Smegenys – tai toks organas, kurio dėka žmogus įsivaizduoja, kad jis galvoja

Ėhoho, sugalvojau pabandyti rašyti knygą.
Žiūrėsim kas man iš to išeis.



*tylus balsas iš salės: tau nieko neišeis*

Kolei kas mano knygos embrionas turi tik 10000 žodžių, bet aš jau su ja jaučiu ryšį. Net jei gims su dviem galvom ir viena kanopa, vis tiek labai mylėsiu ir visiem kišiu per prievartą, kad pagritų. Taip taip, turėsit ir jūs ateiti ir "like" paspausti po gyrimusi ją kokioje nors barzdaknygėje. Dėl skaitymo galėsite ir apsimesti, melo detektoriumi netikrinsiu.

Tiesą sakant aš tiek daug ko prigalvoju ką daryti, kad 80% mano planų ir minčių žūva naujų lavinoje nė nežengusios pirmųjų savo žingsnių. Prisižadu sau ir kitiems, o po to ir vėl žadu, ir vėl, ir vėl ir tada man ima atrodyti, kad galų gale aš taip nieko ir nepadarau.

Žinoma taip tik atrodo, nes realiai paėmus tai visgi aš kažką padarau, manau, kad ne mažiau nei kiti, bet vienu metu darant tiek daug dalykų ir galvojant apie dar daugiau kyla bjauri mintis, jog dėl to nukenčia darbų kokybė ir apskirtai našumas. Žinoma praktiškai visi garsieji išradėjai, mokslininkai ir menininkai spirtų man į šakumą (haha! bloga strategija!) už tokius žodžius, mat nuolatos vis perskaitau apie tai, kad koks nors garsus kompozitorius, kurio šiandien kelios melodijos nepraranda savo populiarumo pigiose reklamose ir telefonų skambučių melodijose, realiai buvo sukūręs per 10 000 tokių melodijų, dar daugiau jų tik pradėjęs, be viso to dar bandė auginti arklius ir nesusigaudė ar labiau myli vyrus ir moteris ir dėl to nuolatos kentėjo siaubinguose meilės tetraeduose....

O nūdienos koks nors kompozitorius giriasi per gyvenimą sukūręs 1000 ar vos 100 dainų, tad kaip aš galiu drįsti skųstis, jei nė 10 nesugebėčiau suregzti (na, nebūtinai gi muzikos). Ir, nors nė savo drambliukiškai rūžavose svajonėse netaikau nė į tą 100-inį kūrėją, bet visgi suprantu vieną - kuo daugiau darysi, tuo daugiau padarysi. Galvojimas kitaip pavojingas tiek pat, kiek mąstymas, kad žmogus gali būti arba gražus, arba protingas/ geras arba blogas/ maitinimasis išskirtinai kiviais yra sveikesnis už subalansuotą ir įvairią mitybą.

Kiekvieną kartą kai pasiseka stebėti dailininką profesionalą negaliu nesižavėti tuom, kaip jis iš karto tapo ar piešia. Be trintuko, be eskizų. Ima ir daro. Ir ne todėl, kad jis kažkaip mistiškai sugeba iš karto gerai padaryti, o todėl, kad milijoną kartų padarę blogai ir jau moka padaryti gerai. Nors dažniausiai būtent tas jų pasitikėjimas savimi ir žavi žymiai labiau, nei jų kūrinys, kad ir ne tobulas.

Tas pats galioja ir chirurgijoje, ypač stebint jaunus rezidentus - pjausto taip atsargiai, po truputėlį, ne taip, kaip įgudę chirurgai ŠNAI ir tobulas pjūvis. Kažkada skaičiau danų tyrimą, kad neleidžiant medicinos studentams pjaustyti lavonų, vėliau apie vienerius metus jie pjausto per daug atsargiai, per daug jaudinasi dėl komplikacijų, per daug žiūri ar tikrai viskas gerai. Žinoma, pacientams dėl to galų gale nei šilta, nei šalta - technika nekeičia galutinių rezultatų (na, nebent gal žaizda gyja keliom dienom ilgiau ir randas būna 0,5mm platesnis), bet kur gi visa romantika. *čia turėtų atsirasti rūžavas, įšskydęs anime efektas*

Tada tenka pirkti visą kiaulę ir skrosti ją. Ir netiesa, kad žmogus ir kiaulė yra broliai ar labai panašūs, ar ką ten sako tie, kurie visus kitus laiko kiaulėm, kalėm, šernais ar ondatrom. Tame ir bėda. (Tame, kad nepanašūs ir tame, kad yra tokių, kas taip laiko).

