Savaitė prie jūros

Praeitą savaitę praleidau Pervalkoje. Pasitaikė va proga nuvažiuoti ir pagyventi su pussesere, tai greitai susidėjau šmutkes ir išdūmiau. Parašiusi šitą įrašą imsiuosi sudėti portretus, kuriuos jau anksčiau nupiešiau ir atnaujinti laukiančiųjų sąrašą :)

(taip va Pervalka atrodo. Nuotrauka iš čia. )

Pervalka yra pati mažiausia Neringos gyvenvietė. Internetuose radau, kad joje yra 20 nuolatinių gyventojų. Pakalbinta viena vietinė gyventoja pati suskaičiavo, kad jų yra 28. Vasara žmonių, žinoma, yra daugiau. Dar vietinė pasibaisėjo vieta, kurioje mes gyvenome - ne pačioje Pervalkoje, bet 1km nuo jos esančiuose vienos aukštosios mokyklos poilsio nameliuose. Ją itin piktino tai, kad tie nameliai neprižiūrėti, apsilupinėję ir iš viso, jai smagu, kad bent jau ne pačioje Pervalkoje anie yra, tai turistų nebaido. 

VU namelį, esnatį Pervalkoje, išgyrė. Mes jį apžiūrėjome.

Iš tiesų, nors jis ne super duper, palyginus su kitais, bet bent jau tvarkingas ir neatrodo kaip išlindęs iš dokumentinio filmo apie rytų Europos turistavimo siaubus. 

Tai juokėmės, kad, kadangi aukštoji, kurios namelyje gyvenome, ruošia namų statytojus, veikia principas "batsiuvys be batų". Jame poilsiaujantys pačios aukštosios studentai nameliu kraupinosi dar labiau, nei mes, baimindamiesi, kad įgrius jo stogas. Mes su pussesere piešti užlipdavome ant namelio stogo, nes nuo jo atsiveria gražus vaizdas ir nėra skruzdžių, apie kurias tuoj pat papasakosiu. Apsimetėm, kad nieko mes apie namų konstrukcijas neraukiam. Jei stogas atlaiko sniegą žiemą, tai gal atlaikys ir mus, galvojom :D

Jau grįžusi sužinojau, kad tų namelių greitai nebeliks tikriausiai. Iš tiesų, kol gyvenome, pusę kambarių buvo tušti. Kai pati studijavau, tai dalis studentų niekada nieko nežinodavo, nei apie universiteto poilsio namelius, nei apie pagalbą įsidarbinti kur, nei kitus fainus pribumbasus. Tai daliai būdavo įdomi soc stipendijos gavimo tvarka ir toliau prašome jų nekvaršinti iki sesijos :D

Pervalkoje yra vienas molas, vienas švyturys, viena parduotuvė, viena kavinė (vadinasi "Rajūnė" ir tas pavadinimas mane labai linksmino) ir viena aludė (pasivadinusi bravoru, nes nu kaip čia dabar tokioj krūtoj vietoj nekrūtu pavadinimu). 

Dar ten yra begalės smėlio ir skruzdžių.

Ko jau ko, o skruzdžių ten netrūksta.

Galėtų vadintis Skruzdyne, bet Skruzdyne jau vadinasi kita Neringos dalis.  Ir jeigu ten skruzdžių dar daugiau, nei Pervalkoje, tai gyvenimas ten turėtų būti laikomas ekstremaliu sportu.

Pirmadienis taip ir buvo praleistas - beviltiškai ieškant kampelio be tų siaubingų vabzdžių, galų gale apsistojant pajūryje, išsimaudant 19C laipsnių vandenyje (nesuprasi šiltas ar šaltas pagal jūros standartus) ir koja pavartant kur ne kur išplautą leisgyvę medūzą.

Antradienį aplankėm delfinariumą ir jūrų muziejų.

