Mikrsoporidiazė - liga, kurios negirdėjote ir tikiuosi niekada daugiau neišgirsite

Dabar esu VULSK dermatovenerologijos centre. Nu ne dabar dabar. Dabar dabar esu VU istorijos /filologijos/filosofijos fakultete (per daug nesigilinau) ir vagiu jų internetą (norėjau pavogti ir elektros, bet nesuvokiau kaip veikia jų rozetės. Toks įspūdis, kad apėjau 20 rozečių ir visos butaforinės). 

Turiu omenyje, kad šiuo metu man yra dermatologojos ciklas rezidentūros programoje ir tame centre  praleidžiu pirmą dienos pusę. Maždaug iki 15-16-os valandos. Vėliau ten daktarų lieka labai mažai ir pacientai apturi ramybę.

Pietums įlendu į rezidentų kambarį esantį stacionare ir kasdien valgau tokį patį sumuštinį (juoda duona su rūkyta nugarine) ir geriu tokią pat tirpią kavą. Kadangi sėdžiu ten pat, tai kiekvieną kartą rezidentų aplankyti atėjęs skyriaus vedėjas tikriausiai patiria siaubingą déjà vu, nes klausia manęs tų pačių dalykų, pvz.: kokio dalyko aš esu rezidentė ir ar man pas juos patinka xD

O aš atsakau, kad patinka, nes tikrai patinka. Tada pasižiūri taip keistai, tarsi turėčiau kažką kitokio pasakyti. Galvoju vieną kartą susiriesti į kamuoliuką kampe ir net, nežinau, apsiverkti kad nepatinka ar ką nors panašaus, sportinio-mokslinio intereso vardan.

Tai va, vakar bevalgydama dar blevyzgojau ką gero internetuose perskaičiau ir apsimetinėjau, kad nematau žvilgsnių "won't you shut up?" tai liepė man šiandienai padaryti ~10 minučių pranešimą apie mikrosporidijas.

Atėjus mano šlovės valandai liepė apsiraminti kokiom trim minutėm. Nu šakės. Iš to piktumo nuo desktopo nusikopijavau dermatologijos vadovėlių.

Mikrosporidijos yra parazitai ir jų sukeltos ligos vadinamos mikrosporidijazėmis.

Yra dar panašiai skambantys Microsporum grybeliai, bet čia ne tas pats. Anie mikrosporum grybeliai dažniausiai sukelia visokias mikozes, kai prilimpa po kokio peršalimo ar odos pažeidimo (pvz.: išbrinkimo šiltuose ir drėgnuose batuose). Grybeliai sveikam žmogui niomnima tik negyvus odos darinius - ir nors gali būti plačiai išsisėję ir nutriušinti plaukus, nubaisinti nagus ir panašiai, labai daug žmonių jais serga ir sužinoję, kad čia grybelis pasakytų Jums, kad esate durnas ir čia gi aiškiai tiesiog jų jautrios ir delikačios odos išraiška.
O jei rimčiau, tai kai imunintetas nusilpęs ir paprastas grybelis gali būti pavojingas (pvz.: sergant cukralige) arba grybas nuvirškinęs keratiną sudaro sąlygas įsimesti bakterinei ar virusinei infekcijai. Dar žmogaus organizmas į grybą gali reaguoti į alerginę panašia reakcija. Grybas slepasi kokiam tarpupirštyje tarp kojos nagų, o niežti abi kojas iki pakinklių.

Mikrosporidijos irgi yra grybai. Bet tokie šmikiški, nes vietoj to, kad vargtų virškintų nebegyvas gyvūnų ląsteles (viršutinį odos sluoksnį, nagus, plaukus, ragus ir panašiai), jie įlenda į tas ląsteles ir sako "o dabar tu darysi man valgyti!", jei norit moksliškiau, neturi organelių ir genetinio potencialo vykdyti oksidaciniam fosforilinimui. Esant tokiam išnaudotojui, nors yra labai šilta gyventi ląstelėje, yra sunku išgyventi už jos ribų ir dėl to mikrosporidijos moka plisti vertikaliu būdu.

Vertikalus parazitų ir ligų plitimo būdas yra toks, kai motina apkrečia savo vaisių. Mikrosporidijos įlenda į kiaušialąstes ir kai tos kiaušialąstės apvaisinamos toliau besivystančio organizmo visos ląstelės turi mikrosporidijų. Jeigu organizmas jų nesugeba nugalabyti vienintelė jo viltis uždaryti šį bjaurų ciklą yra spermatozoidų (ar į juos panašių lytinų ląstelių) linija, mat anie apvaisinimo metu sako YOLO ir nusimeta visą citoplazmą su visu gėriu ar blogiu, kurį galėtų įnešti į naują diplodinę kartą.

(radau internetuose, ale šalys, kuriose žmonių mikrosporidiazės atvejai buvo užfiksuoti iki 2009 metų. Kadangi juos įrodyti galima tik panaudojus elektroninį mikroskopą turiu įtarimą, kad panašiai atrodytų žemėlapis iš serijos "šalys, kuriose elektroninis mikroskopas buvo naudojamas neaiškių diagnozių diferencinėje diagnostikoje" xD)

Iš >1200 mikrosporidijų rūšių žmogui yra pavojingos tik ~14.

Tai daugiau vandenyje gyvenančių šaltakraujų parazitas. Kartais tie šaltakraujai bando sugyventi su šiuo parazitu - jų organizmas augina audinį vadinamą ksenoma. Ksenomoje knibžda mikrosporidijų ir taip jos mažiau leidžiasi į avantiūras ieškoti nuotykių šeimininke. Didžioji dalis mikrosporidiaze sergančių gyvūnų yra silpnesni, trumpiau gyvena ir susilaukia mažiau palikuonių, nei nesergantys. Dar didžioji dalis jų yra kitų gyvūnų parazitai. Teoriškai galite turėti kaspiniuotį, kuris turės savų parazitų, tie turės dar savų parazitų, o tuos parazitus parazituos bakterijos parazituojamos virusų. Ir taip iki pat dramblių.

Žmonės mikrosporidiaze gali susirgti tik jeigu tam tikrų imuninių ląstelių labai sumažėja (CD4+ limfocitų). Tuomet viskas priklauso nuo to, kur mikrosporidijos apsigyvena - jei akyse, tai pažeidžia akis, jei odoje, tai odą, jei žarnyne, tai žarnyną. Gali pažeisti ir visą organizmą. Aš prie progos išnaudojau naują G+ galimybę įkelti statusą-apklausą ir paklausiau kiek mano viskuom besidomintys sekėjai žino kas gi ta mikrosporidiazė:

(0% žino, ir 19% susigundė pagūglinti. Žinote kodėl daktarai rašo neįskaitomai? Kad niekas rašybos klaidų neperskaitytų.)

O mano blevyzga dėl kurios turėjau daryti mažulyti pranešimą apie šiuos mažulyčius parazitus buvo dėl štai šio straipsnio. Mokslininkai apsižiūrėjo, kad nežino ką turi po nosimi. Tai pasidomėjo. Kai nerado konkrečios rūšies, panagrinėjo labiau ir OMG - nauja mikrosporidijų rūšis. Ir dar ne bet kokia, o su kažkokiom tai užguitom mitochondrijom.

Čia kaip rasti sniego žmogų. Tik grybelių pasaulyje.

Suplojo katučių ir liepė visiems ramintis, kad mikrosporidijos tikrai tikrai grybai, o ne kokie pirmuonys ar dar kas nors (pvz.: dabartinėje TLK klasifikacijoje tai jų sukeliamos ligos ne prie grybų ir gali būti, kad taip ir liks, nes medikai sakys "osiaubasapsiraminkitesutųkodųkaitaliojimuvienąkartąkiekgalima").

O būna dar ir taip, kad susiginčijama prie pietų stalo kas gi čia valgoma ir atrandamos naujos rūšys maiste pirktam prekybos centre. 

Nuo dulkės iki ląstelės

Vakar su Emilija ir dar pora bendramokslių draugų nuėjome į paskaitą medicinos fakultete, kuri vadinosi kažkas iš serijos "Nuo dulkės iki ląstelės". 

Sakau, kad kažkas tokio, nes per pietus sužinojau, kad bus, tai spėriai atidėjau manikiūrą ir, kiek pavėlavus, dar spėriau suspėjau!

Galvojau bus paskaita apie kamieninių ląstelių kūrimą iš somatinių arba, dar geriau, apskritai apie dirbtinių ląstelių kūrimą. Kai dar mokiausi mokykloje mokslininkai galėdavo sukurti kažką panašaus į ląstelę, dabar gali sukurti ir besidauginančias ląsteles. Skirtumas kaip tarp vėliavos iškėlimo aukščiausiame planetos kalne ir kitos planetos. Nesvarbu, kad griovyje ir nauda menka, bet tokiems idealistams kaip aš seilės varva ir rankos niežti.

O manikiūrui užsirašiau iš smalsumo - dabar esu dermatovenerologijos centre ir nemaža dalis pacientų teigia, kad nagų pažeidimai, dėl kurių kreipiasi, atsirado po manikiūro. Tai einu žiūrėti kas per procedūra ir ją išsmėginti. Manikiūrininko apie savo šnipinėjimo misiją neįspėjau.

I am so evil. MUAHAHA >:D 

Po dermatovenerologijos centrą vaikštau su maža knygele, į kurią vis ką nors užsirašau. Užsirašinėju šiaip tai apie ką man dar reikia pasimokyti, pamąstymus apie tai, kodėl aš galvojau vienaip, kai buvo kitaip (arba, kai buvo būtent taip, kaip aš galvojau, bet tas pačias išvadas priėjau kitu būdu). Visgi  atrodau su ta knygele labai naglai. Ypač jeigu tūnau kur kampe. Už užuolaidos. Ir puse akies žiūriu kas aplinkui vyksta. SO EVIL.

Kalbant apie blogį, tai įbėgusi į ką tik prasidėjusią paskaitą šio blogo įrašo kaltininkę greitai sėdau pagal tai, kurių žmonių veidai man labiausiai patiko ir taip jau nutiko, kad pakliuvau į bedievių kampelį (c) tokia ten dalyvavusi Iveta, kuria didžiuotis galėtų bet kuris save gerbiantis racionalaus mąstymo šalininkas.**

Pasirodo tą paskaitą organizavo kažkokia tai studentų ateitininkų draugija. Ji nebuvo fanatiška ar dar kokia, kokią siaubingą galėtumėte įsvaizduoti (o vaizduotė spėju Jūsų nebloga, nesikuklinkit), daugiau buvo... įdomi ir keista.

