Tai padariau tokį patį su "country + boy". Nesirinkau "man", nes "woman".
Taip pat rašiau, pvz. "russia boy", o ne "russian boy", antraip prie daugumos šalių pirmas variantas būna nelabai prezentatyvus. Padariau išlygas tik Vengrija ir Turikijai, nes kitaip irgi ne kažką xD
(Lenkija tokia "whats up Lithuania?", o Lietuva "Go way, Poland, me and my bro Ireland wanna hang out".)
PS - dariau su GIMPU, užtrukau valandą su keliom minutėm.
Vakar giminaičiai man atidavė jiems nebereikalingą moka aparatą kavai virti. Pridūrė, jog jis buvo tik kartą naudotas, nes leidžia, o pro kur vandenį leidžia, tai jau pati išsiaiškinsiu. Dar pridėjo ir parduotuvinės maltos kavos, tikriausiai sunerimę, kad ieškodama per kur jis visgi leidžia nebeimsiu.
Tai šiandien ryte išsiviriau su juo kavos ir dabar esu kaip voveriukas užvartojęs stimulinatų 8]
Šitą aparačiuką sukūrė italai ~1930 metus, kad skurdžiai gyvenantys žmonės galėtų išsivirti kavos ant viryklės namuose. Veikimo principas buvo nusižiūrėtas stebint kaip juda putos tuometinėje "skalbiankėje".
Jis laikomas industrine grožybe ir pakliūna į tą patį daiktų katilą, kaip kad blokiniai pilki daugiabučiai, masinės gamybos drabužiai ar visiems prieinamas aukštasis mokslas.
(Josef Albers autoportretas, 1918. Nieko bendro su šita kavavire neturi, nebent nuotaiką)
Jo veikimo principas toks - vanduo užverda apatinėje aparato dalyje, pereina per vidurinę, kuri pritrombuota kavos, ir pakilęs į viršų patenka įkliūna spąstus, jau kaip gardi kavytė >:D
Čie nėra espresso aparatas, nes aparate nesusidaro pakankamai didelis slėgis. Bent jau espresso pagal šiuolaikį supratimą.
Šiaip tai aparato apatinėje dalyje slėgis pakyla - garams išeiti yra vožtuvėlis. Karts nuo karto reikia patikrinti ar jis neužsikišęs (antraip yra rizika gauti per galvą su aparato dalimi x_x). Taip pat aparatas turi giminę tarpinę, kuri ilgainiui susidėvi ir ją irgi reikia pakeisti.
Originalusis aparatas yra aliumininis. Dauguma šiuolaikinių vis dar irgi gaminami iš aliuminio dėl kavai suteikiamo prieskonio (niekada nebūčiau galėjusi pagalvoti, kad aliumis ir kava dera xD). Bet, kad tas prieskonis būtų "teisingas" reikia nepersistengti plaunant aparatą - užtenka tekančiu vandeniu nuplauti kavos likučius. Plaunant labai kruopščiai ar dedant aparatą į indaplovę, nusiplauna prie sienelių prikibęs plonytis kepto kavos aliejaus, kurį vėl užauginti užtrunka ilgiau nei kelis kavos virimus, sluoksnis. Ilgiau nesinaudojant aparatu, tas sluoksnis oksiduojasi ir vėlgi suteikia kavai "neteisingą" prieskonį.
Verdant kavą apėmė dviprasmiai jausmai. Stoviu, žiūriu ir galvoju, kad verduosi kavą inde pagamintame iš metalo, kurio jonai yra įtariami galintys paskatinti, genetinį polinkį turintiems asmenimis, tokių ligų, kaip Alzheilmerio vystymąsi*. Iš kitos pusės, stoviu ir suprantu, tų jonų sėkmingai prisivalgau naudodama aliuminio foliją ar gerdama gėrimus iš skardinių. Jei naudočiausi kosmetika, tai iš viso šitas aliuminis patenkantis su kava iš moka aparato, būtų tik katinėlio ašaros. Vidinis kritikas kelia antakį ir juokiasi, kad kiekvieno metalo indai yra nuodingi. Ir kiekvienas indas turi produktus, kuriuos juose galima gaminti, ir kurių jame negalima gaminti :)
Grįžtant prie kavos, tai ji išeina tikrai gana stipri. Norint teisingai naudotis apapratu reikia pilnai malta kava pritrombuoti vidurinę aparato dalį, ir išeina ne vienas šaukštelis vienam puodeliui kavos**.
(bul bul)
Pro kur mano gautas konkretus aparatukas leidžia vandenį, tai neaptikau. Manau, kad arba į jį buvo pripilta per daug vandens, arba užsukant į sriegį pateko kavos.
