Tilandsija ir žydyntis kaktusėlis

Kažkokia augalų diena.

Lapinas man atnešė kvietką. Pirmas eilėje, su ilgais siauriais lapais.
Sakė gėlininkė pavadinimo nežinojo, bet nusprendė, kad man patiks (mes kažkaip tai gėlininkei įsiminę, pvz.: prieš savaitę ten pirkom glėbį mimozų, nes anos kvepėjo saldainiais ir geltonieji burbuliukai ant kiekvienos šakos buvo vis kitokie. Tapkiui ypač patiko).

Čia cianotiškoji tilandsija (Tillandsia cyanea), nors galbūt geriau būtų versti kaip meslvoji ar rusvoji tilandsija. Lietuvių kalboje šita spalva neturi atskiro pavadinimo.

Tai bromelidų šeimos augalas, kuris yra epifitinė piktžolė - auga ant kitų augalų ir siurbia drėgmę iš aplinkos, dar kažkiek nugeria iš lietaus. Auginti lengviau nei kaktusą.

Mūsų namuose ana dar tik porą dienų, bet jau matosi, kad jai čia patinka - iš parduotuvės atkeliavo droviai suskleidusi ir parietusi lapus, o dabar jau tiesia, zonduoja kiek čia erdvės aplinkui turi. Jos dauginasi sėklomis ir "vaikučiais" - šalia šito lapų gniutulo (tikro stiebo, kaip ir nėra), ima augti mažytėlesnis lapų gniutulėlis/-iai. Natūraliom sąlygom kokia nors vėtra juos nutremia tolyn, o auginamų namuose rekomenduojama atskirti, kai mažyliai jau būna ~2/3 motininio augalo dydžio. Maniškė vieną turi, bet dar visai pyplys.

Augalas tikriausiai įdomiausias tuom, kad kartais pats nusibaigia ir nieko jam nepadarysi - prieš tai dar pakeičia spalvą, taip tarsi įspėdamas apie vidinius metabolinius pokyčius. Bromelidai evoliuciškai yra labai jauni augalai (vieni jauniausių), tai galbūt, kaip ir jaunos gyvūnų rūšys, turi savitų fiziologinio maišto formų.

Tilandsiją apgyvendinau šalia storalapio (Crassula ovata), galės būti draugeliai, nes abu iš šiaip daugumos Žemės augalų išsiskiria šiek tiek kitokia fotosinteze - jie spjovę į tradicijas, dienomis lapuose esančias žioteles, tokias mažytes angeles pro kurias augalas kvėpuoja, uždaro, kad saulė mažiau drėgmės atimtų. Dauguma augalų tai jas kaip tik atsidaro, nes jiems reikia CO2, kad galėtų kažką su ta saule nuveikti. Bet neaaaaa, tokie kaip šitie du yra gudrūs - jie moka naktį CO2 susisandėliuoti ir tada tyliai naudoti dieną, be drėgmės nuostolio. Jeigu koks eilinis kvietkas iš to vandens, kurį pasiima >90% netenka atgal į aplinką, tai šitie taip netenka vos kelių procentų ir dar, jeigu šalia auga toks augalas jį "apvagia".

( O va kitam kambary kakusai susiruošė žydėti, bet jų visų dar neidentifikavau)

Prielipa enorca

Čia tipo muilo reklama, kuri skelbia, kad jei esi truputį nešvarus, tai vadinasi esi, net nežinau, pilnai (?) nešvarus. Tikriausiai jų produktas skirtas imunosupresuotiems asmenims arba chirurgams, nes kitaip logikos nėra.

Vakar darbe visus darbus baigiau valanda anksčiau, nei baigiasi mano darbas, ir nugirdau, kad viena gyd. skaitys paskaitą visuomenės sveikatos studentams, o paskui jie dar testą rašys. Paklausiau ar ir aš galiu ateiti :D
Pasijuokė, klausė, tai gal noriu ir testą parašyti.

Nuėjau. Buvo labai įdomu.
Testą irgi parašiau.
Pasirašiau "Rezidentė Justė" ir šypsenėlę nupiešiau. Dar neištaisė.

Jūsų namų vaistinėlė beveik kosminė

Jau šį rudenį VU galima stoti į farmacijos studijų programą! :D
Tai čia geroji naujiena.

