Antra diena! Sužinojau, kad kai kurie nanowrimiečiai, kai mėnuo eina į galą, o žodžių trūksta, tai imasi kalbėti dainomis. T.y. jų personažas ką nors dainuoja, tai jie ir padaro copy-paste visą dainą :D amazing.
Dar vakar bandžiau įkalbėti prisidėti vieną rašantį draugą, tai sunkiai sekėsi. Jis sakė, kad pernai matė tik dvi knygas Lietuvoje pabaigtas. Sprendžiant iš pirmų dviejų dienų Lietuvos regiono rezultatų, tai šiais metais turėtų būti daug geriau:
Cukinijų apkepe cukinijų nebeliko.
- Bet keliauti į kalnus su Undine visai norėtum, tiesa?
Vėdrynė žiūrėjo, kaip Bitė tuštiną jos lėkštę. Žinoma, jog norėtų. Tik negalėjo prisiversti pasakyti kaip norėtų. Na ir kas gi dabar pakeistų, jei ji pasakytų, kad norėtų? Ar ji turėtų parbėgti atgal pas Undinę ir apskelbti, jog persigalvojo?
Bitė padėjo nešvarius indus į šoną. Kurį laiką ji žiūrėjo į Vėdrynei į akis, tarsi galėtų jose rasti atsakymą. O Vėdrynė žiūrėjo į Bitės akis, tarsi tą atsakymą pasakyti norėtų. Bitės akys atrodė keistai didesnės, nei įprastai.
Bitė pasilenkė arčiau Vėdrynės ir pataisė išsprūdusią sruogą.
- Tai norėtum?
- Taip, norėčiau. - Vėdrynė pasakė pikčiau, nei tikėjosi.
- Vadinasi nutarta! Tu nemiegok, o aš ką nors sugalvosiu. Nunešk mano indus, susitiksim paryčiais.
Vėdrynė norėjo sušukti, kad Bitė jai dar nevadovauja, bet Bitė jau buvo beišbėganti kažkur laukan.
Tik, kai Bitė sakė “ką nors” Vėdrynė negalvojo, jog tai bus visas vežimas prikrautas įvairių paketų, odų, butelių ir kitų daiktų, kurių kilmės ir paskirties Vėdrynė negalėjo įvardinti. Taip pat ji negalvojo, jog “ką nors” reikš ir jos įkinkymą tą vežimą traukti! Bet ош buvo tokia abstulbusi visa šia įvykių seka, bei vis dar apsimiegojusi, jog net negalėjo pasipriešinti ar pasipiktinti Bitės planais. O Bitė jau tampė Vedrynę už parankės ir aiškino kas kur guli, kaip įpakuota ir galų gale liepė stovėti ramiai, kol sagstė sagtis, veržė dirželius ir atlikinėjo paskutinius patikrinimus.
Taip jos ir išėjo. Labai labai tyliai, dar nepradėjus aušti. Be atsisveikinimo, ar įpsėjimo kam nors, kas čia vyksta ir kas čia bus.
Kuo labiau artėjo link Seklumos, tuo labiau rodėsi, kad kiekvienas jų krustelėjimas jau nebepažadins viso kaimo ir neišduos jų sumanymo. Bitė tik juokėsi, kad kentaurai miega taip gerai, kad jų niekas negali pažadinti. Ar galėtų būti geresnis įrodymas, nei visa nukritusi žvaigždė?
Deja pasiekus seklumą Undinės niekur nesimatė. Vėdrynė niekada nebuvo naktį prie ežero. Mėnulis taip ryškiai švietė ir atrodė toks didelis. Karts nuo karto ežero paviršius suraibuliuodavo ir suskaidydavo mėnulio atspindį į tūkstančius mažyčių švieselių. Ar tai buvo tik žuvys gaudančius vandens čiuožikus, ar undinės žvilgčiojo ir skaičiavo žvaigdžes? Garsiai čirškė žiogai ir dar garsiau kurkė varlės, bet Vėdrynei atrodė, kad viskas taip niūriai tylu, nes nesigirdėjo Undinės tauškesio. Ji giliai įkvėpė oro. Naktį prie ežero kvepėjo visai kitaip, nei dieną. Kvepėjo šaltais akmenimis ir tamsa. Bitė pasekė Vėdrynės pavyzdžiui ir irgi giliai įkvėpė, tik vietoj to, kad pasimėgautų šia neįprasta akimirka, pradėjo garsiai šaukti Undinės vardą.
Vėdrynė puolė ją tildyti, kad nepažadintų viso kaimo. Gal jos jau ir tolokai nutolo, bet dievaži, tokį skardų Bitės balsą galima išgirsti iš labai toli. Vėdrynė daug labiau norėjo, kad Undinė pati tyliai atplauktų ir jos galėtų kurį laiką dar taip pabūti, pasikalbėti ir ramiai susitaikyti.
