2012 m. spalio 8 d., pirmadienis

Blvyzga ir šiek tiek apie medicinos studijas


Sėdžiu vienoj iš tų mandrų kavinukių. Tegul jos pavadinimas lieka paslaptimi, kad nebūtų jai nemokamos reklamos, bet tikriausiai jos visos vienodos ir net pavadinimo ar konkrečios vietos atskleidimas niekam naudos neduotų. Kiekvienos iš jų įėjimas – tai tarsi mažas portalas į tą hipsterių ir kofeino planetą, kur kiekvienas gali valandų valandas kontempliuoti savo šaunumą, pradėdamas pigaus kavos puodelio šilumos ir brangios kavos jame ritualu.
Kaip jau galbūt supratote – dar esu išsitraukusi ir nešiojimą kompiuteriuką. Tai tikrai kompiuteriukas, nes žiūrint į aplinkinių jis yra pats mažiausias ir pigiausias.
Tik niekaip neprisiruošiu prijungti jo prie interneto, tad, jeigu šis įrašas kada ir pasieks mano blogą, tai jau nebus tiesiogiai iš šios keistos vietos. Bet, jei pasieks, bus netaisytas ir nekoreguotas, netgi antrą kartą neperskaitytas.
Čia pusė lankytojų išsitraukę savo vaisinius kompiuterius, tik ne visi laimėję aršią konkurencinę kovą dėl elektros rozečių, ir, kad ir kokie tie kompiuteriai bebūtų šaunūs, be elektrinių bambagyslių jie gana lepūs. Maniškis irgi už 20 minučių užmigs grožio miegu ir tikriausiai nutrauks šitą įrašą žodžio viduryje.

Prieš mane sėdi būrelis moksleivių merginų. Čia jos sudaro praktiškai visą likusią lankytojų dalį. Jų kalbėjimasis tarpusavyje labai įdomus, ir man net kyla minčių, kad jos netgi mėgaujasi tuom, kad aš sėdžiu priešais jas ir gerdama savo dekofinuotą kavą (kokia tai pornografija, toks išsityčiojimas iš gėrimo, bet man tai nerūpi) akivaizdžiai ir visiškai to neslėpdama jų klausausi.
Jos nusišneka taip, kaip nusišneka bet kurios kitos fiziškai ir psichiškai sveikos, „negaunančios“, kaip iš jų pasišaipytų jų vyriškos lyties bendraamžiai, merginos. Labai lengva pradėti nuo tokių šnekų nervuotis, bet kai supranti, kodėl tas nervas kyla, tai darosi juokinga iš savęs. Jei jų amžiuje aš kalbėjau nors kiek protingiau, tai tik dėl to, jog gyvenimas vertė mane mokytis. O visiems tiems, kurie dabar imtų aiškinti, kad jauniems žmonėms ir vaikams sukrečiantys išgyvenimai yra naudingi ir įkrečia proto, galiu pasakyti vieną – kai iš tiesų patiri kažką baisaus, negali to linkėti net priešui ar žmogui, dėl kurio tą patyrei. Tenori vieno – kad daugiau niekas niekada niekur nepatirtų nieko panašaus. Jei Rojus egzistuoja, jis pilnas idiotų ir vaikų (pastarųjų visokio amžiaus, įskaitant ir vyresnius nei septyniasdešimties).
Lauke yra tokių merginų pogrupis B – šiek tiek jaunesnis, rūkantis. Ir dar kaip rūkantis: taip demonstratyviai. Dviem pirštais laiko cigaretes, taip erotiškai išpučia dūmus pakėlusios savo plaukų kondicionierių iškedentas galvas, atkišdamos savo mažus smakrelius taip grakščiai, kad kiekvienas anesteziologas išbučiuotų vietoje šią savo kvėpavimo takų valdovę. Jei jos būtų bent porą metų vyresnės, toks rūkymas būtų mažų mažiausiai nepadorus, bet kol kas jos gali lolitiškai žavėti praeivius ir galvoti, kad jie grožisi jų protine branda ir fizine jaunyste. O visas žavesys slypi tame jų žvilgsnių tyrume. Daug moterų ir net vyrų tai rūko. Bet niekas nežiūri vaikų žvilgsniais.