Net mūsų smegenys kartais užsiima veikla, kuriai dar nėra galutinai pasiruošusios, bet tiesiog negali iškentėti. Pvz.: ar esate patyrę tą jausmą, kai pilve skraido drugeliai, drėgsta delnai ir dar nežinia kas darosi, kai pamatai savo simpatiją? Kai kurie žmonės teigia, jog tai yra ženklas, jog įsimylėjote. Iš tiesų tai tiesa, tik smegenų limbinė sistema, kuri dar nėra pilnai subrendusi tik bando formuoti meilės jausmą ir dėl to dalį impulsų "pameta", na, o pagauna juos šalia esančios nervinės struktūros ir perduoda toliau, tarsi pačios būtų sugeneravusios: pvz.: drugeliai pilve yra ne kas kita, kaip padriki žarnos sienelės susitraukimai, tad nepergyvenkite, jei ima garsiai gurguliuoti pilvas, apsivemiate, ar po tokio susitikimo paleidžia vidurius. Kai kuriems žmonėms to niekada nebūna, kai kuriems taip ir nepavyksta iš to "išaugti". Daugumai tai ilgai netrunka, tik štai, dėl tokių vaizdingų posakių, kai kurie vėliau visą gyvenimą laukia tos meilės, kuri vėl "vaikys drugelius". Žinoma ji vėl tikrai ateis, pvz.: gal po sunkios ligos, gal senatvėje, gal po tų nedraugiškų midijų, kurių valgymas taip jau sutapo su nauja pažintimi. O gal nei iš šio, nei iš to, nes limbinė sistema iki tol niekada neturėjo galimybės galutinai subręsti.

(Alternatyvus skausmo malšinimo būdas.)

7 stylish animal awards

Dina man davė Stylish blogger'io apdovanojimą.

Pagal visą idėja turėčiau atskleisti 7 faktus apie save.

PFFFFF.... Geriau *dum dum dum* 7 įdomūs gyvūnai, kurie šauna šiandien į galvą!

1. Juodasis rijikas (Chiasmodon niger). Niekas nežino kiek tiksliai šito padarėlio Žemėje gyvena, bet jį visai nesunku pagauti kur vanduo šiltas (tropiniuose ir subtropiniuose regionuose) ir kur pakankamai gilu - sekliausias jam tinkantis vanduo turėtų būti 700m gylio, na, o giliausias ~3 km. 

Nors pats žuviukas nedidelis - siekia vos apie 25 cm, bet pasižymi viena įdomia savybe - jis mėgsta priplaukti prie kitų kaulinių žuvų, apžioti jų uodegas ir po truputį ryti, ryti, ir dar kartą ryti - taip nelaimėle, kuri gali būti net 10 kartų sunkesnė už patį juodajį rijiką, nukeliauja į jo skrandį ir pradedama virškinti dar gyva būdama! Kartais virškinimo metu jo tampriajame skrandyje susidaro tiek daug dujų, kurių žuviukas nespėja išriaugėti ar kitaip pašalinti, jog šios iškelia žuvį į vandens paviršių, kur ji plūduruoja pasimetusi jai visiškai ateiviškame pasaulyje... Tokią jūros srovių nešamą "našlaitę" galima pagauti bet kur pasaulyje, net ir Baltijos jūroje, ar rasti išplautą į krantą.

(Juodojo rijiko galva. Apatinis žandikaulis didesnis už viršutinį. Nuotrauka iš čia.)

(Šio rijiko pilvo siena praplėšta, kad būtų galima išimti jo auką ir ją pamatuoti. Nors dauguma rijikų pasitenkina maždaug 2 kartus ilgesnėm aukom už save, bet yra ir tikrų godišių, kurie taikosi net į metro ilgio žuvis! Nuotrauka iš čia)

(Labai dailus piešinys :) Man tiesiog jis labai patiko... Iš čia)

2. Draugelis Brahmaea certhia, nepadarytų gėdos ir pačiam Tim'ui Burton'ui. Na, tiksliau ne jis pats, bet jo  makabriškas vikšreeelis. Jei norėsite tokį pasigauti, teks vyktį į rytinę Rusijos dalį, Kiniją ar Korėjos pusiasalį. Vabzdys gana plačiai paplitęs (matyt paukščiai bijo jį lesti :D).

