Savaitės trupinukai V dalis

Šią savaitę tik 3 trupinukai, nes lauke oras toks geras, kad būtų tiesiog nusikaltimas nesidžiaugti vasarą :D

Va, idėsiu kelias nuotraukas, kaip aš įsilipau į Lietuvos kelių muziejaus eksponatą - grinderį :) Labai neblogas muziejus.

1) Skaumas gali būti ūminis arba lėtinis. Šis skirstymas remiasi ne tuom, kaip greitai skausmas išsyvsto, bet tuom, kiek trunka. Lėtiniu skausmu vadinamas toks skausmas, kuris tęsiasi ilgiau 3-6 mėnesių.  

Esant lėtiniam skausmui, be kitų organizmo persitvarkymų, ima nykti pilkoji smegenų medžiaga - taip vadinamos tos smegenų dalys, kuriose yra neuronų kūnai. O be kūnų, negyvuoja ir ataugos. Nykimas ypač ryškiai pastebimas prefrontalinėje žievėje - būtent toje dalyje, kurioje sėdi ta mūsų dalis, kurią mes labiausiai laikome save - ji sprendžia, ji vertina, joje protu suvokiame emocijas ir panašiai. Gumburas jai vis siunčia informaciją apie tai, kad skauda ir kur skauda, neuronai vis gauna informaciją, kad skauda ir kur skauda ir niekaip negali pasakyti "Jo, jo, jau žinome, užkeks kartoti, blyn" (jei jiems tas pavyktų, skausmas aprimtų, kaip žmonės sako - prirpastų ir nebejustų), todėl prefrontalinės žievės neuronai turi mažiau laiko ir jėgų spręsti visus kitus klausimus. Juk žmogus kuriam skauda -  irzlus, jam viskas blogai, jis negali susikaupti ir panš. Kas dar blogiau, kad tie neuronai negali ir pailsėti - galų gale persitempia ir žūva. O neuronai neatauga.

(skausmo suvokime dalyvauja ir begalė kitų smegenų dalių, bet aš stengiuosi aprašyti kuo paprasčiau, bandydama perteikti pačią esmę kodėl lėtinį skausmą kenčiantys asmenys kitiems atrodo lėtai "kvailėjantys".)

To išvengti galima keliais būdais:
-) rasti skaumo priežastį ir ją pašalinti.
-) to negalint padaryti slopinti skausmą vaistais.
-) nepavykstant slopinti skausmo pereiti prie smegenų skausmo suvokimo slopinimo (čia jau eina visi tie vaistai, nuo kurių ligoniai nori "miegučio" :) ), kad neuronai nors kažkiek pailsėtų ir nenusibaigtų.

-) pabandyti rasti kažkokį tai "aplinkelį", kažkaip smegenis išdurti dėl to skausmo arba padėti vienai smegenų daliai "išdurti" kitą - tinka viskas - nuo akupuktūros iki plaukiojimo su delfinais. Pavzydžiui veikti per mechanizmą, kad kažkuom svarbesniu sudominta smegenų prefrontalinė dalis pailsi nuo skausmo suvokimo (gumburas sako "ė, tau skauda ten ir ten", o prefrontalinė dalis suvokia tik "weeeee aš plaukioju su DELFINAIS". O tuo metu gali ir praeiti priežastis dėl kurios skaudėjo, arba, jei kažkuri smegenų dalis buvo pati nusprendusi generuoti impulsus apie skausmą, tai nuspręsti "nu nenori klausyti - ir nereikia" - tas labai gerai veikia su vaikais :) Matyt dėl to, kad jie ir patys tokią metodiką taiko ;D

Ūminis skausmas dažniau būna pavojingas dėl savo poveikio širdies ir kitoms sistemoms, nors, jei yra labai labai stiprus, irgi gali pakenkti. Tačiau, kadangi jį patiriant neuronai dar nebūna pervargę, jie imasi kitokių gynybos būdų - net ir tas pats apalpimas dėl skausmo yra ne kas kita, o smegenų apsauginis mechanizmas nemirti dėl skausmo, kaip labai stipraus neuronų dirgintojo. 

Blogiausia, kai pažeidžiama kuri nors struktūra dalyvaujanti skausmo suvokime - tokiu atveju žmogus gali skausmo nebejusti visai arba.. daugiau nieko ir nejausti kaip tik skausmą - pavyzdžiui vadinamojo gumburinio (thalaminio) skausmo atveju, kai dėl kažkokios tai patologijos gumburas pradeda pats savarankiškai generuoti informaciją apie skausmą - kai kuriems skausmas gali būti toks stiprus, kokį tik tas žmogus gali suvokti. Lengvesnis ar sunkesnis skausmas (Dejerine–Roussy sindromas) dėl pačio gumburio pažeidimo būna iki 8% patyrusių smegenų insultą - skaudėti, kaip jau supratote, glai bet kur ir kaip tik nori: nuo jausmo, kad ranką graužia krokodilas iki, kad ropoja vabaliukas.