Apie ką dar galėčiau parašyti.
Taip... apie medicinos studijas, apie kurias niekaip neprisiruošiu parašyti. Tiesą sakant, nieko doro, ką galėčiau trumpai pasakyti, taip ir nesugalvojau. Tiksliau sugalvojau, bet nieko naujo – visą tai, ką galėčiau pasakyti galite pasižiūrėti tuose nuostabiuose Tado Vidmanto filmukuose. Jie ne apie mediciną, bet apskirtai apie studijas. Ir jie yra šimtu procentų teisingi ir naudingi.
No stress. (Jei nepamiršiu, nuorodas į filmukus pridėsiu įrašo gale, jei jį publikuosiu).

Dažnai moksleiviai manęs klausia, kokias pasirinkti – medicinos, odontologijos, kineziterapijos ar dar kokias. Nežinant kas tai yra, viskas skamba labai vienodai, todėl nestokite kažkur vien dėl pavadinimo. Ne veltui šitie dalykai yra atskirti. Vieną dieną nuoširdžiai pasidomėję galite sutaupyti kelis vertingus gyvenimo metus. Netikėkite, kad viena specialybė yra krūtesnė už kitą – kiekviena turi savų pliusų ir minusų, tik jums reikia išsiaiškinti, ar jų pliusai būtent jums atsveria minusus. Būti krūta žiurke yra geriau nei paliegėliu vilku.
Kai nusiraminsite ir nuspręsite laikyti tokius brandos egzaminus, jog galėtumėte studijuoti mediciną, greičiausiai jums iškils klausimas – rinktis Vilniaus universiteto ar Lietuvos sveikatos universiteto (anksčiau vadinto Kauno medicinos universitetu) siūlomas studijas. Kai mokiausi mokykloje vieni norėjo mokytis tik Kaune, nes sklandė gandai, kad ten neva stipresnis praktinis paruošimas, kad ten buvo mokama pagal profilinę sistemą, kad ten visiems užtenka knygų, ko tik nebuvo ir dažnai tai buvo perpasakojimai iš nuogirdų ir gandų. Apie Vilnių tas pats – kad neva juk čia sostinė, kad čia gilesnės tradicijos, kad čia daugiau daroma mokslo, kad čia studentai labiau gerbiami ir panašiai. Tas pats. Realiai Kaunas ir Vilnius turi skirtumų, tačiau apie juos kalbėti gali tik tie, kurie porą metų mokėsi ir ten, ir ten ir, jeigu jus tie skirtumai labai domina, geriausia yra kreiptis tiesiai į aukštąją mokyklą ir jos klausti, ką ji jums gali pasiūlyti, ko negali kita. Studentų pasakojimus labai spalvina asmeninė patirtis ir lūkesčiai. Abu universitetai yra geri, abiejų studentai sąžiningai mokosi ir abiejuose yra gerų ir labai gerų dėstytojų. Jei esate vilnietis, tai nereiškia, kad studijos Kaune bus koks tai keistas dalykas ir panš. Pati įstojau į Vilnių ir esu labai patenkinta ir laiminga dėl savo pasirinkimo.

Šiuo metu medicinos studijos VU trunka šešerius metus - pačios studijos penkis su pusę ir dar pusę metų yra integruota internatūra. Anksčiau internatūra buvo kaip atskiri metai, galbūt kol jums teks į ją eiti, ji vėl tokia bus. Užsienyje dažnai medicinos studijos būna trumpesnės ir tai labai vilioja, bet ten dažnai į jas stojantys jau būna arba padirbę kokį nors darbą ligoninėje (kaip kad valytojos, kuriai nereikia diplomo) arba pasimokę kažko kito – biochemijos, fizikos ir panš. Neapsigaukite, nerašytų dalykų ten kitur tiek pat daug, kiek ir čia. Viena pažįstama mokėsi keturis metus odontologijos ir išvažiavo į Norvegiją mokytis tos pačios. Kadangi norėjo ir likti ten dirbti, todėl stojo į pirmą kursą ir baiminosi, kad bus „labai sena“ - kaip tik, paaiškėjo, kad savo kurse bus jauniausias žmogus ir visi stebėjosi, kaip ji būdama vos 23-jų jau žino ko nori gyvenime.
Pabaigus tuos šešis metus, gydytoju netampate, dar reikia mokytis rezidentūroje. Priklausomai nuo rezidentūros priklauso jūsų, kaip gydytojo specialybė – ar būsite šeimos gydytojas, ar kardiochirurgas ir t.t. Rezidentūra trunka dar nuo trejų iki šešerių metų ir į ją vėlgi reikia stoti. Pvz.: pernai į vieną konkrečią rezidentūrą priiminėjo tris rezidentus, o norinčių buvo 40. Kitur konkursai kartais būna mažesni – vos 3 ar 5 asmenys į vietą. Į dar kitas būna, kad net laisvų vietų lieka. 
Dalis rezidentūros vietų būna finansuojamos, kitos mokamos (gali būti, kad kažkurioje rezidentūroje visos vietos yra tik mokamos). Po rezidentūros dar galite siekti doktoratūros ir t.t.