Pradėsiu nuo ano galo - paskaitos pabaigoje, kai išaiškėjo, kad į ją įsliūkino netikinčių, buvo iškeltas pastebėjimas, jog ateistams yra labai sveika pamėginti įsvaizduoti, kad galėtų egzistuoti aukštesnė jėga. 

Na, žinote, dėl asmenybės tobulėjimo, proto ugdymo ir panašiai. Žinant kokio dabar populiarūs visokie kaučinimai ir pozityvaus mąstymo kursai laisvai galėjo nulupti iš mūsų po Kudirką.

Aš tuomet pastebėjau, jog labai geras dalykas ir tikintiesiems pasvarstyti, kad dievo/-ų nėra, į ką buvo atsakyta, jog kiekvienas tikintis jau yra apie tai svarstęs ir tai atmetęs. Taigi, kiekvienas netikintis yra dar neatsivertęs tikintysis ar dar blogiau, su tikėjimu nesupažindintas ir apie tai nieko nežinantis pasimetęs žmogus.

Stačiai įstabu. 

(Varikozė)

Pagrindinė paskaitos mintis buvo ta, jog reikia mažinti abortų skaičių, hormoninės kontracepcijos vartojimą (kai ji gali būti pakeista mažiau kenksmingais metodais), didinti žmonių sąmoningumą dauginimosi klausimu. Su tuom niekas nesiginčytų, ir netgi argumentai, dėl ko taip daryti buvo, palyginti, puikūs. Čia tikriausiai šyptelsite, kad toks pasakymas yra kažkas panašaus į pasakymą "kaip lietuviškai knygai - neblogai", bet tikrai nebuvo taip blogai, kaip tikėjausi, kad bus, kai tik suvokiau, kas čia bus ir iš to suvokimo vos nepaspringau savo blogio ateizmo tulžimi, kuria, kaip jau žinote, spjaudosi kiekvienas ateistas.

Pavyzdžiui dėl abortų skaičiaus mažinimo ėjo kalba ne apie draudimus, o apie tai, kad dalis žmonių jam gali ryžtis nelabai suvokdami ką daro.

Dėl tų, kurie suvokia ką daro/nedaro (arba nelaiko embriono žmogumi, arba, nors ir laiko, mano, kad žmogžudystė yra pateisinama tam tikrais atvejais*) diskusijų nėra, bet va - yra tokie, kurie atlieka nėštumo nutraukimą kaip problemos pasekmių sprendimą, problema lieka (ar pasunkėja) ir tada jiems būna blogai. Prasideda tokie dalykai kaip išperkamieji nėštumai, skaičiavimai kokio amžiaus dabar būtų vaikas ir ką jis darytų, savigraužos ir t.t. (beje, panašūs dalykaip tai taip pat vyksta ir nėštumą norint atlikti, bet neturint jam galimybių).

O vat kur glūdi problemos šaknys, čia va ir prasideda religijos medicinoje įdomybės. 

Katalikų bažnyčia labai akcentuoja dauginimąsį. Tiesiog taip į jį koncentruojasi, kad jeigu esi netikintis ir su tuo susiduri, tai tiesiog susigėsti savo kukliu ir naiviu sekso naudojimo malonumui, ryšių sutvirtinimui ar, kaip liaudis sako, vaiko darymo klausimui.

Paskaitoje žmonės buvo suskaidyti į tuos, kurie nori daugintis, į tuos, kurie nenori, ir į pasimetusius, kurie nei nori, nei nenori, arba planuoja norėti/nebenorėti.

Nereliginiu požiūriu tai čia nieko tokio, bet religiniu jau problema. Analogija su lytimi - jeigu tikintysis kartais dar nusileidžia  minčiai, kad žmogaus lytis tarnauja jam, o ne jis jai, ir, kad jis gali ją sąmoningai rinktis, ar formuoti pagal savo socialinius/biologinius įgeidžius, tai tie, kurie penktadienį nori būti vyrais ir aiškina, kad tikrai tikrai tokie bus visą likusį gyvenimą, ir daugiau nieko jiems nereikia, o sekantį antradienį aiškina kokią siaubingą klaidą padarė, po to pirmadienį nori vėl būti vyrais, tai čia jau galintį nusileisti tam tikintįjį sunku rasti. 

Trumpai, tikintiesiems viskas ok, jei tu nori daugintis, ok, jei tu nenori, bet ne ok, jei šiandien nenori, nes planuoji norėti rytoj. Jeigu nori ir šiandien negali, tai turėk sąžinės bent jau pasikankinti dėl to, o jeigu nenorėjai ir tai įvyko, tai aukokis arba, atrask, kad visgi visada norėjai, tik anksčiau nesupratai

Pavyzdys gal ir nelabai į temą, bet tinkamas yra prostitucija - prieš ją pasisako tiek tikintieji, tik radikalais įvardijami feministai. Priežastys visiškai priešingos (nors gilinantis paviršutiniškai galima pasiekti kažką ale panašaus, pvz.: kad nė viena pusė nelaiko žmogaus daiktu), o vat tikslas lyg ir tas pats - ne seksualiniam žmonių išnaudojimui. Tik pirmiems ne, nes išnaudojimas seksualinis, antriems, nes seksas išnaudojimo tikslu.

Paskaitoje buvo ir dalis apie genus, bei apie tai, kad mažinant abortų skaičių galima pasinaudoti emocine manipuliacija rodant moteriai aukštos rezoliucijos vaizdus, kaip atrodo jos vaisius. Auditorijai per rankas net buvo paleistas vaisiaus modeliukas. 

Man tai atrodė visiškai nelogiška - iš vienos pusės šie žmonės siekia, kad žmonės suvoktų, kad ir ląstelių gumuliukas yra žmogus, iš kitos pusės abortų skaičių mėgina mažinti ne didindami suvokimą kas nulemia, kad pagal juos ten žmogus, o ne tiesiog kažkoks auglys, o mėgindami įrodyti, kad jis yra žmogus, nes atrodo/elgiasi kaip žmogų suvokia tie, kurie abortą sutinka darytis dėl embriono nelaikymo žmogumi - rodo jo rankytes, kojytes, kad jis juda, sapnuoja ir jaučia. Blogiausiu atveju bent žada, kad jis tą darys. Žmogus ne todėl, kad esi žmogus, o dėl to, jog esi žmogumi laikomas ar tavimi tikima, kaip žmogaus potencialu. Hipokritizmas, kuris puikiai paaiškina, kodėl tie patys tikintieji nelaiko ne tikslingai sukeltos kelių savaičių ar dienų embriono žūties žmogaus mirtimi.

Paskaitoje nebuvo kalbama apie evoliuciją tiesiogiai.

Buvo tik jos potekstės, pvz.: kad kontraceptikus vartojančios moterys į partnerius renkasi genetiškai artimesnius asmenis ir dėl to, jei su jais vėliau susilaukia palikuonių, mažina genetinę įvairovę. 

Evoliucija tikriausiai yra toks didelis katalikų Bažnyčios priešas dėl to, jog abu jie remiasi gana panašiais principais - jei gyvensi pagal teisingas taisykles, tai gyvensi laimingai ir amžinai. Na argi tai gali pasiūlyti, tarkime, gravitacija? Juk tikinčiųjų, kuriems sunku patikėti gravitacija nerasite daug. Kažkaip Jėzus nepažadėjo, kad jeigu būsi doras nenuskriesi į kosminę tuštumą.

Kartais pastebiu, kad dalis ateistų supeikdami katalikų Bažnyčią vis tiek toliau skleidžia jos vertybes ir idėjas, tik pasiremdami evoliucija. Kartais net iki kraštutinimo, kur atsiranda "evoliuciškai teisingas" elgesys, ar "evoliucijos tikslai". Netgi kaltė, kai jaučiamasi neišpildžius evoliucijos "reikalavimų".

Tarp evoliucijos, kaip tikėjimo, ir katalikų Bažnyčios vyksta savotiška kova dėl kliento, kur du tiekėjai gali pasiūlyti labai artimus dalykus. 

Tai tiek norėjau šiandien. 

* jeigu jums nekliūna tokie dalykai, kaip mirties bausmė, kariuomenių buvimas ir panašiai, tai jus visgi galima priskirtti prie tų, kurie naudojamasi socialiniai priimtinomis žmogžudystėmis).

** spėju Iveta blogo nerašo tik dėl to, kad ji yra per krūta blogams. 

Ir taip, žvaigždelės irgi nuo ano galo :)

Apie filmą "Lošėjas" (su spoileriais)

Iš karto rašau, kad tolimesniame blogo įraše bus atskleista kas vyksta filme. Kažkaip visada būna žmonių, kuriuos nežinojimas veža ir tada jie labai piktinasi, kai kas nors išduoda tai, kas bus toliau. Nors yra ir tokių, kuriems tiesiog būtina viską žinoti iš anksto, kad, gink dieve, kitaip kažkaip netinkamai sureaguosi, ar nepastebėsi kažkokiam tavo autoritetui svarbios detalės. Bet pastarasis variantas man, laimė, nenutinka.

(Ten lūpdažis ar kraujas?)

Ir jeigu norėsite komentuoti ką nors iš serijos "tai tau šitas filmas nepatiko tik dėl to, kad tu nebuvai jam nusiteikusi/atėjai jau nusiteikusi, kad jis tau nepatiks" (tokių n komentarų susilaukiau po filmo "Redirected"), tai aš net nežinau ką jums ir atsakyti. Yay? Jeigu sugebate nusiteikti ir džiaugtis bet kuom, tai nusiteikite, kad jums patiks mano blogo įrašas, o jeigu nupatiks, tai pagal tokią logiką patys kalti ir gėda jums, kad nenusiteikėte tinkamai! xD

"Lošėją", žiūrėjau Multikino Oze. Iš kurio, pasirodo, po vakarinio seanso dar reikia pablūdyt norint išeiti, bet jie turi tualete pigaus rankų kremo dalintuvą, tebūnie tas ant to.
Mano atmintis mane gali apgauti. Pvz.: yra viena scena, kur Laima Kybartienė sako loto numerius. Ir jie yra maždaug 38, 35, 23, 49, 14, 33, 27, 12 ir dar gal vieno trūksta, ar kažkas panašaus. Siaubas gi. Nėra apie L. Kybartienę wikipedijos puslapio. Apie ką aš rašiau?..