Bet va, o kaip tiksliai nustatyti kur tiksliai tas skausmas kyla?
Ir dar svarbiau - kokiu būdu išaiškinti ar pacientas nemeluoja?


2) Santiago Ramón y Cajal (1852 – 1934) buvo ispanų neurologas, histologas, patologas, Nobelio premijos laureatas - jis padėjo pagrindus šiuolaikiniam mokslui apie neuronus.

 Kaip vaikas buvo tikras nenuorama, vis kažkur kažką pridirbdavo, kažkur įlįsdavo, netgi buvo sukonstravęs savadarbę patranką, kuria išsprogdino miesto, kuriame gyveno vartus (11 metų amžiaus). Pats norėjo tapti dailininku, bet tėvas griežtai atsisakė, būdamas taikomuoju anatomu liepė sūnui eiti į mediciną. 

Santiago Ramón y Cajal susidomėjo neuronais - dauguma kitų mokslininkų žiūrėdami į juos pro mikroskopą tematydavo kažkokią tai makaronų košę. Bet Cajal'ui atrodė kitaip - žiūrėdamas jis išskirdavo neurono ataugėles, sekdavo kur jos su kuo jungdavosi, viską nupiešdavo. Kai pradėjau piešti pati į piešinius žiūrėdavau visiškai kitaip - man atrodydavo nesuvokiama kaip galima kažką nupiešti būtent taip, o ne kitaip, bet kuo daugiau piešiu, kuo daugiau piešinių matau, tuo labiau suprantu, kad be tam tikro įgimto ar išsiugdyto sugebėjimo suvokti, kad sudėtingų dalykų nėra - yra tik didelės apimtys, kurias pasiekus smegenys "pasiduoda", ir kad reikia mokėti skaidyti į paprastesnius suvokiamus elementus, o vėliau, suvokus juos atskirai, glima sujungti į visumą. Cajal'as būtent ir atrado ir ištyrinėjo tą suvokiamą mažąjį smegenų elementą - neuroną ir jo ataugas. Dirbo drauge su italu Camillo Golgi, su kuriuo vėliau pasidalijo Nobelio premiją (tikriausiai visi iš mokyklos atsimena ląstelėje esanti Golgi aparatą :) )

Besimokant apie Cajal'ą girdėjau tik du kartus - pirmame kurse per histologiją, kai žiūrinėjom per mikroskopus tą pačią "makaronų košę", ir vėliau, per pilvo chirurgija ir gastroenterologiją, kai mokėmės apie Cajalo ląsteles esančias žarnų sienelėse. Žmogus turi centrinę nervų sistemą (nugaros ir galvos smegenis), periferinę (pažodž. išsiverstų "kraštinę" sistema - nervus), ir autonominę - iš esmės tai viskas, kas liko. Cajalo ląstelės yra viena iš šitų autonominės sistemos dalių, jos įsitaiso tarp lygiųjų raumenų ląstelių. Lygiųjų raumenų ląstelės pačios geba susitraukinėti ir tą puikiai daro, Cajalo ląstelės seka šį jų darbą, ir gaudamos informacijos ir iš "aukščiau" nusprendžia ar pankankamai gerai tie raumenys susitraukinėja. Jei nusprendžia, kad per mažai, tai šiek tiek "paragina"  - pavyzdžiui žarnyne tokiu atveju kyla peristaltinė banga: skrandyje toks paraginimas įvyksta maždaug 3 kartus per minutę, o dvylikapirštėje žarnoje net 12. Taip pat kelis (3-6 ar net daugiau) kartus per dieną žarnyne įvyksta toks labai masyvus peristaltikos suaktyvėjimas, kuris prasideda nuo skrandžio ir leidžiasi žemyn iki pat išangės dažniausiai sukeldamas norą pasituštinti, jei riestinėje žarnoje yra ką išmesti :) Jis reikalingas ne tiek pačiam virškinimo procesui, o prasivalyti  visokius prie žarnų sienelių ir "užkabarėliuose" užsilikusiems šiuškliukams, kad jie toliau jau keliautų normaliai su visu žarnų turinio srautu. Šis procesas gali kilti žarnyną sudirginus - pzvyzdžiui prarijus kokį nors šapą, po ko pilvas gurguliuoja, arba, duodant jau minėtą signalą "iš aukščiau", netgi iš laaabai aukštai - pavyzdžiui jei žmogus tuštinasi kasdien 9 ryto, tai jau ta peristaltikos banga jam kyla šiek tiek anksčiau, ir jei kažkas atsitinka, kad neišeina nueiti į tualetą, tai žarnynui tas labai nepatinka - tokiam žmogui vien dėl tokio paprasto dalyko gali sutrikti virškinimas. 

