Kartais būna žmonės padaro mokslą, ir vėliau paaiškėja, kad anie buvo apgavikai. O kartais dar po kurio laiko paaiškėja, kad visgi nebuvo. Tai va, visai neseniai taip nutiko tokiam Paul Kammerer - talentingam herpetologui, kuris augino šiaip sausumoje gyvenusią rūpužių rūšį šlapiai ir šiltai. To pasekoje jų vaikučiai užaugo atrodantys kaip vandeny gyvenančios rupūžės - pvz.: atsirado plėvės tarp pirštų, pakito elgesys. Kai jis rupūžiukus toliau poravo su sausumoje gyvenusiom rupūžėm, gavo vėl vandens rupūžes. Sekančioj kartoj poruodamas tas naujas vėl su sausumos gavo tik 3/4 vandeninių. Viską aprašė, pateikė pasauliui. Pasaulis pasukiojo pirštą prie smilkinio, kad taip genai neveikia. Nes veiksmas vyko praeito amžiaus trečiam dešimtmetyje. Dar blogiau - P. Kammerer teigė, kad evoliucija neveikia taip, kad atrenka tik geriausius genus. Kartais ji leidžia būti ir tiesiog netrukdantiems, o kartais ir kažkokių visiškų šiukšlių prigamina ir prikaupia.
Tyrimas buvo toks kontraversiškas, o jo teiginiai tokie kontraversalūs, kad mokslininkas nusižudė ir visiems buvo aišku kodėl. Vėliau sovietai apie jį 1928 padarė propagandinį filmą "Salamandra" (tik pas juos jo teorijos "tiko" dėl kitų, nei mokslinės priežastys), kad va nutinka geriems mokslininkams dėl kylančio nacizmo (P. Kammerer'is buvo kairysis ir žydas).
Bet va, praėjo beveik šimtas metų ir dabar šitas tyrimas ne tik pakartotas, gauti tokie patys rezultatai, bet ir jau yra paaiškinimas per epigenetiką ir imprintingą. Tiesiog Kammerer nepataikė į tai, ką jo laikotarpio mokslas galėjo suprasti, panašiai kaip G. Mendel pavyko tobulai netyčia pataikyti.
Praeitą savaitę buvau stebuklingame daikte. Buvau daug stebuklingų daiktų, bet šitas buvo prie stebuklingesnių.
Į jį pakvietimą gavau iš vieno G+ kontakto, bet šiaip realiai ateiti gali bet, kas užtenkta tik žinoti kur ir kada. Tai va, kadangi iki šiol aš apie tą daiktą nieko nežinojau, tai parašysiu apie jį čia.
Tai:
Café Scientifique
Net neįsivaizduoju kaip šitą terminą ištarti taisyklingai...
Bet, o! Pagaliau blogo įraše panaudojau didžiausią galimą šrifto dydį iš meniu (šiaip tai yra galimybė redaguoti kaip html'ą, bet mano kūrybinių kančių demonai dar netapo tokiais agresyviais, kad to iš manęs raikalautų).
Café Scientifique yra labai nepaprastai ir neprastai paprastas dalykas - tu ateini į kavinę, užsisakai alaus ar arbatos, ką sugraužti ir klausausi mokslo populiarinimo paskaitos. (Užsisakymas asmeniniam komfortui pagerinti, jis nebūtinas dalyvavimui renginyje).
Ir...
Gauni mažą gabalėlį mokslo už dyką!
(aš vėl tą padariau. Labai atsiprašau.)
Mano lankytos paskaitos tema buvo "Rizikos fizika". Ją skaitė Aleksejus Kononovičius. Kuris, pasirodo yra mano kursiokės širdies draugas (ji irgi ten buvo), kas labai gerai susisiejo į paskaitos metu pristatytą jau tikriausiai daugeliui žinomą idėją, jog nuo kiekvieno Pasaulio žmogaus iki kito yra tik 6 žmonės.* O dabar, dėka interneto, užtenka vos 3-4 žmonių. Paskaitą filmavo webseminarai.lt, bet ar jie ją kažkur dės, ar nedės, tai neįsivaizduoju.
Man asmeniškai paskaita labai patiko. Žinot, kai studijuoju vieną dalyką neišvengiamai imi žiūrėti į viską per to dalyko prizmę. Kiti žmonės, studijuojantys savus dalykus, taip irgi ima žiūrėti per savo prizmytes. Visi kaifuojam ir orgazmuojame nuo savo protingumo, bet tai gali tapti siaubinga, kai imsi galvoti, kad tavo požiūris yra vienintelis ir teisingas. To išvengti labai padeda stengimasis nuolatos sau priminti, jog yra žmonių, kurie kitaip į viską žiūri, tą patį dalyką ir įvykį, įvertina ir paaiškina visiškai kitaip.
Paskaitos metu buvo pateiktas pavyzdys apie Čikagos rajonų rasinius pasiskirstymus. Visame mieste yra rajonų, kur vyrauja vienokia ar kitokia rasė ir nėra taip, kad vieni gyventų viename upės krante, o kiti kitame. Tai kodėl taip yra? Ką, visi baisūs rasistai? Tada buvo parodytas modelis, kuriame judančios virtualios dalelės plokščiame Pasaulyje "apsigyveno" labai panašiai, kaip Čikagos gyventojai, kai tiesiog eksperimente buvo apibrėžta, jog jos nori gyventi su 2-3 į save panašiais. Taigi - susiskirstymą nulėlė ne svetimo baimė (ne apibrėžimas nebūti prie skirtingo), bet poreikis turėti panašų į save
Kai kurie žmonės tokias dalelių savybes apibrėžtų kaip neišpasakytą "dalelizmą" ir puikiausią įrodymą, kad tie žmonės yra rasistai kvadratu, nes žmogaus odos spalvą laiko kaip artumo sau įrodymą. Kiti kaip tik nusibrauktų prakaitą nuo kaktos ir pasidžiaugtų, jog to rasizmo nėra, nes gi elementarus noras gyventi su giminaičiais verčia rastis spalvotiems kvartalams ir t.t.
Labai norėčiau sudėti tiek daug visko įdomaus, kad buvo toje paskaitoje, bet tuo pačiu taip tikiuosi, kad Aleksejus Kononovičius artimiausiu metu išleis mokslo populiarinimo knygą ta tema, ji bus stora ir mes galėsime ją perskaityti :D
Ė. nu nežiūrėkite taip piktai dabar į mane. Kaip tai ta fizika labai neįdomi? Kaip tai ateinate čia paskaityti apie mediciną ir gyvenimo prasmingumą/neprasmingumą. Hey, hey - tada turiu puikų pasiūlymą -
Ateikit.
Ir aš pasistengsiu ten būti :> Dr. R. Badaras turėtų būti ypač įdomus. Čia va trumpas video, kur jis atsakinėja į žurnalistų klausimus apie grybus:
* neskaičiuojant žmonių, kurie yra visiškai izoliuoti nuo likusios žmonijos ir tikriausiai apie jos egzistavimą net nežino.