Filmo herojus dirba Klaipėdoje greitosios medicinos pagalbos gydytoju. Filme daug geografinio nuoseklumo tikėtis nereikia. Geriausia iliustracija yra scena, kaip herojus lošia Top Sport šunų lenktynėse, fone vyrauja stoties/oro uosto vaizdas, o išeina jis iš po to iš Klaipėdos traukinių stoties.

Realiai toje stotyje yra tik šie dalykai:

1) Trys langeliai pirkti bilietams iš kurių vienas pritaikytas neįgaliesiems ir dėl to yra simboliškai keliais cm nuleistas.

2) Garsiai tiksintis laikrodis.

3) Daug metalinių kėdučių.

4) Kažkoks mistinis užlipimas į antro aukšto patalpas ir dar mistiškesnis informacijos skyrelis į kurį, kiek mačiau užeinančių žmonių, visiems gūžčiojama ar prašoma jų į jį nelįsti.

5) daiktų saugojimo spintelės

6) du kavos aparatai.

7) gal nelabai skaitosi, bet kiaurai stotį galima praeiti lauku praėjimu, kuris net neįsivaizduoju kaip i taisyklingai vadinasi, bet jį miniu, nes filme yra scena, kur jame herojų pasigauna asmuo, kuriam jis skolingas ir filmo herojus gauna į kailį. Labai kraupi Klaipėdos traukinių stoties vieta.

Bet nėr ten lažybų punkto. GAH.

Autobusų stotyje yra kažkoks lažybų punktas ir vienintelis, iš kurių kiek teko lankytis, tikrinantis ar tikrai tu pilnametis.

Fimo herojus yra lošėjas. Toliau personažus rašysiu paryškintu šriftu, nes taip noriu ir tada atrodo, kad aš čia kažką protingesnio rašau.

Filme rodoma, kad visi GMP darbuotojai yra lošėjai - veža pacientą, gaivina, neatsigauna, ai tai sustoja vidury laukų (pakrantės) išsitraukia žaidimą arklių lentynės ir žaidžia iš pinigų. GMP Stoty irgi žaidžia. Ir daug rūko.
Sunku suprasti kodėl žaidžia. Ar dėl to, kad pinigų neturi (bet filmas lyg ir sako, kad visi neturi, tai tai bent jau kažkas turėtų iš jų turėti, kad būtų galima žaisti), ar dėl to, kad darbo per mažai, ar dėl to, jog streso per daug.
Tikrai neaišku KODĖL jie lošia.

(Kažką tokio jie ten žaidžia)

O bet tačiau lošėjui ateina sunkus metas - ne tik, kad alga maža, bet dar ir prasilošęs yra, jau aprašytas jo mušėjas tarpuvartyje, pavadinkime personažą taksistu, jį persekioja, kad grąžintų skolą.

Filme yra tokia very art, much movie scena, kur lošėjas neranda ką valgyt šaldytuve, o fone įjungtam televizoriuje ale valstybinė televizija rodo pigią laidą, kur žurnalistė kalbina kažkokį tai mechaniką-inžinierių iš Panevėžio gražiai dainuojantį operiną.

Fone skamba opera, o lošėjas tranko seną, suklerusį šaldytuvą apsuptas skurdo ir tamsos. Vėliau dar filme yra žeminanti scena, kur vyksta koks tai balius, visi girti, grabinėjasi ir voliojasi, kaip kiaulės, ir štai lošėjas bando dainuoti operinę dainą, tik visiems visiškai nerūpi. Aš supratau, kad taip buvo mėginta parodyti kad herojus kažkada turėjo svajonių, bet mediko darbas, kuris pats turėtų būti svajone ir gerbtinas, tas svajones sužlugdė.

Kad žiūrovas neabejotų herojaus kančia, filme yra scena kur visi darbuotojai susirinkę kaip kokie mokinukai (valdžia sėdi atskirai, net kitu kampu, nei darbuotojai, kad visus matytų ir, žinoma, būtų atskirai), groja liaudies artistai, ir po visko skelbiamas kasmetinis geriausio GMP mediko apdovanojimas, kurį jau devintus metus iš eilės laimi lošėjas. Jo diagnozės geriausiai sutampa su galutinėmis, jis gauna mažiausiai skundų, daugiausia padėkų. Ir už visą tai gauna garbės raštą, sveikatos apsaugos ministerijos puodelį ir dėžutę energetinio hematogeno. Šioje vietoje pasakysiu, kad filmą parėmė kultūros ministerija. 

( Čia Jūsų apdovanojimas už tai, kad jau tiek perskaitėt. MĖGAUKITĖS. Puodelio nenusipelnėt.)

Trumpai - nėra šeimos, nėra pajamų, nėra orumo darbe, lošėjas šioje filmo dalyje neturi ką prarasti.

Tada jam kyla idėja - lošti iš reanimacijoje gulinčių pacientų. Jis įvertina kiekvieno paciento medicininę būklę ir priskiria kiekvienam pacientui po koeficientą. Kas nelošiate, tai koeficientas yra toks skaičiukas prie galimos įvykio baigties. Kuo jis mažesnis - tuo mažiau išlošite, jei būsite atspėję baigtį, kuo didesnis - tuo daugiau. Pvz.: jei koeficientas yra 5, pastatę litą ir laimėję gausite viso 5, tai bus +4Lt į kišenę.

Tada filme kiti GMP darbuotojai stato, kas pirmas numirs.

Situacija būtų labai tinkama juodo humoro komedijai ir vietomis filmas tikrai kvepia juodu humoru ("Redirected" iki šito dar toli), bet va vis tiek neišeina. Filmo pradžioje rodomas kaducėjus, kur vietoj sparnų įdėtas lošimo kauliukas. Tai suteikia labai daug vilčių ir akimirką aš tikrai patikėjau, kad čia bus nuostabus filmas, kuris atskleis ypatingą, tik GMP darbuotojų turimą ryšį su pacientais ir mirtimi ir pasinaudos lošimu tik kaip įrankiu pabrėžti tam tikriems dalykams, bet to nebuvo. Žiūrint filmą aiškėjo, kad tiesiog toks logo krūtai atrodė, o GMP darbuotojai buvo pasirinkti dėl to, jog daliai žmonių medikai yra įdomūs, kaip kokie egzotiniai gyvūnai.

Jeigu turėčiau šitą filmą parduoti, bandyčiau jį pateikti kaip ką nors gudraus iš serijos - "kas išgelbės gelbėtoją?". Labai saldu, nuvalkiota ir primena kažką ištrauktą iš popieriaus perdirbimo konteinerio, bet ir lietuviškas kinas jį žiūrint atrodo tarsi bandantis panaudoti tai, kas kažkur jau suveikė ir žmonėms patiko.

Filme yra ir meilės linija. Nu kaip gi be meilės.

Personažė gydytoja, pavadinkime ją skenduole, nes pagalbos teikimo laive metu ji yra nusviedžiama į vandenį ir vos nepaskęsta, vietomis atrodo esanti svarbesnė už lošėją.

Pavyzdžiui po to, kai skenduolė vos nepaskęsta, o lošėjas, ją išgelbsti narsiai šokdamas į vandenį visiškai neprofesionaliai, nes nemeta galbėjimosi rato, skenduolė, jau išdžiūvusi verkia GMP stotyje naktį, lošėjas ateina jos guosti seksu. (Iš vienos pusės galvoju galbūt šitą neprofesionalumo akimirką filmo kūrėjai norėjo pateikti kaip paruošiamąjį ženklą žiūrovui, jog skenduolė lems lošėjo galą, bet iš kitos pusės galvoju ar aš čia ne per gerai apie tą filmą galvoju.)

Ir aš taip ir nesupratau ar ten jis ją taip guodė (po susidūrimo su gręsiančia mirtimi gal tikrai visai nieko paveikti ką nors labai gyvybingo), ar filmo kūrėjai taip norėjo parodyti koks jis šunsnukis, nes norėjo "atsilyginimo". Sekso scena tokia, kad atrodo juos tuoj pagrobs ateiviai, o garso takelis kažkas tokio, ką įsivaizduočiau transformerių pornografiniame filme.

Beje, filme yra ne viena vieta, kur dalis žiūrovų tiesiog užsidengdavo ausis (arba garsai fiziškai skaudindavo ausų būgneslius, arba būdavo kažkoks triukšmas (taip, garsinis TRIUKŠMAS), arba tiesiog kažkoks siaubingas vimdantis garsinis takelis). Apskirtai pirmą kartą mačiau, kad žmonės kine dangstytųsi ausis. Akis tai dažnai būna xD
Kalbant apie akių dangstymąsį buvo vietų, kurios taip nufilmuotos, kad žiūrint susirūpini ar tau kartais neprasideda encefalitas, bet viskas baigiasi lengvais jūros ligos pojūčiais ir ilgai netrunka.

Kaip ten bebūtų, filmui įpusėjant įsisuka lažybų verslas.

Pirmasis lažybas laimėjęs gydytojas džiaugiasi, kad pagaliau galės leisti sau odontologinę pagalbą, o žiūrovas šioje vietoje teoriškai gali orgazmuoti iš simbolizmo, kaip šio lošėjo artimieji tuoj patirs jo netektį (jį vėliau partrenkia darbo vietoje, ir vėlgi - visi prisigeria, daro gėdos, siūlo pinigus našlei, ji jų neima etc.).

Čia su tais dantimis toks baltiškas mitologijos ir paraetnokosmopsichologijos komponentas, kad perspjauna visus "tik ne per slenkstį", ir "uoj, nereikia, nesiaukite". Toks tobulas, kad jei gale nebūtų scenos, kaip lošėjas nuogas ir sumuštas bėga per miškus rytų kryptimi ir jį, paliktą žmonių ir išsekusį, susirietusį embriono poza, nuplauna lietus, tai tikrai galvočiau, kad taip netyčia su tais dantimis gavosi.

Verslas taip gerai sekasi, kad lošėjas net įdarbina taksistą, kad tas padėtų su verslo organizavimu ir plėstų lažybas ne tik tarp GMP darbuotojų, o pvz.: pasiūlytų laivų statyklos darbininkams. O koks gi skirtumas? Juk dažniausiai lošėjai žaidžia pagal koeficientus ir visokias pačių išgalvotas sistemas.