( Argi ne sipmatiškos ataugėlės? Kaip tai ne? D: Nuotrauka iš čia.)

(O štai taip atrodo suaugelis :) nuotrauka iš čia).

(Kai kurie žmonės augina žuvytes, o kiti - drugelius.)

3. Kirmrausų būriui priklausantis Siphonops annulatus yra labai įdomus varliagyvis. Nors atrodo kaip peraugusi kirmelė, tačiau iš tiesų šis gyvūnėlis turi kaulinį-kremzlinį skeletą ir gyvena kur drėgna ir šilta (jį, ir jo giminaičius sėkmingai augina terariumuose entuziastai ir Lietuvoje). Kadangi didžiąją laiko dalį praleidžia drėgnoje žemėje, jo akys rudimentinės, tačiau po jomis yra mažytės ataugėlės, kuriose yra išsidėstę chemines medžiagas (t.y. skonį) jaučiantys receptoriai. Bet įdomiausia dalis yra ta, jog kai šis "kirmius" susilaukia palikuonių, jis jų nepalieka likimo valiai - vaikai dar kurį laiką laikosi su motina ir pasiskanaudami nugraužinėja nuo jos odą, taip spėriai augdami didučiai ir gražučiai. Na, bet juk tai nėra keisčiau, nei maitinti jauniklius pakitusių prakaito liaukų išskyromis, kaip kad darome mes, žinduoliai, tiesa? :)

(Mama su vaikučiais. Nuotrauka iš čia)

(Mažylis)

( :) šypsosi. Mažylio ir linksmuolio nutoraukos iš čia).

4. Varanus macraei nepasižymi jokia išskirtine savybe, tiesiog jis yra... mėlynas! Laisvėje randamas tik vienoje Indonezijos saloje, o nelaisvėje gana populiari namų "puošmena". Tik kad užauga gana didelis - ilgis su uodega siekia apie metrą...

("-Argi aš ne gražus?" Nuotrauka iš čia.)

("-Nežinau, broli, pablyškęs tu man koks tai..." Nuotrauka iš čia.)

(Nuotrauka iš čia.)

5. Jei jau prakalbome apie keistų spalvų padarėlius, tai laimėtojas turėtų būti Enoplometopus debelius - RŪŽAVAS LOBSTERIS. Irgi madingas akvariumo augintinis... Nenuostabu.

 

Jei turėčiau tokį, specialiai jį maitindama kiekvieną kartą užsileisčiau:

6. Šitame sąraše labai trūksta žinduolių! Macroscelides proboscideus yra įparastas peliukas pietų Afrikoje. Neįprastas tik jo mielas straubliukas-nosiukas ir tai, jog jis priklauso vienai iš nedaugelio monogamiškų žinduolių rūšių. Tad, jei laikytumėte namie porelę, ir vienas iš jų nudvėstų, antrasis geriausiu atveju gyventu toliau, bet niekada nebesiporuotų su kitu, o blogiausiu - nieko nebeėstų ir nudvėstų irgi... :( Jis turi įdomių gimainaičų. 

(Nosiukas- straubliukas.)

("Kartais kai lėtai valgau, susimąstau ar gyvenime pasirinkau teisingai..." Iš čia)

7.

"- Kaip tavo misija? Ką įdomiausio matei?

- Driežą, kuris išsižioja per keturias puses!!!
- ... tu tikras, kad ant jūsų nebandė kokio cheminio ginklo?.."

Kol aš radau tą "keturių pusių" driežą ;) Tai Phrynocephalus mystaceus, sutinkamas artimuosiuose rytuose (daugiausiai Irane ir Afganistane), Kazachstane ir Kaukaze. Šiaip tai - driežas, kaip driežas, bet jei išgąsdini (minėtu atveju jis buvo mėgintas paspirti >:0 uch!), jis bando išgąsdinti tave:

(Va taip va jie atrodo kol ramūs. Nuotrauka iš čia).

(O taip va kai sunervuoji. Nuotrauka iš čia)

O dabar, baisioji dalis, reikia nominuoti kitus.

