2016 m. gegužės 19 d., ketvirtadienis

Stovėsenos stabilumo tyrimas

Šiandienos nuotykis buvo su posturografu. Čia toks daiktas ant kurio pastato ir liepia stovėti tai atsimerkus, tai užsimerkus, tai pasukus galvą į vieną pusę, tai viršun, tai apačion. Na ir daugiau visokių užsiėmimų ant jo gali būti, bet esmė tame, kad aparatas analizuoja svorio centro pasiskirstymą ir galų gale pateikia išvadas stabiliai stovi ar nestabiliai ir kas labiausiai tą nestabilumą lemia. Vat pasiskųsit gydytojui, kad sukasi galva ar mėto ant šonus tai dar nuvarys ir ant tokio.
Mano stovėsena yra 100% nestabili. Maždaug nuo 0 iki 30% norma nesportininkams. Tada kažkur iki 60% tokia prieblandos zona, o jeigu daugiau, tai reikia reabilitacijos ir visokių prisilaikymų. Galima ir specialiai apgauti aparatą, suiimituoti, kad nestabiliai stovi, bet reikia žinoti kaip apsimetinėti, paeeksperimentuoti su tokiu iš anksto.

Aparatas netgi teisingai išanalizavo kokios ortopedinės problemos lemia tą mano nestabilumą, tai wawowywa kokys medicininis žaislas.

Mano atveju būtų galima atlikti specifinę reabilitaciją.
Ką aš tingiu. Būčiau pulmonolgas, tai būčiau toks rūkantis ir laisvalaikiu užsiimantis akmeninių antkapių gamyba be jokių apsaugos priemonių. Laimė man nusimato būti šeimos gydytoju su lazdele. Būtinai reikės reikės turi ir teleskopinę rankytę-žnyplutes, su kuria bus galima pakelti ant žemės nukritusius popierius arba kibinti sesutę.

Dar šiandien pučiau šiltą ir šaltą orą pacientams į ausis video nistagmometrijos tikslais - čia dar vienas užsiėmimas, kuris dažnai nutinka tikslinant galvos sukimosi ir svaigimo priežastis. Šito savo kailiu išmėginti nenorėjau, o iš kitų rezidentų supratau, kad niekam tas tyrimas per daug nepatinka, nes visi jaučiasi, tarsi skriaustų pacientą.


Nuotraukoje mažasis einis - toks paukštelis, kuris Europoje gyvena gerokai į pietus nuo Lietuvos. Užtat lotyniškai jis vadinasi Tetrax tetrax. Tetrax buvo užrašyta ant aparato, kurį šiandien mindžiau, čia tetra ataksiometrinės posturografijos sutrumpinimas. 

2016 m. gegužės 18 d., trečiadienis

Palmikės ir braškės

Šiandien man padarė audiogramą. Čia toks užsiėmimas, kai tikrinama paciento klausa. Mano klausa tiesiog kraupiai ideali - viską girdėjau vos prie kelių decibelų. 
Audiogramos metu mąsčiau, kad surdologijoje (moksle apie klausą) yra tokia frazė, kaip "klausos likučiai". Čia kai žmogus jau kaip ir nebegirdi, bet vadinti kurčiu nesiverčia liežuvis. Galėtų gi būti ir kokie nors regos likučiai. Virškinimo likučiai. Eisenos likučiai. Ir panašiai. 
Keli mano draugai nuolat patiria sieros kamščius. Tai būklė, kada siera susikaupia išorinėje klausos kanale ir jį uždaro. Tuomet viskas girdimi kaip su ausų kištukais. Ir jie labai garsiai klykauja tada. Patiems tai visiškai netrukdo, o kai šeimos gydytojas ar draugiškas ir neapsikentęs pažįstamas šeimos rezidentas išplauna sieros kamščius, tuomet kurį laiką baukščiai vaikšto ir nesupranta kodėl visi aplinkui taip rėkia. LOR kamščių neplauna, o dažniausiai iš karto bando iškrapšyti su dailiu instrumentu, kurio gale yra kabliukas. Šeimos gydytojams tokio instrumento liesti negalima, nes dar prisigalvos ko nereikia. Jų fantazija labai laki.


