Sifoninė kava iš Kauno

Aplankiau Mass der Dinge Kaune. Dabar Mass der Dinge psichiatrijos rezidentė ir Kaune praleis bent jau kelerius metus. Susitikimo metu pasivaikščiojom po Kauną ir pakalbėjome apie moralinius vaistų skyrimo aspektus.

Taip jau kartais nutinka, kad pacientams būna paskiriami netinkami vaistai, o pakankamai dažnai ir visiškai nereikalingi (arba pacientas apgaunamas (kad ir nutylėjimo būdu), jam paskiriant net ne vaistus, o kokius nors maisto papildus*). Mūsų diskusija buvo apie tai, ar galėtų egzistuoti specialistas taip neabejojantis savimi ir savo darbu (netgi identifikuodamasis per darbą) kad skirdamas vaistus niekada nesuabejotų, kad jie gali būti nereikalingi šiam konkrečiam pacientui, arba analogiškai elgtųsi diagnozės atžvilgiu (kraštutiniu atveju jis iš pradžių sugalvotų diagnozę, o paskui bandytų rasti jai pagrindimą). Tokiu atveju tarp jo ir paciento atsirastų tokia praraja, kad jis net niekada nepamatytų savo klaidų, o nuojauta apie klaidas verstų tik dar labiau didinti prarają, kurią toks specialistas neigtų, kadangi prarajos pripažinimas būtų ir jo neprofesionalumo pripažinimas. Trumpai - kalbėjome apie hipotetinį gydytoją, kuris teigia, kad žino geriau, nes yra daktaras ir galvoja, kad žmonėms patinka, nes yra daktaras. Jis daro klaidas, kurių nesuvokia ir vengia suvokimo, kaip galėtų suvokti. Taip va gąsdinomės.

(IBM Watsonas - daigelis medicinoje specialistų pakeitime kompiuteriais. Labai tikėtina, kad medicina bus viena pirmųjų sričių, kur smegenų darbą pakeis kompai (nors kompas darys klaidas, bet jeigu jis bus mažiau šališkas, nei žmogus, tai jau padės išvengti nepalyginamai daugiau klaidų). Kaip tada atrodys žmonės gydytojai ir kokie bus jų reikalavimai dabar galima tik įsivaizduoti. Jeigu remtis pramonės revoliucija, kai motorai pakeitė raumenis, tai analogiškai sunkiausi protiniai ateities darbai bus lengvesni, nei dabar vidutiniškai sunkūs, o kūrybingumo reikalavimai smarkiai šoktels ir dar mažesnė dalis žmonių galės būti specialistais tokiuose dalykuose, kaip pvz.: filosofija, bet daug daugiau žmonių, nei šiandien, galės juose būti vidutinybės. Įdomūs laikai ateina. Žinių (o kartais ir įgūdžių) prasme šiuolaikinis medicinos studijas įpusėjęs asmuo jau lenkia prieš kelis šimtus metų gyvenusius patyrusius medikus, bet jis nebemoka to, kuom tais laikais medikas turėjo išsiskirti iš kitų ir kas šiais laikais užtikrinama daugumai savaime suprantamų dalykų (kuriuos moka/daro/gauna visi, ne tik medikai)). To pripažinimas sunkiai sukasi galvoje, nes verčia mąstyti apie tai, kad apskritai gyvenimas, toks geras, koks yra šiandien, galėjo toks ir nebūti ir gali kelti ne visai romantišką slogutį apie tai, koks jis būtų galėjęs būti, jei neatsirastų žmonių netikinčių pasakymas "taip buvo ir taip visada bus", "o ką tu gali pakeisti" etc)

Bet grįžkime prie Kauno, kuriame dabar turėsiu priežastį dažniau lankytis ir jeigu tik turite pasiūlymų kur apsilankyti - rašykite :D

Mass Der Dinge pasiguodė, kokioje aplinkoje turinti gyventi. Tą aplinką būtų galima apibūdinti nebent kaip proletarius civis, bet tai greičiausiai susiję ne tiek su pačiu Kaunu, kiek su tuo faktu, jog ji nuomojasi būstą įkandamą medicinos rezidentui. Vilniuje irgi tektų per langą žiūrėti į juodatreninginius jaunuolius susėdusius ant savo mašinų kapotų, kol iš automobilių šniokščia rusiška muzika, o kai jie išvažiuoja lieka saulėgrąžų lukštų sluoksnis, ir tiek tuščių butelių, kad juos surinkus ir nunešus į antrinių žaliavų supirktuvę, galima nueiti į to atlikėjo koncertą, kurio muzikos jie ką tik klausėsi.

