Lėktuvų važiuoklių zuikiai

Šiandien kaip tik vyko dar vienas Teismo medicinos studentų mokslinės draugijos būrelio susirinkimas.
(Prieš jį dar spėjau užbėgti į šeimos medicinos būrelio susirinkimą, muahahah >:D aš vikri kaip chamekas! voverė) Kadangi pernai, vos pradėjusi lankyti šį būrelį, kiekvienam susirinkimui padarydavau po pranešimą (cielus 2 XD), tai nusprendžiau neatsilikti ir šiais metais. Tęsiant "elemental damage" alcheminę temą, man teko rinktis arba kažką sugalvoti su žeme ar su oru (nes ugnis, kaip karštis, jau buvo pasirinkta mano kursiokės dar pernai). Tai mąsčiau, mąsčiau, mąsčiau ir po 15 įtemptų smegenų stekenimo minučių sumąsčiau temą "iš oro" - "lėktuvų važiuoklių zuikiai" (terminu "zuikis", nenoriu juo nieko įžeisti, tiesiog naudojuosi kaip trumpu nelegalų keleivį apibūdinančiu terminu).

Tad čia pateikiu savo pristatymo blog'inę versiją visiems negalėjusiems/tingėjusiems ateiti, kurie vis tiek norėo pasiklausyti šio mano trumpučio pranešimo.

Besidomint paaiškėjo, kad visai neseniai vienas toks incidentas kaip tik buvo - netoli Hitrou oro uosto (Didžiojoje Britanijoje) rugsėjo 9 dieną. Nuoroda veda į straipsnelį, kuriame vienas sakinys man itin patiko: "Policija nurodė tirianti, ar žuvusysis skrido nelegaliai". Ką, galima ratą apsižergus skirsti ir legaliai?.. Labai jau ekonomiškos linijos būtų... Važiuoklės nėra aprūpintos šildymu, deguonies tiekimo ar žmogui komfortiško slėgio palaikymo sistemomis.

Įtraukiamąją lėktuvo važiuoklę pirmieji suprojektavo 1876m. Alphonse Pénaud ir Paul Gauchot amfibiniame lėktuve monoplane - pagal planą, kai toks lėktuvas turėdavo leistis ant žemės turėdavo išlįsti jo ratukai, o kai ant vandens - sulįsti, kad, gink dieve, lėktuvas dar aukštielnikas neapsiverstų su visais persigandusiais keleiviais. Įtraukiamos važiuoklės pradėjo rastis maždaug 1920-1930 metais.* Tada vargu ar kas labai norėjo bandyti laimę ir skristi įsikabinęs į tuos ratus, bet XX amžiaus 4 dešimtmetyje buvo pradėti gaminti didesni keleiviniai lėktuvai, su didesnėmis važiuoklėmis. O didesnė važiuoklė - daugiau vietos. Daugiau vietos - daugiau vilties, kad gal kaip nors ten tilpsi. Bet nebūtinai išgyvensi.

Minėtoji šiuolaikinė keleivinio lėktuvo važiuoklė yra ganėtinai didelis įrenginys - sudaro 4-7% lėktuvo masės. Dažniausiai ji būna įtraukiama į lėktuvą hidraulinės sistemos ir valdoma iš pilotų kabinos. Daugumoje lėktuvų yra bent 2 atsarginės sistemos važiuoklės valdymui ir įtraukimui/išskleidimui.

Per 1947-2012 (iki rugsėjo pabaigos), tik 96 lėktuvų važiuoklių zuikiai buvo užfiksuoti (85 atskiruose skrydžiuose). Iš jų išgyveno 23 - dauguma jų buvo nelegalūs imigrantai norėję pasiekti JAV ar EU, bet buvo ir keli pokštininkai ar lindę ten iš lažybų. 

2010 metais 20-metis romunas išgyveno skrydį iš Vienos į Heathrow. Jam tikrai pasisekė, nes oras buvo prastas ir privatus lėktuvas, kuriame jis lindėjo, turėjo skristi net 7,2km žemiau, nei planavo (viso keleivis įveikė ~1256 km). Apskirtai tai daugiau zuikių įlenda į privačius lėktuvus, nes jie dažniau kyla iš mažesnių ir ne taip aršiai saugomų oro uostų, o po 2001 metų rugsėjo 11 įvykių, sustiprėjus keleivinių lėktuvų apsaugai zuikių spėjamai šiek tiek sumažėjo (bent jau vakarų oro uostose), bei pasidarė sunkiau prieinama informacija apie tai, kiek tokių žmonių būna, kaip jie į lėktuvus patenka, kaip išgyvena ir panašiai. Šiek tiek senesnių duomenų radau, galbūt jie jums bus įdomūs (jei ne, tai važiuokite žemyn kol baigsis juodi burbuliai):