O čia įdomioji, visai ne naujiena, bet prie progos pamėginau atkapstyti kažką susijusiu su farmakologija. Nuotraukoje yra vaistinėlė su kokia JAV astronautai skraidė Apollo misijose.  Maždaug. Ant vaistų indelių parašyta ne kas juose yra, bet nuo ko jie. Iš esmės čia paprasčiausia naminė vaistinėlė paturbinta keliais vaistais. Tiems, kas ją komplektavo sunkiausia buvo sugalvoti kaip čia padaryti, kad kosmonautai netyčia (ar tyčia) nenusižudytų su ja.

Vaistinėlėse būdavo:
1) Kremas odai su antibiotikais. Šiaip tai kosmose gana sterilu, bet vienas astronautas dar pasius, apdraskys kitą ir pūliuos abu po mikrofloros mainų.
2) Tiesiog kremas odai. Sausa tame kosmose.
3) Emolientas nosiai. Čia tokie lašiukai, kad nosies gleivinė nesausėtų ir nelašėtų kraujas, katras dar nuskris kur nors tame nesvarume, įlįs į kokį technikos plyšelį ir užtrumpins.
4) Metilceliuliozės lašai akims. Nes gi jo. Sausa. Dar buvo ir tetrahidrozolino lašiukų, jei kartais astronautai nenorėtų raudonomis akimis vartytis.
5) Pirmos kartos antihistaminis vaistas nuo pykinimo dėl nesvarumo. Dar vienas antihistaminikas buvo įdėtas nuo alergijos.
6) Pseudoefedrinas+antihistaminis vaistas, jei sloga imtų pulti. Snarglys kosminiame laive irgi ne kažką. Pražudantis kraujas bent kažkiek oriai skamba.
7) Aspirinas nuo visokių galų ir galvų skausmų.
8) Paracetamolis su acetaminofenu - nuo skausmo ir karščiavimo.
9) Aspirinas + kofeinas, nuo skausmo ir liūdesiuko.
10) Simetikonas nuo pilvo pūtimo. Blogiau už sausą kosmosą tik pribezdėtas kosmosas :D
11) Migdomieji. Bet tokie, kurių dabar jau nebenaudoja, nes skaito, kad per žiaurūs.
11) Multivitaminai.
Šitų paprastai namų vaistinėlėse nebūna:
12) Bacitracino lašai akims (čia toks antibiotikas).
13) Proprakaino lašai akims nuo skausmo.
14) Tetraciklinas ir ampicilinas - plataus veikimo antibiotikai.
15 ) Truputėlis amfetamino. Jei ateiviai neatskris, kad ne taip liūdna būtų.
Ir galiausiai:
16) Difenoksilatas + atropinas nuo viduriavimo. Atropino pridėjo, kad astronautai jo viso iš karto nesuvalgytų, mat duoda šalutinius reiškinius blogesnius už netragišką viduriavimą.

PS į kai kurias misijas dar dėdavo širdies susitraukimų dažnį reguliuojančių vaistų ir ganėtinai stiprių nuskausminamųjų. Visose vaistinėlėse taip pat būdavo priemonių žaizdų sutvarkymui, kraujo spaudimo matavimui, elektrokardiografas ir panš.

Labai nehumaniškai daigykla

:D pagaliau baigėsi rinkimai!
Aš tuom labai džiaugiuosi, nes buvau viena iš rinkimų komisijos narių, tai labai stengiausi nekomentuoti nieko propagandinio ir man taaaaaip sunku buvo.
Rūgštele tu, kokios rinkiminės reklamos šmėžavo, o galų gale vienas kandidatas į Vilniaus merus visai nusividuriavo su tais plakatais iš serijos "žiūrėkit, jis gal dar blogesnis!".

Komisijos nariai skamba baisiai įspūdingai, bet realiai tai čia daugiausia tie žmonės, kurie nešioja vardinius pakvietimus balsuoti, ateina pas negalinčius išeiti balsuoti iš namų, rinkimų dieną duoda biuletenį ir naktį juos skaičiuoja etc. Na, pagavot mintį.

Kai užsirašiau į tuos narius, tai baisiausiai nusistebėjau, kad dar ir pinigų duos už tai. Mano apylinkės pirmininkė sakė, kad jau anksčiau pas juos irgi buvo vienas medikas, kurio reakcija buvo tokia pati "O TAI DAR DUOS PINIGŲ???!!!"