(nuotrauka iš čia)

Aš dar iš vaikystės turiu traumą, kad niekas nenori jūrų muziejuje būti visą dieną. Mane tie akvariumai hipnotizuoja ir aš galiu spoksoti ir spoksoti ir dar kartą spoksoti į juos. Dabar jūrų muziejuje yra akvariumas su medūzomis ir vienas labai mielas demonstracinis kampas apie tai, kaip dauginami koralai. Iš nuogirdų susidariau įspūdį, kad dauguma lankytojų nusivilia siaubingu jūros arkliukų trūkumu. Tiksliau įkalba vaikus būtent dėl to ateiti į muziejų, po to vaikai negauna jūros arkliukų ir šeimos drama nebeišvengiama.

Iš pradžių tą dieną pasibastėm dar po Klaipėdą (norėjau įsigyti akrilo, pasisukti apžvalgos rate etc), todėl į delfinų pasirodymą kėlėmės vietiniu keltu iš pirmosios (senosios) perkėlos. Tai labai savotiška pramoga. Kai keltas atplaukia visi turi lėkti, kad spėtų įsigyti bilietus į pasirodymą. Tie, kurie eina įprastu greičiu ar, gink dieve, pasigroži pakeliui gamta, tai arba į pasirodymą vėluoja (o šou netrunka nė valandos), arba pasibaigus bilietams lieka kukuoti lauke. Net ir iš spėjusių juos įsigyti dalis turi stovėti, nes bilietas garantuoja įleidimą į pasirodymų salę, bet ne sėdimą vietą.

Delfinai buvo visai nieko, publika orgazmavo ir leipo nuo triukų su įkomponuotais krepšinio elementais (tikriausiai veikia antros religijos elementas). Viena delfinė kaip tik prieš porą savaičių buvo atsivedusi delfiniuką, tai į jį buvo galima žiūrėti ir leipti nuo jo meilumo.

Jeigu šioje blogo įrašo vietoje norite mus pasmerkti už gyvūnų išnaudojimo skatinimą, tai mes vėliau dar lošėme šunų lenktynėse, kuriuose, kaip būna tik per atostogas, išėjome į kelių šimtų procentų pliusą. MWHAHAHAHA!!!!!

Kalbant apie uždarbiavimus, tai mūsų namelio Pervalkoje kaimynai pamatė, kad mes laisvalaikiu paišome ir užsisakė nupiešti jų šunis. Mes išmetėm namioką, kad neturim drobių, o kaimynai nepasimetė ir greitai suveikė mums po didžiausią drobę, kokią tik rado.

Štai kokį šunę nutapiau aš:

(kažkas nutiko jo kaklui x_x. Už paveikslus gavom simboliškai litų ir vyno, bet kad nė viena negeriam)

O pusseserės darbo nusifotografavusi neturiu. Jai tapyti sekasi geriau, nei man, bet panašu, kad neteikia tokio didelio džiaugsmo. Arba po kurio laiko nusibosta ir eina miegoti, arba sako, kad išgyvena kūrybines kančias ir tempia laiką. Tuo tarpu man tapyti labai patinka.

Dar nutapiau laivą "Meridianą" iš atminties:

(visai nepanašus išėjo)

Trečiadienį važiavome dviračiais iš Pervalkos į Nidą. Pakeliui Preiloje iš pradėjau mirtį ir grasinau pusseserei, kad viskas, tegul arba keliauja tolyn be manęs, arba sukam atgal. Pusseserė žiūrėjo skeptiškai į mano negalėjimą nuvažiuoti tų kelių km (po 12 pirmyn ir atgal). Taigi, pakaučinta važiavau toliau ir pati stebėjausi, kaip čia nuvažiavau (nors dviračio sėdynės įspaudą jaučiau dar kelias dienas ir vis mąsčiau ar čia mano sėdynė buvo kažkokia demoniškai nepatogi, ar tiesiog daugumos žmonių užpakaliai palaimingai nujautrinti).

Nida visiškai atsipūtusi.

Kavinėje, kurioje valgėme pietavo ir kavinės savininkė (apie ją sužinojome, kai viena užėjusi moteris mėgino parduoti kosmetikos savininkei/vadybininkei/betkamkasturipinigų). Savininkei padavėja atnešė ne to, ko savininkė užsisakė, bet savininkė tokia whateva'.