Tad, jei studijuosite mediciną, negalėsite gyventi pagal principą: vienas darbas vienu laiku (na, žinote, tas mokyklinukiškas įsivaizdavimas: pirma išsilavinimas, po to karjera, po to šeima). Mediko gyvenimas labai įdomus: tą pačią dieną darbas, kvalifikacijos kėlimo paskaitos, vaikų nuvedimas į baseiną, aistringas seksas su antra puse ir kažkuriuo metu dar to vieno įkyraus paciento skambutis, kad jam paleido vidurius ir jis nežino, ar gali gerti angliuką (ir kaip tyčia per tą paskutinį užsiėmimą). Medikai mokosi ilgiausiai, bet statistiškai ilgiausiai išlieka jauni :)
Kai kurie studentai, neįstoję į norimą rezidentūrą Lietuvoje, išvažiuoja į užsienį, kiti važiuoja į tokią iš karto – pakankamai daug tokių studentų iš viso nebedirba gydytojo darbo, nes savo gebėjimus greitai randa kaip pritaikyti geresniam užmokesčiui gauti (jei LT žmogus į mediciną stojo tik todėl, kad yra labai gabus, jis labai greitai persikvaifikuoja į kitą sritį ir ima gyventi geriau ir lengiau nei medicinoje. Yra tokių žmonių, iš kurių atėmus jų milijonus ir visas pažintis, po dviejų metų jie vėl turės tiek pat. Kitiems kaip tik- duok ir duok, viską praras).
Negalėčiau pasakyti, kad studijuojant mediciną reikia mokytis daugiau ar mažiau nei kitose specialybėse, nes turiu pažįstamų, kurie studijuoja kitus dalykus ir mokosi tikrai ne mažiau. Kitose specialybėse yra daugiau tokių studentų, kurie laikosi nuomonės, kad išmoks kai reikės arba išvis jiems reikia tik diplomo kaip popierėlio. Antras esminis momentas yra tas, kad kai žmogui yra įdomu, jam ir mokytis yra daug lengviau.
Kai mokiausi mokykloje daug mano klasiokų norėjo įstoti į mediciną, nes specialybė tipo gerbiama ir medikai daug uždirba. Jokia pagarba nenukrenta iš dangaus – ją žmogus užsitarnauja arba jį kiti gerbia dėl to, kad tikisi, kad jis elgsis pagal tam tikras taisykles. Kai kurie žmonės iš viso negerbia nieko arba gerbia tik tol, kol iš žmogaus gali kažką gauti (pagarbą naudoja kaip to žmogaus papirkimą dėmesiu). Vien už baltą chalatą niekas jūsų negerbs ir, jei norėsite aiškinti, kad pagarbos nusipelnėte, nes sunkiai mokėtės, daug dirbote ir kažką paaukojote, bet kuris logiškai mąstantis žmogus jūsų paklaus – kas jūsų to prašė, juk viską darėte savo noru ir dėl savęs. Labai svarbu suvokti, daug daug žmonių patys pagarbos anei yra patyrę (nors gali galvoti kitaip), anei moka gerbti kitus (nors vėlgi gali galvoti kitaip), tad tokių žmonių jis nepalenksite į savo pusę, kad ir kaip bambą rausitės.
Kitas dalykas - uždarbis. Dauguma gydytojų daug neuždirba - galite dirbti per dvi darbo vietas ir uždirbti mažiau, nei uždirba koks nors informatikas paskutiniuose bakalauro metuose. Taip jau yra, nes visuomenėje yra gajus įsitikinimas, kad gydytojų kišenės pūpso nuo kyšių. Kai kurie gydytojai tikrai jų prašo ir kai kurie pacientai juos duoda, būtent ta mažytė dalis ir palaiko įspūdį (ne be žurnalistų pagalbos). Labai daug pacientų, kurie neva davė kyšį apie jį meluoja – tokiu būdu savo draugams ir artimiesiems sudaro įspūdį apie savo reikšmingumą: pasakyti, kad kažką tau padarė, nes davei sumą x yra labai gera: ir parodei, kad turėjai tokią sumą, ir parodei, kad „pašokdinai“ daktarą. Net kai kyšis būna, jis dažniausiai nebūna toks, kokį jį nusako pacientas – 50 litų tampa 700. Dauguma žmonių neturi duoti pinigų kyšį, net jei gydytojai jo ir prašo. Gydytojams, kurie ima kyšius, yra naudinga tokia sistema – jie prisirenka tokį didelį priedą prie algos, kiek pinigų negautų, jei būtų mokamos realiai adekvačios algos už darbą, jie skatina pacientus pasakoti kiek daug „reikia“ duoti, o kas geriausia, kad realiai nieko daugiau patiems gydytojams nei reikalauja jų darbas, daryti nereikia. Jei, bent vieną kartą negavę kyšio, sąmoningai jie kažką padarytų blogiau ar nepadarytų iš viso taip, greitai lėktų iš darbo ir taip susišiktų savo vardą, kad net neįsivaizduojate. Klaidos medicinoje nevyksta dėl to, kad kažkas kažką specialiai kažko nepadarė, o todėl, kad gydytojai yra pervargę ir persitempę – net nuostabiuosiuose Vakaruose 10-12% visų medicininių sprendimų yra klaidingi. Ką gauni už kyšį – tai lipšnumas ir meilumas, kai kurių žmonių nuomone „žmoniškas elgesys, kurio jie yra nusipelnę“. Iš tiesų pagarba, užuojauta, mandagumas ir panš. Gydo, tikrai gydo ir tai neturėtų būti perkama, bet kasdien matau, kad daug lengviau jo gauti yra gerbti gydytoją ir ligoninės personalą pačiam. Stebėtina, kiek vos keli žodžiai padaro daugiau nei triženklės sumos. Kyšių sistema yra naudinga mažai daliai gydytojų ir mažai daliai pacientų – visi kiti dėl jos kenčia. Kartais nukenčia net patys duodantys, kai pvz.: vienam duoda, kitam ne, vienam daugiau, kitam mažiau (pvz.: chirurgui duoda daugiau, o anesteziologui mažiau, slaugei dar mažiau – taip tarsi parodydami, kad šie žmonės dirba skirtingos svarbos darbą. Jų darbas tikrai skiriasi ir jie tikrai gauna skirtingus atlygius, bet į jus, kaip pacientą visi žiūri vienodai – norėdami padėti tiek, kiek gali ir tą reikia suvokti.) ir taip toks „davėjas“ gali tapti labai jau nemylimas kol vėl neduos. (Kai kurie gydytojai vengdami, kad kyšio negavęs personalas neužsirūstintų ant paciento, gautus pinigus dalinasi su juo, neretai savęs neįskaičiuodami į gavėjus. Ne tik gydytojų atlyginimai maži ir ne tik jie sunkiai dirba. Kiti už kyšius perka vaistus ir priemones to neišgalintiems pacientams. Čia galima būtų tęsti, bet neišsiplėskime. Norėčiau dar parašyti apie „dovanas“, kyšius vadinamus dovanomis, donavanas kyšiais ir panašiai. Kitą kartą.
Jeigu norite pagarbos ir pinigų, galite eiti į privačią praktiką ir ji nėra nei blogesnė, nei ką už „valdišką“. Tiesiog ji yra kitokia. Dalis mano kursiokų baigę mokslus nori dirbti tik privačioje praktikoje, kiti tik viešose įstaigose, treti ir tokiose, ir tokiose.