- Tikriausiai guli kur ant dugno ir pyksta ant tavęs, - išsiviepė Bitė.
Vėdrynė norėjo ką nors mesti į Bitę. Bet Bitė buvo greitesnė. Ji paėmė didelį akmenį ir, Vėdrynei jau susigūžus, kad akmuo bus mestas į ją, Bitė sviedė jį priešingon pusėn - link ežero kiek tik turėjo jėgų. Jis įkrito su tokiu garsiu pliumptelėjimu, jog buvo aišku, akd nakties stebuklo nebeliko.
- Baik, dar užgausi! - Vėdrynė šoko ant Bitės, kuri jau lenkėsi kito akmens, bet Bitė nesiruošė pasiduoti. Negalėdama pasiekti akmens, ji čiupo artimiausią sausgalį ir dar garsiau šūkaudavama sviejį jį pavijun akmens.
Vėdrynei smarkiai trukdė vežimas, ji galėjo tik sukiotis, kol savo siaubingu išdykavimu Bitė tik dar labiau seklino ir taip negilų ežero dugną. Staiga pati Bitė gavo su vienu iš savo sausgalių per galvą ir garsiai virktelėjo iš skausmo.
- Taip tau ir reikia!
- Undine! - atsišaukė Vėdrynė ir pamatė, kad jos draugė kaip tik išniro iš ežero. Atrodė tokia pikta, kaip ir tada, kai jos išsiskyrė, tik dabar jos pyktis jau buvo nukreiptas nebe į Vėdrynę, o į Bitę.
Bitė priėjo arčiau, pasilenkė arčiau Undinės ir bakstelėjo pirštu jai į nosies galiuką.
- Bitė. Vėdrynės drauge. Ji man šiandien papasakojo, kad planuoja su tavimi keliauti į kalnus pažiūrėti nukritusios žvaigždės.
Undinė puolė čiupinėti savo nosį, tarsi Bitė vien prisilietimu būtų jai kažką blogo padariusi. Staiga suprato, ką Bitė ką tik pasakė.
-Tikrai? - paklausė ji.
- Taip, tikrai, - patikslino Bitė.
Nespėjo nė akimirka praeiti, kaip Undinė puolė turkštis iš laimės ežere tiek, kiek tik pajėgė.
Vėdrynė norėjo ką nors Bitei pasakyti, bet niekaip nesugalvojo ką. Ėmė viena kanopa kapstyti mažus ežerės pakrantės akmenėlius. Kažkaip ji turėjo džiaugtis, kad Undinė džiaugiasi. Ji norėjo džiaugtis. Bet nesugebėjo pakelti akių ir pasižiūrėti į Undinę. Netrukus pati Undinė grįžo krantan ir paklausė Bitės su Vėdryne, ar Bitė irgi keliaus kartu. Vėdrynės gerklė buvo keistai perdžiūvusi, ji nespėjo atsakyti, jog ne, kai išgirdo staigų ir tvirtą Bitės “Taip”.
Undinė visiškai nesidomėjo, nei kas čia per Bitė, nei ko jinai nori, nei kaip viskas bus Ji tik dar labiau apsidžiaugė, ir vėl puolė turkštis. Tai šien, tai ten iš vandens kyštėldavo uodegos galiukas ar Undinės ranka.
Bitė žiūrėjo ir šūkavo, kad Undinė patausotų jėgas, nes reikia dar daug nueiti, kol neišaušo. Na, pagalvojo Vėdrynė, gerai bent jau tai, kad Undinė nebepyko.
2 skyrius. Kaip Vėdrynė ir Bitė pameta Undinę
Per tą vakarą, kaip Bitė sužinojo apie Vėdrynės planus, kažkokiu tai stebuklingu būdu ji spėjo ne tik rasti vežimą, bet ir į jį pririnkti visko, ko galėtų prireikti kelyje - nuo džiovintų morkų, iki brezento apsisaugoti nuo lietaus ir vėjo. Ji nežinojo ką valgo undinės, bet Undinė sakė tuo per daug nesirūpinti. Mat undinės valgo žuvį ir mėsą, bet, jei labai reikia, kurį laiką jos gali valgyti ir augalus. Kartą undinė iš smalsumo visą mėnesį valgė tik žalius dumblius, ji jau norėjo papasakoti Bitei kuom tas baigėsi, bet Vėdrynė uždraudė. Vėdrynė puikiai atsiminė kuom tas baigėsi ir šiek tiek abejojo Undinės entuziazmu pereiti prie vegatarinės kentaurų dietos. Kelias laukė ilgas, ir nereikėjo leistis į tokius asmeniškumus jau pačioje jo pradžioje. Nors panašu, kad Bitei ir Undinei jokių kliūčių draugystei neiškilo. Nuo pirmų kelionės akimirkų rodėsi, tarsi jos jau seniausiai viena kitą pažinotų, tarsi Bitė, o ne Vėdrynė būtų draugavusi su Bite nuo vaikystės.