Ketvirtadienį nuvažiavome į Juodkrantę ir pasilaipiojom po Raganų kalną. Juodakrantė irgi savotiškai smagi vieta - nuėjęs į kavinę lauki valandos, kol ateis padavėjas, po to valandos, kol atneš tavo kavą, ir tada valandos, kol atneš sąskaitą. Kol lauki gali stebėti, kaip į kavinę ateina žmonės nusipirkti kelių riekių batono pamėtyti žuvėdroms. Ir tada valandą laukia, kol žuvėdros tą batoną pradės lesti.

(papūgiukai ne į temą. nuotrauka iš internetų)

Penktadienį nieko neveikėm. Kas buvo siaubinga. Mane taip užkniso, kad pasiėmiau skėtį ir išėjau pasivaikščioti po lietų. Nelabai padėjo. Tai perskaičiau Jane Austen "Puikybę ir prietarus", bei pusseserės atsivežtą Granausko "Gyvenimą po klevu", kuri jai priklauso perskaityti mokyklos literatūros programoje.

Savaitgalį apsilankėme Palangoje, kurioje kone vienintelėje vietoje dar liko vaflių ant pagaliuko. Visur kitur dabar kukurūzų burbuolės. Sūrios. Pikantiškos. Aštrios. Be nieko. Su vanile. Bet visur brangesnės už brangiausią vaflį bent 30%. Apsilankant Palangoje yra keturi privalomi dalykai:
1) užlipti ant tilto (nelipome, bandėm leisti aitvarą, bet neišėjo)
2) pasidaryti užpurškiamą laikiną tatuiruotę (šį kartą maniškė buvo gyvatė)

3) suvalgyti vaflį (bonusas, jei išeina gauti tokį su mažais spalvotais cukriukais)
4) pasivažinėti velamobiliu ar kita neįprasta transporto priemone (šiais metais tarp rusakalbių poilsiautojų triračiai elektrotriračiai kokiai tai bomba).

Iš žemyninės Lietuvos dalies į Nidą grįžome katamaranu "Smiltynė". Juo skuosti ir aplenkti visokius didesnius ir mažesnius laivus buvo labai smagu.

(Nuotrauka iš čia Mūsų plauktame reise tiek žmonių kiek čia prisikišę nebuvo. Tiesą sakant buvo galima vaikščioti ir sėdėti kur nori. Tikriausiai žmones labiausiai atbaido tai, kad dauguma tikisi viduje kokios kavinės ir komforto (kažkiek yra, pvz.: alaus skarbonkių po 9Lt), bet šiaip čia tiesiog pėsčiųjų keltas.)

Ir... viskas tikriausiai. Nuvažiuokit patys, kol dar šilta ir jūra nepasidarė medūziene :D

(Čia dar vienas mano darbas, jau iškeliavęs į naujus namus ir juose besikuriantis.)

PS - per savaitę su pussesere išsiaiškinome, kad "jachta" vadinami rekreacinės paskirties laivai. Taigi, net ir plaustas iš butelių, jei naudojamas tik poilsiui ir linksmybėms gali būti pavadintas jachta! XD

Klaipėda - 24 diena - auksiniai triūsikai ir gintarai

Savaitgalį, taip atspėjot, vėl buvau grįžusi į Vilnių.

Buvau knygų mugėje.

O grįžtant/keliaujant atgal į Klaipėda visas vagonas šnekučiavosi apie mugės įspūdžius, skaitė ten įsigytas knygas ir jomis mainėsi. Jei nelabai įsivaizduojate, tai ta Vilniaus knygų mugė yra ganėtinai panaši į didelį knygyną. Diiiiiiidelį knygyną.

Važiuodama traukiniu ir vėl neatsispyriau palydovės pasiūlytai arbatai.  Mano bėjėgiškas mėginimas jos atsigerti neapsilaisčius sukėlė didelį aplinkui sėdėjusių žmonių susidomėjimą ir jie tarsi užhipnotizuoti stebėjo mano frustaciją mėginant nuimti dangtelį, o vėliau jį uždėti. Nuo spoksojimo gelbėjausi greitai kuprinėje rasta knygiūkšte, kurią galop iš tos gėdos ir perskaičiau.