Verslą vainikuoja deadbook.lt puslapio sukūrimas, kur galima užsiregistruoti ir statyti pinigus internetu. Pvz.: nėščiosios atveju galima statyti ir pagal variantą ar išgyvens jos vaisius, ar jis mirs, o ji išgyvens. Kai filme parodė tą internetinį puslapį tai dalis žiūrovų išsitraukė mob telefonus. Spėju pamėgino rasti tą mirčiaknygę. Aš namie irgi pamėginau, bet Hostex'as tik rašo, kad puslapio vardas užimtas, o į jį dar nieko neįkelta...

(Ištrauka iš vienos gyd FB viešo įrašo aprašančio potyrius skaitant štai tą blogą. Aš jo dar neskaičiau, bet kaip supratau jį rašo žmogus, kuris tikslingai siekia, kad būtų laikomas ligoniu, o kai gydytojai neranda ligos ar atsisako suluošinti jį, kad tas žmogus ligoniu taptų, yra pasmerkiami ir ieškoma naujų gydytojų, kurie tam sutiktų. Dar ketinu paskaityti apie ką ten iš tiesų tas blogas. Čia pasiūlymas daryti totalizatorių buvo panaudotas kaip juodas humoras, nors išimtas iš konteksto atrodo panašiai baisiai, kokio baisumo siekė filmas "Lošėjas")

Jeigu jau gelbėtojų niekas negelbsti, tai gelbėtojų vaikai visai apleisti - štai skenduolės vaikas vaikščioja miškais ir vėmalioja pakelmais, kol galų gale suserga kažkokia neįvardina liga, kurios gydymui (tik pirmam kursui) reikia 15 000 Lt, ir dar jį gydo pats nejautriausias vaikų gydytojas Pasaulyje. Nesijaudinkite - gi lošėjas turi pinigų!

Skenduolė galvoja, kad verslas nesisuka, bet sukasi. Lošėjas netgi filme rėžia kone teatrinę kalbą, kažką iš serijos "Yra tik žaidėjai ir pinigai. Jei prasidės savi/nesavi žaidimas sustos, nes kažkas kažkam yra savas." Beje, šitą gilią iki dugno sceną palydi sėkmingo verslo atšventimas - sąvartyne vieni  GMP lošėjai vairuoja seną automobilį, o kiti GMP darbuotojai bėgioja paskui ir daužo jam langus, bei šiaip visai kaip tranko.

Nes medikai taip leidžia laisvalaikį. Kai nelošia iš pacientų gyvybių. Jūs gal nežinojote, bet būtent medikai perdirba antrines žaliavas! O medicinos studentai turi per dieną praleisti po kelias valandas bėgdami žiurkėnų ratus primenančiuose būgnuose tam, kad būtų užtikrintas slėgis dujotėkyje. O kodėl manėte yra tokios eilės poliklinikose ir šildymas taip brangiai kainuoja? :)

Ir tada... tada filme skenduolė susižino iš kurgi jos vaikui gydyti skirti pinigai randasi! (vėlgi, jos ir lošėjo akistatos scena, kai ji tai sužino, tai tokia, kad tikrai norisi, kad juos pagrobtų ateiviai. Ten vis sukasi. Ir sukasi. Ir sukasi, sukasi sukasi viskas. Labai sukasi. Dar su tokiu garsu, kad atrodo, jog tuoj užvirs virdulys, kuris taip niekada ir neužverda...)

Žiūrėjau tą filmą ir galvojau, kad ir be skenduolės, bei jos vaiko siužetinės linijos istorija būtų buvusi gera (gal net geresnė), bet tada pamąsčiau, kad galbūt ji reikalinga tam, kad kažkas kaip ant kilimo pridirbusiam šuniukui, žiūrovui pabaksnotų į tai, kad "nu nu nu, iš mirštančių žmonių lažintis neetiška". Nes net nežinau ar toliau filme baisiau tai, ką skenduolė išgyvena, ar tai, kad visą tai išgyvena visiškai normaliai atrodydama - nei koks plaukelis labiau išsitaršo, nei paakiai atsiranda. Tik iš namų išmesta daiktus patranko, va ir viskas. Siurrealizmas.

Kol skenduolė darbe jaudinasi viena ale gera jos bendradarbė pasisiūlo už ją padirbėti. O prie progos tik šmurkš kokio tai fentanilio, ar kažko panašaus, į skenduolės rankinuką. Skenduolė skundžiasi GMP viršininkui kas per baisumai darbe vyksta, o tas jai paaiškina, kad nors ir supranta, kad ją bendradarbiai pakišo (sudarė įspūdį, kad ji iš darbo vagia narkotines medžiagas perpardavimui) jis nieko padaryti negali. Tada išprašo visus išskyrus ją iš savo kabineto, uždangsto langus užuolaidomis, ima skenduolę grabinėti ir sako jai, kad maždaug arba seksas, arba ji išeina savo noru dėl etatų mažinimo ir tada dar šiokią tokią išmoką gauna.

Skenduolė nesutinka. Ji mėgina eiti per greitųjų gretųjų bendroves (net jose darbuotojai suabejoja ar ji moka skaičiuoti), kiek iš jų gauna mėgina siūlyti vaiko gydytojui kaip kyšį, kurio jis neima, bando atsiduoti pati, už ką jis iš viso ją išgrūda iš kabineto ir liepia grįžti, kai turės pinigų.

Tada ateina lošėjo eilė viską sužinoti - kai jis supranta, kad dėl jo organizuoto lošimo iš darbo buvo išmesta skenduolė (jo pinigų ji irgi atsisakė), staiga viskas apsiverčia. Prieš tai sakyta kalba, kad nėra nei savų, nei svetimų kažkur dingsta (keista, kad filmo kūrėjai nepdarė scenos, kaip viskas sukasi dabar pagal kitą ašį ar ko panašaus).

Lošėjas čiumpa lažyboms sustatytus pinigus, viską padega ir pabėgęs į pajūrį nuplaukia prie plūduro paslėpti grynųjų paprastame polietileno maišelyje. Labiau neapsaugoti pinigų nuo aplinkos poveikio tikriausiai neįmanoma, ir kvailiau jų slėpti irgi - ne tik iš toli matosi, kad plauki iki jų, bet dar ir nesunku patykoti. Taksistas su kolegomis taip ir patyko - reikalauja pinigus grąžinti, o kadangi nelabai suvokia kad jie paslėpti po plūduru, tai daugiau nieko nesugalvoja, kaip tik lošėją sumušti. Ir kodėl lietuviškas kinas taip mėgsta taksistus vaizduoti kaip menko intelekto vagis? Siaubas.

Sumuštasis lošėjas atsiduria reanimacijoje, o skenduolė, nebeturėdama ką prarasti atsivelka į GMP lošimų štabiką su klausimu kaip čia viskas vyksta. Ji turi 1000 Lt ir pastato viską ant lošėjo, nes jo labai geras koeficientas (15). Buvę kolegos dar bando aiškinti, kad kaip buvusiai bendradarbiai jie gali geriau pasiūlyti, o ji tvirtai apsisprendusi.

Filmas baigiasi tuom, kad lošėjas atsigauna reanimacijoje ir planuojamas jo perkėlimas į skyrių. Jis nutaiko progą, kai jį slauganti darbuotojai nueina prie jo palikusį vaistų staliuką, nusistveria vieną iš medikamentų ir jo pats susileidžia. Jam prasideda aritimija ir ištinka mirtis, ir taip jis sugadina slaugei gyvenimą (gi dabar ją greičiausiai apkaltins jam suleidus per klaidą ne tų medikamentų ir ji niekaip neįrodys, kad taip nebuvo), kas už jį statė pinigų laimės, o jo pačio tiesiog nenebus.

Skenduolė pačioje pabaigoje plaukioja kažkur paplūdimyje su nauju maudymosi kostiumėliu ir nebeskęsta. O kamera tolsta, tolsta ir taip jokie ateiviai jos nepagrobia. Tada titrai, kuriuos visai smagu pasinagrinėti, nes yra įdomių vietų, pvz.: "Twodicks".

Reziumuojant, bendrai paėmus filmas lievas. Galėtų būti juodo humoro komedija, jeigu nebūtų vietomis per daug nusikraupinę, arba bent jau stengęsi pavaizduoti kraupų realybę lydinti absurdą, o ne kraupią absurdišką realybę.

Idėjų lyg gerų ir yra, bet žiūrint susidaro įspūdis, kad jos gana paviršutiniškos - nėra visiškai negerbiančios žiūrovo kaip "Redirected", bet, jei galima pasakyti, trūksta pagrindo. Vaizdas puikus, garsas siaubingas, aktoriai vaidina gerai, pavienės scenos irgi geros. Bet kažko, kas viską surištų ir dėl ko norėtųsi filmą prisiminti, bei rekomenduoti draugams - nėra.
Yra kas sako, kad filmas geras "kaip lietuviškam" (siaubas, nes galima pagalvoti, kad lietuviai moka kurti tik blogus filmus), ar, kad jis geresnis, nei buvę iki jo ir po jo tikimasi dar geresnių, bet man asmeniškai vien dėl to jo geru pavadinti nesiverčia liežuvis.
Labai patiks, jei galvojate, kad visi medikai monstrai ir turi nusibaigti, šiek tiek patiks, jei patinka dramos apie žmones, kurie nerado išeities kritiniu momentu, ir visai nepatiks, jei nemėgstate tranformerių sekso ir gyvenime neesate linkęs į savidestrukciją.

Kliedesiai ir nieko daugiau

Tolimesniame tekste yra necenzūrinių žodžių.

Po vakarykščio blogo įrašo net keli žmonės rekomendavo perskaityti Zarrazos "Kliedesį". Asimenu, kai tik jis pasirodė internete, tai nė vienas kursiokas skaitė, bet tada kažkaip praleidau, nes dauguma jų skaito viską, kas nors kažkiek susiję su medicina ar bent jau sritimi, kurioje šie nori specializuotis. Ir labai didelė dalis tų knygų būna tiesiog meilės-seilės, kuriose medicina įkišama kaip marketinginis triukas, nes daliai žmonių medicina yra kažkoks mistinis ir kitoks pasaulis, su savomis taisyklėmis ir fizikos dėsniais.

Labai neblogas tas Zarrazos kliedesys.

