Nėštumai ir gimdymai LDK

Šiandien buvau Valdovų rūmuose vykusioje atviroje paskaitoje apie nėštumus ir gimdymus LDK XVI-XVIII amžiuje. Ten viskas paskaitų ciklas! Laisvai ir nemokamai :>
Paskaitoje mačiau Kūtvėlą, bet ji buvo per kelias eiles toliau, o į auditoriją kėdžių buvo tiek prigrūsta, kad aš su savo kukliais 75kg buvau smarkiai per riebi laisvam judėjimui.

(Visiškai neįspūdinga nuotrauka, bet, omg, pažiūrėkite į tuos tobulus raudonus plaukus)

Paskaitą skaitė Monika Ramonaitė iš VU istorijos fakulteto.

Ji jau aštuonis metus studijuoja LDK medicinos istoriją.
Aštuonis metus, Karlai!*

Tai va, dabar trumpai aprašysiu apie ką buvo paskaita :D Su visokiais savo pamąstymais, papildymas ir nuklydymais, taigi, nekaltinkite M. Ramonaitės už mano nusišnekėjimus.

Kas man labiausiai patiko, tai paskaitos dalis apie nevaisingumą. 

(paveikslėlis iš internetų)

Pasirodo LDK  tuo metu tiek katalikiškoje, tiek protestantiškoje dalyje buvo populiarus laidotuvių pamokslo motyvas, kad "Teisingai gyvenanti moteris bus išganyta per gimdymą".  Na, buvo ir kitų sąlygų, bet, kadangi Dievas žmones į Žemė buvo paleidęs daugintis, tai nesidauginti buvo kaip ir nevykdyti Dievo valios ir to nedaryti buvo galima tik su tam tikrom išimtim ;D Kilmingi norėjo tęsti dinastiją, o p aprastesni žmonės orėjo, kad juos kas nors prižiūrėtų senatvėje.

Tuo metu Europoje nevaisingumas buvo laikomas ypatingu luošumu, kurį  buvo galima viešai apkalbėti ir pasmerkti, o didžiuosiuose miestuose dar ir pasmerkti kaip ekonomikos nuostolį.

Nevaisingumas buvo siejamas su moterimi, jos buvo būtent jos kaltė ir gėda, blogiau už durnumą, skurdumą, negražumą ir beleką kitką. Jei vyras buvo nevaisingas, tai santuoką sudaryti jam buvo draudžiama. Vyro nevaisingumas buvo suvokiamas tik per impotenciją. Taigi, visose šeimose, kuriose nevaisingumas buvo dėl vyro spermos negyvybingumo kalta buvo moteris. Daugelyje net tų, kuriose vyras buvo impotentas, tai vis tiek apie tai buvo tylima ir kalta motera.

Savaime suprantama, kad kuo pora buvo garsesnė, tuom jai būdavo blogiau. Vienintelė išeitis išvengti visuomenės pasmerkimo buvo visais įmanomais būdais demonstruoti didelį norą ir stengimąsi pastoti visais įmanomais būdais, niekada nepasiduodant ir nepailstant. Vertinant pasakas, tai susilaukti vaikučio dirbtiniu būdu, kokio nors mitinio coliuko/pagranduko/antpirščiuko ir panašiai buvo galima tik senyvoms ir visą gyvenimą aktyviai vaiko norėjusioms poroms. Kilmingi galėjo įsivaikinti kitus kilmingus dėl turto valdymo, nekilmingi dėl darbo jėgos, bet šiaip našlaičių niekas neužjausdavo ir vaikų vien tam, kad patenkintų motinystės ar tėvystės ilgesį niekas nepriglausdavo (neskaitant tam tikrų nukrypimų nuo bendrų socialinių normų). Dauguma našlaičių buvo pasmerkti valkatavimui. 

(Mandragoros šaknis, kuri, be kitų magiškų savybių, buvo tikima gali pavirsti į mažą surogatinį vaikutį. Nuotrauka iš čia.)

Vaisingumo paskatinimo papročiai buvo kuo įvairiausi, bet daugiausia perimti iš pagonių. Pavyzdžiui per vestuves jaunieji turėjo suniomnyti ožio kiaušinius :D
Arba kitas pavyzdys - skaistmino (Agnus castus) sultys neva tokios fainos, kad jau vien nuo jų pastoti galima! Ir iš viso augalas tipo toks potencialus, kad nekaltos merginos turėtų atsargiai šlapintis lakuose, nes dar netyčia jį apsisios, jis "pasistos" ir atims nekaltybę. 