Po trumpos darbo dienos važiavau į vieną polikliniką klausytis paskaitos apie profilaktinius sveikatos tikrinimus. Toje poliklinikoje yra tooooookios tuščios erdvės. Šakės. Tilptų dar vieną polikliniką į jas įkišti. Ant sienos kabėjo energetinio taupumo sertifikatas. Gavo B. Ir visą tą plotą reikia šildyti žiemą, kad nesupelytų ir nenubyrėtų prieš pusę amžiaus nupaišytos mistinės socialrealizmo freskos. Man kilo idėja, kad, jeigu ten dirbčiau, galėčiau į darbą atsinešti paspirtuką ir važinėtis juo per pertraukas. Gal netgi su kitais darbuotojais galėtume padaryti kliūčių ruožą - pacientai į tas patalpas vis tiek nepatenka, pilna vazonų su palmikėm*, nubrūžintas parketas užtikrintų sukibimą. Būtų puikus fizinio aktyvumo ir kolektyvo bendradarbiavimo skatinimas. Visas čempionatas galėtų būti.


Tikriausiai ilgai ten nedirbčiau.


Pakeliui namo užsukau papietauti į lietuviško maisto restoraną, kuriame visas maistas buvo tokio skonio, tarsi produktai būtų buvę palikti su žievelėm. Šaltibarčiuose burokėliai su žievelėm. Imbierinės arbatos skonis tarsi imbieras tarkuotas su žievelėm. Bulviniai blynai tokio skonio tarsi bulvės būtų su žievelėm. Bet, kai paragavau prie blynų pateiktos varškės su česnaku ir pajutau tai, ką būčiau galėjusi įvardinti varškės žievelės skoniu, supratau kad gal čia greičiau kokia hipokalcemija man, nei tinginystė jų virtuvei. Kol niomninau neabejotinai pikantišką ir neįprastą maistą grojo vat va šita daina:




Deja mano dokumentuotai puiki klausa neleido pabėgti nuo tos lolitinės baisybės ir net nebegalėjau įsivaizduoti, kad gal čia tiesiog kokia haliucinacija.


*Palmikės (Chamaedorea) yra tokia palmių gentis, kurios rūšis galima auginti vazonuose ir jų būna pilna gydymo įstaigose.

2016 m. gegužės 17 d., antradienis

Koks mikroklimatas labiausiai tinka LOR gydytojams?

Šiandien pradėjau dvi savaites truksiančią ekskursiją ausų, nosies ir gerklės ligų skyriuje. Per pusę dienos mačiau devynias skirtingas patologijas įskaitant ir variantą, kai geriau ausies nekrapštyti, o tai dar į smegenis pataikysi :V Aišku labai smarkiai krapštant ir per užpakalį galima smegenis pasiekti, bet čia eina kalba apie tokį tradicinį ir konservatyvų baksnojimą.

Skyrius, kuriame būsiu yra labai labai šiltas. Klimatologine prasme. Ir drėgnas. Ir tamsokas. Ten pilna falenopsių. Ir bujoja jie. Žydi. Tiesia savo šaknis ir, tikriausiai jeigu niekas netrukdytų, apaugtų visas sienas. O jeigu kam nors labai nepasisektų, tai išeitų su hospitaline orchidėjų infekcija, t.y. turėtų išsinešti kokį vazonėlį, o tai jau nebūtų jų kur dėti. 

Dar pamąsčiau, kad galbūt tokia aplinka labai teigiamai veikia gydytojų odą ir plaukus, nes man atrodo, kad tipinis LOR gydytojas yra gražesnis už kitus. Aišku nesulyginsi su dermatologais. Arba dietologais. Dietologai būna tokie mieli ir putlučiai. Kaip kokie hobitukai. Turiu hipotezę, kad jie vieninteliai žino kaip atrodo kitos dvi mitybos piramidės sienos.