Veiksmas vyksta ~1989 metus, herojus tris kartus patenka į psichiatrinę ligoninę, aprašo kaip su juo elgiamasi, kokie yra kiti ligoninės gyventojai. Knyga labai skiriasi nuo Vilio Normano "Beprotnamio" - pavyzdžiui V.N. knygoje herojui gydoma depresija, o jis nori dar daugiau vaistų, Zarrazos knygoje vaistais pacientams skiriami siekiant vieno - juos perdozuoti taip, kad arba jie nieko nebegalėtų padaryti, arba patirtų fizines ir psichines kančias, kuriomis būtų galimas juos, na, dresuoti. Dresūrai taip pat naudojami narkotinį efektą duodantys vaistai, kad nuo jų priklausomi pacientai padėtų mušti, pririšti ar tiesiog dirbti buties darbus ligoninės darbuotojams.

Knygą galbūt verčiausia perskaityti ne tiek dėl medicininės pusės, kiek dėl istorinės. Tokią pat knygą būtų buvę galima parašyti apie bet ką, darbą gamykloje ar vaikų auklėjimą, nes režimas buvo palietęs apskritai visas gyvenimo sritis, ir dar ilgai po to daug žmonių guodėsi, kaip anksčiau jiems buvo gerai, nes turėjo galią, kai galėjo žmones valdyti gąsdinimais ir kankinimais, jų vagystės, kurias jie vykdė ne iš noro išgyventi, tada buvo toleruojamos ir panašiai. Tai viena iš tų knygų, kurias perskaityti reikia, kad nebūtų visokių "prie sovietų buvo geriau", nes nebuvo. Ir tų, kurie aiškino, kad buvo paklausti kodėl jie taip galvoja (gal tikrai jiems tokie dalykai patinka, nors dažniausiai tiesiog buvo jauni ir optimistiški).

Gal tik paminėsiu, kad knygoje autorius labai gerai pastebi, kaip pasikeitė požiūris į religiją - per labai trumpą laiką religija iš simptomo virto savaime suprantamu dalyku ir tie patys gydytojai, kurie spręsdavo apie sirgimą iš žmogaus maldingumo, dabar ne tik leisdavo melstis, bet dar ir patardavo tą daryti. Tai įvyko tik dėl to, kad tiems patiems žmonėms, ta religija visiškai nerūpėjo, o buvo tik socialinės kontrolės įrankis.

Kartais pagalvoju, kad įdomiai su ta religija Lietuvoje yra. Labai daug žmonių sako, kad yra tikintys, bet kai imi su jais kalbėtis, tai tas jų tikėjimas būna susijęs su dviem dalykais - baime išsiskirti ir nežinios baime. Jie tiki, nes nu visi tiki, jie galvoja, kad po mirties "kažkas" bus, nes kitaip mirti bijo (o ir su tuo dažnai mirti bijo).

9/10 atvejais kai žmogus man pasako, kad yra katalikas, ir aš jo paklausiu kokiai parapijai priklauso jis kažką numykia ir tada sužinau, kad iš esmės, religiją prisimena, kai arba reikia parodyti savo neišsiskirimą iš aplinkos (nueina į bažnyčią per didžiąsias šventes, ar per krikštynas, vestuves ar dar ką), arba kai jam labai labai blogai ir tada religijos prisireikia kaip kokio emocinio buferio. Negyvena jis didelėje mylinčioje tikinčiųjų šeimoje, tiesiog jo biologinė šeima irgi laiko save tikinčiais ir jam vistiek tikėjimo broliai ir seserys yra kažkokie svetimi žmonės, kurias pasitikėti per daug negalima.

Dar kartais toks žmogus religiją naudoja, kaip priemonę atsiskirti nuo savęs nepatinkančias grupes ir pasiteisinti, kad čia ne jis blogas, ir jis blogas net negali būti, kadangi kaip gali būti blogas žmogus, kuris naudojasi tokiomis didžiomis ir šventomis vertybėmis, kaip jis. Labai mėgsta įmesti kažkokį tai religinį autoritetą ir klausia, kaip tu, kad ir netikintis, abejuoji šiuo tikėjimo autoritetu. Nu rūgštele tu, nunykusi logikos spąstuose, komentaras vargiai randa kelią link liežuvio ir tik rankos iš bejėgiškumo nusvyra, kai supranti, kad jis tiesiog kartoja išmoktus dalykus nieko apie juos negalvodamas ir nemąstydamas, o kai nori pagalvoti, tai išmoksta naujų dalykų ir viskas.

Manau taip yra dėl to, jog jie jaučia labai didelį vidinį spaudimą būti "normaliems" ir taip nušauna du zuikius vienu metu. Labai saugus būdas taip pyškinti yra susidūrus su netikinčiu sakyti "o tu netiki??? Niekuo, niekuo netiki?", nes matote - jie tiki "kažkuom" ir taip yra priimtini ir netikintiems, kurie tada gali galvoti, kad nieko ten jie netiki, šiaip emocinės problemos. Taip pat tokie asmenys gali jaustis galintys būti priimti tikinčių, ypač jei religija, kuriai sakosi priklausą, skelbia, kad čia jau to užtenka, kad būtum užskaitytas, kaip tikintis xD 

Susidaro tokia situacija, kad kai žmonių klausinėji, tai tikintys bus kone visi, bet kai gyvenime reikės vadovautis tikėjimo tiesomis, kuriomis tikintys laikosi net neabejodami, šie žmonės ne tik dvejos, jie žinos, kad ne tik nesivadovaus, bet ir kiti, tokie pat kaip jie, to nedarys. Jeigu jų religija draus valgyti braškes, tai valstybė galės, kad ir premijas mokėti už braškių valgymą, tikintys jų nevalgys ir nevalgymą skatins per religijos skleidimą.

Žmonės, apie kuriuos kalbu, tikėjimo chameleonai, bandys pažaboti braškių valgymą draudimais ir gąsdinimais, galbūt net susidorojimais su braškių valgytojais ir netikinčiaisiais, skirs labai daug laiko ir jėgų kovai prieš braškes, o dėl visa ko ir kokias nors bruknes.

Tik sulčių užsimaniau per šitą savo kliedesį. Juk visa tai, ką rašau, tai tik kliedesiai, ar ne? Įkyrios, užvaldandčios mintys, kurios neatitinka tikrovės, kurios keičia elgesį, ir nesiduoda ištaisomos. Ir aš tiesiog, noriu, kad religingi žmonės kliedėtų savo religija. Baisu. Ir kodėl Jūs čia lankotės ir visą šitą skaitote? Gi paskui irgi kliedėsite.

 Štai keltas ištraukų iš "Kliedesio":

"Paaiškinsiu. Psichologas nuo psichiatro skiriasi kaip bybis nuo piršto. Psichologai gydymo neskiria, bet įvairiais nuobodžiais testais dulkina pacientams smegenis – atseit, atlieka tyrimus. Paskui rašo išvadas, koks yra ligonio mąstymas ar jo nebuvimas. Popierius su savo globalių tyrimų rezultatais atiduoda psichiatrams. Tie arba kreipia į šią rašliavą dėmesį, arba ne. Bent jau durniaus apie tai niekas nesiteikia informuoti (slaptumas durnyne – kaip raketų gamykloj). "
 

---

"O kas galėtų paneigti, kad visa ta Kamasutra yra Vatikano spectarnybų provokacija? Gal krikščioniško sekso instruktoriai specialiai tokios fignios prirašė, kad visokie iškrypėliai, norėdami visa tai išmėgint, vieną gražią naktį imtų ir nusisuktų sau sprandą, nusilaužtų stuburą ar kokį kitą organą… Arba tie Kamasutros autoriai buvo afigeni humoristai ir lūždavo iš juoko matydami savo aukas, mėginančias birbintis stovint ant ausų. Vienu žo iš to, ką galima atlikt paprastai ir nesiparinant, Indijos senoliai išlankstė meną, kaip viską apsunkint. "
-

--

"Pvz, gali sraigtasparnių pilotams treniruotę surengti,– tegul jie, pakibę su KA – 26 virš medžio, su grėbliais lizdus nukrapšto. "

Šitai tai net iliustraciją nupiešiau, kaip patiko. Istorija ten buvo tokia, kad herojui darbe (gaisrinėj) liepė su vandeniu numušti varnų lizdus, kad varnos nebegalėtų gyventi šalia oro uosto ir apšikinėti komunizmo šulų. Herojui su bendradarbiais užduotis nepavyko , nes varnų lizdai buvo per aukštai, o ir tuos, kuriuos suniokojo, varnos per naktį atgal susinešė.

"Vienam iš mūsų davatkų vaizdas ekrane tikriausiai padarė didžiulį įspūdį. O gal jis sugebėjo ten pamatyti žymiai daugiau negu ta sena dėžė rodė. Grįžo į savo palatą ir nusiėmė nuo antklodės baltą užvalkalą. Nusinešė jį į poilsio kambarį, susirado ten flomasterių ir apipaišė užvalkalą pliusais. Po to pradraskė užvalkale skyles ir užsimovė jį ant savęs. Iš šikano pasiėmė šiukšliadėžę ir užsidėjęs ją ant galvos, iš kažkieno spintelės nupiso čipsų pakelį ir bybėjantiems aplinkiniams pareiškė, kad jis yra kardinolas Žvačkis ir dabar visiems šv. Komuniją teks priimt. Man iškart pasirodė įtartina pagalvojus, ar mūsų Žvačkis skaitė šikane prie praustuvės kabantį skelbimuką: PASINAUDOJĘ TUALETU PLAUKITE RANKAS? "

Tai tiek va.
Dar sudėliojau Paryžiaus Dievo Motinos katedros modeliuką, kurio viduje yra led lemputės ir kai įjungi, kaitaliojasi spalvos. Vėliau aprašysiu. Dabar einu dažyti lubų eukaliptine spalva, o naktį manęs laukia budėjimas.

Dvi knygos apie psichiatriją

Perskaičiau Thomas S. Szasz "The Myth of Mental Illness. Foundations of aTheory of Personal Conduct". Labai lengvai skaitosi.

Šis veikalas buvo vienas pirmųjų JAV, kurį parašė psichiatras bandantis pasižiūrėti į psichiatriją kritiškai ir iš šono. Psichiatrija, kaip dalykas, gali labai lengvai sugundyti joje dirbantį specialistą niekada nebeabejoti savo darbo sritimi, kaip dalyku apskritai, nes gali pasiūlyti galios jausmą ir valdžią. Ne tai, kad lengvai, bet labai lengvai – dėl to dalis žmonių gali rinktis joje dirbti būtent dėl to, o kiti “susigyventi” su pirmaisiais ir pradėti tą galios poreikį laikyti darbo esme ir taip bet ką, kas sukelia grėsmę atimti iš jų valdžią ir galią, laikyti grėsme psichiatrijai apskritai. 