• 1997 m., jaunas vyras skrido iš Nairobio į Londonas. Žuvo sutraiškytas.
• 1996 m., jaunas vyras - Naujasis Delis -> Londonas, skrydis 10,5 km aukštyje, išgyveno.
• 1993 m., 19 m. a. vyras -> Bogota -> Niujorkas -> žuvo.
• 1993 m., 13 m. a. vyras -> Bogota -> Majamis, 11 km aukštis -> išgyveno, bet buvo rastas pasidengęs ledo sluoksniu.
• 1986 m., 35 m. vyras -> Panama -> Majamis, 12 km aukštis -> išgyveno.
• 1975 m., lyties ar amžiaus nustatyti nepavyko -> Bogota -> Majamis -> žuvo iškritęs.
• 1972 m., 18 m. vyras -> San Diegas -> NiuJorkas, 11 km aukštis -> žuvo mirtinai suašalęs.
• 1970 m., 14 m. vyras -> Sidnėjus -> Tokijas -> žuvo iškritęs lėktuvo kilimo metu.
• 1970 m., 13 m. vyras -> Lionas -> Abidjanas -> žuvo iškritęs nusileidimo metu.
• 1969 m., 17m. vyras -> Havana -> Madridas, 9 km aukštis. -> Išgyveno, buvo pasidengęs leidu, jo teigimu jie buvo dviese, bet antras "kažkur" iškrito.
• 1966 m. lyt. než. 21 m. -> Orly -> Marokas -> mirtinai sušalo.
• 1966 m. 17 m. vyras -> Bogota -> Meksikas , 12 km aukštis -> išgyveno.
• 1947 30 m. vyras -> Lisbonas -> Natalis -> išgyveno.

Galima pastebėti, kad didžioji dalis šių zuikių yra jauni vyrai vykstantys iš šiltų kraštų.

Kokie gi pavojai gręsia važiuoklėje įsitaisiusio žmogaus?

(nuotrauka iš čia)

1) Jį gali sutraiškyti pati važiuoklė. 

Važiuoklė yra sukonstruota taip, jog lėktuvo ir jo keleivių saugumas visada būtų pirmoje vietoje. Kliūtys yra ne tik šalinamos ikiskrydinio patikrinimo metu, bet ir aparatūra dirba taip, kad dirbtų nepaisydama atsiradusių nesklandumų. Įsivaizduojant kokio dydžio ir svorio yra keleivinio lėktuvo padangos, nesunku įsivaizduoti ir su kokia jėga veikia jas kilnojantys mechanizmai. Vietos "pasislinkti" ten irgi ne per daugiausia, jei iš viso tokios yra.

(nuotrauka iš čia)

2) Jis gali patirti akustinę (garso) traumą ir apkursti.

Lėktuvų skleidžiamas garsas dažnai būna virš 130-140dB stiprumo. Kad būtų lengviau įsivaizduoti: kvėpavimo garsas yra 10dB garsumo, buvimas roko koncentre prie scenos - kažkur 100dB, jei šalia trenktų žaibas ~110dB.

Dauguma žmonių negali pakelti garso stipresnio už 115-120dB - vos kelios sekundės dalys sukelia siaubingą ausų skausmą (dėl būgnelio plyšimo ir klausos kauliukų išnyrimo), sąmonės netekimą (dėl skausmo), o dažnai ir negrįžtamus klausos receptorių pažeidimus. Lėktuvo važiuoklės zuikis, net jei ir nebūtų "nuglušintas" tokio garso, tai po kelionės tikriausiai liktų kurčias visam likusiam gyvenimui (žinoma, kai kuriais atvejais galėtų padėti tokie dalykai, kaip kochleariniai implantai, bet čia kita tema).

(nuotrauka iš čia)

3) Jis gali mirtinai sušalti.

Dauguma keleivinių lėktuvų skraido 10-12 km aukštyje.

Žemės atmosfera siekia net 100km (600km), tačiau 3/4 jos masės sutelpa maždaug iki 9-11 (20) km taip vadinamojoje troposferoje, o toliau atmosfera greitai retėja. Ir šaltėja - už lėktuvo langelio temperatūra dažnai būna -55°C ar net -75°C (krenta maždaug ~6,5 laipsniu kas kilometrą, aukštesniuose atmosferos sluoksniuose temperatūra vėl keičiasi, bet ten ir kitokie lėktuvai jau skraido).

