Cormac McCarthy "The Road" knygos apžvalga

Šiandienos paaugliška knyga buvo labai gera. 5/5. Žinoma mano vertinimas yra baisiai šališkas, nes man patinka siaubo literatūros žanras :v

Apie šitą knygą sužinojau iš vieno savo skaitytojo, kuris ją gavo iš savo sūnaus - anas per kelias dienas pasidarė "keistas" ėmė klausinėti savo tėvo kas būtų, jei jis numirtų, ar tėvas į darbą eina todėl, kad nori, ar todėl, kad jų šeimai reikia pinigų ir panš. Pasikalbėjus paaiškėjo, kad vaikio sporto būrelyje visi bernai skaitė šitą, nes "ten gerai parašyta kaip mąsto tėčiai".

Ach tie tėčiai, paslaptingi ir tylūs sutvėrimai.

Knygos autorius, beje, knygą taip ir parašė - keliaudamas su savo sūnumi ir matydamas įvairius miestus ėmė fantazuoti kas nutiktų jo sūnui, jeigu jo nebeliktų. Grįžęs namo prisėdo ir lengvai parašė šią nedidelę knygelę pirmiausiai savo vaikui. 

Veiksmas vyksta po apokalipsės. Nėra aišku kas nutiko, bet Žemėje gyvybės praktiškai nebeliko, pilna tik pelenų ir pavienių išgyvenusių asmenų, bei gyvūnų. Tėvas su sūnumi keliauja į pietus, kur būtų šilčiau. Motina nusižudžiusi. Jie nuolat alkani (net žolė neauga), jiems nuolat šalta ir šlapia, jie nuolat serga. Kiekvienas dalį daiktų neša kuprinėse, o dalį turto stumia prekybcentrio vėžimėlyje, kurį, jei būtų užpulti, galėtų greitai pamesti ir pabėgti.

Autorius puikiai aprašo ką žmonės veikia. Šiaip visokiose distopijose skirtose vaikams ir paaugliams paprastai būna herojaus išskirtinumo ir gelbėtojo istorija. Bet čia jeigu sūnus kažkam ir yra išskirtintis, tai tik jo tėvui, nes yra jo sūnus. Kitiems jis geriausiu atveju mėsos konservas. Tėvas sūnų moko visokių dalykų - nuo skaitymo, iki naudojimosi ginklu, bet labiausiai drąsos ir ryžto ieškoti maisto ir rizikuoti, nors būtų ir labai labai baisu. Rytais pabudę jie kalbasi ką naktį sapnavo. Vakarais sūnus klausinėja įvairių etinių klausimų, tarpusavyje jie suformuoja savo religiją, jog yra "geriečiai", jog jie yra "ugnies nešėjai". 

Tai taip jie ir keliauja 200 psl., jokių super dramatiškų įvykių nėra (visa knyga vientisai kraupiai įtempta). Kažką randa, kažką suvalgo, nuo kažko pabėga, nuo kažko apsigina, kažkam padeda, kažkam pakenkia. Tačiau per visus tuos puslapius sūnus auga ir tėvas ima pastebėti, kad vaikas jau nebepasakoja visų savo sapnų ir minčių, kad formuojasi jo vertybės ir, nepriklausomai nuo to, kad skausmo ir nepritekliaus pasaulis yra vienintelis, kurį vaikas pažįsta, anas nuolat kalba ir elgiasi labai atjaučiančiai, labai rūpestingai ir gailestingai. Deja tėvas serga (aš spėju, kad plaučių tuberkulioze, knygoje aiškiai nepasakyta) ir jo būklė vis blogėja, jis jaučia artėjančią mirtį. Tuo pat metu jis supranta, kad tame Pasaulyje, kuriame jis gyveno, tokio amžiaus vaikas tiesiog pradėtų tolti nuo savo tėvų, užsiimti savo rekalais, nors tėvai dar ilgai ilgai juo rūpintųsi. O jo sūnui reikės ne tik nutolti, jam reikės gyventi apskritai be tėvo. Jis tikisi, kad galbūt sūnų ištiks paauglystės lūžis, kad jis pamatys ar supras kažką, dėl ko mes iš galvos visą tą gėrį ir ims jau nebe vaikiškai rūpintis savimi. Bet taip nevyksta. Ir jam tenka susitaikyti su tuo.