Labai dažnai gydytojai tik palengvina žmonių dalią, bet jos nekeičia. Labai dažnai jie iš viso nieko negali pagelbėti. Labai dažnai žmonės juos kaltina dėl to, kad jie pakenkė. Gydytojas nėra dievas, bet dažnai jis būna būtent ta viltimi, kuri niekada nepasiduoda. Kartais ta viltis būna tik žmogaus-paciento galvoje, nes visuomenėje neva labai geras gydytojas į žmones žiūri tik kaip atvejus ir kiekvieną sėkmę laiko ne džiaugsmu pacientui, o personaliniu pasiekimu... Žmonėms padeda ir kiti medicinos specialistai, šeimos nariai ar ligos-likimo draugai. Gydytojas tik teikia savo srities pagalbą, dažnai ir psichologinę ar skirsto finansinę (pvz.: turi nuspręsti, kuriems pacientams iš visų norinčių skirti kompensuojamus vaistus, nes yra kvota), bet tai jokiu būdu nereiškia, kad jo pagalba žmogui yra pati geriausia. Ir sveiki žmonės gali jaustis nelaimingi – gydytojas jiems nieko nepadės – ir nesveiki pagydyti gali vis dar jaustis nelaimingi ir netgi pykti ant gydytojo. Nestokite į mediciną vien todėl, kad neva norite padėti žmonėms. Tą daryti užtenka turėti širdį.

