Ant kalendoriaus yra pavaizduotos dvi figūros. Vieną jų identifikavau kaip Totą - senovės egiptiečių rašto, kalendoriaus ir dar beleko dievą. Tai priklijavau jam porą judrių akyčių ir dabar jis gali dieviškai veizėti į mane.
(ooo... kavytė)
Toliau dedu šios dienos gabaliuką. Nepradėjau nuo "Tai buvo tamsi juoda naktis", bet nuo kažko panašiai nuvalkioto:
arba iš karto skaityti toliau>>>
Harpijų sakmė apie du dievus
Kartą gyveno menkas dievas. Matydamas, kaip kiti dievai kuria pasaulius jis irgi pabandė. Bet nieko jam neišėjo, tik grumstelis žemės ir vienas mažas akmenėlis. Todėl paslėpė jis savo pasaulį tolimiausiame ir tamsiausiame kampe, kad niekas niekada nerastų.
Kito dievo pasaulis buvo labai gražus. Sukūrė jis jame sodą pilną puikių paukščių. Visi buvo didūs ir nuostabūs, tik vienas varnas buvo juodas ir neišvaizdus. Užpyko varnas ant savo dievo ir išskrido iš sodo. Išskrido iš pasaulio. Išskrido, kur tik galėjo ir skrido kiek galėjo. Skrido tūkstantį metų, kol pasiekė menkojo dievo pasaulį. Nutūpė ant jo ir ten, kai niekas nematė ir negirdėjo, pradėjo verkti. Verkė dar tūkstantį metų. Priverkė visą vandenyną, kurio centre žemė tapo sala, o akmenėlis sėkla ir sudygo į žolę.
Pamatė varnas žolę ir apsidžiaugė. Jis jautėsi labai vienišas ir papasakojo jai apie tai iš kur atskrido. Papasakojo apie gražiąsias gulbes ir puikiuosius povus. Apie narsų erelį ir švelnią zylę. Apie suktą gegutę ir vikrią kregždę. Klausėsi žolė ir augo. Užaugino šakas, tapo medžiu. Tapo medžiu ir sukrovė žiedus. Matydamas, kad paukščiai yra gerai medis bandė jų užauginti, bet jam nepavyko ir iš žiedų ritosi tik gyvūnai. Iš pradžių išsirito žuvys ir urunguriai, kurie nuplaukė tolyn į vandenyną. Po to išsirito gyvatės ir driežai, kurie nušliaužė į žemę. Išsirito stirnos ir šernai, kurie išsibėgiojo po medžio šakas. Labai stengėsi medis, bet nepavyko jam sukurti nė vieno paukščio.
Vieną dieną varnas pasakė, kad jis tuoj išskris namo. Labai nuliūdo medis. Iš liūdesio sūkūrė jis du žmones, su kuriais galėtų pasikalbėti, kad jie jam pasakotų ką mato ir kaip tai gražu. Žmonės buvo maži ir garsiai rėkė, todėl išgirdo menkasis dievas jų riksmą, atskubėjo ir pamatė koks nuostabus jo paliktas pasaulis. Jis paėmė žmones ir pasakė, kad štai jis juos sukūrė. Medis supyko, bet žmonių daugiau nematė, nes menkasis dievas uždraudė jiems eiti arčiau medžio. Jis prašė varno neišskristi, bet varnas išskrido.
Grįžęs varnas buvo senas ir žilas, jis nebeliūdėjo dėl to, kad kažkada buvo juodas ir neišvaizdus. Papasakojo didžiajam dievui kaip viskas nutiko, bet didysis dievas pasakė, kad negali kištis į kito dievo pasaulį. Varnas žinojo, kad medis didis ir augs tol, kol rasi savo žmones arba varną. Todėl varnas nusiplėšė savo blunksnas ir pavirto jos į harpijas, kad didysis medis rastų tai, ko ieškos.
1 skyrius. Kaip Undinė įkalba Vėdrynę leistis į kelionę ir susipažįsta su Bite
Undinė ir Vėdrynė buvo senos draugės. Susipažino dar tada, kai visai mažiukė Vėdrynė žaidė su kitom mergaitėm ir netyčia įkrito į Undinės ežerą. Ežerą visi vadina Sekluma, nes jis negilus, gali pereiti smakro nesušlapęs. Tik kelios vietos, kur požeminės upės išteka iš ežero, yra gilios ir sraunios. Kaip tik į vieną tokių Vėdrynė ir buvo įkritusi ir tikrai būtų nuskendusi, jei ne smalsi Undinė tą dieną išplaukusi iš požemio pasidairyti po ežero paviršių.