Tai buvo Juan Marsé "Mergina aukso kelnaitėmis".

Kainavo tik 4.99 Lt - gulėjo knygyne prie akcijos, kurios tikslaus pavadinimo neatsimenu, bet prasmė maždaug tokia "ar tu vienas per valentinkę?".

Po to internetuose radau, kad daug kas ją parduoda už 1.99 Lt ar net už 0.99 Lt. 

Kaip siaubingai išsileidau.

Knygų mugėje dar netyčia apsivėplinau nusipirkdama knygą už 5Lt, kuri maniau bus apie žiurkėnus, nors ji nebuvo apie žiurkėnus ir vėliau paslėpiau savo liūdesį ją įkišdama į Vilniuje esančią dėžę su knygomis ir kitokiomis šmutkėmis, kurios kada nors kaip nors kur nors ką nors sau ras. Trumpai - žiūrėsim po remonto.

Grįžtant prie minėtosios knygos, tai jai daug labiau būtų tikęs pavadinimas "Merga auksiniais triūsikais", bet su vertėju nepasiginčysi.

Knygoje iš esmės tėra du tikri personažai - senas memuarus rašantis fašistas ir jo dukterėčia, gyvenanti pagal logiką "jei skauda galvą, vadinasi reikia pačiulpti". Kiti veikėjai antraeiliai ir daugiau reikalingi sulipinti šiem dviem.

41 psl.:

 "- Žavinga. O ar tiesa, kad tetulė tave išdulkino prie fortepijono? 

- Valdyk liežuvį. Tai buvo papraščiausias pianinas."

Dukterėčia nori apie dėdę parašyti straipsnį, prie progos su juo dar ir permiegoti. Didžioji dalis knygos taip ir sukasi apie tai, kaip jis rašo memuarus, kaip ji juos perrašo, kaip ji sako ką apie jį rašys, kaip jis pats gerai nežino ką rašyti. Visi pasimetę, bet tiksliai žino kur eina.

64 psl.:

"- /../ Gal nori perskaityti, kaip pristačiau tave? Tai bus įvadas reportažui apie tave. - Ji atsivertė aplankalą ir nusišypsojo. - Paklausyk. Atsikėlęs ryte jis stengiasi nežiūrėti į save veidrodyje. Jis mėgaujasi savo vienatve ir sutepta reputacija, prakaulus ir švelnių judesių. Plonyčiai žili plaukai sušukuoti pakaušio link, ant kaklo pasirišęs juodą skepetaitę, su kariškais, rūpestingai išblukintais marškiniais: taip vilkėdamas jis kasdien išeina pasivaikščioti vakarine pakrante, kartais vienas, kartais su šunimi, kurčias savo paties kurtumui ir legendoms apie jėgos struktūras (kurios savo tikrovės apibūdinimą primetė dekretu) kurti. Jis kiekvieną dieną ieško priežasčių, prisimena save jauną ir dailų veidrodžiuose, kuriuos skuba aplenkti, vis dirsčioja vogčiomis, tarsi pats save šnipinėtų. Su rūsčia veido išraiška slankioja po namus nepatikliai įsitempęs, šiek tiek visu kūnu atsilošęs, lyg baimintųsi prieš akis kažko sprogstant. Balsas prislopęs, bet nuoširdus. Vis dar žavingas pagyvenęs vyriškis. Todėl nieko keista, jei, nepaisant bjaurios praeities, atsirastų jo traukai neatsispirianti moteris. Kam neigti tai, kas akivaizdu?

- Man regis, paskutinis pastebėjimas perdėtas. Visa kita gana įtaigu, nors jei atvirai, tai braška ties kiekviena siūle. Pompastiška ir pretenzinga".

Galų gale jie permiega. Toliau eilutė spoiler'is ir turėtų pasimatyti tik ją pažymėjus pelyte:

Bet iš tiesų tai ji jo duktė, ne dukterėčia.