:D tiksliau iš mano reakcijos ir nusprendė, kad aš galiu būti tik medikė. Tikriausiai joks normalus žmogus alga nesistebi arba stebisi kažkaip kitaip.
Aš kaip pižonas už tuos pinigus taksi į darbo vietą važinėjau, prisipirkau skanėstų ir panašiai, vis negalėdama patikėti, kad dar kažką ir duoda. Beje, per rinkimų dienas komisijos nariams išskiriama pinigų maistui, tai niomninom Kijevo kotletus ir vanilinius varškės sūrelius.

Bet maloniausia buvo tai, kad žmonės su kuriais dirbau, labai stengėsi ir visi rimtai žiūrėjo į rinkimus - visi gerbė tiek atėjusius balsuoti, tiek pasirinkusius nebalsuoti.
Kai rinkimų rytą visi susirinkę apžiūrėjome, kad joks niekšelis naktį nieko nepadarė su balsadėže ir ją atplombavom, tai aš pasidžiaugiau ir katučių paplojau :D Po to keli kiti komisijos nariai domėjosi kokiai partijai priklausau ir ar gali irgi į ją pereiti, kai pasakiau, kad jokiai, tai gal noriu į jų partiją pereiti.
Mykolas Jėzus Kleck​, kaip jau spėjo apskelbti LRT,lyg tais jau pakūrė partiją, bet labai ekskliuzyvinę - dabar joje tik du žmonės. Aš irgi ten noriu. Ten žmonės galvos, kad katučių plojų su kažkokia trolinimo prasme, o ne tiesiog iš laimės, kad gyvenu šalyje, kurioje ne tik galiu balsuoti, bet tie balsai dar bus realiai skaičiuojami, o ne taip, kad paskui atsiras koks 140% už ir taip iš anksto žinomą laimėtoją. Gi savaime suprantama, kad taip būti neturi ir negali, tai argi aš ne prietranka, kad nesusilaikiau neplojusi? :)

Nuotraukoje to Vilniaus kandidato, kurį minėjau pačioje pradžioje duotų sėklų darželis. Visas visas sėklas kiek gavau supyliau į vieną daigyklą ir dabar kasdien purškiu vandeniu.
Dar rūpestingai trąšų įdėjau.
Kai nebetilps į daigyklą, nuimsiu dangtį ir leisiu Tapkozaurui pasižaisti.

Kol kas geriausiai auga salotos ir medetkos.

Graži gėlytė tas hiacintas

Šiandien nueinu į Norfą pieno, greipfrukto ir sėmkių, žiūriu - OBA - hiacintai. Balti, rūžavi, violetiniai ir kažkokių tai tarpinių spalvų.

Norfoje jie kiekvienais metais būna tam pačiam pavidale - nupiginti ir tuoj tuoj pražysiantys. Dažniausiai nepražysta, nes jeigu kas nors jų neišgelbėja ir nenuperka, tai jų lapeliai paruduoja, o žiedynus nuskabo. Nežinau, gal čia tokia taktika, kad tipo, va, nebus žiedyno, tai apsigaus pirkėjas, kad čia visai šviežas kvietkas ir paims. HAHA! :D

Dar galvoju, kad gal kur nors yra motininė norfa, kokia nors XXXXXL Norfocentras, kur tie hiacintai dar būna nenupingti. Arba, gal jie jau specialiai tokie atvežami, nes gi praktiška pirkti gėlę, kuri jau įrodė, kad gyvens, o ne kažkokį tai abstraktų durpėm apklotą svogūnėlį iš kurio nežinia ko gali tikėtis. Gal ten koks amarilis užaugs??

Tai šiandien ir aš vieną paėmiau už kažkiek tai euro centų. Dabar galės augti, kaupti visokius alkaloidus savo lapuose. Po to kur nors pasodinsiu laisvėje. Ten galės bandyti augti toliau, gal išeis.

Šita gėlė taip keistai vadinasi pagal Hiacintą. Tokį vaikiną, kuris gyveno sau ramiai, buvo gražus, davėsi su visokių linksmybių dievu Apolonu. Zefyras, toks vakarų vasariško vėjo dievas, užsipavyduliavo. Kai Hiacintas bandė pagauti Apolono mestą diską, Zefyras papūtė, diskas kaukštelėjo Hiacintui ir tas numirė.