(Kartu mylėti Kauną. Saldu mylėti Vilnių. Pikantiška mylėti Kėdainius.**)

Kaune papietavome valgykloje primenančioje kito proletariato laikus.

(Va tik tokia lentelė kviečia užeiti iš Laisvės alėjos)

(Nesuprantu kaip tokios vietos netampa must see turistams. Juk greitai jų nebeliks, o tos, kurios bus atkurtos kainuos hipsteriškai brangiai.

Dar nuėjome į Kavos banko kavinukę (irgi Laisvės alėjoje). Dabar jeigu tik ką užsimenu apie kavą ar kavos virimo būdus, tai iš karto visi puola sakyti, kad tiesiog privalau užeiti į tą kavinę Kaune. 

Ir nenuvylė. Galima arba nusipirkti kavos paruoštos su espresso aparatu (kaip bet kurioje kitoje normalioje kavinėje), arba vienu iš 7 būdų, apie kuriuos dar ir papasakoja! Išsirinkome sifoną kavos ruošimui, o kavinės darbuotoja pasiūlė išmėginti Jemen Mocca Matari kavą, nes ji iš skonio panašausia į tą kavą, iš kurios vėliau kilo visos kitos kavos. Tokia kavų promočia, kaip ir.

Tas sifonas, tai taip tik vadinasi, nes jis neveikia pagal tikro sifono veikimo principą.

(paveikslėlis iš čia)

Kavos sifonas sudarytas iš dviejų dalių. Apatinėje būna vanduo, viršutinėje tik oras su kava. Per vidury yra filtras. Apatinė dalis kaitinama, vanduo ima garuoti ir kilti aukštyn, kur susikondensuoja. Kai visas vanuo nukeliauja į viršutinė aparato dalį ir tampa kava, šilumos šaltinis išjungiamas (ar užgesinamas). Apatinėje dalyje likęs oras ima vėsti, traukti ir tuo pačiu per filtrą sutraukia kavą žemyn. Viršutinėje dalyje lieka simpatiškas kavos tirčių suformuotas tučiaviduris kauburėlis (nes apatinėje dalyje sutekėjusi kava išstumia dalį jau atvėsusio oro aukštyn, ir jis nebepraeina taip lengvai dabar jau su patrombuotus kavos tirščius).

(Šyla vanduo. Kavinėje galima tokį aparatą ir nusipirkti, tik apatinė dalis kitokia - koks tai pseudo Bunzeno degiklis... Spėju kavos mėgimas koreliuoja su piromanija)

(Jau beveik visas vanduo viršuje)

(Kauburėlis, apie kurį rašiau :))

(Dar davė knygelę žymėtis kokias kavas ir kokiais būdais jau ragavom)

(O čia kavos ruošimo šaltu būdu aparatas. Atrodo kaip nukniauktas iš kokio alchemiko. Tokį irgi galima įsigyti, tik kainuoja x1.75 nei sifonas. )

Tokios pat kavos nupirkau ir parvežiau tėvams paragauti, bet jie sakė, kad iš skonio tiesiog paprasta ir dar pagulėjusi arabica. Bandžiau išklausti koks yra pagulėjusios kavos skonis. Dabar aš tokia kavos gėrikė, kad jeigu man pasako, kad kava gera, tai linksiu galvą ir sakau "jo, jo, labai gera", jei pasako, kad bloga, tai irgi linksiu galvą ir sakau "jo, jo, labai bloga"...