Lėktuvui kylant padangos dėl trinties įkaista - dauguma išgyvenusių teigė, kad kurį laiką ir šildėsi apsikabinę būtent jas. Kitiems pasisekė aptikti šiltus hidraulinės sistemos vamzdžius. Iš esmės skrydžio metu lėktuvo važiuoklės skyrelyje temperatūra yra ~20°C aukštesnė už išorę.

Įdomu tai, kad dėl hipotermijos ir hipoksijos (deguonies trūkumo) sutrikus aukštesniems smegenų žieviniams centrams ir kitaip pradėjus veikti kai kuriems pagumburio (čia tokia smegenų dalis) branduoliams, žmogus pereina į tarsi "poikiloterminę būseną" - kažką panašaus į gyvūnų hibernaciją-žiemos miegą: kūno temperatūra vos 27°C, širdies ritmas sulėtėja iki keliolikos ar net kelių dūžių per minutę, beveik nepastebimi kvėpavimo judesiai ir panš. Tik tokiu būdu paaiškinama, kaip kai kurie žmonės išgyvena 7 ar 12 valandų keliones tokiose žemose temperatūrose (dauguma gi zuikių būna apsirengę tik šortais ir sportiniais marškinėliais), bei neuždūsta dėl deguonies trūkumo. Apie tai sekantis punktas.

(Naikintuvo piloto deguonies kaukė. Nuotrauka iš čia)

4) Jie gali mirtinai uždusti.

Keleivinių lėktuvų skraidymo aukštyje slėgis yra 2-3 k mažesnis, nei Žemės paviršiuje, o parcialinis deguonies slėgis gali būti iki 4 kartų mažesnis (parcialinis slėgis nurodo kokią dujų mišinio slėgio dalį sudaro tam tikros konkrečios to mišinio dujos. Kylant aukštyn oras ne tik retėja, bet ir mažėja santykinė deguonies dalis tame ore.)

Pavyzdžiui:

0 km aukštis:	9 km aukštis:
Slėgis: 760 mmHg	Slėgis: 226 mmHg
Pa(O2): 160 mmHg	Pa(O2): 47 mmHg
Temperatūra: 15ºC	Temperatūra: -45ºC

Plaučių alveolėse parcialinis deguonies slėgis nebūna toks, kaip žmogų supančiame ore dėl jose vykstančius dujų apykaitos tarp oro ir kraujo - Žemės paviršiuje jis būna maždaug apie 105 mmHg. Kurį laiką dar veikia kompensaciniai mechanizmai ir leidžia žmogui kvėpuoti, bet viskam yra ribos. Po tam tikro laiko, ir virš tam tikro aukščio, deguonies žmogui teisiog nebeužtenka. Jis uždūsta.

• Pasiekus 2,5 km - zuikio kvėpavimas sutankėja, jam ima temti akyse, nes kraujo oksigenacijos lygis nukrenta nuo 97% iki 92%. 
• 5,5 km - kvėpavimo dažnis padidėja 65%. Atsiranda sumišimas, lengvi traukuliai, nyksta spalvų ir perfirenis matymas. Su zuikiu būtų neįmanoma susikalbėti dėl liežuvio letargijos (pynimosi) arba euforijos (vepliantų kokias tai nesąmones, nes rėkti oro plaučiuose neužtektų).
• 6,7 km išlikti sąmoningam yra praktiškai neįmanoma: deguonies saturacija nukrenta iki 50%. Teoriškai  per keliolika minučių miršta visi, kurių organizmas neprisitaiko pereidamas į savotišką hibernaciją, būseną, kurią būtų galima pavadinti tarp gyvybės ir mirties.
• >10km aukštyje plaučiai negali funkcionuoti fiziškai dėl per mažo slėgių skirtumo juose ir išorėje.

(Nors yra žinomas vienas zuikis išgyvenęs 12km aukščio kelionę)

(nuotrauka iš čia)

5) Lėktuvui kylant ir leidžiantis zuikiui gręsia ir embolija azoto dujų burbuliuku. 