Be daugybės naudingų dalykų, kuriuos Bitė pačiupo į kelią ir sugalvojo, ji sumąstė kaip apsaugoti Undinę nuo saulės ir išdžiūvimo. Štai būtent tam vežimas ir buvo reikalingas. Nors Bitė kartu su Vėdryne būtų galėjusios beveik viską susimesti į krepšius ir tempti persimetusios per šonus, tačiau taip nešti slidžios ir didelės Undinės nebūtų niekaip pavykę.
Taigi, kai po kelių kelionės dienų upė, kuria plaukė Undinė ir kurios pakrante keliavo kentaurės tapo per daug srauni ir šalta, Undinė buvo įkelta į vežimą ir suvyniotą į šlapius vilnonius audinius. Tolimesnė jos kelionė daugiausia susidėjo ir prievolės gulėti ramiair kuo mažiau muistytitis, o vos pradėjus jausti, kad audinys sausta, priminti apie savo būklę, kad Bitė galėtų vėl perlieti audinius.
Vakarais trijulė ieškodavo ramesnio užutekio, kuriame Undinė galėjo prasimankštinti, o Vėdrynė vis labiau burbėdavo, kodėl būtent ji, o ne Bitė turi traukti vežimą. Bitės pasiteisinimas visuomet būdavo toks pats - Vėdrynė didesnė ir stipresnė. Vėdrynė niekaip negalėjo suprasti, kaip Undinei neišėjo anksčiau susitikti su Bite.
Maždaug po savaitės tokios kelionės kalnai ėmė pastebimai artėti. Oras po truputį šalti, akmenys po kojomis didėti ir smailėti. Upės vandenys darėsi vis sraunesni ir Undinė nebegalėjo vakarais pasiturkšti. Tik tuomet Vėdrynę pasivijo mintys apie tai, kad gi jos išėjo niekam nieko nepasakiusios! Abi! Kas jų laukia, kai jos grįš?
Devintos dienos vakare Vėdrynė ėmė ne juokais nerimauti. Galbūt reikėjo grįžti kol dar nevėlu. Bitė nematė jokių galimų rimtų pasekmių. Kas blogiausia galėjo nutikti? Paklupės savaitę ant žirnių kampe ir valgys tik salotas. Va, kas blogiausia galėjo laukti. Na, galbūt dar visus metus skus bulves, bet susigalvos, kaip iš to pasidaryti pramogą.
Vėdrynei atrodė, kad, skirtginai nuo Bitės, jos asmeniškai laukė daug blogesnė ateitis. Ja tiesiog galėjo nebepasitikėti. Galbūt Undinė turėjo kokių nors minčių?
- Atrodai kaip vikšrelis. - pasakė Vėdrynė Undinei, vis dar gulinčiai vežime.
Bitė kaip tik vaikščiojo aplinkui rinkdama pagalius laužui, o Vėdrynė ražėsi ir trynėsi šonus paskaudusius nuo vežimo tempimo.
Undinė gulėjo ir nieko nesakė. Vėdrynė akimirka patylėjo ir tęsė:\
- Ryt išsiperėsi ir būsi gražus drugelis. Visai nieko taip, pagyventi ir vandenyje, ir sausomoje, ir ore, tiesa?
Undinė vis dar nieko nesakė. Tik dar labiau susisupo į audinius ir buvo matyti tik jos veidas ir šiaip ne taip išlindusi viena ranka, kuria ji krapštė vežimo dažus. Vėdrynė žiūrėjo kaip Undinė nulupo kelias atplaišėles. Jos nagai buvo stori ir aštrūs, o tarp pirštų buvo plėvės, kuriose matėsi melsvos kraujagyslės. Vėdrynė pasižiūrėjo į savo rankas - jos nagai buvo plokšti ir trumpi, panagės pilnos juodo purvo.
- Undine, kas negerai? - paklausė Vėdrynė.
Undinė atsiduso ir pasakė:
- Jums gerai.
- Kas gerai?, - pasidomėjo Vėdrynė stengamasi vienu nagu iš kito panagės iškrapštyti purvą. Galbūt tam tiktų kurinors Undinės nukrapštyta medienos atplaiša?
- Tau tai nieko gero, Vėdrynę, nes turi tempti Undinę, - smagiai pasijuokė iš karžkur išdygysi Bitė. Ji kaip tik grįžo su žagarais, kuriuos numetė šalia vežimo.
Vėdrynė užpyko ir puolė su Bite ginčytis, kad ką jau ką, bet rytoj Bitė pagaliau temps vežimą, jai jau nusibodo.