Dabar beliko įsigyti kavamalę ir galėsiu darytis rytinius alcheminius ritualus >:)
* Šiuolaikinis žmogus aliuminio gauna labai panašiai kaip gyvenęs prieš tūkstančius metų, nes daugiausia su juo susiduria dirbdamas su dirvožemiu, įkvėpdamas su dulkėmis etc. Nors niekas nesiginčija, kad dideli aliuminio kiekiai nuodingi (kaip bet ko kito), bet mažų kiekių nuodingumas nėra įrodytas. Tai, kad aliuminio sankaupos aptinkamos sergant tam tikromis kaulų ar nervinės sistemos ligomis negali patvirtinti, kad jis ir sukelia šias ligas, kadangi jomis serga ir žmonės be tokių sankaupų ar su aliuminiu turėję itin mažus kontaktus. šiuo metu labiau linkstama prie to, kad greičiausiai jos yra kaip ligos simptomai ląsteliniame lygmenyje.
**amerikietiškas šio aparato naudojimas susideda su tolimesniu jau išvirtos kavos skiedimu bent jau 1:1 vandeniu ar pienu.
Šiandien su antra puse nuvažiavom į IKEA pažiūrėti kokių jie ten baldų turi. IKEA tai tokia pigių pseudo švediškų* baldų parduotuvė. Vilniuje ji yra šalia oro uosto, Vikingų gatvėje.
Kai IKEA sliūkino į Lietuvą, lietuviškų baldų gamintojai kiek nerimavo. Kas gi dabar bus? Baldai bus pigiau (o dalis dar baiminosi, kad dar bus ir kokybiškesni). Net per radiją kalbėjo apie artėjančią LT baldų sutemą, apokalipsę ir tai, kaip dabar LT visuose butuose bus tik IKEA baldai, nes Lietuviai tiesiog neatsispirs jų kainai ( dar buvo apie H&M, kuris yra one step away nuo skuduryno, bet LT pilna besidžiaugiančių, kad dabar galės pirkti kokybiškus drabužius už gerą kainą. Tiesiog galva neišneša, kokie vadinasi pas mus plotai ir dykynės verslui kurti, jei taip galvojančių ir taip nesunkiai pasitenkinančių klientų pilna).
Bet baldininkams pasaulio pabaiga neatėjo. Baldai, pigūs, bet ne tokie pigūs, kad būtų įkandami tūlo Lietuvio kišenei tiesiog smagumo vardan (vaikščiodama po IKEA galvojau, kad galėtų padaryti eskpozicijas imituodami butuką, kur yra vienas miegamasis ir, neskaitant san mazgo ir tamsaus kambarėlio, kita patalpa yra valgomasis-svetainė-virtuvė. Šis, vakaruose vadinamasis viengungio būstas, Lietuvoje dažnai tampa jaunos šeimos būstu su visiems po kabu pakabinta paskola. Ir tada valgomasis-svetainė-virtuvė transformuojasi į valgomąjį-svetainė-virtuvė-vaikų-žaislų-kampelį.
Į IKEA važiavome smalsumo genami, ir ten radome:
1) Labai neblogą valgyklą. 2) Billy ir PAX serijos spintas į kurias ten belekaip nuvarvinom seiles, nučiupinėjom, numeilavom ir jau dabar vaizduojamės kaip jos stovės mūsų namuose, visos prikištos fantastinių knygų, keistų megztinių ir ožių kaukolių.
Viena iš Billy spintų.
Bet pas mus ji atrodys daugiau taip:
O čia vat kaip pati IKEA siūlo tokią, tik juodą, spintą panaudoti apstatant 10 kvadratinių metrų kambarį:
Kad negrįžtume tuščiomis už 5Lt įsigijome suvenyrą - maišelių dalytuvą.
(jo vardas Variera)
Jo veikimo principas - per viršų krauni maišelius, apačioje per skylę įkiši leteną ir ištrauki. Nuo kokio stalčiaus skiriasi tuom, jog teoriškai su šitu daiktu maišeliai turi mažesnę tikimybę patekti į X dimensiją (stalčiaus dugną), kurioje suirtų į mažus gabalėlius ir sukeltų sumaištį. Dabar gi jie ten visi labai ekologiški.
Puiki dovana bet kam, kurio toteminis gyvūnas yra tas keistas lemūras, su ilgu pirštu iš medienos krapštinėjantis vabalus.
