Kavos rūkas

 

Kasdien žiūriu į kavą, į tas keliolikos mikronų dydžio vandens sankaupėles šokančias savo šokį virš jos paviršiaus, įkliuvusias tarp dviejų, juos atstumiančių  pasaulių. Dėl įgauto polėkio nebegalinčias grįžti į skystį, dėl elektrostatinių krūvių dar negalinčias prisidėti prie dujų. Į tuos sukūrius, kuriuos fantazuoju sukuria mano atodūsiai, į tą apgaulę, kuri iš tikrųjų kyla tik dėl atsitiktinumo atsikartojant trikampiams tų dalelių išsidėstymams. Grožis, kurį galiu pasivogti, kaip kad snaigės unikalumą.

Tada kas nors paklausia - apie ką galvoji. Ir sakau, ai savo reikalus. Įsipilu pieno ir viskas baigiasi.