O vat nenominuosiu nieko.

Nes aš blogų neskaitau. MUAHAHAHAHAH >:D 

O jei skaitau, tai tik labai labai ypatingus.

D&D perliukai

Keli "perliukai" iš pastarųjų 2 D&D žaidimo sesijų :) Veikėjai anonimizuoti (A nėra tas pats žmogus skirtinguose pokalbiuose. Kitos raidės irgi XD). 

A - Jei paimčiau wisdom'ą mažiau už 10, tai?...
B - Pamatytum nuodingas uogytes ir jas suvalgytum.
C - Kas būtų standartinsis bardo elgesys!

***

Aš pats sau darau Heimlicho manevrą!

***

Politikų dukros ir barbarai sudaro tam tikrą atskirą ekologinę nišą.

***

A - -2HP žiurkei.
B - TIK TIEK?
A - Aha, tik uodegytę prie sienos prismeigei.

***

A - Aš lawful good!
B - Tu awful good.

***

A - Tu gali dar trečią kalbą paimti.
B - Imk infernal, nieks neturi!
A - Galėsi dainuoti heavy metal bardų daineles...

B - Arba imk miško žvėrių kalbą.
C - Galėsi su Bembiu susikalbėti!

D - Bembeese!

***

A - Raktas drakono nasruose.

B - Sukapot drakoną!

A - Nu kam kapoti... Gali pamėginti tiesiog ištraukti.
B *meta kauliuką. Iškrenta 20/20*

A -...ir ištrauki raktą su visais dantim!

***

A - Druidai išvis civilizacinėj aplinkoje jaučiasi nejaukiai...
B - Dabar einu susiraukusi.

C - Bet čia visur purvas. Kaip tu mėgsti.

***

A - Gal šitam miestelyje yra koks firminis patiekalas?
B - *pauzė* Taip, gilių koldūnai.

***

A - Aš cast'inu light ant virvės.

B - Kadangi sąlygos apsunkintos turi mest kauliuką.

A - Pfff... "sąlygos apsunkintos" *burba. Iškrenta 20/20*
B - *pauzė* Ir turi dienos šviesos virvę!

***

A - Siundyk vilką!
B *išmeta 1/20*
A - Tavo vilkas vaikosi savo uodegą.

/.../ kelios kovos /.../
A - Vėl siundyk vilką!
B *išmeta 1/20*
A - Jis vis dar gaudo uodegą.

B - Jis nesusikaupęs...

***

Kovoti! Kovoti! O, kas gi čia? Ar čia kraujo fontanas kuriame aš tuoj išsimaudysiu?...

Piešimo pamokėlė 0

O nulinė todėl, kad pavadinti tikra pamokėle nesiverčia liežuvis, mat čia tėra įvadas, kurį galima praleisti ir eiti tiesiai link pirmosios pamokėlės (vėliau čia bus nuoroda :3).

Bet įvadai yra gerai.

Taigi, pirmiausiai noriu pasakyti, kad ateinančiose pamokėlėse nesiruošiu "pretenduoti" nei į Meną iš didžiosios raidės, nei į bet kokį teiginį, jog vienas piešimo ar kūrybos būdas gali būti ar yra geresnis už kitą. Tiesiog ketinu pasidalinti būdais, kuriais pati kuriu, mintimis, kurios aplanko, ar išvadomis, kurios lieka. Visa tai darau savo malonumui, ir jei ir Jums patiks, ar turėsite kokių nors pasiūlymų, pastabų, pageidavimų ir panašiai, visuomet nesidrovėkite palikti komentaro. Galbūt jau po savaitės aš mąstysiu visiškai kitaip, nei rašau šiandien, o galbūt iki grabo lentos galvosiu taip pat. Niekada nežinai, tiesa?

Ko reikia norint pradėti piešti?

Reikia noro. Tik tiek. Jei yra noras, jis suformuos ir tikslą, o turint tikslą atsiras ir mintys kaip jį pasiekti.

Žinoma, galima "eiti" ir iš kitos pusės - iš pradžių suformuoti tikslą, o tuomet bandyti save motyvuoti noru - pvz.: iš pradžių pamatyti maistą (tikslą), o tuomet sugalvoti, kad visgi norite valgyti (norą).

