Ė. Turiu jau 68 sekėjus.
Įdomu, kas bus 69? >:3 Ta proga nupiešiu grifą. hoho!
Kadangi praeitame įraše prisigyriau, kad čia mane taip baisiai mylite ir esate tokie nuostabūs, tai tokia Aurelija ieško Vytauto Stankaus "Vaikščiojimo kita ledo puse", va jos emailas - ajutelyte@gmail.com ir net mobilų davė, bet kad ir taip užspaminsite, tai gal užteks ir e-mailo.
Jau grįžote?
Pasiknisote knygų lentynose?
Žiūrėkite man.
Vakar mačiau labai keistą balandį.
(čia ne tas balandis, bet vienas toks, kuris prieš kurį laiką bandė mane savo begaliniai garsiu burkavimu sugundyti ir atplėšti nuo pulmonologijos. Neišdegs nedorėli! Aš ištekėjęs drakoniukas!)
Pirkau arbatos ir buvo kažkokia tai akcija-atrakcija, kad dar prie jos davė ir bandelę.
Stovėjau lauke su ta arbata ir bandele rankoje ir mėginau ją graužti, kai prieš mano akis pakibo baltas balandis. Iš pradžių išsigandau, kad čia vienas iš tų akiplėšų, kurie stveria maistą iš rankų. Bet po kelių sekundžių apsimetinėjimo nutukusiu kolibriu, jis nutūpė ant šalia buvusios palangės ir pradėjo į mane vėpsoti keistai gudriomis, iškrypėliškai balandžiui nederančiomis akutėmis. Nuplėšiau gabalą bandelės ir daviau jam, o tas jį iš karto nusviedė ant žemės. Kol mano mintyse bandė suktis mintis "Ot, šikna, duodi ir nelesa!", greičiau nei ji sukaupė pakankamai kalcio jonų* pereiti iš vienos mano smegenų dalies į kitą, suskrido pulkas balandžių ir ėmė lesti tą bandelės šmotą.
Taigi, stoviu aš, žiūriu į tuos, tarsi perbadėjusius paukščius, ir į juos žiūri tas pats balandis. Duodu jam dar vieną gabalėlį, jis numeta jį iš karto aniems ir stebi ne ką labiau už mane susidomėjęs. Kai bandelę suvalgiau, kiek pakilo pažiūrėti ar maišiuke nieko nėra ir nuskrido savo reikalais, o likę pilki balandžiai dar ilgai stipinėjo ir tikėjosi, kad gal susimilsiu ir kokį papildomą trupinį numesiu.
Pabaigai, youtubėje rastas filmukas su simpatišku meduzoidu iš žiurkės širdies raumens ląstelių:
* :l čia vaizdingas posakis :)