Tėvas miršta.

Kadangi knyga visgi vaikiška, tai sūnų ant galo randa krikščionių šeimyna ir priglaudžia, bando jį atversti į savo tikėjimą (jie būtent dėl jo ir išgyveno), bet sūnus jau subrendęs ir jis nepriima tikėjimo, jis turi religiją, kurią jam paliko jo tėvas. The end.

Perskaičiau ir dabar nusprendžiau dar sykį perskaityti Abraham Maslow "Būties psichologiją", nes abi šios knygos yra gana apie panašius dalykus - tik ši mano aprašyta yra apie motyvaciją gyventi ir poreikių patenkinimą vaikams iš tėvo pusės, apie tėviškas baimes ir rūpesčius, apie tai, apie ką ne visi gali kalbėtis tiesiai šviesiai, nes per sunku, o kita yra daugiau teorinė apie tuos pačius dalykus apskritai :v ir dėl to ne tokia baisi :p



Zoe Sugg "Girl Online" apžvalga

Užvakar po vienu mano postu FB (su karombolos nuotrauka) išsivystė visai nieko diskusija apie vaikų literatūrą. Viena istorija buvo kaip mama knygyne mergaitei nepirko knygos, nors ana labai prašė.

Nepirko šitos knygos. 

Tai aš ją per porą prisėdimų įveikiau ir dabar bus apžvalga su spoileriais :v

Ant viršelio nurodyta knygos autorė iš tiesų nėra knygos autorė. Nors pati sako, kad sugalvojo personažus ir kas turėtų knygoje vykti, tik likusį darbą padarė pasamdyta rašytoja (ghost'as). Tai kai kurie fanai dėl to labai supyko, kad kodėl tada nėra dviejų autorių! Na o kiti kaip tik juokėsi, kad jeigu kas nors šitos knygos egzistavime ir apgautas, tai pati Zoe, nes nusipirko ant savo pavardės tokią chaltūrą, kuri dar vietomis ir subtiliai stumia ant tokių žmonių, kokie yra ta Zoe. Nes Zoe yra youtubėrė, vienu metu vakaruose buvo labai madingas verslo planas - randi populiarų, duodi jam parašyti knygą, knygą pareklamuoji, bestseleris nuo pirmos dienos (taigi perka visi, kas žiūri), pelnas! Va taip atrodo jos pačios youtube kanalo traileris, siūlau sugaišti kokias 30 s ir pasižiūrėti jo dalį - https://youtu.be/26SySrPnJDY . Kognityvinėje elgesio terapijoje tai, ką jinai daro, kartais būna terapijos dalis (nebūtina kurti tokio kanalo, kartais užtenka pradėti draugams papaskoti, kad vakar matei geltonesnių bananų, nei įprastai), nes kažkodėl daug žmonių galvoja, kad už tokius dalykus yra baudžiama, duodama per galvą, atstumiama ir panašiai. Tada imasi gėdytis savo paprastumo, jausti nepilnavertiškumą, kad jie "kažko" su savo gyvenimu nedaro, kad nesugeba būti herojais ir panašiai, kad egzistuoja kažkokie tai laimingi individai, kurie žino paslaptis kaip gyventi be problemų ir labai savimi pasitikėti :D

Tiep, apie knygą. Pagrindinė knygos personažė yra mėmė paaugliukė. Gana žiopla ir durna, už visko kliūnanti ir nieko per daug gyvenime neveikianti (dėl to ir neprisidirbanti). Ją taip pat ištinka panikos atakos, apie kurias ji galvoja, kad čia daugiau niekam taip nebūna (taip, ji gana socialiai izoliuota). Jos tėvai užsiėmę savo darbais - motina yra vestuvių planuotoja, kuri šiaip gyvenime metė savo karjerą grožio industrijoje dėl vaikų auginimo. Knygoje ši šeimos drama labai labai atsargiai paliečiama, herojė jaučia motinai šiokį tokį šaltą atsargumą dėl to, jai daug labiau patinka jos tėvas. Bet tėvas yra vyras, o jinai pati bando būti mergaite, tai vėlgi awkard praraja randasi. Apksritai knygoje ji daug labiau domisi moterimis, nei vyrais, bet kokį vyrą ar vaikiną vertina pagal tai, kiek jai patinka ar nepatinka su juo susijusios moterys. 