(Ne į temą kuoduotosios palamedėjos (Chauna torquata) sparnai. Ten pentinai. Daug paukščių turi pentinus ant sparnų - jie susiformuoja iš kaulinių išaugų ir dažniausiai vieną kartą per metus iškrenta, kad vėliau vėl ataugtų.)

Dar Kaune užsukome į libanietišką restoraną esantį netoli traukinių stoties. Jis buvo prisikišęs žmonių ir visi rūkė kaljanus. Maždaug per vieną valandą rūkant kaljaną galima surūkyti tokį patį tūrį dumų, kiek šiaip gauti reiktų surūkyti ~150-200 cigarečių. Tik skiriasi dūmų sudėtis, ir kaljano dūmai yra žemesnės temperatūros, nei cigarečių. Kai kurie medika vieną tokį pasirūkymą prilygina 50-70 vienu metu surūkytų cigarečių (čia jei rūkoma esant ventiliuojamai patalpai ir be visokių priedų ar keitimų rūkomos medžiagos arbata ar kokiais kitokiais neva mažiau kenksmingais užpildais).

Bet kaljanai kraupiausi tuom, kad žmonės jais dalinasi, o tuo pačiu ir seilėmis. Šiltomis seilėmis. Šitos seilės - not good. Galima pasigauti nuo pūslelinės iki hepatito. Tai, jeigu jau rūkysite kaljaną su kuom nors, bent jau rūkykite su tais, su kuriais sutiktumėte bučiuotis.

:D tai toks linksmas restoranas - ateini, dūmų koncentracija tokia, kad net pačiam rūkyti nereikia, prie vieno staliuko sėdi vyrų grupė ir nešvankiai agresyviai rėkauja, prie kito šeimyna su mažamečiais valgo.

Tai tiek va. Šiandien pradėjau tapyti nedidelį darbelį. Bus meškėnai ryškiai oranžiniame fone. Kai pabaigsiu pamatysit ;D Jei kas norit užsirezervuoti nusipirkti tokią katę maiše, parašykit, leisiu dirstelti pro plyšelį. O jeigu nenorit pirkti ir domėtis mano puikiausia ir nagingiausia meškėnkate, tai siūlau pasigrožėti Boris Pelcerio darbais.

*pačiuose maisto papilduose nieko blogo nėra ir kartais jie gali būti skiriami kaip vaistai.  Tačiau pacientas negali būti manipuliuojamas suteikiant jam bereikalingus lūkesčius, kas neretai nutinka būtent gydytojui skiriant maisto papildus.
** tikriausiai ten tą užrašą reikia suprasti kaip "kartu mylime Kauną". Pavieniui Kauno niekas nemyli :<

Moka aparatas kavai virti

Vakar giminaičiai man atidavė jiems nebereikalingą moka aparatą kavai virti. Pridūrė, jog jis buvo tik kartą naudotas, nes leidžia, o pro kur vandenį leidžia, tai jau pati išsiaiškinsiu. Dar pridėjo ir parduotuvinės maltos kavos, tikriausiai sunerimę, kad ieškodama per kur jis visgi leidžia nebeimsiu. 

Tai šiandien ryte išsiviriau su juo kavos ir dabar esu kaip voveriukas užvartojęs stimulinatų 8]

(Va taip va jis atrodo. Nuotrauka iš čia)

Šitą aparačiuką sukūrė italai ~1930 metus, kad skurdžiai gyvenantys žmonės galėtų išsivirti kavos ant viryklės namuose. Veikimo principas buvo nusižiūrėtas stebint kaip juda putos tuometinėje "skalbiankėje".

Jis laikomas industrine grožybe ir pakliūna į tą patį daiktų katilą, kaip kad blokiniai pilki daugiabučiai, masinės gamybos drabužiai ar visiems prieinamas aukštasis mokslas.

(Josef Albers autoportretas, 1918. Nieko bendro su šita kavavire neturi, nebent nuotaiką)

Jo veikimo principas toks - vanduo užverda apatinėje aparato dalyje, pereina per vidurinę, kuri pritrombuota kavos, ir pakilęs į viršų patenka įkliūna spąstus, jau kaip gardi kavytė >:D

(Iliustracija iš čia)

Čie nėra espresso aparatas, nes aparate nesusidaro pakankamai didelis slėgis. Bent jau espresso pagal šiuolaikį supratimą.