Iš Cajal'o ląstelių gali formuotis augliai, vadinamieji GITS'ai, kurie sudaro 1-3% visų žarnyno auglių, 80-90% atvejų jie būna "šeimininiai" - tai yra galima atsekti paveldėjimo liniją.

Paveikslėlyje Caja'o nupiešta Purkinje ląstelė (ląstelės taip pavadintos čeko  *Jan Evangelista Purkyně* garbei). Tai labai svarbios ląstelės žmogaus kūne, bet tiesiog norėjau iliustruoti ką reškia neurono kūnas ir ataugos - kūną tikriausiai išskiriate piešinio centre, iki jo iš apačios ateina kito neurono plonas aksonas, o tas didelis šakotas "medis" išeinantis iš kūno yra dendritai. Aksonais neuronai informaciją "gauna", kūne apdoroja ar patys jos sugeneruoja, o dendritais perduoda toliau (nors dabar jau randasi žinių, kad gal kai kurie neuronai ir apeina tokį kelią. Kaip sakoma - nėra taisyklės be išimties ;))

3)  Akyje esantys fotoreceptoriai yra kelių rūšių - stiebeliai ir 3 rūšių kūgeliai (kolbelės) - žaliai, raudonai ir mėlynai. Tuo tarpu dauguma paukščių turi 4 rūšių kūgelius - jie yra tetrochromatai, tai yra mato ne 3, kaip kad mes, bet 4 pagrindines spalvas. Įtariama, kad nemaža dalis žuvų, amfibijų, visokių vabaliukų ir panašiai irgi yra tetrochromatai. 

Pavyzdžiui kai mažyliai paukščiukai mamai cypsi, jog nori valgyti, tai žmogus tiesiog mato išsižiojančius paukščius rodančius melsvą gerklę, bet mama paukštė mato daugiau - saulei atsispindint nuo paukštukų gerklių ji mato ultravioletinės šviesos blyksnius, kurie smarkiai išsiskiria iš aplinkos, ir ji lengvai pamato savo mažylius paukštukus augalijos tankmėje. Štai koks juodas paukštukas, mūsų akimis visai neįspūdingas, kitam yra net labai margas -http://images.flatworldknowledge.com/stangor/stangor-fig04_003.jpg 

O kaip su žmonėmis? Ar žmonės gali turėti tokių gebėjimų ir matyti "daugiau"? Kai kurių mokslininkų duomenimis 2-3% visų moterų yra tetrochromatės - tos, kurios turi dvi skirtingas X chromosomas su skirtingais opsino genais. Anot kitų, tokių moterų yra net 50! -http://www.klab.caltech.edu/cns186/papers/Jameson01.pdf

Tokios moterys nemato daugiau spalvų, tiesiog mato daugiau skirtingų atspalvių.  Dar yra pastebėta, jog tokioms moterims dažniau gimsta sūnūs sergantys daltonizmu ir kitais genetiškai nulemtais spalvų skyrimo sutrikimais. 

Tuo tarpu ~6-10% visų vyrų turi ryškių spalvų skyrimo sutrikimų. Žmonės prisitaiko neįtikėtinai, ir neretai, kad turi spalvų skyrimo sutrikimą arba, kad kaip tik labai gerai suvokia spalvas, neretai sužino tik antroje gyvenimo pusėje.

Moterys irgi gali būti daltonikės, tik tai labai retas reiškinys, o Klainfelterio sindromu sertgantis amuo (XXY), gali būti tetrochormatas. 

Žmonės, neva matantys auras, ištyrus dažniausiai paiškėja esantys:
a) sinestezai - jie vienus pojūčius suvokia kaip kitus. Pavzydžiui jei kitas žmogus tokiam patinka, tai jam jis atrodo švytintis raudonai ar kita spalva ir panašiai.

b) tetrachromatai ir turintys kitų rėgėjimo įdomybių. Pavyzdžiui jie gali atskirti kuriam žmogui yra lėtinė anemija, kuriam ne, vien tik iš odos atspalvio ir panašiai.

Žinoma, tokie žmonės dažniausiai neaiškina, kad jų aurų matymas yra kažkokia aukštesnių jėgų siųsta dovana - kaip tik, neretai jiems atrodo, kad taip tikriausiai mato visi kiti ir dėl to pakliūna į nemalonias situacijas.

PS - drugeliai yra pentachromatai, nors niekas galutinai to nėra įrodęs. Gi nepaklausi drugelio kur kokia spalva?

Iliustracija iš čia - http://www.tamabi.ac.jp/idd/shiro/sensor/retinal/retinal.html 

Kas yra savaitės trupinukai ir I dalis (8 trupinukai)

Savaitės trupinukai II ir III dalys (25 trupinukai)

Savaitės trupinukai IV dalis (24 trupinukai)