Kankinama paauglystės ji kreipiasi į tėvą pagalbos, bet jam nelabai įdomu kas ten su ja darosi, tai jis pataria jai tiesiog rašyti dienoraštį. Jinai nenori tiesiog rašyti dienoraščio, jinai nori būti giriama, mylima, priimama vien už tai, kad yra, o ne už tai kokia ji yra (t.y. tos pačios motiniškos meilės) - taigi pradeda anonimiškai rašyti blogą pavadinimu "Girl Online", kuriame dėsto savo mergaitišką buitį ir bando pati sau būti mama, diskutuoti apie tai ar gyvenime taip būna, ką daryti jei bijai būti negraži, ar egzistuoja meilė iš pirmo žvilgsnio ir panašiai. Goodreadsų puslapyje daug komentarų apie šitą knygą, kad yra visiškai nerealistiška, jog per nepilnus metus toks blogas gautų apie 11 k subscriberių ir dar, kaip kad rašoma knygoje, komentuotojai būtų tokie aktyvūs, geranoriški ir faini (niekas knygoje jai nerašo negražių dalykų bloge). Bet mano patirtimi tai ne tik visiškai tikėtina, bet ir labai įmanoma - skaitant knygą matosi, kad ją rašė šiaip rašymu gyvenantis žmogus, knygos herojė sėdi matematikos pamokoje ir galvoja "galėčiau apie tai parašyti blogo įrašą", pabunda vidurį nakties ir galvoja "ai, vis tiek nemiegu, einu parašysiu blogo įrašą". Gaunamus komentarus ji vertina net dar labiau, nei tai, ką pati ten sudeda, o blogas, kurio autorius galvoja, kad jam labai pasisekė, jog jį skaito tokie faini žmonės ir rašo tokius fainus komentarus, kaip kokie karpiai atvilioti jo batono trupinių, laisvai surenka bent 2k skaitytojų per pirmus mėnesius LT, tai ką ten, jei rašomas angliškai.

Aha, bet kurgi tada drama!? Drama pradeda megztis per tai, kad herojės klasiokai nufilmuoja kaip ji apsikliopina mokyklos vaidinime ir visi pamato jos juokingus triūsikus. Juokinga, bet herojės pasitikėjimas savimi labai trapus, jai obsesyviai reikalingos pagyros, o kai dar ir į facebook'ą įkelia ir visa mokykla ima maigyti laikus, tai visai jai blogai pasidaro. Tėvas nusprendžia, kad gal tegul į mokyklą porą dienų ana neeina (vėlgi, pagalbos nėra, problema sprendžiama vengimu). Per tas dienas į jos motiną kreipiasi pora turtingų amerikonų, kurie nusprendžia, kad šita visiškai atsitiktinė motera galėtų suorganizuoti jų baisiai brangias ir krūtas vestuves, o jiems patiems negaila išsivežti vestuvių organizavimo ir vykimo laikotarpiui pas save į NYCą ne tik visą herojės šeimą, bet net ir jos padrūškiną (kaimyną gėjų, kuris nuo savo dar labiau nutolusios šeimos pabėga pas josios pasišildyti šiokiose tokiuose laimės spindulėliuose). Nu nes amerikonai gi visi turi tiek pinigų ir taip jais mėtosi, ne? Lapinas juokėsi, kad gal knyga parašyta prieš krizę.