Šiaip tai aparato apatinėje dalyje slėgis pakyla - garams išeiti yra vožtuvėlis. Karts nuo karto reikia patikrinti ar jis neužsikišęs (antraip yra rizika gauti per galvą su aparato dalimi x_x). Taip pat aparatas turi giminę tarpinę, kuri ilgainiui susidėvi ir ją irgi reikia pakeisti.

Originalusis aparatas yra aliumininis. Dauguma šiuolaikinių vis dar irgi gaminami iš aliuminio dėl kavai suteikiamo prieskonio (niekada nebūčiau galėjusi pagalvoti, kad aliumis ir kava dera xD). Bet, kad tas prieskonis būtų "teisingas" reikia nepersistengti plaunant aparatą - užtenka tekančiu vandeniu nuplauti kavos likučius. Plaunant labai kruopščiai ar dedant aparatą į indaplovę, nusiplauna prie sienelių prikibęs plonytis kepto kavos aliejaus, kurį vėl užauginti užtrunka ilgiau nei kelis kavos virimus, sluoksnis. Ilgiau nesinaudojant aparatu, tas sluoksnis oksiduojasi ir vėlgi suteikia kavai "neteisingą" prieskonį.

Verdant kavą apėmė dviprasmiai jausmai. Stoviu, žiūriu ir galvoju, kad verduosi kavą inde pagamintame iš metalo, kurio jonai yra įtariami galintys paskatinti, genetinį polinkį turintiems asmenimis,  tokių ligų, kaip Alzheilmerio vystymąsi*. Iš kitos pusės, stoviu ir suprantu, tų jonų sėkmingai prisivalgau naudodama aliuminio foliją ar gerdama gėrimus iš skardinių. Jei naudočiausi kosmetika, tai iš viso šitas aliuminis patenkantis su kava iš moka aparato, būtų tik katinėlio ašaros. Vidinis kritikas kelia antakį ir juokiasi, kad kiekvieno metalo indai yra nuodingi. Ir kiekvienas indas turi produktus, kuriuos juose galima gaminti, ir kurių jame negalima gaminti :)

Grįžtant prie kavos, tai ji išeina tikrai gana stipri. Norint teisingai naudotis apapratu reikia pilnai malta kava pritrombuoti vidurinę aparato dalį, ir išeina ne vienas šaukštelis vienam puodeliui kavos**.

(bul bul)

Pro kur mano gautas konkretus aparatukas leidžia vandenį, tai neaptikau. Manau, kad arba į jį buvo pripilta per daug vandens, arba užsukant į sriegį pateko kavos.

Dabar beliko įsigyti kavamalę ir galėsiu darytis rytinius alcheminius ritualus >:)

* Šiuolaikinis žmogus aliuminio gauna labai panašiai kaip gyvenęs prieš tūkstančius metų, nes daugiausia su juo susiduria dirbdamas su dirvožemiu, įkvėpdamas su dulkėmis etc. Nors niekas nesiginčija, kad dideli aliuminio kiekiai nuodingi (kaip bet ko kito), bet mažų kiekių nuodingumas nėra įrodytas. Tai, kad aliuminio sankaupos aptinkamos sergant tam tikromis kaulų ar nervinės sistemos ligomis negali patvirtinti, kad jis ir sukelia šias ligas, kadangi jomis serga ir žmonės be tokių sankaupų ar su aliuminiu turėję itin mažus kontaktus. šiuo metu labiau linkstama prie to, kad greičiausiai jos yra kaip ligos simptomai ląsteliniame lygmenyje. 

**amerikietiškas šio aparato naudojimas susideda su tolimesniu jau išvirtos kavos skiedimu bent jau 1:1 vandeniu ar pienu.

Šitos knygos kelionė prasideda čia.