Žiūriu, greitai rašau, ir kompas tuoj išsikraus, nes liko vos 2% :) CHA! Va ir ne žodžio viduryje.
Jei turite klausimų dėl medicinos studijų ar šiaip – nesidrovėkite paklausti .Blogiausia kas gali nutikti, tai tiesiog neatsakysiu ir viskas.

15 komentarų:

  1. Hey Enorca,

    Kaip ten dėl to linko į Tado Vidmanto vaizdus?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. http://www.youtube.com/watch?v=a5n8y2HicsY&feature=share&list=PLLU46F5bt4sDVJeLOuY3aafWQHUqSqQfJ štai nuoroda į pirmą dalį. Viso jų yra 4 - kitas lengvai rasi per susijusius įrašus :)

      Panaikinti
  2. Autorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Senokai man galvoje kirba klausimas ir noriu jį užduot būtent tau - ar Vilniuje dėstoma veterinarija? Kiek žinau, tai tik Kaune yra veterinarijos akademija, o daugiau taip ir nepasidomėjau niekad...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vilniuje šiuo metu, kiek žinau, veterinarija nėra dėstoma.

      Bet kodėl būtent man? :D

      Panaikinti
  4. Omg, sugebėjau viską perskaityti iki galo :D

    Bet bet ar verta studinti mediciną jei nenori padėti žmonėms? Pavyzdžiui jei jų net nekenti :D? Ar įmanomi nuokrypiai, kur savo "karjerą" pradėtum net ne gydimo istaigoje? Gal tada tiesiog studinti biologiją ar kažkokia jos pakraipą?
    Man baisokai skamba tas dalykas, kad netyčia padaręs klaidą gali pražudyti žmogaus gyvybę. Ypač kai aš dirbdamas padarydavau baisiai daug klaidų. Aišku jos dažniausiai pasibaigdavo pabumbėjimu ar juokingu straipsniu spaudoje :D Bet kaip jaustis artimiesiems, jei ten jų mylimas žmogus mirė, ten dėl atseit to niekam tikusio gydytojo, etc. Scary.

    Anyways, tikrai sunku žinoti ko iš tikro nori. Pamenu dailės mokytoja pykdavo ir sakydavo, kad aš nežinau ko noriu gyvenime. Juokinga, kad po 10 metų vis dar nežinau :D

    Va išvaisčiau beveik 5 metus studindamas informatiką, vien dėl to, kad naiviai norėjau kurti žaidimiukus like a pro, o pasirodo kad šitas mokslas ir tolimesnė veikla išvis dažniausiai neturi nieko bendro su kūryba :]]

    Oh well, bet deja gyvenimas nestovi vietoje. Ir belieka susirinkti visus savo sufeilinimus ir šliaužti pirmyn į "šviesų" rytojų :]]

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pirmiausiai noriu padėkoti už tokį puikų komentarą! :D

      Sunku pasakyti ar būtų įmanoma studijuoti mediciną nekenčiant žmonių, nes jaučiant tokį jausmą tikriausiai iš viso būtų sunku gyventi, ką jau bekalbėti apie kažkokio tai darbo dirbimą. Medicinoje yra tokių sričių, kaip laboratorinė diagnostika ar genetika, kur realiai labai mažai tenka bendrauti su pacientais tiesiogiai.

      Panaikinti
  5. Yra medicinos specializacijų, kur tiesiogiai su žmonėmis nedirbi, arba jų negydai. Pvz Pataloganatomai nelabai gydo savo pacientus. Galima dirbti tiriamąjį darbą. Galima dėstyti :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Yay, jau is karto su numireliais galima dirbti!

      Panaikinti
    2. Tiesą sakant darbas su mirusaisiais sudaro tik ~20% teismo mediko darbo.

      Panaikinti
  6. I kokia specialybe cia 40 norejo stot praeitais metais ? :OO

    AtsakytiPanaikinti
  7. O tu pati apie kokia specialybe galvoji ? :-) kur pati noretum dirbti :-)

    AtsakytiPanaikinti
  8. O per studijų laikotarpy yra tokios temos kaip odos ligos, odos ligų gydymas ?

    AtsakytiPanaikinti
  9. Labai įdomu būtų plačiau paskaityti apie odontologiją, gal galėtumėte ką nors rekomenduoti? :)

    AtsakytiPanaikinti