Tai va, kokia puiki proga pabėgti dar toliau nuo tų nelemtų triūsikų! Pakeliui herojė kankinasi su tokiais klausimais, kaip kad - kodėl ji negali patikti VISIEMS. Kodėl jos vaikystės draugai, kurie anksčiau draugais buvo dėl geografinio patogumo, dabar turi kažkokias tai asmenybės savybės, savus norus, agendas ir panašiai, dėl ko nebeužtenka draugauti susitarus, o reikia kažkokių bendrumo taškų? Kodėl jinai nebegali užsilipti tėvams ant kelių, kad būtų laiminga, kodėl dabar turi pastebėti, kad ir jos tėvai savo gyvenime turi problemų ir norų? Jos savikančias nutraukia pamatymas krasavčiko paslaptingo paaugliuko viešbutyje grojusio gitara. Jo tėvai tragiškai žuvę, todėl jis labai labai deep, daug gyvenime patyręs ir pamoko heroję, ką daryti panikos atakų metu. Nes ir jis turi jausmus. Berniukai turi jausmus? Herojė apšalus. O ir jo močiutė, kuri juo rūpinasi ir per jos dalyvavimą vestuvių rengime jis atsidūrė tame viešbutyje, taip savo šiltumu ir moteriškų savybių išreikštumu sužavi heroję, kad jau galvojau, kad meilės trikampyje bus ta močiutė, o ne tas muzikantas.

Tai tada pusę knygos jie ten visai kaip draugauja tikra paaugliška meile. Geria kakavą iš coffee shopų. Šeria balandžius. Žiūri filmus. Ir t.t. Anas, kaip ir pridera visom tokiom moteriškom knygom, nesvarbu ar skirtom 9-12 metų mergaitėm (kaip ši) ar 40-metėm BDSM romanams su milijonieriumi, kuris bbs žino ką dirba, yra labai turtingas, talentingas ir nesidomi ką apie jį galvoja kiti žmonės. 

Mūsų herojė tiesiog skleidžiasi kaip motera, netgi pasibučiuoja. O bet tačiau nutinka nelaimė - jos padrūškiną gėjų tėvai nori parsivežti namo, o tas nenori keliauti vienas, todėl emociškai šantažuoja heroję, kad kokia ji draugė, jeigu dabar jo negelbės. Herojė tikisi, kad gal tėvai apeliuos į tai, kad jinai dar per maža keliauti taip va pirmyn atgal viena, bet tėvai tokie meh. O ji taip nori likti su savo nauju bachūru! Per didžiausias kančias, kurias laiko baisiai nesąžiningomis (iš tiesų, vaikų gi niekas neklausia, o jos ne tik klausia, jai dar reikia ir atsakomybę prisiimti), ji nusprendžia nekeliauti. 

Kai galų gale grįžta namo atranda, kad visi žino, jog jinai yra to baisiai populiariaus ir nuostabaus blogo autorė. Bet kas gi čia? NEIGIAMI KOMENTARAI??? Kodėl? Už ką? Nesupranta herojė. Pasirodo, kad jos super duper slaptas bachūras buvo džustinbyberis, išpopuliarėjęs per youtubą, o jinai su juo tūsėsi tiek laiko ir nieko nežinojo. Dar daugiau - taigi jis turi merginą, kitą muzikantę. Užsivedė visokie paskalų puslapiai rašyti apie tai, kad va, internet famous rašytoja tūsinasi su internet famous muzikantu neištikimybėje! Herojės skaitytojai verkia, kaip gi ji galėjo. Mokykla apšneka (daugiau, kad wow, jie pažįsta įžimybę, ne taip smarkiai jiems rūpi ar ji šliundra ar ne), tėvai toliau meh. Panikos atakos intensyvėja. Iš pradžių ji galvoja, kad čia taip padarė jos draugas gėjus (nu tipo iš pavydo), bet galų gale paaiškėja, kad ne.

O viskas išsiprendžia po to, kai ji ištrina savo blogą, bet tada twiteryje prasideda žinutės "nooooo, girlonline - grįžk, gi myliu aš tave!" iš visokių fanų. Tada ją vėl apima narciziškas rašytojo įkvėpimas, ji pasiraitoja rankoves ir parašo įrašą iš serijos "kaip jums negėda!", išdėsto viską, ką galvoja apie tuos, kurie vietoj to, kad pasakytų kažką gražaus kritikuoja, kurie nesidomi kitų žmonių gyvenimu iš visų pusių ir panašiai, kad tik per meilę vienas kitam (t.y. jai), per vienas kito išskirtinumo pažinimą (t.y. jos) bus pasaulyje laimė ir taika.