(rawr, koks sekso žvėris augalas)

Katalikiškoje LDK dalyje nevaisngumas buvo Dievo bausmė, todėl buvo manyta, kad religinės praktikos padės - pasninkas, plakimasis ir panašiai. Tuometinė krikščionių Bažnyčia formavo viešą opiniją, kad magija neveikia ir yra durnių užsiėmimas, bet žmonės vis tiek ją užsiimdavo. 

Paskaitoje dar pasakojo ir apie tai, kaip tuometiniai žmonės įsivaizdavo iš kur atsiranda vaikai. Vis dar buvo įtakingas Aristotelio ir Galeno sukonstruotas vienos lyties modelis, kad žmogus yra vienos lyties, o vyrai ir moterys skiriasi tik tuom, kad vieni yra nukrypę į vieną pusę, o kiti į kitą (na, arba, kad moterys yra nedasivysčiusios vyrai**).

Tuometimė medicina rėmėsi keturių humorų (skysčių) teorija. Jiems buvo priskiriamos įvairios savybės. Moterų kūnuose neva buvo per daug drėgmės, dėl to jos buvo jautrios ir suglebusios. Dėl to jos neva stokojo gyvybinio karščio, kuris vyrų kraujo perteklių paversdavo į sėklą (na o moterys jo netekdavo per menstruacijas). Buvo manoma, kad vyro sėkla pastojimo metu yra pati svarbiausia, kad joje vaikas ir yra, o moters gimda yra tik namelis jam užaugti iki kūdikio. 

Reguliarus mėnesinių ciklas buvo laikomas sveikatos požymiu, nes išvalo organizmą nuo blogo kraujo.  Buvo netgi teigiama, kad moters pienas yra viena vyro sėklos transformacija, o ne iš pačios moters kylantis dalykas (moteris nekuria, moteris tik globoja). Dar buvo laikoma, kad sielą vaisius įgyja tada, kai motina pajaučia judesius. Iki judesių vaiko nebuvo. Kadangi nebuvo nei nėštumo testų, nei ultragarso, pradėjus vėluoti mėnesinėms daug moterų imdavo pirmiau baimintis ar nesusirgo.

(paveikslėlis iš internetų)

LDK pastojusi moteris buvo laikoma pusiau mirusia, nes su kiekvienu nėštumu ir gimdymu moteris rizikavo savo gyvybe ir sveikata. Dauguma moterų pastodavo dar žindydamos jau gimusį kūdikį, tai susidėdavo ir organizmo nualinimas. Katalikiškoje LDK dalyje buvo susiklosčiusi praktika prieš gimdymą pasiruošti ir susitaikyti su galimai laukiančia mirtimi - atlikti išpažintį, priimti ligonio patepimą, surašyti testamentą, atsisveikinti su artimaisiais ir taip toliau.

Besilaukiančios ir artimieji imdavosi visų priemonių apsaugoti nėščiąja, saugoti ją nuo streso. Juk moteris nebeturi mėnesinių, tai ji kenčia kenksmingų skysčių kaupimąsį ir buvo laikoma, kad bet koks nervas juos gali sukelti ir susargdinti moterį :D baisu gi.

Bet kokie sumušimai ar fizinis persitempimas irgi buvo neleistinas. Tačiau, kai dėl moters sumušimo ji persileisdavo smurtautojas gaudavo tik piniginę baudą ir dvasinės atgailos. Tai nebuvo traktuota kaip žmogaus užmušimas. Galbūt taip buvo dėl to, jog dauguma moterų iki pirmo sėkmingo gimdymo pastodavo kelioliką ar keliasdešimt kartų. Bet gal tas didelis pastojimų skaičiaus skaičiavosi dėl to to, jog daug moterų pastojimų laikydavo kiekvienas vėluojančias mėnesines ar šiaip, neesant galimybės patikrinti, laikydavo, kad laukiasi iki tol, kol nebūdavo įrodyti priešingai? :)

Vaikus per gimdymą dažniausiai priimdavo moters pažinota ir pasitikėta kita moteris, kuri priklausė tam pačiam socialiniam statusui. Bajorė ir didikė galėjo padėti gimdyti ir paprastam žmogui, nes gėdos būti liečiamam kilmingojo nebuvo. Kadangi kilmingieji į paprastus žmones žiūrėjo daugiau kaip į gyvūnėlius, tai nenuostabu, kad atsirasdavo tokių, kurie norėdavo jais rūpintis vien dėl to, kad jie atrodė vargšiukais.