(Kampe skaitymo draugas, vardu Lipčius)

Skaitant knygą labai jaučiasi, kaip skiriasi psichiatrija tada, kai ji buvo parašyta (pirmą kartą išleista 1974, bet knyga buvo pradėti rašyti dar keleri metai iki tol) ir dabar. Šiuo metu yra įvykę tai, apie ką autorius kaip ir perspėja šioje knygoje – jei viskas bus taip ir toliau, tai psichinių ligų daugės, kartais einant iki absurdų.

Kodėl? Anot T. S. Szasz psichinė liga, kaip dalykas tėra mitas - jeigu žmogaus elgesio pokyčius lemia tam tikras kūno pažeidimas (pvz.: auglys smegenyse), tai tas žmogus nebeturi ką veikti pas psichiatrus, o jeigu visuomenei nepatinka žmogaus elgesys ar mąstymo būdas, tai tos visuomenės ir to žmogaus tarpusavio reikalas.

Psichiatras arba gydo ligas, kurių dar iš jo "neatėmė" kiti spcelialistai, arba neišvengiamai tampa visuomenės budeliu psichiniams ligoniams - jis juos baudžia per prievartą (ar tiesiogiai, kai psichiatrija naudojama gydyti teisiškai ar politiškai nusikaltusius asmenis, ar netiesiogiai, kai kančią asmeniui sukelia ne pati liga, o tai, kad dėl ligos visuomenė jį atstumia ir yra jam priešiška) arba vien tik savo buvimo faktu ir apskritai svarstomu gydymu palaiko ligos egzistavimą, pasinaudodamas autoritetu, kurio kiti nedrįsta abejoti dėl anksčiau paminėtų galių. 

Taigi, būnant psichiatru, nėra nė vieno varianto kaip tu nepakenktum pacientui, nes tu pats jam ligą sukuri, skiri gydymą ir pats nusprendi kada jis pasveiko (tuomet, norėdamas išpirkti kaltę ir rašai tokias knygas xD). 

Tu arba "teisinga" psichiatrija užsiimi asmeniškai ir savarankiškai, arba esi tik įrankis tą su "sergančiu" atliekančioje visuomenėje (o ir pats pacientas gali imti savo vertę matyti per tai, kiek jis patenkina visuomenės lūkesčius ir imti jaudintis dėl ligos, kaip dėl trukdžio būti visuomenės dalimi). 

Psichiatrija, kaip dalykas apskritai, šitą suvokdama imasi gynybos - ieško fiziško kiekvienos psichinės ligos pagrindimo, bet ne tokio, kad dėl jo ligą galėtų perimti kitos medicinos sritys, t.y. ima kurti tik sau pačiai suprantamus ir galimus tyrinėti ligų modelius. Taip galų gale priežastys supainiojamos su pasekmėmis ir ima rastis dalykų, kurie tampa psichinės ligos priežastimi vien dėl to, kad į juos yra pasižiūrima kaip į galimas psichinės ligos priežastis - nebiologinis pavyzdys, bet lengviau įsivaizduojamas - Jei sukuriate šeimą labai anksti. Valio? Tą galima prikabinti kaip tinkančią biografiją vienam psichiatriniam susirgimui. Nevalio? O gal sukūrėtė šeimą vėlai - kaip kitam susirgimui tinkantį įrodymą. Ir taip galima tempti prie ko nori, nes toks dalykas, kaip "teisingas" šeimos kūrimo laikas neegzistuoja, o priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeninio gyvenimo. "Teisingo" laiko įvedimas neatsižvelgiant į Jūsų asmeninį gyvenimą galų gale priveda prie to, kad apskritai Jūsų asmeninio gyvenimo turėjimo faktas rodo apie Jūsų turimą psichinę ligą.

Thomas S. Szasz užsimena ir apie sovietinę psichiatriją klausdamas, kas buvo joje didesni psichiniai ligoniai - ar tie, kurie ją panaudojo politiniams susidorojimams, ar tie, kurie jai nesipriešina ir leidžia sau gyventi santvarkoje, kuri tokia psichiatrija naudojasi (dar kartą primenu, kad knyga rašyta dar egzistavus SSSR).

(Jim Woodring paveikslas)

Knygoje taip pat ne sykį akcentuojama religijos įtaka žmogaus psichikai.

"The rate of how invested in religion is thus much higher than on hope invested ir, say, rational work-a-day pursuits. Hence, those with small capitalps of hope may do best by investing their "savings" in religion. And this indeed is what they often do."
 
Turbūt didžiausia kritika, kurią galiu sugalvoti šiam veikalui yra ta, kad jis laikosi dualistinės pozicijos - žmogaus protas egzistuoja atskirai nuo jo kūno. Ir nors autorius kritikuoja religiją, kaip didelį žmogaus kančių šaltinį (ypač religijas, kurios turi motiniškus ir tėviškus dievus, nes, anot autoriaus, taip žmogus niekada neužauga, kas nebūtų blogai, jei tas žmogus sau nekeltų suaugusiojo tikslų), bet skaitant kūrinį jaučiasi religiniai pėdsakai. Tarsi riebalų dėmės popieriuje, jie ten prasigėrę ir šviečia xD
  
Įvertinimas: Verta dėmesio, jei domitės medicinos istorija.

Nuotraukoje žmogus besiskutantis plaukus. Ne iš knygos :) Skaitydama kažkaip prisiminiau vieną istoriją.

Nuotraukoje atlikėja Britney Spears 2007-metais. Nuotrauka padaryta po to, kai ji išėjo iš reabilitacinės klinikos po vienos buvimo joje dienos (vėliau ji praleido kurį laiką įvairiose klinikose). Anot pačios atlikėjos ji plaukus nusiskuto dėl to, jog žmonės juos nuolat liesdavo ir ji niekaip negalėjo jų atprašyti nuo jos čiupinėjimo. Kai ji mėgindavo tai daryti, susilaukdavo pykčio, kadangi būdama daininke ji, tų žmonių nuomone, nebegali norėti ar nenorėti, kad jos neliestų. Trumpai - jos kūnas priklauso gerbėjams, nes jų nuomone pati pasirinko atsiduoti. Atlikėją persekiojo tokie gerbėjai, kurie buvo įsitikinę, kad atlikėjo vertė priklauso tik nuo to, kiek ir kokios vertės gerbėjų jis turi, o bet koks gerbėjo dėmesio parodymas turi būti priimtas, atsūmimas būtų įvertintas kaip "pasikėlimas", "savęs pervertinimas" ir panašiai, kas leistų pereiti prie agresyvių veiksmų atlikėjo atžvilgiu norint susigrąžinti savo savigarbą.

Mintyse paskutinis sakinys skambėjo geriau O_o

B. Spears aplinkos žmonių teigimu tikroji priežastis buvo kita -  kai ji norėjo nuvykti į kliniką pagalbos, jos stilistai ją subarė ir neleido jai atrodyti negražiai. Įvyko konfliktas, po kurio B. Spears nusiskuto plaukus pati aiškindama, kad jeigu neturės plaukų, tai jie negalės jos nebeišleisti.  Atlikėjos kritikų nuomone tai tiesiog reklaminis triukas,  nes daugelyje kultūrų plaukų nusiskutimas simbolizuoja atgimimą ir senojo gyvenimo atsisakymą ir čia nėra jokio šuns pakasta - B. Spears tiesiog pasinaudojo vienu seniausių archetipų. Psichiatrijos požiūriu įdomesnis ne pačios atlikėjos veiksmas, kiek dalies žmonių kilęs pasipiktinimas ir pasmerkimas. Na, gal išskyrus tuos, kurie pasmerkė iš serijos "negalima moteriai tiesiog imti ir nusiskusti plaukų", ar kad "čia viskas per blogą X įtaką ir narkotikus", ar "persirbo vargšiukė" ir panš.
 

Prie progos aprašysiu dar vieną perskaitytą knygą - Vilio Normano "Beprotnamį".

 

Gale parašyta:  "Jau vien šios knygos išleidimas yra didžiausia beprotybė". Leidėjai.

 

Ant mano skaitytojos knygos vieno titulinių puslapių dar yra pačio autoriaus ranka įrašyta žinutė, kam knyga dovanojama ir, kad nepaisant ideologinių skirtumų, jis tikisi, kad tas žmogus knyga mėgausis. Tikriausiai nelabai mėgavosi, nes knyga atsidūrė skaitytų knygų knygyne, o tai, kad viduje pripeckiota šypsenėlių prie nesueinančių dalių ir užrašų "kaip neįdomu!", "Silpna!" leidžia man spėti, kad mėgautis buvo labai smarkiai stengiamasi.

Pagal knygos viršelį iš pradžių nusprendžiau, kad čia bus apie kokius nors pastate uždarytus žmones, kurių laukia neišvengiama mirtis, ir kaip jie tarpusavyje elgiasi, bei išprotėja O_O Gal gale juos kokie gaisrininkai išgelbėja, bet viskas - viduje jie jau mirę.

O bet tačiau, ši knyga ne apie tai, o apie psichiatrijos ligoninę, kuri pavadinta beprotnamiu. Labai grubus pavadinimas, nes sirgimas psichine liga nereiškia, kad yra netenkama proto, o proto neturėjimas nėra pretekstas tapti psichiniu ligoniu.
 

Istorija maždaug tokia: herojus jaučiasi nelaimingas. Jis įsiprašo į psichiatrinę ligoninę, nes galvoja, kad jam depresija. Depresija nėra tas pats, kas nelaimingumas, bet herojus to nežino ir niekas jam nepasako. Geriausiu atveju herojui melacholija - turiu omenyje, kaip diagnozė, kai ji dar buvo naudojama ir apėmė visą pluoštą būklių, nuo šizofrenijos iki bipolinio sutrikimo ar tiesiog dėmesio norėjimo.

Herojus, kaip supratau iš knygos, tik per kyšį įsiprašo į tą psichiatrijos ligoninę. Knygoje jis dar ne kartą guodžiasi, kad davė blogai, nes gydymas per silpnas ir ne toks, kokio jis nori. Ligoninėje psichiatrai jį iš karto perpranta, paskiria jam švenlų gydymą, šiek tiek palaiko ir galų gale paleidžia. Ze end.

Rimtai. 

Čia visa knyga.