- Jums gerai, nes jūs galite eiti kur norite. Galite bėgti, galite pasiekti kitus kraštus. Undinės to negali. Mes plaukiame ten, kur vanduo susisiekia, kur srovė neša. Jūs galite per upę pastatyti tiltą, o per per sausumą kanalo iškasti negalime.
Bitė visai pamiršo apir Vėdrynę, pripuolė prie vežimo kašto ir ėmė glostyti Undinės šoną, kad viskas gerai, norėjo papasakoti ką nors ką undinės gali padaryti, bet nemoka kentaurai, tik nieko negalėjo suglvoti. Undines ji visą laiką matydavo tik iš toli ir Undinė buvo pirmoji.. na, pirmojo undinė, kurią jinai pažinojo. Ji netgi nežinojo ar visos undinės yra vardu Undinė, ar čia buvo tik kažkoks Undinės ir Vėdrynės pokštas.
Undinė tik dar labiau susivyniojo į audinius, susisuko į kamuoliuką kiek galėjo ir liepė palikti ją ramybėje. Bitė bandė išvynioti undinę, bet pajuto Vėdrynės ranką ant peties.
- Tai mes paliksim šitą kirminiuką sau liūdėti. - pasakė Vėdrynė ir spustelėjo Bitės petį.
- Taip, mes eisime ir paieškosime kokių skanių karčių lapų kirminiukui. Gal net kokių žalių dumblių - paantrino Bitė paskutinį kartą stumdeldama Undinės kokoną. Undinė nieko nesakė.
Kol dar nespėjo sutempti Vėdrynė su Bite stengėsi apsižiūrėti kas yra aplink jų šios nakties stovyklavietę. Dangus buvo giedras, Bitė rado malkų laužo įkūrimui, tai tegul Undinė šiek tiek pabūna viena. Kai kentaurams liūdna, jie buriasi į būrį ir kito šiltas šonas ramina. Galbūt undinės daro priešingai - nulenda kur nors į kokį plyšį ir su niekuo nesišneka.
Dabar Vėdrynė visai nenorėjo su niekuo nesišnekėti. Tiesą sakant, jai ėmė trūkti kitų kentaurų, ji dar niekada nebuvo taip toli nuo kaimo ir niekada tiek daug laiko nepraleido su tais pačiais draugais. Tai išgirdusi Bitė labai nustebo. Bitė papaskojo, kaip ji kaip tik dažnai stengdavosi nukeliauti taip toli nuo kaimo, kiek tik galėdavo. Kol visai visai pavargdavo, kol baigdavosi maistas ar keliauti toliau būdavo jau per daug baisu. Bitė stebėjosi, nejau Vėdrynė taip irgi nedarydavo? Jos vaikystėje nepraleisdavo kartu daug laiko, bet gi tikrai, šaunioji ir stiprioji Vėdrynė, tikriausiai žinojo visas apylinkes mintimai kelių savaičių atstumu. Vėdrynė turėjo būti ir kalnus pasiekusi, ir iki undinių nunėrusi, ir ko tik dar nepadarius ar mačiusi.
Vėdrynė klausėsi ir tylėjo, ką gi ji galėjo atsakyti. Taip, iš tiesų, ji dažnai jausdavo, kad kur nors keliaudavo drąsiau, nei kitos merginos, kad smulkiau ir su didesniu užsidegimu pasakodavo ką radusi. Bet ji niekada nekeliavo taip toli ar taip ilgai, kaip keliaudavo Bitė. Kartais jai rodydavosi, kad ji taip drąsiai elgiasi kaip tik tik todėl, kad bijodavo to, ko nebijo kiti. Bet to paskutinio dalyko Bitei ji nepasakė. Bitė nebūtų supratusi. Štai ir dabar Bitė taip žaisminga strikinėjo nuo kupsto prie kupsto, peršokdavo per nuvirtusį rastą ar akmenį, ji šypsojosi ir garsiai pasakojo dabar jau savo vaikystės prisiminimus. Ir tikrai, galvojo Vėdrynė, Bitė taip elgiasi ne vien todėl, kad jai nereikia tempti vežimo su dviejų kentaurių atsargom ir susirūpinusia undine.
- Žiūrėk! - staiga sušuko Bitė rodydama pirštu į kažkokią tai daubą. Nelaukdama Vėdrynės ji puolė link jos dugno ir Vėdrynė turėjo paskubėti, kad pamatytų kas gi taip sužavėjo Bitę.
Dauba buvo tokia didelė ir plati, jog tik prie jos krašto matėsi, kad jos dugne augo keli puikūs medžiai. Jų stori raukšlėti kamienai kilo iš šaknų raizgalynės, o lapai buvo stori ir tamsiai žali. Vėdrynė puikiai pažinojo šiuos medžius. Visi kentauai žinojo kaip atrodo Mirkulė.