Vis niekaip neprisėdu nupiešti Salomėjai Misei paveikslėlio, kuriame ji iš konteinerio traukia knygas :D Kada nors aš tą tikrai padarysiu! Ta prasme nupiešiu tą piešinį. 

O ieškoti knygų konteineriuose pabandžiau.

Vieną dieną ėjau namo iš fakulteto ir pamačiau šalia vieno namo kaip tik labai gražų švarų konteinerį, kuris manęs neatbaidė fantazijomis apie visokias stabliges ir panašiai. Pakėliau jo dangtį pažiūrėti kas viduje. Šiaip abejoju ar būčiau tą padariusi, jei kažkur sąmonės kamputyje nesisuktų mintis, kad reikia nupiešti tą piešinį ir prieš tai nebūčiau skaičiusi iš vakaro apie fryganus - žmones, kurie maitinasi kitų žmonių išmestu maistu ne iš blogo gyvenimo, o iš kitų per daug gero. Išmetami ne tik sugedę, bet ir prekinės išvaizdos neatitinkantys produktai. Lietuvoje mes taip gerai tik po truputį pradedame gyventi - pas mus neretai ir parduotuvių lentynose voliojasi tokios prekės, kokias renka fryganai, o prie nukainuotų jau tokios, kokių fryganai neiima. Fryganai nuo šiaip šiukšlių rausėjų labiausiai skiriasi gal tuom, kad po savęs nepalieka netvarkos ir nelenda į pvz.: antrinių žaliavų surinkimo konteinerius. Nes teoriškai ten ne šiukšlės - ten perskirstytomos šmutkės ;D

("Fryganintas" maistas. Nuotrauka iš internetų.)

Ok, grįžtam prie konteinerio. 

Jame gulėjo krūva visiškai naujų, bet labai neįdomių knygų. Tokių, kurios iš pradžių knygynuose kainuoja po 45Lt o po to jas po pusmečio nupigina iki 4.99 ir vis tiek niekas neperka. Nes niekas jų neskaito ir tik dulkes renka. 

Dar gulėjo šūsnis kažkokių laiškų iš kurių aš kelis išsitraukiau ir pamėginau skaityti - tai buvo išmesti meilės laiškai. Pasijutau kaip tikra iškrypėlė, kai pradėjau juos skaityti ir greitai numečiau atgal (nors vėliau, kai papasakojau vienai pažįstamai sužinojau kad yra kolekcionierių, kurie tokius daiktus perka ir vėliau svečiams rodo pudrindami smegenis. Tarsi kokia dekoratyvinė giminės istorija sukuriama. Tik neįsivaizduoju kaip tokį daiktą reikėtų iškišti pirkėjui. Rašyti skelbimą: "Parduodu senus meilės laiškus. ~1930 metai. Veiksmas Vlnius-Berlynas. Visuose laiškuose yra meilių homoerotinių fantazijų."*).

Vieną iš mažesnių ir, pažiūrėti, ne beviltiškų nykių knygų vis dėl to parsinešiau namo. 

(TADAM)

Perskaičiau. Netgi. Nors nieko nesupratau.

Tada pagalvojau, kad reikia ją paleisti atgal į laisvę... Kad grįžtų pas saviškius atgal į gentį.

Bet prieš viską apsižiūrėjau, kad knyga išleista ant baisingai gero popieriaus, o tekstai joje užima labai mažai vietos. Tai atsiverčiau atsitiktinę vietą ir pripiešiau mažai su tekstu susijusę iliustraciją (būčiau nupiešusi susijusią, jei būčiau pagavusi apie ką tiek tekstai xD):

(JKarčius nuspalvinau su blizgiu želiniu šutinuku. Dabar galvoju reikėjo ir uodegytės galą apkutuoti -_- )

Bandžiau nufotografuoti, bet neišėjo geriau, nei bandant nuskanuoti:

Ir sakau paliksiu šitą knygelę kur nors viešoje vietoje. Pvz. kitą ketvirtadienį (20 dieną) ~17:00 nueisiu į VeroCafe esantį Gedimino prospekte (Vilniuje), išgersiu kavutės ir išeidama paliksiu šitą knygą ant staliuko. Tad, jei norite - ateikite paimti :) (jeigu turite pasiūlymų geresnei kavinei mielai laukiu. VeroCafe sugalvojau vien todėl, kad manau, jog ten tiesiog neišmes mano paliktos knygos praėjus dviem minutėms nuo mano išėjimo. O gal išmes, kas ten žino. Gyvenimas neteisingas ir nenuspėjamas. Ypač viešose vietose paliktai filosofinei literatūrai).