Viena pažįstama psichiatrė sakė, kad atpažino knygoje aprašomą psichiatrą, taigi knyga galbūt yra parašyta remiantis asmenine kieno nors, galbūt net paties autoriaus patirtimi (ar įkomponuojant jos elementus), o jei ne, tuomet gerai pagautas tam tikrų psichiatrų tipas. Tas konkrečiai egzistuojantis psichiatras labai nemėgsta apsimetėlių, kurie į psichinę ligoninę atvyksta tiesiog ieškoti nuotykių ir su jais nesicackina. 

Knygoje tas "nesicackinimas" tėra toks, kad psichiatras į herojų nekreipė tokio dėmesio, kokio herojus jaučiasi esąs vertas. Va ir viskas. Jis net nebuvo jo gydantis gydytojas, o skyriaus vedėjas, kuris vizitacijos metu nepuolė vertinti herojaus ligos sunkumo.

Kai kuriose dalyse herojus kalba apie tai, kaip, jo nuomone, teisingai vartoti vaistus, mąsto apie tai, koks jis jautrus ir nuostabus yra ir kokią kančią dėl to jaučia.

Taigi herojus parašo knygą, kaip kerštą, kaip psichiatrijos demaskaciją. Knygoje atskleidžia tai, kad nei už ką keršyti jis neturi, nei, kad ką nors demaskuoja. Nebent savo paties neapsakomą nykumą.

Dar knygoje yra meilės istorija, tiksliau herojų kankina įkyrios mintys apie savo paties jausmus kitam asmeniui, kuris turi tik vardą. Tą asmenį autorius aprašo, bet leidžia suprasti, kad herojus mylėti nemoka - jam visiškai neįdomus kitas žmogus, jam įdomus tik jis pats ir jo jaučiami jausmai ir ar į juos bus atsakyta ar ne.  Tai tokia tuščia ir paika meilė, kad jeigu nebūtų prispausta herojaus kančia, imtų ir nuskristų kaip tuopos pūkelis.

Tolyn tolyn tolyn....

O jei kada skaitytojai sutiksite žmogų, kuris Jums aiškins kaip jus baisiai myli ir kaip be jūsų toliau gyventi negali, ir kad daugiau tokio, kaip Jūs niekada nesutiksiž, tai irgi skriskite tolyn nuo jo, nes su meile tai nieko bendro neturi. Tai tiesiog noras pasisavinti.

Skaitai knygą ir susidaro įspūdis, kad joje reikia skaityti kas antrą eilutę ar dar kaip nors, nes kitaip herojus labai daug sau prieštarauja.

Va išrašiau vieną pastraipą apie tai, koks herojus yra special:

"Yra daug labiau už mane kenčiančių žmonių. O aš, apsėstas didybės manijos, norėjau ir puikiai rašyti, ir būti su Ana ir dar puikiai jaustis. Taip niekas niekada negyveno. Jeigu jau tu sugebi žodžiais sukelti skaitytojui tikrus išgyvenimus, jeigu tu sugebi būti toks jautrus, kad paverstum žodžius gyvenimu, tai nesitikėk ir niekada nelauk, kad būsi linksmas ir nejautrus, kaip visi paprasti žmonės. 

Nors kartais aš jiems pavydėdavau - kad jie nieko nesiekia, neturi jokių tikslų ir svajonių (tokių daug pažinojau). Jiems užtenka egzistuoti, tiesiog - būti, jų nekamuoja savirealizacijos ar tobulos meilės problemos. 

Tačiau nė už ką nesikeisčiau su jais vietomis - tai, ką gaunu rašydamas ir mylėdamas, yra nepalyginti daug daugiau."

Iki pat knygos pabaigos tikėjausi, kad įvyks kas nors siaubingo, jei ne herojumi, tai bent jau su kitais pacientais, su kuriais jis susidraugavo. Ir nieko. Herojus net negavo "piktesnių" psichiatrijoje naudojamų vaistų. 

(Dain Fegerholm kūrinys. Šis dailininkas prieš kurį laiką buvo priverstinai hospitalizauotas į psichiatrinę ligoninę ir apie tai šiek tiek parašė savo bloge.)

Įvertinimas: Neįdomus kūrinys apie neįdomų žmogų. Jei autorius būtent to ir siekė, tai jis genijus, nes rašyti specialiai neįdomiai reikia mokėti. Bandžiau įkalbėti Emiliją perskaityti (ji domisi psichiatrija daug daigiau, nei aš)  bet ji atsisakė gaišti laiką.

Apsauga nuo sisiojimo ant sienų

Sekmadienį su Lapinu ir jo internetine susirašinėjimo drauge praleidom Vilniuje. Draugė iš Škotijos, tai atvažiavo pas mus Vilniuj pasisvečiuoti (arba pabėgti nuo referendumo beprotybės tik nesakė xD).

Trakuose priešais pilį yra, kaip Lietuvos kainoms, siaubingai brangi skylė. Tiesiog kioskas, kuriame dvi žavios jaunos lenkaitės Jums pagamins puodelį juodos kavos už 11Lt ir jį galėsite gerti sėdėdami ant pintos, bet jau pairusios kėdės šiek tiek užpučiami vėjo. Užtat tiesiai priešais pilį!

Dar jų skylė nukabinėta visokiais užrašais. Pvz.: anglišku užrašu, kad visos jūreivius atsivedančios prostitutės turi už kambarį susimokėti iš anksto.

Arba va tokiais daiktais:

(Paspaudus pasididina)

Jei sisiotit ant jų kvietko, nukirps jums kiaušinius. Akimirką net įsivaizdavau kokia nyki chirurginė procedūra būtų naudojant vien tik žirkles, bet po to nusigąsdinau, kad pas juos WC net tris kartus brangesnis už dušą! O vat žiūrėjimas į besimaudančius/sisiojančius kainuoja tik du litus.

Jau norėjau eiti nusipirkti šią paslaugą mokslinio tyrinėjimo tikslais, bet Lapinas sulaikė.

Aplankėm sakralinio meno parodą muziejuje, kuriame gali vaikščioti kur nori, kaip nori, tik tikriausiai ne kada nori, nes ne darbo metu gi užrakintas būna.

(- Jėzau, o mum būtina valgyti šitą beždžionėlę? - Taip.)

(Šv. Jurgis pasigailės šito kaklo traumą patyrusio drakoniuko ir jį eutanazuos.)

(Tyrinėjam muziejaus užkobarius. Ten Lapino ranka įsistvėrusi turėklo)

Sakralinio meno ekspozicijoje buvo labai juokingas daiktas - į judesius reaguojanti programa. Įeini į salę, pamatai, kad tave filmuoja. Imi maivytis (nes esi vienintelis parodos lankytojas, bet jei ir nebūtum...) ir staiga KAD IŠŠOKA DOMININKONAS ekrane šalia tavęs. Virtualus, ne tikras. Tikras būtų ne toks baisus.

(Lapinas džiaugiasi Domininkonu. Fone matosi paveikslas, kur keturi domininkonai bučiuoja ir laižo (?) Jėzaus žaizdas).

(Pakalbėjęs domininkonas dingsta. Kadangi kamera kabo ganėtinau aukštai, tai į ją žiūri iš padilbių. Kaip tikras nusidėjelis!)

 

(Komunalinė kelioninė. Kodėl ne kelioninė komunalija?)

 

(O čia nuotrauka jau iš Pilies ekspozicijos. Pati krūčiausia pypkė visuose Trakuose)

 

Va ir viskas. Dabar bėgu į darbą :p

 

(Cha cha! Dar ne viskas, apgavau! Dar viena nuotrauka. Lapino draugė mienishkai nufotografuota per gėrimo stikliuką. Kaip apsilankyti Trakuose ir neprisikimšti kibinų su sultiniu? ;D )

Vizitas vaistinėje

Vakar mane ir Emiliją vienas vaistininkas pakvietė pasisvečiuoti vaistinėje ir pažiūrėti kaip ten viskas vyksta. Nurodyti kokioje konkrečioje vaistinėje buvome, žinoma, negaliu, nes tada išeitų kaip reklama :D

Labai bendrai vaistinės prekiauja:

1) Vaistais*. 

Vaistai vaistinėse būna nereceptiniai ir receptiniai. 

Nereceptinius vaistus galima įsigyti be gydytojo recepto. Tai vis tiek vaistai, tik jie arba yra vartojami esant medicininėms būklėms, dėl kurių keliauti pas gydytoją mažai racionalu, arba jų šalutiniai, bei nepageidaujami poveikiai santykinai netokie pavojingi, kaip receptinių medikamenų.

Dalis vaistų, nors neatitinka šių dviejų kriterijų, vis tiek yra nereceptiniai dėl kitų priežasčių - pvz.: skubi kontracepcija. Tai tokia kontracepcija, kuri vartojama jau po nesaugių lytinių santykių ir neleidžia įsitvirtinti apvaisintam kiaušinėliui. Kadangi yra labai trumpas laiko tarpas per kurį ją galima panaudoti, o taip pat ji dažnai yra vienintelė galimybė išprievartautai moteriai** apsisaugoti nuo nėštumo, tai skubi kontracepcija yra parduodama be recepto. 

Vaistai kartais  gali migruoti iš receptinių į nereceptinius ir atvirkščiai. Galbūt kai skaitote šį įrašą mano jau minėta skubi kontracepcija jau, kaip kai kuriose šalyse, yra receptinių vaistų sąraše - arba suveikė religinis komponentas (Lietuvoje labai didelis katalikų Bažnyčios spaudimas, o ši religinė organizacija draudžia kontracepciją apskritai), arba tiesiog per daug žmonių vietoj to, kad naudotųsi planuojama kontracepcija, na... ėmė naudotis skubia planuojamos vietoje, o bet kuris ne pagal paskirtį naudojamas vaistas lengvai tampa nuodu.

Perkant, kad ir nereceptinį vaistą, bent jau su vaistininku pasitarti, yra labai protingas žingsnis.

Receptiniai vaistai būna dviejų rūšių - kompensuojami ir nekompensuojami. Su nekompensuojamais viskas aišku - turit receptą, kuris įrodo, kad čią jums šitą vaistą sugalvojo duoti recepą pasirašęs žmogus ir jūs su juo dėl jo pasitarėt.