Na, ne tik azoto, bet ir kitų inertinių dujų, kurios šiaip prie normalaus slėgio yra tolygiai pasiskirsčiusios po kūno audinius. Slėgiui labai smarkiai svyruojant (krentant ar didėjant) šios dujos yra suspaudžiamos ar kaip tik "ištampomos" iš jų buvimo vietos, ir staiga grįžtant į normalų slėgį jos gali susimesti į burbuliuką (nu čia labai primityviai aiškinu, tai nepykite, jei kas iš fizikų dabar vartotės iš piktumo už tokius aiškinimus :D). Jei toks burbuliukas susidaro kraujyje, jis gali nukeliauti į gyvybiškai svarbią kraujagyslę ir joje užstrigti sudarydamas "kamštį", arba dėl tokių burbuliukų patekimo į širdį joje kraujas gali imtis plaktis ir ten užgimti krešuliai, kurie gali būti nunešti į tas pačias kraujagysles ir jas irgi užkimšti.

Jei sunku įsivaizduoti kodėl taip yra, paimkite visiškai naują gazuoto vandens buteliuką ir suplakite. Nieko nesidaro, tiesa? Dabar atsukite. Sukite, sukite. Ir kol valysitės nuo savęs tą gardų mineralinį, kurį būtumėtę galėję išgerti, jei nebūtumėte manęs klausę, suprasite, kodėl staigūs slėgio kitimai yra tokie pavojingi sistemoms, kuriose dujos yra ištirpusios skysčiuose.

(Jei įdomu, tai dekompresiniai susirgimai dažniausiai gydomi palaipsniniu grąžinimu į normalų slėgį ir blogomis patapusių dujų išstūmimu iš kūno kitomis (arba tokiu stumdymu prieš nardymą po slėgius)).
Staigūs slėgio skirtumai taip gali lemti spontaninius kaukolės kaulų lūžius - kai kurie žmonės tam tikrose kaukolės vietose turi tam tikras anatomines variacijas - kaulai, kurie šiaip būtų kelių mm storio, ten yra milimetro dalių ar iš viso yra skylė (pasidengusi membrana, gleivine, dangalu ir panš.) Šiaip tai ir nugyvena visą gyvenimą ramiai, bet patekus į tokias ir panašias situacijas kaulai gali lūžti. Dar blogiau, jei toks zuikis dar turėtų ir vidinių kaklo ar kaukolės arterijų anatomines variacijas - teoriškai būtų įmanomas mirtinas nukraujavimas iš nosies. Nors tokio nė vieno atvejo neradau, bet pamąstyti galima.

(Nuotrauka iš čia)

6) Acidozė.

Dėl slėgio kritimo ir plaučių ventiliacijos mažėjimo žmogus iškvepia mažiau CO2. <čia įterpkite sudėtingas organizmo homesotazes palaikymo sistemas, kurios yra pakanakmai neįdomios, kad jomis domėtųsi žmonės besidomintys lėktuvų važiuoklių zuikiais ir pakankamai įdomios, kad jomis galėtų manipuliuoti kai kurie alternatyvios medicinos specialistai, pateikiantys trumpus ir aiškius, bet neteisingus aiškinimus> - toeriškai žmogui dėl to gali sustoti širdis. Lėktuvo zuikis greičiau pirmiau dėl acidozės prarastų sąmonę ir žūtų nuo kitų priežasčių, nei dėl jos jam spėtų sustoti širdis.

(nuotrauka iš čia)

7) Iškritimas lėktuvui leidžiantis.

Lėktuvui leidžiantis važiuoklė vėl išskleidžiama ir jei zuikis nėra prišalęs ar nesilaiko už važiuoklės mechanizmų jis gali iškristi ir užsimušti. Žinoma, jis gali iškristi ir dar lėktuvui kylant.

Tikriausiai didžioji dalis zuikių niekada nepaaiškėja, nes ne visuomet radus lavoną įtariama, kad jis galėjo iškristi iš lėktuvo važiuoklės (čia kaips su retom ligom - retospektyviai labai lengva aiškintis :) ), ir ne visi greičiausiai ir randami...

Tai va toks buvo mano trumputis pirmasis pranešimas šiais metais :D Kitas gal bus ilgesnis >:3

PS - čia keletas šaltinių, kurie net keliomis versijomis guli internete ir juos nesunku rasti googliaus pagalba, jei norite pasiskaityti:

S.J.H. Veronneau,S.R. Mohler, "Survival at High Altitudes; Wheel-Well Passengers", 1996, Office of Aviation Medicine, Federal Aviation Administration.

PerryG."Wheel-welland cargo compartment temperatures of large aircraft in flight:implications for stowaways.",2002, AviatSpace Environ Med.

* Dėkoju Justinui Ž. už pastebėtą klaidą mano įraše. Dabar įrašas jau pataisytas :)