Vėdrynė kartais pasvajoja, kaip būtų smagu pamatyti Undinių miestus, bet po vandeniu ji išbūna daugiaų daugiausia šimtą širdies tvinksnių. Užtat Undinė moka kvėpuoti virš vandens. Tai taip jos ir draugauja jau daug metų po to įvykio - Vėdrynė atbėga, pripuola prie kranto ir kalbasi su Undine. Kartais Vėdrynę nubrenda į vieną iš Seklumos salų ir tuomet abi žaidžia, kas greičiau - ar Vėdrynė salą apibėgs, ar Undinė apiplauks.
Undinė dažnai Vėdrynei sakydavo, kad labai pavydi kojų. Turėti uodegą gerai, ypač tokią ilgą ir raudoną, kaip jos. Ne kokią neįdomią mėlyną, kaip kitų undinių, ar žalią, kaip viso kito, kas yra po vandeniu. Jei tik Undinė turėtų kojas, tai galėtų lengviau judėti sausumą ir ne taip greitai išdžiūti saulėje. O štai Vėdrynė turėjo visas keturias kojas. Tris buvo rudos, kaip likęs jos kailis, o priekinė dešinė balta. Skirtingai nuo Undinės, nuo kitų kentraurų Vėdrynė niekuom neišsiskyrė, bet visuomet jautėsi išskirtinė. Nes Vėdrynė buvo Vėdrynė ir daugiau tokios pat Vėdrynės niekur nebuvo!
Tą dieną, vos tik Vėdrynė pribėgo prie Seklumos, net nespėjo apsidairyti ar netoli kur nepliaukšteli Undinės uodegos galiukas, kai Undinė pati ant ranktų pasikėlė šaukdama Vėdrynei ar ji naktį irgi nemačius. Vėdrynė sutriko ir pyktelėjo ant draugės iš tokį nemandagumą, bet niekaip negalėjo suprasti, apie ką čia vis tauškia Undinė. Tą naktį Vėdrynė puikiai miegojo ir nė viena kitų merginų jos kaime nesiskundė, kad naktį būtų kas nors trikdė jų miegą.
- - Ach, Vėdryne, Vėdryne, kaip tu taip niekad nieko nematai. Gi naktį žvaigždė nukrito! Žuvys mums pasakė, mes išplaukėm pažiūrėti, visas dangus degė, o po to ji nukrito į kalnus, ten, štai ten, - Undinė mostelėjo į tolumoje kyšančias baltas ir šaltas viršūnes, - ir kai trenkės, tai taip žemė sudrebėjo, kad mes net uodegos galiukais pajutome. Po to rūko dūmai ir paryčiais nuo ten atskrido paukščių...
Undinė vis pasakojo ir pasakojo, bet Vėdrynė vis dar žiūrėjo kalnų pusėn. Jie buvo taip toli ir tokie dideli. Kai buvo maža Vėdrynė mėgdavo įsivaizduoti, kad jie gyvena ant didelio šuns pilvo, o kalnai, tai jo dantys, kuriais jis vakarais praryja saulę. Taip, Vėdrynė gyvenime prisigalvodavo ir išgirsdavao daug keistų dalykų, bet, kad nukristų žvaigždė tai niekada nebuvo nė sapnavusi. Kartais danguje matydavosi judantys brūkšneliai ir kai kurios merginos pajuokaudavo, kad gal ten žvaigždės šoka. Bet sekančią naktį visur būdavo tos pačios žvaigždės. Nei naujų atsirasdavo, nei kurių trūkdavo.
- - Vėdryne, nunešk mane į kalnus! Labai prašau.
Vėdrynė suprato, kad kažkur jos apmąstymų eigoje Undinė jau ėmė pasakoti nebe apie žvaigdžę, bet apie save. Undinė sykį nunėrė į vandenį ir naujai sušlapusi išnėrusi tęsė:
- - Į kalnus! Nunešk mane ten, labai labai tavęs prašau. Tu stipri ir didelė. Dalį kelio aš plauksiu, tik prie kalnų nebegalėsiu, nes srovė per stipri. Bet tu irgi sipri. Tu mane laikysi, mes pažiūrėsime žvaigždę ir grįšime.
Vėdryne sukryžiavo rankas ir papurtė galvą. Ar Undinė visai iš proto išsikraustė? Kur toks dalykas matytas? Kam eiti žiūrėti ko nėra? Vėdrynė pradėjo risnoti pakrante ir net nežiūrėjo į Undinę. Štai ji atbėgo pažaisti, pasikalbėti, pažiūrėti į naujas kriaukles, kurias Undinė rado požemiuose, o Undinė? Jai tik vėjas galvoje. Tiksliau vanduo. Tikriausiai visų undinių galvose vienas vanduo ir dumbliai.