(Ne į temą, bet taip atrodo Pravieniškių herbas. Žinojote? Dabar jau žinote :D)

Pribuvėjos galėjo būti apkaltintos raganavimu ar pakerėjimu. Pasitikėjimo klausimas kai kuriose Europos šalyse buvo sprendžiamas pribuvėjoms duodant teises ir pareigas, kurios buvo maždaug tokios, kas šiais laikais būtų akušeris-ginekologas ir tos srities teismo medikas, bet LDK to nebuvo. Pribuvėjos dažnai pragyvendavo iš užmokesčio už savo darbą, bet pačios galėjo daryti ką nori ir kaip nori. Siekdamos pateisinti kai kurios gimdymo komplikacijas buvo sugalvojusios ir tokių, visai logiškų dalykų, kaip kad pirmas gimdymas, bet ir tokių, kaip per didelis gimdyvės drovumas ar piktumas (suprask, jei gimdyvė nebūtų drovi, tai ir vaikas būtų išlindęs).

Per paskaitą minėjo, kad archeologė Justina Kazokaitė, yra radusi du LDK laikų skeletus, kurie leidžia spėti, jog LDK komplikuotų gimdymų metu vaikai nebūtinai žūdavo. Tie skeletai yra su būdingai sužalotais žastikauliais, kai vaisius ištraukiamas už rankos, ranka sužalojama ir vėliau ja naudotis žmogus nebegali. Šiuolaikinėje medicinoje tokie sužalojimai ypač reti, nes yra galimybė atlikti cezario pjūvį.

Tuo tarpu iki pat XIX amžiaus cezario pjūvis buvo laikomas kraštutiniu sprendimu tik tuomet, kai buvo laikoma, kad motina jau nebeišgyvens. 

Nemaža dalis kūdikių mirdavo per pirmus gyvenimo metus. 2014 metais iš 1000 gimusių naujagimių vėliau per pirmus gyvenimo metus mirė 3,9***. Per paskaitą, palyginimui, minėjo, kad XIX amžiuje Anglijoje šitas santykis buvo 150:1000, Ženevoje 300:1000. Nors nėra duomenų apie LDK, bet galima įsivaizduoti koks maždaug tas skaičiaus buvo.

Dažnai vaikai iki vienerių metų į dokumentus net nepatekdavo. Pilnametystės sulaukdavo tik pusė visų gimusiųjų. LDK vaikai mirdavo ir nuo nepriežiūros. Pvz.: paprasti žmonės juos užrakindavo namuose, kai tėvai išeidavo dirbti. Katalikiškoje dalyje buvo manoma, kad vaikas gali mirti ir per motinos pieną gavęs liūdesio ar kaip bausmė už jos nuodėmes. Buvo plačiai paplitęs infanticidas - t.y. kai būdavo nužudomas nenorimas naujagimis, nes tai buvo saugiau, nei atlikti abortą. Dalis baudžiauninkų žudė savo vaikus nenorėdami, kad jie irgi būtų baudžiauninkais.

Iš įdomesnių LDK aborto priemonių minėjo taures. Grįžusi namo netgi radau internete šaltinių, kurie aprašo, kaip tai buvo daroma, tai... išeitų geras siaubo filmas.

Po paskaitos dar nuėjau į šalia buvusį katedros varpinės bokštą. Ankčiau net nežinojau, kad į jį įleidžia!

(va taip jo viduje viskas atrodo. Tie varpai veikia, tai reikia taikyti/netaikyti ant jų skambėjimo (priklausomai nuo to, ar labai mėgstate akustines traumas)).

(Vilnius pro varpinės langelį).

Tai tiek :)

* čia bajeris, jei nepagavote, tai nieko tokio ;D

** visai netyčia pavyko atspėti, kad be papildomo įsikišimo visi žmonių embrionai vystosi moteriškos lyties ir tik keli genai "perjungia" vystymąsį sutrikdydami raidą ir pasukdami ją link vyriškosios, bet naujų organų nesusidaro. Taigi, žiūrint labai grubiai ir kažkiek po pirštus, ignoruojant tai, kad senovės mokslininkai bandė savo idėją pagrįsti tik anatomijos duomenimis, nes dar nieko nežinojo nei apie embriologiją, nei apie genus, tai jiems visai neblogai sekėsi.

*** lyginant su Europa čia laaaaabai geras rodiklis. Tiesiog stebuklingai geras. Iš tiesų pas mus būti naujagimiu yra gerai.