Man asmeniškai knygoje įdomiausia buvo taip, kaip memuarų rašytojas bando dalį memuarų išgalvoti, kad būtų taip, kaip jam "patogu". Bet, kaip su bet kuriais specialiai išgalvotais intarpais nutinka tam tikras bjaurus dalykas. Vėl spoiler'is:

Paaiškėja, kad jie yra tiesa. Ir net nusišauta neišeina.

153 psl.:

 "Memuarų autorius pakėlė abudu smilius virš klaviatūros. Stop, per daug neįsijausk: sutelkt skaitytojo dėmesį ne į tai, kad griežtu pasakojimo požiūriu bus nemenka klaida, bet mano slaptoji priežastis - pateisinti save. Kodėl tiek ilgai planavęs ir svarstęs dabar taip neatsargiai ir aplaidžiai siekiu to, ką sumaniau su tais fiktyviais intarpais? Tai kodėl aš iki koktumo neriuos iš kailio, stengdamasis tuos prisiminimus susieti su kažkokiais tikrovės faktais? O gal man jau neberūpi viešai teisintis dėl nešlovingos vakardienos, tiesiog suteikusios galimybę pakeisti istoriją ir iškovoti, kad praeities upė - drumzlina ir skaidri, kam dabar tai rūpi - plukdytų srovę atgal, iki savo šaltinio, ir sugrąžintų man tai, ko kadaise atsisakiau arba kas iš manęs buvo paimta?"

Kaip traukiniui visai gerai susiskaitė, tik dabar nežinau kur man tą knygą iškišti. Bandysiu įkišti kambariokėms, o jei neims tai gal kur netyčia paliksiu ar nusišypsos laimė ir rasiu knygų mainų lentyną, kur ją išsimainysiu į absoliutų niekį a.k.a. borankos skylę.

Kalbant apie kambariokes, tai savaitgalį prie mūsų ūkio prisijungė vienos kambariokės antra pusė ir man teko užleisti savo dviejų čiužinių gūžtą mainais į vieno čiužinio lizdą. Jame sunku miegoti, nes tai pati normaliausia lova (taigi mano laisvamylės galūnės yra nuolatinėje grėsmėje iškristi), ir, kaip prideranti dažnai nuomojamo būsto lovai, atsiduodanti nesuvokiamu kvapu, kuris man asmeniškai panašiausias į kažkieno šlapimo kvapą. Ir jis čia tikriausiai jau daug daug daug metų. Net kai lova bus išmesta, jo šmėkla vis tiek klaidžios.

(Jei nežinote kas čia toks, tai taip, bajeris visai nejuokingas)

Pirmadienis buvo stebėtinai lengvas. Aš net rankų nesiploviau - tik stebėjau kelias operacijas. Vienos metu gavau pliusą už tai, kad pajungiau monitorių, kad dirbtų ir nereikėjo kviesti techniko (kažkas buvo jį išjungęs). Kas buvo visai nesunku padaryti, nes vėpsojau kaip jis mėginamas pajungti ir tiesiog buvo likęs vienas neišvaizdus laidas, kurio niekas nebandė įkišti į vieną neišvaizdžią skylę.

Aš tikra technikos virtuozė. Štai dar galvoju, kad Tikės naktimis sukamą ratuką galima kaip nors paoptimizuoti.

Keli variantai yra:

A) padaryti, kad Tikė bėgtų, suktų ratą, ratas generuotų elektrą, šviestų lemputė. Pliusas - šūstra idėja, kurios įgyvendinimas teiktų daugiau džiaugsmo, nei sugebėjimas pataikyti laidą. Minusas - būdams, kaip tą įgyvendinti, sugalvoju variantus, kur reiktų daug magnetukų. Ir neįsivaizduoju kur būtent tokių, kokių noriu gauti Klaipėdoje. Taip pat tai apsunkintų Tikės ratuką ir nežinau ar Tikė norėtų savo aerobinę treniruotę pakeisti į kačialką...