Tada įvyksta pasakos stebuklas - fanai alteidžia, džustinbyberis pas ją atvažiuoja, tėvai ją myli, o kaimyno gėjo tėvai užsirašo į psichoterapiją. Visi laimingi!

Tai kuom šita knyga galėtų būti pavojinga jaunam protui nelabai įsivaizduoju, nes jinai neturi absoliučiai jokių alergizuoti galinčių prieskonių. Ji galėtų patikti tik arba tokiu atveju, jeigu jau skaitytojas gali susitapatinti su heroje (ko knygomis nepataisysi, čia reikia stipresnių reciprokinio determinizmo išraiškų), arba jeigu yra slaptas sadistukas tyliai dekonstruojantis visokius reiškinius, tuomet knygą gal reiktų atimti, o tai po to pats rašys bestselerius kaip niekur nieko 3:)

Knyga: "Shadrach In The Furnace"

Pradėjau skaityti Robert Silverberg "Shadrach In The Furnace" knygos ištrauką viename sename žurnale ir taip užkabino, kad net puoliau ieškoti visos likusios knygos.

Kai tik pradėjau skaityti ištrauką, tai iš pradžių galvojau, kad numesiu, nes skaičiau tik todėl, kad kankino nemiga. Na, o ir šiaip seniena, pelėsių kvapas nosį kutena, čaudulys kyla.

Baidė ir tai, jog knygos siužetas vyksta 2012 metais (pati knyga parašyta 1976) distopiniame pasaulyje, kurį visą valdo kažkoks senis iš Mongolijos. Pagrindinis personažas, jaunas, sexy ir protingas, tai galvojau, kad knyga tiesiog bus dar vienas lėkštas pasakojimas apie super herojų su dar galbūt kokiom pretenzingom pasakom pamokyti skaitytoją apie kokias nors gyvenimo tiesas. Trumpai - tikėjausi, kad bus taip neįdomu, kad mano smegenys kaip mat mane užmigdys, kad tik jų nekankinčiau!

Kaip tik tomis dienomis, kai pradėjau skaityti, fantastika.lt forume vyko aptarimai tokio Martyno Domeiko knygos "Armagedonas" (e-formatu knyga "tik" 10Lt), kuriuose autorius įrodinėjo, kad jo knyga gera, tik reikia ją iki galo perskaityti tuo pat metu įrodinėdamas, kad knyga bloga ir kad, kitos bus geresnės (matys jas bus galima tik iki vidurio skaityti, kad gerumas pasijaustų xD).

Forumo temoje jam vienas žmogus pasakė, kad jeigu kūrinys geras, tai jis geras nuo pirmo, iki paskutinio puslapio. Ir kai pradėjau skaityti "Shadrach in the Furnace", nors ir buvau nusiteikusi, kad knyga bus bloga ir man nepatiks, į galvą vis lindo prisiminimai apie tą diskusiją ir tai, kad negalėjau rasti geresnio pavyzdžio pasakymui, kad jei kūrinys geras, tai geras nuo pirmo iki paskutinio puslapio. 

Vis norėjosi versti kitą puslapį ir žiūrėti o kas gi bus toliau?

Taip norėjosi, kad kai baigėsi dalis žurnale, šokau iš lovos, jungiau kompą ir ėmiausi ieškoti, neturėdama net kantrybės laukti, kol knygą man atsiųs kas popieriniu formatu!

Tai kodėl man ta knyga taip patiko?

Joje pagrindinis veikėjas gydytojas gerontologas. Gerontologija tai tokia medicinos sritis, kuri specializuojasi senų žmonių gydyme. Na, kaip kokia pediatrija vaikų :)

Šis gerontologas turi tik vieną vienintelį pacientą - Pasaulio diktatorių, kuris yra toks senas, kad niekas net tiksliai negali pasakyti kiek jam metų. 