Užsidegę skubėjome namo plauti lubų, o bet tačiau, mūsų kelionė sutrukdė apsivertusi dujų cisterna. Ne tik mūsų, bet kelioms valandoms paralyžiavo dalį Vilniaus viešojo transporto. Kad neužsidegtumėme nuo karščio ėmiau antrai pusei zysti, kad kurs nors nulystumėm. Ta apsidairė ir pasiūlė lįsti į televizijos bokštą.
(Belaukiant galbūt atvažiuosiančio autobuso ėmiau žaisti su telefonu. Čia susuktas IKEA planelis nufotografuotas pridėjus telefono akytę prie vieno tūtos galo).
Kol iki jo ėjome per visokius miškus ir kiemus, tai aptikome ne tik postapokalipsinę karvelidę, bet dar vienas gyvūnėlių kapines. Ko tai jų ėmė labai daugėti. Jos tokios nuostabios. Tikros kapinės - su antkapiais, tvorelėmis, gelėmis ir vakarais degančiomis žvakutėmis. Žmonės net pradėjo joms takelius grįsti, įrenginėti kompostavimo krūvas, vandens laistymui cisternėles ir panašiai.
(Balandžių postas)
(šeimyninis kapas?)
(Įdomu kokios buvo jo žūties aplinkybės?)
(Degu?)
(Bokšto papėdėje)
Pasikelimas į bokšto apžvalgos aikštelę kainuoja 21Lt suaugusiam žmogui. Studentai nesiskaito suauguusiais žmonėmis nuo pirmadienio iki ketvirtadienio ir gali keltis pigiau. Deja, šiandien buvo penktadienis. Apžvalgos aikštelėje yra restoranėlis, kuriame atsisėdus maždaug per valandą judanti platforma apsuka aplink visą apžvalgos aikštelę. Sėdi, ėdi ir spoksai. Mes paėmeme po ledų kokteilį, tai buvo labai skanūs.
(Karoliniškės. Tas baltas pastatas kairėje apačioje (su apsipleišėjusiu pilvutu) yra SODRA, einant palei kelią toliau yra Karoliniškių poliklinika (ten mane galėsite sutikti kitais metais nuo vėlyvo pavasario iki rudens)
Su antra puse vienbalsiai sutarėme, kad dabar apžiūrinėti miestą iš aukštai daug įdomiau, nei vaikystėje, kai kiekviena save gerbianti pradinukų mokytoja, nuveda klasę į šią vietą dėl jos istorinės reikšmės. Skirtingai nei vaikystėje, kai mieste pažįstamas nebent gyvenamasis rajonas ir šiek tiek senamiestis, dabar daug namų ir gatvių kažką primena, dabar žinai, kas kur yra, kas kur buvo, ir kur kas žada būti (ar tyliai statosi). Tada tai buvo.. na tiesiog namukai iš aukštai ir tiek.
Prieš išeidami tyliai apžiūrėjome Sausio 13-osios aukoms skirtą ekspoziciją. Ji irgi atrodė visai kitaip, nei vaikystėje.
Tiek va šiandienai. Dabar eisiu paišyti portretų, nes nieko nėra baisiau, kaip atsilikti nuo savo paties sau susigalvoti grafiko (kai kitas sugalvoja, tai bent yra ką apkaltinti) :)
Šiandien pagaliau pajudėjo normaliai tas mūsų uždelstas kambario remontas. Nulupom tapetus ir ėmėm plauti lubas.
(Senus tapetus susukom į tūtą ir dailiai perrišom išmetimui)
Lubas plauti užknisa :<
Lūbų plovimas vyksta maždaug taip:
Narsusis herojus drąsiai įžengia į kambarį vienoje rankoje nešinas kibiru šilto vandens, kitoje suspaudęs kempinę, o dantyse įsikandęs mentelę (su ergonomiška rankenėle).
- LUBOS! - sušunka narsusis herojus rodydamas pirštu į lubas (tuo metu kibiras nukrenta ant žemės ir išgąsdina herojaus katiną). - AŠ JUS NUPLAUSIU! PASIRUOŠKITE.
Lubos diskretiškai tyli.
Narsusis herojus įgudusiai pasistato kopėčias, užsilipa ir, kaip jį mokė senasis burnininkas, sudrėkina lubų dažų sluoksnį, kad jis nebegalėtų atsispirti mentelės (su ergonomiška rankenėle) rūstybei.
Lubos toliau tyli. Jos žino.
Narsusi herojus šiek tiek palaukia. Tuo metu fone teka saulė, kregždės kelia ilgąsias auksines herojaus garbanas (dar į kibirą įkris), vienaragis su feniksu traukia sutartinę.
Nugriaudėjus žaibui ir sužinus herojaus akims, herojus kimba su mentele (su ergonomiška rankenėle) skusti dažų sluoksnio.
