiu daug pinigų, bet tada per radiją išgirdau statistiką, jog vidutiniškai lietuvių šeima automobiliui per mėnesį, neskaitant kuro, išleidžia 1/6 savo pajamų. Tada pasiskaičiavau kiek aš išleidžiu taxi, pafantazavau kiek galėtų kainuoti tie degalai ir man pasidarė šiek tiek ramiau, kad mano išlaidos transporto klausimu nėra kažkokios neįprastos ar nepagrįstos. Nors, jei man pačiai reiktų išleisti 1/6 nuolat automobiliui, tai aš to automobilio vis tiek neturėčiau, nes neturiu atliekamų disponuojamų 1/6 išlaidų :P ...

Dar prisiminiau kaip sykį, jau iš viso į nėštumo pabaigą, važiavom kartu su Lapinu ir kažkaip skaudžiau paruošiamasis sąrėmis suėmė, tai aš pasakiau "ai" ir ėmiau glostysis pilvą. Lapinas tada ramiai manęs klausia "Jau gimdai?". O taksistas į mane pasižiūrėjo tokiom akim, kaip kad išsprogdina akytes guminiai maigomi žaisliukai. Mums išlipinėjant anas buvo labai lamingas, kad visgi niekas čia jo automobilyje nesiskeryčios :v 


2016 m. lapkričio 3 d., ketvirtadienis

Ar skiriasi O ir 0 ?



Medikai sunkiaiskiria raidę O ir 0. Būkite atsargūs :v
Pavyzdžiui - yra tokia kraujo grupių sistema ABO, bet vietoj O, galima sakyti, kad turi "nulinę" kraujo grupę ir viskas bus čiki ;p. Arba kitas pavyzdys - "nulinis pacientas" (patient zero), kurio terminą mokslinės fantastikos rašytojai ir žurnalistai dažnai mėgsta panaudoti įvardinti tariamam pirmajam susirgusiam nuo kurio viskas prasidėjo, kažkokia primesta kaltė. Šitas terminas originaliai buvo pacientas O (vėliau kitų suprastas kaip pacientas 0), sutrumpintai nuo "Outside-of-California" duotos pravardės tiriamajam nr. 057 JAV užkrečiamų ligų kontrolės ir prevencijos tarnyboms aiškinantis kaip pačioj pradžioj plito ŽIV. Pacientas nr. 057 dirbo avialinijose ir visur, kur skraidė, apturėjo ir meilės nuotykių. Pats sugebėjo prisiminti, kad vos per kelerius metus permiegojo su daugiau nei 700 asmenų, nors iš jų atsiminė tik dešimtadalio vardus. Specialistams tai pasirodė labai įspūdinga, dėl to jie davė pravardę. 
Ir ne, nors asmuo buvo "pasileidęs" ir platino ŽIV, tačiau epidemijos jis nesukėlė, nors ir vadinamas nuliniu pacientu. Ir ne, ŽIV plitimui lytinė orientacija įtakos nedaro, čia dar vienas žurnalistų išmįslas siekiant parduoti daugiau reklamos.