2016 m. gegužės 16 d., pirmadienis

Baziniai poreikiai

Šiomis dienomis studijuoju tokio Jeffrey Young sukurtą schemų terapiją. Idėja labai paprasta - dauguma žmonių vaikystėje ir paauglystėje turi gana vienodus poreikius. Jeigu tie poreikiai nepatenkinami (arba nuolat po truputį arba vieną kartą, bet labai labai smarkiai), kai kuriems asmenims susiformuoja schema - keistas paaiškinimas kodėl taip buvo. Tuomet žmogus reaguoja į realybę pagal tą schemą, ne tik galvoja, kad taip ir yra, taip turi būti, kitaip negali būti, bet kad taip yra ir visiems kitiems. Pvz.: pasiaukojimo schema, dėl kurios žmogus jaučiasi PRIVALĄS aukotis kitiems, o jeigu nesiaukoja, tai jaučia kaltę ar/ir gėdą. Schemos neturintis žmogus aukojasi ar nesiaukoja ne todėl, kad per tai jaučia ar nejaučia kaltės ir gėdos, tą lemia visai kitokie motyvai. Tų schemų bendrai yra labai daug, o joms žmonės arba pasiduoda, arba jų vengia (pvz.: su pasiaukojimo schema žmogus specialiai vengtų bet kokios situacijos, kur jis galėtų kažkam pasiaukoti ar kažką paaukoti, ramina save "bet ką aš galiu padaryti???" ir tuomet kaltė sumažėja, nebent kas nors pastebi (visaip gali reaguoti, bet dažniausiai suintensyvėja vengimas), arba hiperkompensuoti, kai specialiai mąstoma, elgiamasi ir jaučiamasi schemai). 


Tai va, tie baziniai emociniai poreikiai, maždaug kaip duona ir vanduo maisto pasaulyje.


1) Saugus prisirišimas. Kad prie mamytės galima kabintis ir ji tavęs nepaliks, kad neatiduos kam nors, nedings nežinia kur. Idėja gąsdinti vaikus, kad jeigu kažko nedarys, tai nusineš ragana ar nebegyvens su tavim, kad paliks yra laaaabai šūdina. O jeigu suveikia ant vaiko, tai galite daryti išvadas, kad vaikas jau jumis nepasitiki, jau yra patyręs, kad jūs jo nei nuo raganų ginate, ar kad iš tiesų kažkokia tai dalimi yra jums nereikalingas, o tik toleruotinas.

2) Stabilumas/nuspėjamumas. Turbūt nereikia aiškinti kas tai ir kodėl to nebuvimas ne kažką.

3) Meilė/dėmesys/ugdymas. Esmė ne tame ko mokote, o kad apskritai mokote ir manote, kad tie įgūdžiai yra svarbūs ir reikalingi. 

4) Priėmimas ir pagyrimas. Vaikai giriami už pastangas, ne už rezultatą. Jeigu giriate rezultatą, tai geriausiu atveju laistote narcizą vaiko viduje. Priėmimas reiškia, kad jeigu ant liežuvio sukasi koks nors "kodėl tu negali būti kaip...", ar "visi vaikai kaip vaikai, o tu...", ar "aš tavo metų..." ir panašiai, tai pasiūlymas - įsivaizduokite, kad už kiekvieną tokį pasakymą mainais gaunate gerą smūgį į kiaušinius. Nes tą patys ir darote. Spardote savo vaikui į emocijas. Tik čia jums turėtų smūgį duodi koks 2-3 kartus už jus didesnis dėdė ir visiškai iš lempos, jums nesuprantant už ką. Sėkmės nesitraumuojant.

5) Empatija. Niekas nežino kas yra empatija, bet visi žino, kad tokia yra. Sveikai empatiški tėvai yra kurie jaučia vaiką IR leidžia, kad jis jaustų juos. Paprasta iliustracija - vaikas tampo žiurkę už uodegos, tai tėvai prieina ir pradeda filosofuoti, o jeigu tu turėtum uodegą ir kažkas tave už jos taip va tampytų?

6) Pamokymas ir apsauga - čia ne moralizavimai, o patarimai. Jeigu vaikas bėgioja ratais ant asfalto ir jau matosi, kad nukris, tai nereikia rėkti, kad nukrisi ir užsimuši, o kad gali nukristi. Nes juk gali ir nenukristi. Kai nukrenta ir nusibrozdina kelius, tai ne koks nors "ar aš tau nesakiau", o daaug geresnis yra "kitą kartą būk atsargesnis", užklijuoti pleistriuką, papūsti ir vėl paleisti bėgioti. Žinoma, jei vaikas vaikšto ant bedugnės krašto, tai reikia paimti, o tai tikrai užsimuš, bet kur bedugnė, o kur tik betonas suvokti tėvams reikia. Jau ta baisi tėviško mąstymo atsakomybė :v