- - Labai prašau. Jei bus šalta grįšim. Jei trūks maisto, rasim. O žvaigždė tikriausiai labai didelė, matysis ir iš toli. Tos kur danguje gi tikriausiai irgi baisiai didelės, jei yra tokie maži taškeliai, bet vis tiek šviečia, - Undinė neatsiliko nuo Vėdrynės. Ji ežero krantą pažinojo daug geriau, nei Vėdrynė.
“Prašau” sušuko Undinė toli ežere, nes apiplaukė dar pernai nuvirtusį gluosnį. “Ne” atšaukė jai Vėdrynė jį peršokdama. “Prašau” vėl šaukė Undinė pranerdama po liepteliu “Ne. Ne. Ne”, šaukė Vėdrynė užbėgusi ant lieptelio ir trypdama jį kanopomis, kol jis ėmė siūbuoti ir Vėdrynė nušoko bėgti toliau. Vėl ir vėl Undinė prašė Vėdrynės, be Vėdrynė nesutiko, kol galų gale Undinė sustojo, pliaukštelėjo uodega ir pasakiusi, kad jeigu jau taip, tai nebedraugaus su Vėdryne, nuplaukė tolyn, kur ežeras gilėja.
- - Oi, oi! Labai man reikia karoso į draugus! - šaukė Vėdrynė, bet tikėjosi, kad gal Undinė nenugrido.
Pasakė ir susigėdo, ji nenorėjo, kad Undinė nustotų su ja draugauti. Galbūt ir reikėjo sutikti, gi tos undinės tokios paikos, panorės, panorės ir pamirš po kelių dienų. Norės jau kokią lydeką pagauti ir auginti, ar veidrodėlio vėžiams gąsdinti.
Likusią dienos dalį Vėdrynė bandė sumąstyti kaip ji viską galėtų atitaisyti. Taip bemąstydama ji ir ežerą apėjo, ir į kaimą grįžo, ir obuolius nurinko, ir moliūgus išravėjo, ir malkų atnešė, ir vakaro sulaukė. Bet nieko gero nesugalvojo. Dar niekada tikriausiai Undinė nebuvo taip užpykusi ant Vėdrynės. Ji pykdavo ant lietaus, kad jis lyja. Ant vandens, kai jis šaltas ir kai jis karštas. Bet kad pyktų, ant Vėdrynės? Ji nesuprato, kas čia nutiko. Nejau ta žvaigždė tokia jau svarbi? Nukrito viena, nukris ir kita. Kur nors arčiau.
- - Kas yra Vėdryne, neskanu? - paklausė Bitė.
Bitė buvo geriausia Vėdrynės draugė. Žinoma neskaitant Undinės. Ji buvo tokio pat amžiaus, jos kailis buvo šviesiai gelsvas, o kojos žemiau kelių turėjo tamsėjančius ruoželius. Dėl to ir gavo tokį vardą. Bitė visuomet nešiodavo savo dar šviesesnius plaukus palaidus. Visi kaime žinojo, kad Bitė bus sekanti vyresnioji, todėl jau dabar Bitė galėdavo priimti daug sprendimų. Šį kartą tikriausiai buvo komandavusi virėjoms ir jautėsi višikai atsakinga už tai, jeigu kas nors išėjo nevalgomai.
Vėdrynė pakėlė akis nuo savo cukinijų apkepo gabalėlio. Štai ji taip visą dieną ir sugaišo, jau vakaras, visos merginos ilsisi aplink laužą ir vakarieniauja. Kitos pina plaukus ar šukuoja kailį. O Bitė? Vėdrynė pastebėjo, kad šiandien Bitės akys kažkokios kitokios, tarsi didesnės, tarsi labiau blizga. Vėdrynė norėjo papasakoti Bitei, kaip ji susipyko su Undine, bet išsižiojo ir nieko jai neišėjo, tarsi kokia varlė būtų į gerklę įlindusi.
Bitė apkeitė savo maistą su Vėdrynės ir pasijuokė, kad jos gabalėlis skaniausias, todėl Vėdrynė galinti jį suvalgyti. Vėdrynė nenorėjo valgyti. Ji norėjo papasakoti kad ji nežino kaip viską pataisyti su Undine. Ji atsiduso ir… labai tyliai Bitei papasakojo, kokia kvaila Undinė, kaip ji susigalvojo, kad naktį nukrito žvaigždė, kaip dabar Unindė nori eiti jos pamatyti, ir o Bite, ar ji galinti įsivaizduoti, Vėdrynė dar neva galėsianti Undinę nešti.
Kol klausėsi Bitė suvalgė ir iš Vėdrynės paimtą apkepą ir jau ėmė kėsintis į gabaliukus iš savo atiduoto, kai lygi niekur nieko Vėdrynės paklausė:
- - O tu pati, ar tiki, kad ten galėjo nukristi žvaigdė?
- - Aišku, kad ne.