Apolonas, iš meilės Hiacintui ir pykčio ant savęs, kad jo neišgelbėjo (visgi jis ir medicinos dievas), išprašė Hado, kad tas neleistų Hiacinto į pomirtinį pasaulį. Hiacintui nebuvo kur dėtis, tai anas pavirto gėlyte, ir kai pražįsta, ant jos žiedelių susidaro nektaro lašeliai, kurie yra neva Hiacinto ašaros, kuriomis jis verkia, kad buvo nužudytas savo atgrubnagio mylimojo.

... Kai pagalvoji, tai gal norfos darbuotojus apsėda Zefyras ir jie dėl to nuskabo tuos žiedus.

Kur gi tu, žiurke Klara?

Vakar su Lapinu buvome operetėje "Šikšnosparnis". Mano mama mum padovanojo bilietus. Ji man vis aiškina, kad aš su savo trolinimais įkliūsiu kada nors. Spėju pirmiausiai įkliūsiu nemokamus, ale nuo visų ligų gydančius masažas, siūlančiai masažinių stalų parduotuvėje (pigiausias atrodo nuo 5k), bo vadinu juos sektantais :D

Operetės Šikšnosparnis yra vieno turčiaus šeimos gydytojas, kuris, galėdamas sekti tos šeimos gyvenimą, sugalvoja iš jų pasišaipyti ir padaryti viešos gėdos. Labai jam stengtis nereikia. Ten jau vien tik alkoholio vartojam tiek, kad bet kas sau gėdos prisidarytų. Lapinas sakė per daug nesigilinti, nes iš esmės operetė yra apie XIX amžiaus antros pusės YOLO kartą, kuri visada visur vienoda.

Šiaip tai buvo net nejauku, kaip žmonėms salėje nebuvo juokinga. Na gerai, pokštai ten ganėtinai lėkšti. Tiek nejuokinga, kad vietomis net juokinga. Lulz, ateini sau į operą, kultūrintis, išsipuošęs ir išsiučiustęs, bet į kūrinį apie girtus meilės nuotykius, kurie nebūtų įvykę, jei ne noras pabėgti nuo kalėjimo į svingerių ir transeksualų vakarėlį. Nu gi aišku, kad nesijuoksi, o tai dar kas pagalvos, kad save atpažinai.

Tarp antro ir trečio veiksmo nebuvo karšto šokolado ir vyšninės želės kubelių pertraukos, tik nuleido trumpam uždangą ir vienas iš personažų prabėgo pro parterį su žibintu ieškodamas savo augintinės Klaros - pusiau ondatros, pusiau žiurkės su viena stikline akimi ir geltonu pavadėliu.

Nuotrauka iš internetų.

Įspūdis po bendrosios anestezijos

Hoho, vaka apturėjau įdomų dalyką – bendrąją anesteziją. Vieną akimirką dar girdžiu kaip dakatarai šnekasi, o kitą jau mane švelniai žadina ir sako, kad jau viskas baigėsi, galiu neskubėdama keltis. Užtrukau porą sekundžių, kad suprasčiau kur gi aš,  nes anestezijos metu buvau spalvotų trikampių ir drakoniukų planetoje :D Norėjosi apsiversti ant šono, susisukti į duotą šiltą minkštą apklotuką ir užsiimti liucid dreaming'u toliau stebint tą užsimezgusią georeptilinę muilo operą.

Žmonės sako, kad jausmas po anestezijos yra kaip būti girtam. Nežinau, niekada girta nebuvau.

Jausmas toks, kaip ką tik pabudus.

Bet ne iš po tokio eilinio miego, kai visą laiką miegodamas kaip ir žinai, jog miegi, o iš tokio, kuris suiima tik labai pervargus ar daug minčių galvoje prisikaupus, kai reikia čia ir dabar užmigti ir pamiegoti bent penkias minutes. Kai galima nulūžti vidury sakinio, o draugai paskui burba, jog neįmanoma prižadinti.

Tai, bendrai paėmus, nebaisi ta anestezija visiškai.

Bjauriausia buvo, kad iki tol bent šešias valandas nebuvo galima nieko nei valgyti, nei gerti :<

Piešinyje  toks Simpsonas su savo chebra demonstruoja vieno pirmųjų anestetikų (choloformo) poveikį. Aiškiai persistengė, nes patys išvirto.
Šiai dienai yra daug geresnių. Ir technika tokia, kad anesteziologai nebeišvirsta, bet yra toks mitas, kad vistiek operacinėse kažkiek tų anestetikų nuteka/nugaruoja ir to dėka visi dirbantys operaciniame bloke yra pusiau šamanai ;D