7) Jausmų ir poreikių patvirtinimas. Labai paprastas dalykas, bet kai kuriems kažkodėl siaubingai sudėtingas. Pavyzdys: vaikas klykia parduotuvėje, kad nori lego. Tai tėvai turi pasakyti "aš girdžiu ir suprantu, kad tu nori lego" ir tuomet jau priklauso nuo tėvų - vieni paaiškins kodėl nebus lego (tiksliau, kodėl jie jo neduos) ar kad ir jie nori lego (čia tiesiog kažkoks keistas suaugusiųjų triukas, kad jie moka neklykti). Visokie pasakymai "Nezysk" ir panašiai nėra gera mintis, o gėdinimai, aiškinimai, kad nesąmonė ko vaikas nori ar, kad iš viso nori, yra labai labai bloga mintis.

8) Autonomija. Vaikas irgi yra žmogus. Kaip netikėta, ar ne? :v Autonomijos nebuvimas vaikystėje yra viena labiausiai traumuojančių patirčių. Dažniausiai autonomija prasideda savo nuosavu kambariu (ar bent stalčiu) į kurį tėvai ar kiti šeimos nariai gali kištis tik su leidimu (ne tik be leidimo negali užeiti, bet ir jokių komentarų, kad "susitvarkyk", tai gali būti tik patarimai, idėjos) ir galų gale pereina į tokius dalykus, kaip nuosavi draugai ir romantiniai santykiai, apie kuriuos kitiems pasakoma tik tada, kai norima ir jei iš viso norima (vėlgi, be jokio kišimosi, nebent jo prašoma). Kuo autonomijos anksčiau mažiau, tuo vėliau jos drastiškiau plėšamiasi, iki tokių kraštutinumų kaip bėgimas iš namų ar "o vat specialiai dabar permiegosiu su puse mokyklos bernų". Aišku, kai tėvai augina paauglį taip, kad skaito jo žinutes ar emailus, tai jau labai creepy dalykas, ne tai, kad tiesiog poor parenting skills.

9) Spontaniškumas ir žaismingumas. Gera jausti, kad tavo tėvai kūrybingi. Ne tik gera, bet ir ramu. Šitas dalykas kažkaip išeina praktiškai visiems tėvams, nes mes visi visgi tiesiog dideli vaikai. Sunkiau sekasi obsesinėms ir kompulsyvioms asmenybėms. 

10) Realistiškos ribos bei savikontrolė. Čia svarbiausia suprasti, kad tai ne vaikas turi įrodinėti ir plėšytis tėvams, kad jo ribos būtų praplėstos, o tai tėvai įvertinti, kada tą reikia padaryti. Pvz.: jeigu auginate augalą namie, tai persodinate į didesnį vazoną ne tada, kai jau pastebite, kad jam trūksta žemių, o kai tik pamatote, jog tuoj tuoj truks. Tai užtikrina geriausią augalo sveikatą ir didžiausią, bei sparčiausią augimą. 

Tai va čia tokie buvo tie baziniai poreikiai, kurie būdingi daugumai, bet ne absoliučiai visiems. Jeigu taip nepasisekė, kad auginate būsimą filosofą ar diktatorių, tai jis jau kokių penkerių metų paaiškintų kur tokias teorijas susikišti, tik to nedaro dėl apskaičiuotų ir įvertintų priežasčių. Arba iš smalsumo, kas čia bus toliau.



2016 m. gegužės 8 d., sekmadienis

Iš naujo atradau Instagramą

Kaip giriasi pavadinimas iš naujo atradau Instagram'ą. Tą padariau įsigijusi naują telefoną, kuriame jau buvo suinstaliuota eniolika visokiausių socialinių tinklų aplikacijų.

Aš įkėliau kelias savo siuvinėjimo kryželiu nuotraukas ir atradau, kad ten dargi yra ir stebėtinai gausi siuvinėtojų bendruomenė. Pravarvinusi akis kelias savaites ją suskirsčiau į 3 didelius pogrupius. Iliustracijos su pogrupiais nesusijusios.