Su komepnsuojamais įdomiau - dalį vaistų kainos sumoka jūsų medicininis draudėjas, kuris pats sprendžia ko nekompensuos, ką kompensuos ir kiek kompensuos. Tą jis sprendžia pats, bet yra įtaka tiek iš vaistų gamintojų/platintojų (kompensuoti brangesnius vaistus, kompensuoti kuo daugiau konkretaus gamintojo vaisto rūšių), tiek iš pacientų (kompensuoti jiems labiau reikalingus vaistus ir komepnsuoti didesnius procentus). Jeigu sergate lėtine liga visuomet ieškokite tą ligą vienijančių asmenų organizacijos, o jei tokios nėra, mėginkite tokią kurtis. Medikai čia mažai žaidžia, nes vaistų kompensacija yra grynai piniginis-socialinis klausimas. Visi kompensuojami gali būti paskirti to paties gydytojo kaip nekompensuojami.

Kompensuojami vaistai taip pat migruoja - gali pasikeisti jų kompensacija, arba apskirtai jie dingti/atsirasti kompensuojamų vaistų sąraše. Kartais atsitinka įdomių dalykų, pavyzdžiui vaistas nustoja būti kompensuojamas ir... jo vartojamas labai sumažėja. Galbūt jis per brangus. Galbūt yra geresnių, galbūt jo ir taip jis nebuvo toks jau ir reikalingas. O kartais vaistas išimtas iš kompensuojamų tiek atpinga, kad ima sutaupyti ne tik tie, kurie jį pirkdavo be kompensacijos, bet ir tie, kurie pirkdavo su kompensacija xD Vaistų gamintojai dažnai sako, kad taip yra dėl to, kad arba pasikeitė gamybos technologija, arba patentas, ar dar kas. Bet tiek gydytojai, tiek pacientai kasosis galvas ir paranoja knibina, kad gal tiesiog iki tol vaisto gamintojas būdavo užsidėjęs antkainį, kurį pasiimdavo iš ligonių kasų.

2) Dar vaistinės prekiauja maisto papildais. Jie gali veikti kaip vaistai, kai yra ligos sukeltos vitaminų trūkumo, ar kai žmogus dėl ligų/genetinių priežasčių turi metaboltinių ypatumų, ir jais galima apsinuodyti, jeigu vartojami dideliais kiekiais.

3) Daiktais, kurie apsimeta vaistais - tai visokios maltos kremzlės/odos/nagai/placentos (sąnariams/grožiui etc), homeopatija ir kt. daiktai, kurių geriausiai veikia kaina ir gražios dėžutės. 

4) Medicininės paskirties prekėmis - spaudimo matuokliais, sauskelnėmis ir t.t.

5) Saldainiais,  kvepalais, kosmetika ir kitokiom šmutkėm, kurios atneša vaistinei pajamų. 

Dar vaistinėse būna visokios sveikatos tikrinimo akcijos, arba pvz.: nuolat stovi kraujo spaudimo matavimo aparatas. 

Mes su Emilija iš karto pasimatavom spaudimą. 

Mano vaistinės aparatu išmatuotas kraujo spaudimas buvo 108/85 mm/Hg. Dabar galite užsiimti numerologija.

Dažnai tenka susidurti su žmonėmis, kuriems pasidaro bloga, jie nueina iki vaistinės kokių nors vaistų, o vaistininkas, labai dažnai labai teisingai, jiems iškviečia greitąją medicininę pagalbą. Bet dar dažniau būna tokių, kurie atėję pas gydytoją atsineša kokį šimtą vaistinėse atspausdintų spaudimo matavimo lapelių ir klausia, o kodėl jų spaudimas "Kūlverstukų" vaistinėje visada didesnis 10 mmHg, nei "Pasagučių".

 Nes "Kūlverstukai" pastatė kėdę be atramos, štai kodėl.

(Čia ne ta vaistinė. Čia paveikslėlis iš internetų)

Po tokios įžangos pagaliau pradėsiu apie eskursiją - ją pradėjome nuo to, kad kirtome tą magišką tvorą/prekystalį, kuris skiria vaistininką ir pardavėją, o paskui užlindome į nefasadinę vaistinęs pusę.

Ta pusė labai panaši į tą, kurioje lankosi pirkėjai, tik vaistai sudėti ne taip gražiai, ir yra popierių tvarkymo darbo vietos. Dar yra dėžių.

Daug dėžių.

Dėžučių ir dėžaičių, kuriose visai ne vaistai, bet saugomi receptai. Receptas visgi yra dokumentas. Pavyzdžiui kompensuojamų vaistų receptus vaistinės saugo 1 metus, po atėmimo paėmimo iš pirkėjo. Jeigu vaistas priklauso tokiems, iš kurių galima pasigaminti pvz.: narkotikus (ar pats vaistas jau toks yra), tai saugoma penkis.***

Tai vaistinė dar be visa ko yra ir archyvas.

Vaistininkas mums dar papasakojo, kad dažnai tenka susidurti su taisytais receptais su kuriais žmonės bando nusipirkti daug psichiką veikiančių medikamentų, arba padirbtais kompensuojamų vaistų receptais. Kartais žmonės pavogia ligoninėje kompensuojamų vaistų knygeles ir perka kitam žmogui paskirtus vaistus, o kartais nukniaukia gydytojo atsainiai numestus lipdukus skirtus kompensuojiemiems vaistams ir patys sau prisirašo. Dar būna, kad lipdukus perklijuoja. Visko prisigalvoja, bet pakankamai retai prisigalvoja teisingai ir padaro labai grubių vaistų skyrimo ir receptų rašymo klaidų xD

Dar yra dėžučių su lankytojų atneštais utilizavimui skirtais vaistais.

Mūsų vedlys parodė mums vieną neseniai atneštą maišą visą pilną tik pradėtų sirupų nuo kosulio, vitamino C, čiobrelių ekstraktų, nosies purškalų ir panašiai, kuriuos visus atnešė vienas žmogus. Papasakojo, kad anksčiau buvo tokių begėdiškų vaistininkų, kurie tingėdami utilizuoti vaistus, apsimesdavo žmogumi iš gatvės kitoje vaistinėje ir atiduodavo vaistus ten xD Vis gi mes vakar nusprendėm, kad tą maišelį tikriausiai atnešė ne toks apsimetėlis (jei tokių dar iš viso liko), nes labai jau visi vaistai buvo tikslingai parinkti peršalimui, ir visi panašiai "nuvartoti". Panašu, kad kiekvieną kartą peršalęs žmogus pirkdavosi visą "komplektą", o ne naudodavo jau iš seniau turimus ir dar gerus medikamentus. O gal, planuodamas atiduoti vaistus utilizacijai, apėjo gimines ir draugus. Kas ten žino.

Ekskursiją vedęs vaistininkas gerai pastebėjo, kad nors žmogus ateina su popieriniu kompensuojamų vaistų receptu, bet vaistininkas visus duomenis turi suvesti į kompiuterį. Kaip supratau jis manė, kad gydytojai turi panašią sistemą, bet jos neturi. Kai kuriose gydymo įstaigose yra įdiegtos elektroninio recepto sistemos, bet ne tokios, kad apimtų visus pacientus, visose gyd. įstaigose, ar, kas būtų racionalu, sietųsi su vaistininkų naudojamomis.

Bet kokia kompensuojamo vaisto recepte padaryta klaidelė padaro receptą negaliojančiu. Kartais vaistininkai pagaili siųsti žmogų atgal ir tada vis tiek parduoda vaistą, o tada vaisto kaina išskaičiuojama iš vaistininko algos (arba, jei vaistinė labai gera, vaistininkas retai kada taip elgiasi pati vaistinė sumoka). Vaistininkai su laiku ima ne tik atpažinti gydytojus, kurie metai iš metų daro tas pačias receptų rašymo klaidas, bet netgi ir kokius vaistus jie skiria. Kai kurie gydytojai iš tiesų turi nedidelius naudojamų vaistų "arsenalus".

Vaistai, kaip ir viskas kitas, kainuoja. Jie ant medžių neauga. Na, kai kurie auga, bet vis tiek juos reikia kažkam surinkti, sutrinti, supakuoti ir t.t. xD

Lietuva turi labai tankų vaistinių tinklą.  Tai, kad Jums nereikia važiuoti vaisto į kitą miesto galą, o galite rinktis iš penkių vaistinių maršrute darbas-namai irgi sudaro didelę kainos dalį.  Bet daugiausia tai elementariausias dalykas - už kiek perka, už tiek ir parduoda. Kartais gamintojais kažkokį vaistą parduoda net pigiau, nei savikaina, bet susirenka pinigus ant kito vaisto. Pirmasis naudingas būna kitais aspektais - pvz.: palaiko firmos žinomumą, ir tada žmonės perka kitus tos firmos vaistus.

Vienas konkretus vaistas Lietuvos vaistinėse kainuoja 160Lt, Lenkijos 140 Lt, o ligoninė jį perka už nepilnus keturis litus. Jis tikrai kainuoja daugiau nei keturis litus. Bet ligoninė jį skiria pacientams, jie pabando, jiems tinka ir išėję iš ligoninės jie jau gali sutikti rinktis būtent jį. Juk logiškai mąstant ligoninė skiria geriausius, o ne pigiausius vaistus, ar ne? :)...

Vistiek visos ligoninės nesunaudoja tiek daug to vaisto, kiek sunaudoja namuose besigydantys asmenys. O dar kartą mačiau vieną vaistą, kuris LT kainavo 214 Lt, Lenkijoje tuo metu 214 zlotų, kitur EU 214 eurų, o JAV 214 dolerių. Figure it out.

(ič čia)

Vaistinėje dar sužinojome apie vaistinės organizuojamas valandas, kai vaistai kainuoja pigiau.

Patys vaistininkai jas vadina varguolių valandomis. Ne dėl to, kad jų metu ateitų mažesnes pajamas gaunantys asmenys sutaupyti, o dėl to, kad per jas nereceptinių ir maisto papildų pirkti ateina žmonės, kurie apskritai vaistų nepirktų, o bet tačiau, kai kaina tokia patraukli, tai ko nepamėginus. Tos valandos labai smarkiai padidina vaistinės apyvartą, nes pritraukia labai mokius, pirkimo džiaugsmo trokštančius asmenis... :l

Tai tiek va. Vėliau parašysiu įspūdžius iš eskursijos po Vilniaus Basanavičiaus gatvės XX a. pr. architektūrinius objektus \m/

* No shit, Sherlock.

** Tik labai maža dalis išprievartautų asmenų pasisako artimiesiems, ir dar mažesnė kreipiasi pagalbos. 

*** Tokie receptai dažnai ir patys kitaip atrodo ir jų skyrimo/išrašymo tvarka daug griežstesnė.