2012 m. sausio 3 d., antradienis

O kiek kalbų moki? (o kiek apsimeti, kad moki?)

Vakar sužinojau, kad moksliniais tyrimais yra įrodyta, kad kai žmogus pradeda kalbėti kita kalba, tuo metu pasikeičia ir jo asmenybė, elgesys bei mąstymo būdas.

Tačiau tai galioja tik tokiu atveju, jei tą kalbą žmogus yra išmokęs būdamas >3 m. amžiaus, nes visos kalbos, kurias išmokstame ankstyvoje vaikystėje "sugula" į vieną smegenų kalbos centrą. Mokantis kalbos vėliau tame centre dažniausiai vietos jau nebebūna ir dėl to smegenys suranda "plotelį" naujam centrui - iš jo ir iki jo eina kitokie neuronų keliai, nei iki senesnio. O tai, ką vadiname "protu" pirmiausiai ir formuojama neuronų tarpusavio ryšių (žinoma, ir pačių neuronų).

Taigi, kiti neuronai, kiti ryšiai - kitoks elgesys. Dažniausiai labai labai nedaug. Vakar ir šiandien pamėginau šita tema pakalbinti žmonių, ir beveik visi prisipažino, kad patys yra pastebėję, jog mąstydami užsienio kalba mąsto šiek tiek kitaip :)
Vienas sakė, kad darbe visą laiką mąsto rusiškai (nors dirba lietuvių kolektyve ir nieko bendro su Rusija jo veikla neturi), bet parėjęs namo iš karto pradeda mąstyti lietuviškai ir taip visiškai "atsijungia" nuo darbo ir lengvai pailsi. Net 3 žmonės teigė, kad pradėję mąstyti prancūziškai pajunta, kad juos apleidžia logika...

Ar daug kalbų mokantis žmogus dažniausiai pasižymi ir didesniais gabumais dėl to, kad moka daug kalbų, ar jis moka daug kalbų dėl to, jog yra gabesnis? Ar skirtingos kalbos gali būti panaudotos skirtingiems darbams "galvoje"? Ar konkreti kalba pasižymi kokiu nors "mąstymo būdu", kurį ji "koduoja", ar atsirandančius mąstymo pokyčius nulemia tik konkretaus žmogaus aplinkybės ir individualios savybės?

Pasaulyje jau yra žmonių, kurių gimtoji (!) kalba yra klingonų (StarTrek serialo ateivių rasės) ar elfų (Tolkien'o sukurtos kalbos), esperanto ir kt, mat jų tėvai namie šneka tik šiomis kalbomis.

Ar kalbai egzistuoti būtina tauta, tautai - kalba?

Štai neblogas video, kuriame žmogus imituoja įvairias pasaulio kalbas - jis kalba visiškas nesąmones, bet atrodo, kad jis šnekėtų tam tikra konkrečia kalba:


hmm... dabar man šiek tiek aiškėja, kodėl kai kurie žmonės pagyvenę užsienyje grįžta kalbėdami lietuviškai su tos šalies akcentu - paprastai jie būna tiesiog susižavėję ta šalimi (ir tikriausiai nesąmoningai trokšta perimti jos mąstymo būdą, imituodami kalbą), o kiti nugyvena svetimoje šalyje 40 metų, tik savo galvoje mąstydami lietuviškai, grįžę kalba tarsi vakar išvažiavę - pasiklausius šių žmonių susidarai įspūdį, kad tai pas mus teka pieno ir medaus upės, o ne atvirkščiai.

Ir dar vienas panašus video:



4 komentarai:

  1. Geras įrašas ir video, patiko :-)

    AtsakytiPanaikinti
  2. O taip! Pamėginkit kalbėt japoniškai ir nebūt kawaii chibi chan :)
    Man vis dar lengviausia mąstyti lietuviškai, bet pastebėjau, kad, norint geriau įsisavinti kalbą, svarbiausia yra ta kalba mąstyti. Mano anglų 100 atrodė gal kaip koks 50, kol mintyse nepersiorientavau į mąstymą anglų kalba. Tas pats ir su danų, būnant Danijoj iki išvykimo į Klaipėdą niekaip nesisekė prašnekti daniškai, bet būdama klp pasižadėjau kalbos nepamiršti. Aišku visokius pratimus daryti tai tingėjau, bet užtat vis stengiaus mąstyt daniškai su tais turimais menkais pagrindais. To pasekoje, po keturių Lietuvoj praleistų mėnesių kasdien girdint ir kalbant bet ką tik ne danų (neskaitant kelių išimčių), sugrįžus staiga prašnekau daniškai :)
    Dėl šiokio tokio asmenybės susiskaidymo tai teisybė. Lietuviškoji aš labiau pagoniška ir labiau pankuojanti :) Daniškoji ir angliškoji aš tarpusavy pernelyg nesiskiria, bet ir kalbos gan panašios. Bet buvo labai keista pereiti prie kasdienio danų kalbos vartojimo, nes sužadėtinio (jėtau kaip miela tai rašyt :)))) asmenybė irgi tarsi pasirodė iš šiek tiek kitos pusės.
    Kas liečia kalbų mokėjimą ir gabumus, tai gal su kiekviena kalba sukuriama papildoma asmenybės kopija, kuri gali pasižymėti kažkokiu kitokiu gabumu (arba geriau išnaudoti tam tikras savybes) nei "originalas". Išmoksti vokiečių ir tampi inžinierium :D tai paaiškintų ir Čekuolio fenomeną (lol), bičas moka daug kalbų ir dar daug ko.

    Fun fact: pirmus kartus grįžus į Lietuvą, velniaižin kodėl mano kalba įgaudavo kažkokį suvalkietišką akcentą.

    Fun fact 2: skaitant "Faustą" mintys susirimuodavo.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Na va, as anglijoj jau virs 4 metu gyvenu. Lietuviskai sneketi labai mazai turiu progu, nes aplink mane vien anglakalbiai ir tik su tevais ar pora draugu lietuviskai pasneku ir tas nutinka retai. Dabar kai paziuriu i save, tai as dazniausiai jau galvoju angliskai, retai kada lietuviskai, o pradzioj buvo atvirsksciai. Bet as nemanau, kad labai daug pasikeiciau galvodama angliskai. Galbut, kad man dabar yra daug lengviau kai kuriais klausimais issireiksti anliskai o ne lietuviskai.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Girdėjau gandą, kad Naujojoj Vilnioj naudojant panašius metodus (žmogus turi vartoti svetimą kalbą) mažinamos šizofrenijos priepuolių metu verbalinės haliucinacijos. Tai yra, žmogui, kai jis vartoja svetimą kalbą, nebebūna "balsų galvoje", nes jie paprastai būdavo jo gimtąja kalba.

    AtsakytiPanaikinti