(Iliustracija iš čia)

B) Tiesiog pajungti prie Tikės ratuko dviračio "kompiuterį" ir skaičiuoti kokiu greičiu ir kiek per naktį Tikė nubėga. 

...

Tai manau nuo B pradėsiu, kai tik bus proga rasti tokią šmutkę.

Dar kambariokė padėjo pe e-bay nusipirkti triopsų kiaušinėlių. Jų dar nepradėjau perinti, bet dabar kaip tik padarysiu pertrauką nuo rašymo ir pastatysiu dėžę su vandeniu ir termometru jų emigrantiškai daliai (kiaušinėliai iš vokiečių). Jei ryte temperatūra bus gera, supilsiu smėlį su kiaušinėliais. Jei ne kažką, žiūrėsiu kaip šildyt.

(iš čia)

Grįžau. Viską sustačiau. Valandą maklinėjau. Bet ten kur pastačiau vos 20 laipsnių šilumos pagal Celcijų. Pristūmiau 25W lempą - ne kažką. Jaučiu kaip skeletonėju.

Šiandien po darbų su Emilija (kuri rašo apie internatūrą labai įdomų blogą, bet Jūs jo neikite skaityti, nes paskaitysite ir po to manęs nebeskaitysite), išėjome į miestą, nes švietė saulutė, čiulbėjo kirai, dvelkė žvarbus vėjelis, mano baigiamojo darbo vadovė vis dar neatrašė, o Emilijos šiaip nekamavo įkyrios mintys. Planavome eiti piešti, bet sekdamos juodas katytes atsidūrėme prie kelto ir nieko nebeliko tik keltis į Smiltynę.

Kas buvo labai pigu.

2.9 lito.

Už abi puses.

O viduje dar galima nusipirkti kavos iš aparato už 1.6 Lt.

Pajūrybe sprogsta kačiukai, kalasi gėlyčių daigai, žalia ir pilna pilna baltų traškančių kriauklelių. Žinote tą jausmą, kai atsikeli anksti ryte po šalčių ir visas ledas tavo?

Tai visos kriauklės buvo mūsų.

Pastebėjome, kad žmonės kažką kapstinėja ir nubėgome pažiūrėti ką.

O pasirodo jie rinko gintarėlius! Tose juodos šiupenose jų buvo pilna (dar radom vieną gyvenimo sunkumų neatlaikiusį krabą, bet jo egzoskeletą susirinko Emilija ir nežinau ką su juo darys. Gal kokį pakabutį).

(Atsitiktinė išplovų nuotrauka)

Kai kurie žmonės meistriškai gaudė gintarą iš bangų pasinaudodami pagaliais, lentomis, šakomis ir kitokiais daiktais. Kadangi tokių gudrybių ir suktybių nemokėjau, tai tiesiog pasirinkau sau labiau į akis kritusios smulkmės. Po to rankos ėmė žvirbti ir mes nuėjome jūros krantu iki molo. Grįžome jau marių krantu atgal iki senosios perkėlos. Pakeliui sušalo dar ir galvos, bei šlaunys.

(Taip aš aplankiau jau abu molus. Ant šito spynų neradau)

Namie gintarėlius išploviau, radau vieną stikliuką, apžiūrėjau ir net susiskaičiavau - jų apie 350.

(mano lobis)

Nuostabiausia tai, kad dalis jų turi visokių inkliuzų. Nė viename neradau vabaliuko, bet keliuse mažyčius samanų fragmentus ar šiaip kokio tai įstrigusio purvo. Kai kurie pailgi ir panašūs į nulūžusius varveklius, kai kurie grublėti.

Tikiuosi sustingusio iprito neprisirinkau xD

O šitas mano mėgstamiausias - ne didžiausias, ne gražiausias, bet niekaip nesuprantu, kas jame įstrigo.

Ryt budžiu, tai parašysiu po poros dienų :>

PS - pagaliau išsinuomojau pašto dėžutę. Nuo kovo galėsiu į ją gauti laiškus. Sekančiam įraše parašysiu adresą :D