Diktatoriaus gydytoju pagrindinis personažas tapo iš esmės iš karto po mokslų. Bet nieko tokio - kitų pacientų jis ir taip nelabai galėtų turėti, nes nes visa žmonija serga virusu iš lėto žudančiu epitelio ląsteles. Žmonės gyvena po užsikrėtimo tik ~20 metų, susilaukti palikuonys organus graužančia liga irgi serga. Egzistuoja priešnuodis, bet tik išrinktiesiems - valdžiai ir jai patogiems žmonėms. Visi kiti gauna tik tiek, kiek tai būtina valdymui. Bet žmonės ir taip per daug nesipriešina, nes nu o kokia prasmė?

Taigi, pagrindinis personažas yra gerontologas Pasaulyje, kuriame tuoj nebeliks nė vieno seno žmogaus. Jis išgyvena krizę ir dėl to, jog didžioji dalis žmonijos kenčia, kai jis tuo tarpu rūpinasi tik vieno vienintelio paciento sveikata. Tiksliau jam vergauja. Ši vergovė ne vieną kartą knygoje labai įdomiai surišama su pagrindinio personažo rasine kilme (jis yra juodaojis iš JAV), bei vedama paralelė tarp meninko ir jo kūrinio sąryšio.

Tuo tarpu tas jo pacientas, diktatorius, senas yra tik kūnu. Pats diktatorius nori gyventi amžinai. Amžini dalykai nėra nei seni, nei jauni.
Tam diktatorius finansuoja kelis projektus, kurių dėka tikisi gyventi  amžinai - vienas iš jų, perprogramuoti kito žmogaus smegenis pagal savo smegenų veiklos principus. Kūrinio eigoje mirus diktatoriaus pasirinktam įpėdiniui, diktatorius pradeda svarstyti, kad jo paties gydytojas visai galėtų būti variantas - jis ir taip pažįsta savo pacientą, o taip pat į savo kūną yra implantavęsis daugybę visokių daviklių, kurie tiesiogiai perduoda tokią informaciją apie pacientą, kurios net pat pacientas nežino (pvz.: apie kraujo klampumą, ar smegenų skysčio spaudimą).

Ir čia pagrindinis personažas susiduria su keliomis dilemomis. Kur baigiasi Hipokrato priesaika? Visi jam sako "BĖK DURNIAU", o jis "bet juk tai mano pacientas!". Kur baigiasi viena ir prasdideda kita asmenybė? Gydytojas rūpindamasis diktatoriumi, leisdamas į savo kūną kišti visokius paciento sveikatos sekimo implantus, gyvendamas taip dėl kito žmogaus, jis iš esmės jau seniai buvo tapęs jo dalimi, net pradeda mintyse rašyti už diktatorių jo memuarus, ir vis nežino kaip gi turėtų tinkamai pasielgti.

Aplinka diktatorių laiko priešu, engėju.
Pagrindiniam personažui diktatorius iš esmės grasina atimti gyybę ir pasiimti jo kūną sau.

Pagrindinis personažas pasimetęs kur bagiasi jis pats ir prasideda diktatorius.  Pagrindinis personažas nežino ir ar jis iš viso kada nors buvo gydytoju. Ar vergas gali gydyti?

Kokia gali būti išeitis tokioje situacijoje?

Kūrinys baigiasi tuom, kad pagrindinis herojus pasinaudoja paciento silpnumo akimirka tam, kad prisidengęs gydomąja operacija implantuotų diktatoriui prietaisą, kurio pagalba gali sukelti skausmą ar nužudyti. Viską padaro taip, kad gydytojui pačiam mirus ar sutrikus sąmonei - mirtų ir pacientas, diktatorius. Gydytojas liepia diktatoriui dirbti toliau savo darbą, o pats pasiprašo teisės skirstyti priešnuodį.

Kiek permečiau akimis įvairias apžvalgas internete, tai daugumai skaitytojų pabaiga buvo per greita ir perdaug gluminanti, visiškai ne tokia, kokios jie tikėjosi.

O man tai ji kaip tik labai patiko - tokia makabriška ir kraupi, paliekanti atvirą klausimą, ar kartais nėra taip, kad galimybė kažkam suteikti pagalbą yra tokia pat bauginanti, kaip kad galimybė kažką nuskriausti. Abiem atvejais kažkieno kito sveikata, net gyvybė, priklauso nuo kito žmogaus.