1) Siuvinėtojai iš Rusijos. 
Išskirtinis bruožas - absurdiškai gražūs ir lygūs kryželiai. Nu tiesiog absurdiškai. Neįtikėtiau nuostabenis nebent tik kokių prancūzų, bet tų Instagrame mažai. Tikriausiai nėra taip, kad gyvenimas tose šalyse kažkokiu tai stebuklingu būdu įdiegtų nepriekaištingo siuvinėjimo super galių, tačiau tikriausiai kultūriškai yra priimtina girtis tik tokiais rankdarbiais, kurie, na, yra pagirtini savo atlikimo technika. Taip pat yra absoliutus schemos (siuvinėjimo piešinio) nuvertinimas, t.y. jeigu norite parsipiratinti schemų, tai rusiški puslapiai pats tas, iki tokio lygio, kad instagrame, jei patiko paveiksliukas, galite parašyti ir paklausi ar gali pasidalinti schema. Dargi, jeigu, pvz.: nusipirko schemą, tai tiesiog privalo nuskanuoti, ir dar, jei schemoje nenurodyti kokios nors krūtos siūlų firmos (ale DMC) spalvų kodai, tai tiesiog privaloma išversti į tokius. Kitaip nemandagu.
Jeigu siuvinėjate ir norite toje dalyje būti krūtas, tai reikia:
a) kas be ko siuvinėti kaip robokopas
b) siuvinėti diiiiiiiiidelius darbus. Mažą bet kas gali išsiuvinėti. Didelį - ne. Tobula, jei jame yra šimtas gazilionų skirtingų spalvų. Idealiu atveju ant juodos medžiagos. 

(skoningas XXI amžiaus siuvinėjimo pavyzdys. Autorius nežinomas)


2) Siuvinėtojai iš JAV.
Jų labai daug, manau, kad kitose šalyse populiaresni kitokie būdai dalintis kūryba. Išskirtinis bruožas - šlovinama sava kūryba. Jeigu siuvinėjate pagal iš anksto kažkieno sukurtą schemą ir darbu giriatės, tai tipo tas pats, kas girtis, kad išmokote spalvinti neužeidami už linijos. Nesvarbu kokį absoliutų šūduką, bet jei patys sukūrėte, tai wow. Impressive. Awesome. Amazing. Love. Like. Forward ir t.t ir panašiai. Jeigu kūryba tokia menka, kad išeina išsiuvinėti nebent klecką arba pasinaudoti schemų darymo programa, tai galima siuvinėti savo promočiutės sukurtus paveiksėlius. Bet būtinai savo. Kitaip nehipsteriška ir ne lygis. Kas man patinka, tai kad visiškai nėra jokio medžiagų garbinimo - turbūt vieninteliai instagramiečiai siuvinėtojai, kurie siuvinėja pagal principą "ai, panaši spalva". Tokia materialistinė šalis, o štai koks netikėtumas.

(Pragare yra vieta, kur reikia nuo ryto iki vakaro siuvinėti tokius paveikslėlius)


3) Siuvinėtojai iš Skandinavijos.
Išskyriau į atskirą grupę, nes NU BOŽA KAIP GALIMA TAIP BAISIAI SIUVINĖTI? Ta prasme, žiūri ir atrodo, kad siuvinėjo koks nors girtas vienakojis katinas. Nu kaip jau baisiai pats besiuvinėtum, ten pasižiūri ir jautiesi dėl savo įgūdžių žymiai geriau. Praktiškai visi darbai yra labai mažos apimties, taip pat ne tik pagal gatavas schemas, bet dar dažniau siuvinėjamas jau iš anksto ant medžiagos nupieštas paveikslėlis. Nu čia maždaug kaip tie du maži ratukai pridedami prie vaikiškų dviratukų.
Kame krūtumas? Laiko turėjime. Svarbu ką nors pakomentuoti, kad va, skyrei šiek tiek laiko sau, atsipalaidavai, prie progos kavos išgėrei. Jeigu ten bandysi girtis kokiu grandioziniu drabu, tai sukelsi įtarimų, kad gal tau koks obsesinis sindromas ar tu bedarbis ir bedraugis, o girtis sava kūryba galima tik jeigu laikai save meninyku, antraip tau tiesiog identiteto krizė.


Tai va tokie įspūdžiai iš Instagramiaus. Vėliau gal bus daugiau ir plačiau. Dabar galite mane nuginčyti ar sutikti su mano puikiais pastebėjimais.