Lubos tyli.
Kas gi čia?
Dažnai nesiskuta? Kokie čia juodieji burtai? Dažai plaunasi, bet nesiskuta???
Herojus mėgina įvairius agregatus luboms plauti - niekas neįveikia begėdiškos lubų baltumos.
Tik...
Nejau?
Ar gali būti???
Taip.
TAIP!
Lubos plaunasi su mikropointine ekologiška kempinėle automobiliui plauti. Narsusis herojus visas baltas ir šlapias, bet lubos plaunasi.
Šitame paveikslėlyje apibraukta nago dalis vadinama pusmėnuliu. Tai prasišviečiančios pro nago plokštelę ląstelės iš kurių, jei taip galima pasakyti nagas auga. Tiksliau tik dalis tų ląstelių. Didesnė dalis, o kartais ir visa būna uždengta odos esančios virš nago šaknies.
Didelė žmonių dalis pusmėnulius turi tik ant nykščių.
Kartais žmones išgąsdina pusmėnulių išnykimas ar atsiradimas. Pavyzdžiui po nago traumos pusmėnulis gali ne tik "išlįsti" bet ir įgauti keistą formą, nes gyja nago šaknis ar nago plokštelė greitai auga.
Jeigu pusmėnuliai išnyksta ir ant nykščių, tuomet kartais atliekamas bendras kraujo tyrimas dėl įtariamos geležies stokos mažakraujystės. Nagų augimo sulėtėjimas nereiškia, kad žmogus serga mažakraujyste - organizmas pirmiausiai geležies tiekimą nurašo nuo gyvybiškai mažiausiai būtinų sistemų, ir taip jau yra, kad nagai dažniausiai pakliūna į jas. Geležies gali trūkti nagų grožiui, bet puikiai užtekti kraujui. Jeigu mažakraujystė jau yra įtariama iš kitų simptomų ar skundų, nagų apžiūra gali padėti tašką klausime durti šiandien veną ar nedurti :)
Sergantiems cukriniu diabetu ar kraujagyslių sieneles pažeidžiančiomis ligomis pusmėnuliai gali pakeisti spalvą. Bet, vėlgi, reikia turėti omenyje, kad žmonės su melsvais ar rausvais pusmėnuliais nebūtinai serga. Tai yra - labiau tikėtina, kad pvz.: sergant cukriniu diabetu žmogus turės melsvus pusmėnulius, nei turintis melsvus pusmėnulius sirgs cukriniu diabetu.
Pusmėnulių spalva gali pasikeisti ir apsinuodijus sidabru, ar kaip šalutinis tam tikrų medikamentų poveikis.
Vakar besivoliodama ant žemės ir jausdama didelį pasimetimą savo neturėjime ką veikti atostogose nusprendžiau, kad man reikia (ir apie nuosprendį garsiai apsiskelbiau) veiklos sąrašo, a.k.a. to-do-list'o!
Draugė patarė išmėginti HabitRPG - tai puslapis (yra ir app'as), kuriame susidarai savo norimos veiklos ir norimų ugdyti įpročių sąrašą. Tada maigai ant jų padarei ar nepadarei. Už padarymą gauni XP ir pikselinių pinigėlių, ką gali išleisti savo paties susigalvotiems apdovanojimams įsigyti arba kovoti su žaidimo siūlomais blogiukais.
Jeigu norisi tik kovoti, tai galima susigalvoti labai paprastų užduočių. Iš pradžių norėjau sudaryti tokių užduočių sąrašo pavyzdį, kaip kad atsikelti, pavalgyti, apsirengti ir panašiai, bet tada supratau, kad pvz.: sergant depresija, tai tos užduotys gali būti realiai sunkesnės, nei, kad jei aš įsivesčiau "šiandien pradėk mokytis groti nosine fleita, kurią dar prieš tai pati pasidaryk iš PVC vamzdžio".
Tas žalias pimpačkiukas kampe, tai ten tipo aš.
Toks vienišas.
Toks nuogas.
Toks sutrikęs.
Toks ir prašantis, kad būtų apdovanotas už šiukšlių išnešimą ar dantų išsivalymą.
Toks primenantis "Pietų parko" personažą.
O kitam kampe du mano draugai, kurie stebėjo mano antžeminę "neturiu to-do-list'o" agoniją. ZZZ prie vieno reiškia, kad žaidime jis pažymėjęs, jog kurį laiką nedalyvauja, nes realybėje sirguliuoja.
Mano antra pusė irgi užsiregistravo. Beje, puslapis neleidžia į draugus prisidėti tik pagal vartotojo vardą - reikia nurodyti vartotojo kodą, kuris atrodo kaip kokio šaldytuvo motoro numeris.