Tačiau piešiant tokia motyvacija yra gana "slidi", mat tokiu atveju iš pradžių pamatote kaip kažkas piešia, o tuomet norite irgi taip piešti. Viskas būtų labai gerai, jei susižavėtumėte būtent procesu, būtent tuo jausmu, kurį suteikia kūryba, tačiau labai dažnai suveikia "veidrodžio" principas - norima atsidurti kitoje jo pusėje, šiuo atveju, kad kažkas kitas žavėtųsi jumis taip pat, kaip kad jūs žavėjotės jus įkvėpusiu menininku - kas tai bebūtų, ar daugybė komentarų internetinėje galerijoje, ar tiesiog tylus galvos linktelėjimas žiūrint per petį pripažįstant kaip Jūs šauniai dirbat, vis vien tokiu atveju tikitės, kad kiti žmonės mąsto ir jaučia taip pat, kaip ir jūs. Bet dabar tiesiog atsidūrėte kitoje upės pusėje - vanduo vis dar tas pats - nėra kažkokio tai mistinio atlygio, kuriuo Jūs, kaip žiūrovas, anksčiau manėte apdovanojęs savo stebėjimo objektus (dailininkus). Gauti dėmesio, pinigų, meilės ar kitų gėrybių galima ir kitais būdais :)

Labai dažnai girdžiu, kaip žmonės visiškai atsisako kūrybos vien dėl to, jog pyksta, kad nesulaukia tokio dėmesio, kokio manosi esą verti, kaip jie siunta, kai mato, jog už juos dešimt kartų blogiau piešiantys ar kuriantys susilaukia šimtą kartų daugiau dėmesio, ypač jei kyla įspūdis, kad net nesistengia, kad taip nutiktų. Kaip analogiją galiu pateikti labai buitinę situaciją, kai gražuolė mergina pyksta, kad jos nemyli "normalūs" vaikinai, nors kita "baisuoklė" jos nuomone, susilaukia dėmesio daugiau, nei yra "verta". Ir kol kitos "baisuoklės", sėdinčios tokios pat vienišos, kaip minėta gražuolė, sau aiškina tokią situaciją, kad viskas yra todėl, kad gamta duoda tik arba grožį arba protą ar ką nors panašaus, bet visgi skirtumai tarp minėtų dviejų žmonių yra visai kitoje tiesėje, nei grožio ar būdo savybės - tai paprasčiausias žiūrėjimas į žmones arba kaip į kiekybinį tikslą (kiek draugų turi? ar geri tavo draugai? ar kiti mato, jog tu turi draugų?), arba kaip į kokybinį norą (ar aš noriu būti draugišku su jais? ar aš būčiau geras draugas? ar aš sugebėčiau būti geras draugas daugiau, nei vienam žmogui?).

Taigi, norėti piešti dėl paveikslo yra sunkiau, nei norėti piešti apskritai ir nors pirmu atveju tikimybė sukurti bent vieną istorinės reikšmės šedevrą išauga nepalyginti, tačiau tuo pačiu sumažėja ir pačio gyvenimo - visi esame girdėję ar net susidūrę su žmonėmis, kurie po kiekvieno savo kūrinio jaučiasi vis blogiau ir blogiau, ir jei ne svaigalai ar kitos alternatyvos bėgimo nuo realybės, jie labai greitai "užsilenktų", mat tame meno kelyje, kurį jį pasirinko, kiekvienas paveikslas, kuris neatitinka tikslo (įsivaizduojamo tobulo šedevro), atrodo kaip dar viena nesėkmė (nesvarbu, nei jei visas likęs pasaulis ploja ir šlovina), tai dar vienas praradimas, sakantis, kad liko vis mažiau laiko, vis mažiau sveikatos, vis daugiau konkurentų, kurie gali pasiekti tą tikslą pirmi. Antruoju atveju kiekvienas naujas kūrinys yra tarsi visų prieš tai buvusių pastiprinimas, ne dar vienas parudavęs ir nukritęs lapas, o naujas vaisius.

Tai tikriausiai tiktų bet kuriai gyvenimo sričiai - yra žmonių, kurie nori jaustis laimingi, bet niekaip nenugali pasaulio, ir yra tokių, kurie jaučiasi laimingi ir nori padėti pasauliui jaustis laimingesniam. Yra žmonių, kurie nori sukurti paveikslą, bet nežino kaip, yra tokių, kurie nenori kurti paveikslų, bet tiesiog taip jau išeina :) ...