* Šitas skelbimas visiškai iš lempos ir neturi nieko bendro su tais išmestais laiškais. Konteineryje dar gulėjo ir šiaip buitinių šiukšlių. 

Pasaulinės Širdies dienos įspūdžiai

Vakar savanoriavau Pasaulinei širdies dienai skirtame rentginyje Vilniaus Rotušėje.

Priklausiau arterinį kraujo spaudimą ir liemens apimtį matavusiai komandai.

Dirbti buvo įdomu, tik labai daug žmonių skundėsi dideliu triukšmu - ir iš tiesų, nekalbant apie tai, kad patys savanoriai ir lankytojai generavo pakankamai decibelų, tai šalia buvusios scenos garsai patys tikrai  visiems pridėjo kokius +20mmHg.

Akcijos menu mane labai žavėjo ketvirtakursių merginų jautrumas atėjusiems žmonėms - visas penkias  renginio valandas jos nė karto nepristygo jėgų stengtis kiekvieną išklausyti ir paguosti. 

Į tokias akcijas ateina nemažai žmonių, kurie gydytojų bijo, neturi galimybės pas juos nueiti, arba taip pergyvena dėl savo sveikatos, kad nepraleidžia nė vienos progos ją tikrintis. Nemažai medicinos studentų, nors asmeniškai yra labai geri, bet dažnai bijo parodyti savo gerumą (kai taip pradeda elgtis, neretai jiems imama aiškinti kaip jie sudegs, prapuls ir nusibaigs dėl jo, nors man dažnai kyla klausymų ar taip aiškinantys asmenys patys nors kada nors taip elgėsi (ką jie apie save galvoja yra jau kitas klausimas) ir ar žmogui, kuris užspaudžia savo emocijas yra tikrai geriau, nei žmogui, kuris nesusilaukia norimo kitų emocinio atsako į jas).

Nors dauguma atėjusiųjų buvo tiesiog smalsumo vedini, kas yra labai gerai. Flora pro-activ margarino* atstovai už spaudimo pasimatavimą pas jų atstovus duodavo indelį margarino (nežinau ar visiems), bet vis tiek visi eidavo persimatuoti po to pas mus, medicinos studentus, kad įsitikintų ar ten tikrai gerai pamatavo (tikriausiai ir atvirkščiai). :) Kai kurie labai pasipiktidavo, kad tarp matavimų išeidavo kokių 5mmHg skirtumas. Bežiūrint į tai man darėsi šiek tiek juokinga, kai pagalvodavau, kad kalbant apie širdininkus, visuomet labai akcentuojama, kad jie viską tikrai yra linkę "dėtis į širdį". Net kelių gyvsidabrio stulpelio milimetrų paklaida jiems turi būti paaiškinta ir įrodyta, nes kitaip - labai neramu. Kita vertus - man irgi neramu dėl dalykų, kurių aš nesuprantu ir negaliu kontroliuoti!

Po viso renginio su Lapinu prisikirtome šaldyto jogurto ir aš dar prsigėriau kažkiokios tai akcijinės kavos iš Vero Cafe - tipo kava americano (und kondensuotu pienu) su OmniID kortele tik trys litai.

:D 

Gyvenime daugiau tokios nepirksiu. 

*

Šis įrašas nėra minėto margino reklama. Asmeniškai esu prieš margariną apskritai :)

coffee for you, cofee for meeeeeeeeeee....

Mane visuomet gundo tušti vienkartiniai puodeliai juos apipašyti prieš išmetant.
Kiti juos tiesiog sulamdo.

Bet jausmas tikriausiai tas pats.