Va vakar netekau keturių gyvybės taškų iš 50, nes jau aiškiai kažko vakar nepadariau.
(puslapyje kalbą galima pasikeisti. Aš kol kas pasilikau anglų, nes lietuvių nėra. Galima susisiekti su kūrėjais ir išversti, bet aš to nedarysiu, kadangi laisvą laiką stumiu paišydama ir rašydama blogų įrašus, hehe)
Prie įpročių prisidėjau kol kas tik baseiną (gaunu pliusą už nuėjimą), ir lipimą iki buto laiptais, o ne važiavimą liftu už ką gaunu "aš caca", kai užlipu ir "tu ne caca", kai nelipu ir iki buto nusigaunu kitokiaisi būdais, kaip kad jau minėtas liftas (gi dar užnešti kas nors gali, ar pvz., kokiu parašiutu iš oro baliono galėčiau nusileisti. Nors pastarasis variantas tikriausiai sunaudotų daugiau kcal, nei lipimas laiptais...)
Žaidimas iš pradžių man siūlė du reward'us. Už 10 auksinių leisti sau suvalgyti torčiuko, arba už 20 auskinių leisti sau pažiūrėti "Game of Thrones" seriją". Nes čia be le kaip didžiausi vakarų kultūros motyvatoriai, kurie gets the shit done.
Aš pasirinkau leidimą sau įsigyti sintezatorių ir įsivertinau jį 5000. "Sintezatorius 3000" nurodo, kad jis nebus iš brangiausių dulkių kaupyklių ir greičiausiai kainų kreivėje bus ganėtinai kairėje pusėje.
Tikriausiai neturiu tingiu ką veikti, tai vis knibinu antrą pusę dėl visokių menkniekių. Iš neturėjimo ką veikti atlikau štai šį testą - surinkau 29 ir džiūgauju buvimu modoje.
Mėginau dar užsirašyti savo poliklinikoje pas specialistą, bet eilė iki rugsėjo pirmos dienos, tai nusprendžiau net nesirašyti. Kartais būna, kad eilės visai nėra, o kartais tai tokia, kad žagtelti norisi :D
Antra pusė pasijuokė, kad čia dėl vasaros - reikia mažiau apsitūloti ir lengviau iki daktaro nueiti.
Kaip studentė buvau susidūrusi su žmonėmis, kurie užsirašinėja pagal principą - duokite man VISUS laisvus "talonėlius". Arba užsirašo kiekvienai dienai, o po to neateina ir galų gale ateina, kai geras oras ar per LNK nieko nerodo. Dažnai tai sutampa su jau kokiom 3 savaitėm kaip jau pasibaigusiu kompensuojamų vaistų recepto pratęsimo būtinybe, dėl ko kyla įtarimas, jog tik tada pasibaigė ir vaistai, o pasibaigė vėliau, nes buvo geriami nereguliariai. Ir tada toks pacientas užima x2 kartus daugiau laiko, nes dar reikia aiškintis vaistų negėrimo priežastį (pavyzdžiui galbūt tai užmaršumas, kas yra daug baisiau už visokius "o man taip patogiau!" ar "nu tai geriu tik tada, kai atrodo, kad reikia"), ypač, jei žmogus yra linkęs užmiršti, kad jis užmiršta dalykus.
Įstaigose, kuriose toks pacientų elgesys toleruojamas (nes visgi dauguma bando kažkaip pažaboti tokį elgesį ir supranta, kad pacientai tiesiog naudojasi pačios įstaigos sudarytomis spragomis) kai kurie gydytojai, kaip pastebėjau, užrašo į paciento ambulatorinę kortelę, kad neatėjo. Ir tada atsivertus matai kokius tris ar septynis iš eilės "neatvyko" su gydytojo parašu ir atspaudu.
Labai hipnotizuojančiai atrodo.
Tik nesusidarykite klaidingo įspūdžio - šie žmonės nėra eilių susidarymo priežastis.
Skaitant apėmė toks keistas jausmas - ta višta tikriausiai būtų buvusi nugalabyta humaniškiau, nei vištos nusibaigia vištų fabrikuose ir galų gale atsiduria maksimytėse supakuotos į plėveles ir išdalintos pagal keisčiausią logiką - pavyzdžiui neseniai mačiau visą pakuotę vištų sparnelių vidurinių dalių. Tik vėliau sužinojau, kad taip yra dėl to, jog vienas sparno galas būna neestetiškas pardavimui (apžalotas ir sumaitotas), o kitas keliauja į kažkokius mėsos separatorius, kad ir kas anie bebūtų.