Be noro reikia kantrybės - reikia technikos ugdymui.

Dažnai susiduriu su žmonėmis, kurie laiko save labai kantriais - jiems kantrybė yra tapati sugebėjimui kažkam skirti kuo ilgesnį laiko tarpą. Bet artimiausias kantrybės giminaitis yra kančia - žmogus prisiverčiantis 1 valandą piešti dalyką, kuris jam visiškai neišeina vien tik tam, kad jį išmoktų piešti, yra kantresnis už tą, kuris 10 valandų piešia kažką mėgstamą. Juk kiekvienas galime prisiminti, kaip gyvenime buvo tokių situacijų kaip kelios minutės nusitęsdavo iki amžinybės, ir tokių, kai atrodytų savaitės prabėgdavo akimirksniu.

Yra toks posakis, jog senstant laikas bėga greičiau - tai nėra visiška tiesa, laikas bėga greičiau tuomet, kai mes vis mažiau ką veikiame - kažkada vieno žodžio ištarimas mums buvo kelių skirtingų garsų sąmoningas jungimas, stengimasis, tikėjimasis, ar mus suprato, paieškos kaip mus tą padaryti geriau, o kažkada ilgiausių istorijų pasakojimai mums atrodys lengvi ir malonūs dalykai, kuriuos pradėsime "o mano, laikais...". Kantrus menininkas visada yra tarsi vaikais, vos išmokęs vieną, jis imasi mokytis kito, grįžta prie seno, jungia, keičia, modifikuoja, daugina ir dalina. Jis žaidžia. Žaidimų būna visokių.

Kartais žmonės meta piešimą todėl, jog neranda jam laiko arba dėl to, jog jų nuomone netobulėja (na, šiuo atveju galioja tas pats pirminio nemotyvuoto tikslo pasirinkimo variantas...).

(Šis portretas buvo nupieštas paprastu tušinuku ir ausų krapštuku (priemonės matosi kampe). Šio darbo autorė dažniausiai piešia darbe per pietų pertraukas ir namie po darbo, jei tam randa laiko. Autorės tumblr puslapis (toks +/- anoniminis ;) )).

Laiko įmanoma rasti visada - viena valanda per dieną sudaro 365 darbo valandas per metus. Kai dar mokiausi mokykloje per anglų pamoką darėme testą ar esame labai užimti. Atsimenu ten buvo klausimas ar per praėjusius 6 mėnesius žiūrėjau nors vieną filmą/perskaičiau knygą - testo gale buvo pakomentuotas kiekvienas klausimas, ir prie minėto buvo parašyta, jog jei būčiau pažymėjusi "taip", tai būtų reiškę, kad dar esu "vidutiniškai" užimta, o jei nė karto nežiūrėjau ar nieko savo malonumui neskaičiau per praėjusius 2 metus, tai vadinasi esu rimtai užimtas žmogus. Tik pasikasiau galvą ir gūžtelėjau pečiais - besimokydama mokykloje visada galėdavau kasdien pažiūrėti bent vieną filmą. Dabar, studijuodama, supratau kad tas testas buvo daugiau, nei teisingas. Yra žmonių, kurie turi marias laiko, bet tik tiek jie ir teturi. Nebūkite vienas iš jų.

Bet, jei turite laiko skaityti internete blogus, o tuo labiau tokius nekokius kaip mano, tai tikrai rasite laiko ir piešti :)

Ar menui reikia talento? Ar talentas iš viso egzistuoja? Kaip ten sakoma 99% darbo ir 1 % talento? Bet net jei  pasieksite tik 99% savo darbu, vistiek tai bus geriau nei kokie 15,7% to, kuris, nors ir turėjo talentą, bet buvo tinginys.

(Bėgantis ančiasnapis. Nes, va, ar kada matėte kaip jie bėgioja??)

Tikriausiai esate susidūrę su tokiais žmonėmis, kurie sako, kad nieko nesimokė, bet iš egzamino gauna geriausią pažymį? Dažniausiai, jie taip tik sako, kad nieko nesimokė, nes tai, ką jie laikė "nieku" užtektų kokiems penkiems, kurie mano, jog mokosi daug, ir nuolatos apie tai primena kokiam nors socialiniame tinkle. Esmė yra tame, kad niekada neišeis įlįsti į kito žmogaus galvą ar jo sekti visą laiką. Dažnas žmogus ir pats savęs gerai nepažįsta, ką jau kalbėti apie kitus. Piešimas, kaip ir kūryba, nėra bukas sėdėjimas prie popieriaus lapo - tai tik ledkalnio viršūnė viso to, ką veikiate likusį laisvą laiką. Jei sakote, kad nekuriate todėl, kad neturite kažkokio tai "šarmo" kūrybai, tai sakote, kad "šarmo" neturite apskritai. Žmonės, kurie jį turi, su juo tapo šedevrus, o vėliau su juo pačiu valo unitazą - jie tiesiog moka atskleisti savo vidinį pasaulio branduolį, o kitus žmones jis traukia tarsi šviesa naktį drugelius, nes net jei nepasižavėti, visi vis tiek eina pažiūrėti, kad galėtų bent jau palyginti su saviškiu (tai darbai, kurie "užkabina"). Jei tikrai jau taip būtų, kad jūsų asmenybė būti tokia graži, kaip cementinis mūro blokelis, tai belieka arba suprasti, kad ir jis yra gražus, arba išmokti apsimesti - tuomet galima imti vystyti gebėjimus vienoje srityje, ir kuo ta sritis bus siauresnė, tuo bus didesnė tikimybė kažko pasiekti.

Dar, žinoma reikia priemonių, bei vietos piešimui.

(Dailininkė Audrey Kawasaki - vienas jos kūrinių, ir pati, dirbanti prie jų).

Daug puikių dailininkų dirba lovoje ar susirietę ant žemės - poza, kurioje kuriate tikrai neturi nieko bendro su kūriniu, nebent su jūsų sveikata (ypač stuburu), tikrai nebandykite kurti viena poza (pvz.: visada stovėdami ir piešdami ant prie sienos ar molberto pritvirtinto pagrindo) vien todėl, kad kažkas jums pasakė, kad taip yra gerai. Tas pats galioja ir vaizduojamiems objektams, technikoms, priemonėms, ir panašiai. Žiūrėkite, imituokite, vokite, bet neperimkite, nepadarykite kažko kito savo dalimi. Maitinkitęs tuo ką Pasaulis jums duoda, apsupkite save menu, bet jokiu būdu neleiskite jam maitintis jumis - te netampa jis parazitu.

Perkant dažų, pieštukų ar flomasterių rinkinius siūlau visuomet stengtis įsigyti didžiausią spalvų rinkinį - žinoma, teoriškai galima būtų sumaišyti bet kokią spalvą iš taip vadinamųjų kelių pagrindinių ir pagalbinių spalvų, bet tik teoriškai - praktiškai taip niekada neišeis dėl cheminių reakcijų ir fizikinių dažų savybių. (Pvz.: dauguma guašo rūšių galima gauti labai dailų pušų žalumą maišant juodą su geltonu, kai kuriuos vandens pagrindo flomasterius galima "plauti" ir juodą pakinta į ryškią ryškią violetinę). Taip pat didesnis spalvų skaičius taupo laiką, bei leidžia, jas maišant, išgauti dar daugiau spalvų!

Geras popierius irgi yra labai svarbu - netingėkite paieškoti ir nepagailėkite pinigėlių išleisti vienam lapui ir kelių litų. Taip pat visuomet pabandykite abi lapo puses - net jei jos atrodo visiškai vienodos, ar net pačiupinėjus jaučiasi, kad vienodos, jos vis tiek gali pasižymėti labai skirtingomis savybėmis. 

Tai tiek tenorėjau šiandien - sekančiai, tai yra pirmai, pamokėlei reikės 1 lapo popieriaus (balto ar kokios nors šviesiso spalvos), ir juodo flomasterio/ar plunksnos su tušu/ar juodo pieštuko - na, ko nors tokio.
Kadangi pamokėles rausiu visiškai iš galvos, neturėdama jokio meninio ar pedagoginio išsilavinimo, turėtų būti gana smagu... 

(Kartais, kai šviežiai, pasninga, varnos susirenka ant kokios šakos, tada viena nušoka ir palieka atspaudą - vėl užšoka, ir visos varnos apžiūrinėja kas čia tokio išėjo (nuotraukia iš swarthmore.edu ).